Frydrichas Engelsas. „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“

Trumpas pristatymas
Šiame savo veikale „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas pateikia bendrąją socializmo istoriją ir jo vystymąsį (tiek utopinio, tiek mokslinio), aptardamas įvairius jo aspektus. F. Engelsas atskleidžia, kad socializmas šiais laikais yra ne kažkokia paprasta ideologija (schema), kuria siekiama įgyvendinti idealų visuomenės modelį, bet socializmas yra suvokiamas kaip realiai vykstančios klasių kovos padarinys. Įrodo, jog jau yra praktinės priemonės jam įgyvendinti.

Įvadas angliškajam leidimui (Į turinį)

Teikiamoji brošiūra pradžioje sudarė platesnio veikalo dalį. Apie 1875 metus dr. E. Diuringas, Berlyno universiteto privatdocentas, staiga ir gana triukšmingai paskelbė, kad jis įtikėjęs į socializmą, ir pateikė vokiečių visuomenei ne tik išsamiai paruoštą socialistinę teoriją, bet ir pilną praktinį planą visuomenei pertvarkyti. Savaime suprantama, jis užpuolė savo pirmtakus; daugiausia teko Marksui, ant kurio galvos jis išpylė pilną savo rūstybės taurę.
Tatai įvyko tuo metu, kai abi Vokietijos socialistų partijos sekcijos — eizenachininkai ir lasalininkai — buvo ką tik susivienijusios, ir partija tuo būdu buvo ne tik nepaprastai sustiprėjusi, bet ir, oA tai dar svarbiau, buvo įgalinta visas savo jėgas nukreipti prieš bendrą priešą. Vokietijos socialistų partija ėmė greitai virsti rimta jėga. Bet norint ją padaryti rimta jėga, visų pirma reikėjo ką tik iškovotą vienybę apsaugoti nuo pavojų. Tuo tarpu dr. Diuringas pradėjo atvirai kurti aplink save sektą, būsimosios atskiros partijos branduolį. Todėl mes buvome priversti pakelti mums mestą pirštinę ir stoti į kovą, nepaisydami, ar tai mums buvo malonu, ar ne.
Tačiau tai buvo, nors ir nelabai sunkus, bet vis dėlto aiškiai kruopštus darbas. Kaip gerai žinoma, mums, vokiečiams, yra įgimtas baisiai sunkus „nuodugnumas“, nuodugnus mintingumas ar mintingas nuodugnumas — ar kaip kitaip jį bevadintume. Jei tik kuris iš mūsų imasi dėstyti tai, kas, jo nuomone, sudaro naują doktriną, jis laiko būtinu dalyku pirmiausia padaryti iš to viską apimančią sistemą. Jis turi įrodyti, kad ir pirmieji logikos principai ir pagrindiniai visatos dėsniai nuo amžių teegzistavo tik tam, kad galų gale atvestų kaip tik į šią naujai atrastą ir viską apvainikuojančią teoriją. Ir šiuo atžvilgiu dr. Diuringas buvo grynai nacionalinio tipo. Nei daugiau, nei mažiau, kaip pilna „Filosofijos sistema“ — dvasios, moralės, gamtos ir istorijos filosofija, — pilna „Politinės ekonomijos ir socializmo sistema“ ir, pagaliau, „Kritiška politinės ekonomijos istorija“ — trys stori aštuntadalio lapo tomai, sunkūs tiek savo svoriu, tiek ir savo turiniu, trys armijos korpai įrodymų, mobilizuotų prieš_ pirmesniuosius filosofus ir ekonomistus apskritai, o ypač prieš Marksą, — juk tai iš tikrųjų mėginimas padaryti visišką „perversmą moksle“, — štai su kuo man teko turėti reikalą. Aš buvau priverstas nagrinėti visokiausius dalykus: nuo pažiūrų į laiką ir erdvę iki bimetalizmo; nuo materijos ir judėjimo amžinumo iki praeinamosios moralinių idėjų prigimties; nuo Darvino natūralios atrankos iki jaunimo auklėjimo būsimojoje visuomenėje. Šiaip ar taip, mano oponento viską apimanti sistema suteikė man progą polemikoje su juo išdėstyti daug nuoseklesne forma, kaip kad tai anksčiau yra buvę, Markso ir mano pažiūras į visus šiuos įvairius dalykus. Ir tai buvo kaip tik svarbiausioji priežastis, paskatinusi mane imtis šio šiaip jau nedėkingo uždavinio.
Mano atsakymas pirmiausia buvo paskelbtas eilėje straipsnių, išspausdintų Leipcigo „Vorwarts“, centriniame socialistų partijos organe *, ir vėliau knygoje „Pono Eugenijaus Diuringo padarytas perversmas moksle“, kurios antrasis leidimas išėjo Ciuriche 1886 metais.

* „Vorwarts“ („Pirmyn“) — po jungtinio Gotos suvažiavimo centrinis Vokietijos socialdemokratijos organas; ėjo Leipcige 1876—1878 m. Red.

Savo bičiulio Polio Lafargo, dabartinio Lilio atstovo Prancūzijos parlamente, prašomas, iš trijų šios knygos skyrių aš sudariau brošiūrą, kurią jis išvertė ir 1880 m. išleido antrašte „Utopinis socializmas ir mokslinis socializmas“. Pagal šį prancūziškąjį tekstą buvo paruošti lenkiškasis ir ispaniškasis knygos leidimai. 1883 m. mūsų vokiškieji bičiuliai išleido brošiūrą ta kalba, kuria buvo parašytas originalas. Po to iš šio vokiškojo teksto buvo padaryti vertimai į italų, rusų, danų, olandų ir rumunų kalbas. Taigi, kartu su šiuo angliškuoju leidimu ši brošiūra išplatinta dešimtimi kalbų. Manau, kad nė vienas socialistinis veikalas, net ir mūsų „Komunistų Manifestas“, pirmąkart išleistas 1848 metais, ar Markso „Kapitalas“, nebuvo tiek kartų išverstas. Vokietijoje išėjo keturi brošiūros leidimai, iš viso apie 20 000 egzempliorių.
Priedas „Marka“ * buvo parašytas, kad vokiečių socialistų par-tijoje būtų paskleistos kai kurios pagrindinės žinios iš žemės nuo-savybės Vokietijoje atsiradimo ir išsivystymo istorijos.

* „Marka“ — senovės germanų bendruomenė. Šia antrašte Engelsas pirmojo vokiškojo „Socializmo išsivystymo iš utopijos į mokslą“ leidimo priede pateikė trumpą Vokietijos valstiečių istorijos apybraižą nuo seniausių laikų. Red.

Anuomet tai buvo tuo labiau reikalinga, kad Vokietijos socialdemokratų partija buvo jau bebaigianti suvienyti miestų darbininkus ir partijai iškilo uždavinys imtis organizuoti žemės ūkio darbininkus bei valstiečius. Šis priedas įdėtas į leidinį tais sumetimais, kad žemėvaldos pirmykštės formos, bendros visoms teutonų giminėms, ir jų suirimo istorija dar mažiau žinomos Anglijoje, negu Vokietijoje. Aš palikau pirmykštį tekstą nepakeistą, neliesdamas neseniai Maksimo Kovalevskio pasiūlytos hipotezės, pagal kurią, prieš paskirstant ariamas žemes ir pievas tarp markos narių, šią žemę dirbo bendromis jėgomis didelė patriarchalinė šeiminė bendruomenė, apimanti keletą kartų (to pavyzdžiu gali eiti dar tebesanti pietų slavų zadruga); o vėliau, kai bendruomenė išaugo ir pasidarė perdaug griozdiška bendrai ūkininkauti, įvyko bendruomenės žemių pasiskirstymas. Kovalevskis, tur būt, yra visiškai teisus, tačiau šis klausimas dar tebėra sub judice *.

* — svarstymo stadijoje. Red.

Šiame veikale vartojami ekonominiai terminai, kiek jie yra nauji, sutampa su Markso „Kapitalo“ angliškojo leidimo terminologija. „Prekine gamyba“ mes vadiname tą ekonominio vystymosi fazę, kurioje daiktai gaminami ne tik gamintojų reikmėms, bet taip pat ir mainams, t. y. kaip prekės, o ne kaip vartojamosios vertės. Ši fazė tęsiasi nuo to laiko, kai buvo pradėta gamyba mainams, iki pat mūsų laikų; ji visiškai išsivysto tik esant kapitalistinei gamybai, t. y. tomis sąlygomis, kai kapitalistas, gamybos priemonių savininkas, samdo už pinigus darbininkus — žmones, neturinčius jokių gamybos priemonių, išskyrus savąją darbo jėgą, — ir deda į savo kišenę gaminių pardavimo kainos perteklių, kuris lieka padengus gamybos išlaidas. Pramoninės gamybos istoriją, pradedant nuo vidurinių amžių, mes skirstome į tris laikotarpius: 1) amatas, smulkieji meistrai amatininkai su savo negausiais pameistriais bei mokiniais, kai kiekvienas darbininkas gamina daiktą ištisai; 2) manufaktūra, kai didesnis sutelktų į vieną didelę dirbtuvę darbininkų skaičius gamina visą daiktą darbo pasidalijimo principu, t. y. kiekvienas darbininkas atlieka kurią nors vieną dalinę operaciją, ir produktas esti pagamintas tik tada, kai jis pereina paeiliui per jų visų rankas; 3) šiuolaikinė pramonė, kai produktą gamina mašinos, varomos kurios nors jėgos, o darbininko vaidmuo apsiriboja mechanizmų veikimo priežiūra ir jų reguliavimu.
Aš puikiai žinau, kad šios brošiūros turinys skaudžiai palies žymią britų skaitančios visuomenės dalį. Bet jei mes, kontinento gyventojai, būtume bent kiek atsižvelgę į britų „respektabilumo“, t. y. į britų filisteriškumo prietarus, tai reikalai būtų dar blogesni, negu dabar. Ši brošiūra gina tai, ką mes vadiname „istoriniu ma-terializmu“, o žodis „materializmas“ didžiulei britų skaitytojų daugumai yra ausį rėžias disonansas. „Agnosticizmas“ * — būtų dar šiaip taip, bet materializmas — visiškai neleistinas dalykas.

* Agnosticizmas — iš graikų žodžių: a — ne, gnosis — žinojimas; agnostikas pripažįsta materialinių daiktų buvimą, bet sako, kad jų negalima pažinti. Red.

Ir vis dėlto viso šiuolaikinio materializmo, pradedant nuo XVII amžiaus, protėvynė yra kaip tik Anglija.
„Materializmas — tikras Didžiosios Britanijos sūnus. Jau anglų scholastikas Dunsas Skotas buvo iškėlęs klausimą: ar materija negali mąstyti?
„Kad padarytų galimą šį stebuklą, jis šaukėsi dievo visagalybės, t. y. vertė pačią teologiją skelbti materializmą. Be to, jis buvo nominalistas *. Anglų materialistams nominalizmas buvo vienas iš svarbiausių elementų, o ir aplamai jis yra pirmoji materializmo išraiška.

* Nominalizmas — iš lotynų žodžio: nomen — vardas; viduramžių filosofijos kryptis, kuri bendrąsias rūšines sąvokas laikė tik vardais panašiems daiktams pažymėti. Red.

„Tikrasis anglų materializmo įkūrėjas yra Bekonas. Jam gamtos mokslas yra tikrasis mokslas, o besiremianti jutimine patirtimi fizika — svarbiausia gamtos mokslo dalis. Anaksagoras su savo homeomerijomis ir Demokritas su savo atomais dažnai jo cituojami kaip autoritetai. Pagal jo mokslą jutimai neklaidina ir yra viso žinojimo šaltinis. Mokslas yra patirties mokslas, jo dalykas — pritaikyti racionalinį metodą jutiminiams duomenims. Indukcija, analizė, palyginimas, stebėjimas, eksperimentas yra pagrindinės racionalinio metodo sąlygos. Tarp įgimtų materijos ypatybių judėjimas yra pirmiausias ir svarbiausias dalykas, • — ne tik mechaniškojo ir matematiškojo judėjimo prasme, bet dar daugiau kaip potraukis, gyvybinė dvasia, įtampa, — arba, panaudojant Jakobo Bėmės išsireiškimą, — kaip materijos „kančia“ („Qual“) *.

* „Qual“ — tai filosofinis žodžių žaismas. „Qual“ pažodžiui reiškia kančia, skausmą, kuris skatina kuriam nors veiksmui. Mistikas Bėmė į šį vokiška, žodį kartu įneša kai ką iš lotyniško žodžio qualitas (kokybė) Jo „qual“, tai — priešingai skausmui, daromam iš išorės — aktyvus pradas, kyląs iš jį patiriančio daikto, santykio arba asmenybės savaimingo vystymosi ir savo ruožtu sukeliąs tą vystymąsi. (Engelso pastaba angliškajame leidime.

Materijos pirminės formos — tai gyvos, jai įgimtos, individualizuojančios, specifiškus skirtingumus sukeliančios jėgos, glūdinčios jos esmėje.
„Bekono, savo pirmojo kūrėjo, moksle materializmas dar naiviu būdu slepia savyje visapusiško vystymosi daigus. Materija savo poetiniu-jutiminiu spindesiu šypsosi visam žmogui. Pats mokslas, kuris išdėstytas aforizmų forma, priešingai, dar pilnas teologiškų nenuoseklybių.
„Besivystydamas toliau, materializmas tampa vienapusiškas. Hobsas yra Bekono materializmo sistematikas. Jutimingumas praranda savo žavumą ir tampa abstrakčiu geometro jutimingumu. Fizinis judėjimas paaukojamas mechaniškajam arba mate-matiškajam judėjimui; geometrija paskelbiama svarbiausiu mokslu. Materializmas darosi priešiškas žmogui. Kad galėtų nugalėti tą priešišką žmogui bekūnę dvasią jos pačios sferoje, materializmas turi pats marinti savo kūną ir tapti asketu. Jis pasireiškia kaip protaujanti būtybė, bet užtat jis ir su nepermaldaujamu nuoseklumu išvysto visas proto išvadas.
„Jei jutimai teikia žmogui visą žinojimą, — remdamasis Bekonu, samprotauja Hobsas, — tai stebėjimas, mintis, vaizdiniai ir t. t. yra ne kas kita, kaip daugiau ar mažiau nuo savo jutiminės formos atpalaiduoto kūnų pasaulio fantomai. Mokslas tiems fantomams gali tik pavadinimus parinkti. Tas pats pavadinimas gali būti pritaikytas keliems fantomams. Gali būti net pačių pavadinimų pavadinimai. Bet būtų prieštaravimas, jei, iš vienos pusės, visų idėjų kilmę priskirtume jutiminiam pasauliui, o, iš antros pusės, tvirtintume, kad žodis reiškiąs kažką daugiau, negu žodis, kad, be mūsų įsivaizduojamų visada atskirų būtybių, esančios dar visuotinės esybės. Bekūnė substancija, priešingai, yra toks pat prieštaravimas, kaip ir bekūnis kūnas. Kūnas, būtis, substancija yra viena ir ta pati reali idėja. Negalima mąstymo atskirti nuo materijos, kuri mąsto. Materija yra visų kitimų subjektas. Žodis „begalinis“ yra beprasmis, jei jis nereiškia mūsų dvasios sugebėjimo be galo didinti kurį nors dydį. Kadangi tik tat, kas yra materialu, galima suvokti, galima pažinti, tai nieko nėra žinoma apie dievo buvimą. Tik mano paties egzistavimas yra tikras. Kiekviena žmogaus aistra yra besibaigiąs arba prasidedąs me-chaniškas judesys. Potraukių objektai yra tai, ką mes vadiname gėriu. Žmogus priklauso nuo tų pačių dėsnių, kaip ir gamta. Galybė ir laisvė yra identiškos.
„Hobsas susistemino Bekono mokslą, bet jo pagrindinio principo — žinojimo ir idėjų kilmės iš jutiminio pasaulio — plačiau nepagrindę.
„Lokas savo veikale „Apybraiža apie žmogaus proto kilmę“ pagrindžia Bekono ir Hobso principą.
„Kaip Hobsas sunaikino teistinius * Bekono materializmo prie-tarus, taip Kolinsas, Doduelas, Kouardas, Hartlis, Pristlis ir kiti sunaikino paskutines teologines Loko sensualizmo ribas. Deizmas **, bent materialistui, tėra tik patogus bei lengvas būdas atsikratyti religija“ ***.

* Teistiniai — būdingi teizmui, filosofiniam-teologiniam mokslui, pripažįstančiam asmeninio dievo, visatos kūrėjo, buvimą. Red.

** Deizmas — filosofinė-teologinė kryptis, atsisakanti nuo asmeninio dievo idėjos ir pripažįstanti dievą kaip beasmenę pirmąją pasaulio priežastį.

*** K. Marksas ir F. Engelsas, Šventoji šeima. Frankfurtas prie Maino, 1845 m., 201—204 psl. (Engelso pastaba.) — Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 157—158 psl., rus. leid. Red.

Taip rašė Karlas Marksas apie britiškąją šiuolaikinio materializmo kilmę. Ir jeigu šiuo metu anglai nejaučia ypatingo džiaugsmo dėl šio jų protėvių nuopelnų pripažinimo, tai mes galime tatai tik apgailestauti. Vis dėlto negalima paneigti, kad Bekonas, Hobsas ir Lokas buvo tėvai tos puikios prancūzų materialistų mokyklos, kuri, nepaisant visų vokiečių ir anglų laimėjimų sausumoje ir jūroje prieš prancūzus, XVIII amžių padarė daugiausia prancūzišku amžiumi; ir tai — dar gerokai prieš Prancūzijos revoliuciją, kuri apvainikavo to amžiaus pabaigą ir kurios rezultatus mes pas save — tiek Anglijoje, tiek ir Vokietijoje — vis dar tebesistengiame aklimatizuoti.
Šito jokiu būdu negalima paneigti. Kai mūsų šimtmečio viduryje kuris nors išsimokslinęs svetimšalis apsigyvendavo Anglijoje, tai daugiausia jį stebindavo — kitaip jis ir negalėjo to suprasti — anglų „respektabiliosios“ vidurinės klasės davatkiškumas ir buka-protiškumas. Mes tuomet visi buvome materialistai arba bent labai radikalūs laisvamaniai; mums atrodė nesuprantama, kad beveik visi išmokslinti Anglijos žmonės tikėjo visokiais neįtikimais stebuklais ir kad net geologai, kaip Baklendas ir Mantelis, iškraipydavo savo mokslo duomenis, kad tik jie ne per daug griautų Mozės legendos apie pasaulio sutvėrimą mitus; atrodė nesu-prantama, kad, norint rasti žmones, kurie religiniuose klausimuose drįstų remtis savo protu, reikėjo eiti į neišmokslintąją masę, į tuomet vadinamą „nevalyvąją minią“, į darbininkus, ypač į socialistus, Oueno pasekėjus.
Bet nuo to laiko Anglija „civilizavosi“. 1851 m. paroda nuskam-bėjo laidotuvių varpais anglų saliniam uždarumui. Tiek valgymo ir gėrimo, tiek papročių ir pažiūrų atžvilgiu Anglija palaipsniui internacionalizavosi, ir šioje srityje ji pasiekė tokių laimėjimų, jog aš vis labiau ir labiau pageidauju, kad kai kurie anglų papročiai kontinente būtų taip pat visų priimti, kaip kai kurie kontinento papročiai Anglijoje. Neabejotina yra tai: Provanso aliejaus (ligi 1851 m. žinomo tiktai aristokratijai) paplitimas ėjo lygiagrečiui su fatališku kontinentinio skepticizmo paplitimu religijos dalykuose; buvo prieita iki to, kad agnosticizmas; nors dar ii nelaikomas tokiu kilniu, kaip Anglijos valstybinė bažnyčia, vis dėlto respektabilumo atžvilgiu stovi beveik lygiai su baptistų sekta ir mažiausia laipsniu aukščiau už „Gelbėjimo armiją“. Ir aš negaliu atsikratyti mintimi, kad daugeliui tų, kurie visa širdimi sielvartauja dėl šio netikėjimo progreso ir keikia jį, bus paguoda patirti, jog šios naujai iškeptos idėjos nėra užsieninės kilmės, neturi ženklo, kaip daugelis kitų kasdieninio vartojimo reikmenų: Made in Germany — pagaminta Vokietijoje; kad jos, priešingai, yra senos angliškos kilmės ir kad jų britiškieji protėviai prieš du šimtus metų buvo nuėję gerokai toliau, negu jų dabartiniai palikuonys.
Iš tikrųjų, kas gi yra agnosticizmas, jei ne drovusis materializmas? Agnostiko pažiūra į gamtą yra perdėm materialistiška. Visas gamtinis pasaulis yra dėsnių valdomas, bet koks išorinis poveikis į jį yra absoliučiai neįmanomas. Bet, — apdairiai priduria agnostikas, — mes negalime įrodyti kurios nors aukščiausios būtybės buvimo ar nebuvimo už mums žinomo pasaulio ribų. Ši išlyga galėjo turėti tam tikrą vertę tais laikais, kai Laplasas į-Napoleono klausimą, kodėl šio didžiojo astronomo veikale „Dangaus mechanika“ * net nepaminėtas pasaulio kūrėjo vardas, išdidžiai atsakė: „Je n`avais pas besoin de cette hypothėse“ **. Bet šiandien mūsų supratimas apie visatos vystymąsi visai nepalieka vietos nei kūrėjui, nei viešpačiui.

* Laplace P. S., Traitė de mėcanique cėleste. Vol. I—V. Paris, 1799—1825.

** „Man ši hipotezė nebuvo reikalinga“. Red.

Bet jei panorėtume pripažinti kažkokią aukš-čiausią, iš viso egzistuojančio pasaulio išskirtą būtybę, tai būtų ne tik prieštaravimas pats savaime, bet ir, kaip man rodosi, neužtarnautas religingų žmonių jausmų įžeidimas.
Mūsų agnostikas sutinka taip pat, kad visas mūsų žinojimas pagrįstas tais pranešimais, kuriuos mes gauname su savo jutimų pagalba. Bet, priduria jis, iš kur mes žinome, kad mūsų jutimai duoda mums teisingus jų suvokiamų daiktų atvaizdus? Ir toliau jis mums praneša, jog, kalbėdamas apie daiktus ar jų savybes, jis iš tikrųjų turi galvoje ne pačius šituos daiktus ar jų savybes, apie kuriuos jis nieko tikro negali žinoti, bet tik tuos įspūdžius, kuriuos jie padarė jdjutimams. Nėra kalbos, tai yra toks požiūris, kurį, atrodo, sunku paneigti viena tik argumentacija. Bet, prieš pradėdami argumentuoti, žmonės veikė. „Pradžioje buvo veiksmas“. Ir žmogaus veikla jau buvo išsprendusi šį sunkumą gerokai prieš tai, negu žmogaus gudragalviavimas jį prasimanė. The proof of the pudding is in the eating *.

* Pudingas patikrinamas valgant. Red.

Tą akimirksnį, kai mes pavartojame sau kokį nors daiktą pagal mūsų suvokiamas jo savybes — tą patį akimirksnį mes neklystamai išmėginame mūsų jutiminių suvokimų teisingumą ar neteisingumą. Jei šie suvokimai buvo neteisingi, tada ir mūsų sprendimas apie galimumą panaudoti atitinkamą daiktą būtinai bus neteisingas, ir bet kuris mėginimas jį panaudoti neišvengiamai nepavyks. Bet jeigu mes pasieksime savo tikslą, jei mes pamatysime, kad daiktas atitinka mūsų vaizdinį apie jį, kad jis duoda tą rezultatą, kurio mes laukėme iš jd panaudojimo, — tada turėsime teigiamą įrodymą, kad šiose ribose mūsų suvokimai apie daiktą ir jo savybes sutampa su tikrove, egzistuojančia už mūsų. Priešingai, jei randame, kad mes padarėme klaidą, tada dažniausiai greit surandame jos priežastį; mes nustatome, kad mūsų tyrimo pagrindan paimtas jutiminis suvokimas arba pats buvo nepilnas ir paviršutiniškas, arba buvo susietas su kitų suvokimų rezultatais tokiu būdu, kurio nepateisina dalykų padėtis; tai mes vadiname klaidinga išvada. O tol, kol mes savo jutimus kaip reikiant laviname ir jais naudojamės ir kol savo veiklą laikome teisingai gautų bei panaudotų suvokimų nustatytose ribose, tol mes matysime, kad mūsų veiksmų sėkmė įrodo, jog mūsų suvokimai sutampa su dalykine suvokiamų daiktų prigimtimi. Kiek iki šiol mums žinoma, nėra buvę nė vieno atsitikimo, kur būtume buvę priversti padaryti išvadą, jog mūsų moksliškai patikrinti jutiminiai suvokimai mūsų smegenyse sukelia tokius išorinio pasaulio vaizdinius, kurie savo prigimtimi neatitinka tikrovės, arba kad tarp išorinio pasaulio ir mūsų to pasaulio jutiminių suvokimų yra prigimtinis nesuderinamumas.
Bet čia ateina neokantistinis agnostikas ir sako: taip, ga! būt, mes ir galime daikto savybes teisingai suvokti, bet paties daikto nei jutiminiu, nei mąstymo procesu mes negalime pažinti. Tas daiktas savyje yra už mūsų pažinimo ribų. Į tai jau Hėgelis seniai atsakė: jei jūs pažįstate visas daikto savybes, tai jūs pažįstate ir patį daiktą; tuomet nieko daugiau nelieka, kaip tik faktas, kad kalbamasis daiktas egzistuoja objektyviai, ir kai tik jūsų jutimai ir šį faktą bus konstatavę, jūs būsite suvokę ir paskutinę šio daikto liekaną, būsite suvokę garsųjį Kanto nepažinų daiktą savyje. Šiandien prie to mes galime tik pridurti, kad Kanto laikais mūsų gamtinių daiktų pažinimas buvo dar tiek fragmentiškas, jog buvo galima prileisti už kiekvieno jų esant dar ypatingą paslaptingą daiktą savyje. Bet nuo to laiko milžiniškos mokslo pažangos dėka šie nesuvokiami daiktai vienas po kito jau suvokti, išanalizuoti, ir, net dar daugiau, reprodukuoti. O tai, ką mes patys galime padaryti, to mes tikrai negalime laikyti nepažiniu. Mūsų amžiaus pirmosios pusės chemijai tokie paslaptingi daiktai buvo organinės medžiagos. Dabar mes išmokome ir be organinių procesų pagalbos jas vieną po kitos gaminti iš cheminių elementų. Šiuolaikinė chemija teigia: jei tik yra žinoma kurio nors kūno cheminė sudėtis, tas kūnas gali būti sudarytas iš savo elementų. Dabar, tiesa, mes esame dar toli nuo tikslaus aukščiausių organinių medžiagų, vadinamųjų baltyminių medžiagų sudėties pažinimo; bet nėra jo-kio pagrindo manyti, kad mes, tegu ir po šimtmečių, nepasieksime to pažinimo ir su jo pagalba nepagaminsime dirbtinių baltymų. Bet jeigu mes tai prieisime, tai mes tuo pat metu gaminsime ir organinę gyvybę, nes gyvybė nuo savo žemiausių iki aukščiausių formų yra ne kas kita, kaip normalus baltyminių medžiagų egzistavimo būdas.
Padaręs kartą šias formalines išlygas, mūsų agnostikas kalba ir veikia visai kaip užkietėjęs materialistas; toks jis iš esmės ir yra. Jis, gal būt, pasakys: kiek mums yra žinoma, materijos ir judėjimo, arba, kaip dabar sakoma, energijos negalima nei sukurti, nei sunaikinti, bet mes neturime taip pat jokio įrodymo, kad abi jos kuriuo nors nežinomu laiku nebūtų buvusios sukurtos. Bet kai tik jūs pamėginsite tam tikru atveju šį teigimą panaudoti prieš jį, jis tuojau privers jus nutilti. Jei jis in abstracto * ir pripažįsta spiritualizmo galimybę, tai in concreto ** jis apie ją nieko nenori žinoti.

* — aplamai, abstrakčiai. Red.

** — konkrečiai. Red.

Jis jums pasakys: kiek mes žinome ir kiek galime žinoti, nėra jokio visatos kūrėjo ar viešpaties; kiek mes žinome, materija ir energija negali būti nei sukurtos, nei sunaikintos; mąstymas mums tėra energijos forma, smegenų funkcija. Visa, ką mes žinome, yra tai, kad materialinis pasaulis yra valdomas nekintamų dėsnių ir t. t., ir pan.; taigi, kiek jis yra mokslo žmogus, kiek jis ką nors žino, tiek jis yra materialistas; bet už savo mokslo ribų, srityse, kurios jam svetimos, jis savo nemokšiškumą išverčia į graikų kalbą ir vadina jį agnosticizmu.
Šiaip ar taip, viena atrodo tikra: jei net aš būčiau agnostikas„ tai ir tuomet šioje knygutėje išdėstyto istorijos supratimo negalėčiau pavadinti „istoriniu agnosticizmu“. Religingi žmonės mane išjuoktų, o agnostikai įsižeidę mane paklaustų, ar aš iš jų noriu pasityčioti? Ir todėl aš tikiuosi, kad ir britų „respektabilumas“, kuris vokiškai vadinamas filisteriškumu, per daug nesupyks, jei aš anglų kalba, kaip ir kitomis kalbomis, pavartosiu išsireiškimą „istorinis materializmas“, norėdamas šiuo terminu pažymėti tokį pasaulio istorijos eigos supratimą, kuris visų svarbių istorijos įvykių galutinę priežastį ir lemiamą varomąją jėgą mato ekonominiame visuomenės vystymesi, gamybos bei mainų būdo pasikeitimuose, iš to kylančiame visuomenės susiskaldyme į įvairias klases ir tų klasių tarpusavio kovoje.
Gal būt, aš susilauksiu dar didesnio atlaidumo, jei įrodysiu, kad istorinis materializmas gali būti naudingas net ir britiškojo filisterio respektabilumui. Aš nurodžiau faktą, kad prieš kokias keturias ar penkias dešimtis metų kiekvienas išsimokslinęs svetimšalis, kuris apsigyvendavo Anglijoje, būdavo nemaloniai nustebintas to, kas jam turėjo atrodyti anglų „respektabilios“ vidurinės klasės religiniu davatkiškumu arba ribotumu. Aš dabar įrodysiu, kad ta respektabili ano meto anglų vidurinė klasė visai nebuvo taip kvaila, kaip inteligentiškam svetimšaliui atrodė. Religinius šios klasės siekimus galima išaiškinti.
Kai Europa išėjo iš viduramžių, kylanti miestų buržuazija buvo jos revoliucinis elementas. Pripažintoji padėtis, kurią ji buvo sau išsikovojusi viduramžinėje feodalinėje santvarkoje, jos sugebėjimui plėstis jau pasidarė per ankšta. Laisvas buržuazijos vystymasis jau nebesiderino su feodaline sistema, feodalinė sistema turėjo griūti.
Bet stambus internacionalinis feodalinės sistemos centras buvo Romos katalikų bažnyčia. Nepaisant visų vidinių karų, ji jungė visą feodalinę Vakarų Europą į vieną didelę politinę visumą, stovėjusią tiek prieš graikų schizmatinį, tiek ir prieš mahometonų pasaulį. Feodalinę santvarką ji apgaubė šventa dieviškojo palaiminimo aureole. Savo pačios hierarchiją ji sukūrė feodaliniu pavyzdžiu, ir pagaliau ji buvo visų stambiausias feodalinis žemvaldys, nes jai priklausė mažiausia trečdalis visos katalikų valdomos žemės. Dar prieš pradedant kovą su pasaulietišku feodalizmu kiekvienoje šalyje atskirai, turėjo būti sugriauta ši jo centrinė šventoji organizacija.
Tačiau kartu su buržuazijos suklestėjimu žingsnis po žingsnio milžiniškai kilo ir mokslas. Vėl buvo susidomėta astronomija, mechanika, fizika, anatomija, fiziologija. Savo pramonei išvystyti buržuazijai buvo reikalingas mokslas, kuris tyriifėtų fizinių kūnų savybes ir gamtos jėgų pasireiškimo būdus. Bet ligi to laiko mokslas buvo tik nuolankus bažnyčios tarnas, kuriam nebuvo leidžiama peržengti tikėjimo nustatytų ribų, — trumpai sakant, jis buvo viskas, tik ne mokslas. Dabar mokslas sukilo prieš bažnyčią; buržuazijai buvo reikalingas mokslas, ir ji prisidėjo prie to sukilimo.
Tuo būdu aš paliečiau tik du punktus, kur kylanti buržuazija turėjo susidurti su egzistuojančia bažnyčia; to betgi pakaks įrodyti, — pirma, kad kovoje prieš katalikų bažnyčios autoritetą daugiausia dalyvavo kaip tik ši klasė — buržuazija; antra, kad kiekviena kova prieš feodalizmą tuomet turėjo įgauti tikybinį atspalvį ir pirmiausia turėjo būti nukreipta prieš bažnyčią. Bet jei universitetai ir miestų verslo žmonės paskelbdavo kovos šūkį, tai jis neišvengiamai susilaukdavo stipraus atgarsio kajmo gyventojų masėse, valstiečių tarpe, kurie visur įnirtingai kovojo su savo dvasiniais ir pasaulietiškais feodalais ir būtent dėl pačios egzistencijos.
Didžioji Europos buržuazijos kova su feodalizmu pasiekė aukš-čiausią įtempimą trijuose dideliuose lemiamuose mūšiuose.
Pirmasis buvo vadinamoji reformacija Vokietijoje. Liuterio šaukimas į maištą prieš bažnyčią atvedė į du politinius sukilimus: iš pradžių — Franco fon Zikingeno vadovaujamos žemesniosios bajorijos sukilimas 1523 m., paskui — didysis valstiečių karas 1525 m. Abu buvo nuslopinti svarbiausia dėl labiausiai užinteresuotos partijos, miesto buržuazijos, neryžtingumo, ties kurio priežastimis čia negalime sustoti. Nuo to momento kova išsigimė į atskirų kunigaikščių rietenas su centrine imperijos valdžia, ir jos pasekmė buvo ta, kad Vokietija dviem šimtmečiams buvo išbraukta iš politiškai aktyvių Europos nacijų tarpo. Šiaip ar taip, Liuterio reformacija sudarė joje naują religiją — būtent tokią, kokios absoliutinei monarchijai kaip tik ir reikėjo. Vos tik spėjo šiaurės rytų Vokietijos valstiečiai priimti liuteronybę, ir jie iš laisvų žmonių buvo degraduoti į baudžiauninkus.
Bet ten, kur nepasisekė Liuteriui, laimėjo Kalvinas. Jo dogma atitiko pačios drąsiosios tuometinės buržuazijos dalies reikalavi-mus. Jo predestinacijos mokslas buvo religinė išraiška to fakto, kad prekybos ir konkurencijos pasaulyje pasisekimas ar bankrotas priklauso ne nuo atskirų asmenų veiklos ar sugebėjimų, bet nuo nepriklausančių nuo jų aplinkybių. „Nulemia ne atskiro žmogaus valia ar veikla“, o galingų, bet nežinomų ekonominių jėgų „gai-lestingumas“. Ir tai buvo ypač teisinga ekonominio perversmo metu, kai visi senieji, prekybos keliai ir prekybos centrai buvo naujųjų išstumiami, kai buvo atrastos Amerika ir Indija ir kai net nuo seno garbinamas ekonominis tikėjimo simbolis — aukso ir sidabro vertė — susvyravo ir griuvo. Be to, bažnytinė Kalvino santvarka buvo perdėm demokratiška ir respublikinė; o ten, kur ir dievo karalystė buvo surespublikinta, — ar begalėjo tenai šio pasaulio karalystės likti karalių, vyskupų ir feodalų valdiniais? Jei liuteronybė Vokietijoje tapo paklusniu įrankiu smulkiųjų Vokietijos kunigaikščių rankose, tai kalvinizmas sukūrė respubliką Olandijoje ir stiprias respublikonines partijas Anglijoje ir ypač Škotijoje.
Po šio revoliucinės veiklos pertekliaus atėjo neišvengiama reakcija, kuri savo ruožtu taip pat toli prašoko savo tikslą. Po eilės svyravimų pagaliau nusistojo naujas svorio centras, kuris ir buvo išeities taškas tolesniam vystymuisi. Didingas Anglijos istorijos laikotarpis, kurį filisteriai pavadino „didžiuoju maištu“, ir jį lydėjusieji mūšiai baigėsi palyginti menku 1689 m. įvykiu, kurį liberaliniai istorikai vadina „šlovingąja revoliucija“.
Naujasis išeities taškas buvo kompromisas tarp kylančios buržuazijos ir buvusių stambiųjų feodalinių žemvaldžių. Šie, nors jie tuomet, kaip ir dabar, buvo laikomi aristokratija, jau seniai ruošėsi tapti tuo, kuo, tik žymiai vėliau, tapo Luji Filypas Prancūzijoje: pirmaisiais nacijos buržua. Anglijos laimei, senieji feodaliniai baronai Dviejų rožių karuose buvo vienas kitą išžudė. Jų įpėdiniai, nors daugiausia tų pačių senųjų šeimų atžalos, buvo betgi kilę iš tokių tolimų šalutinių linijų, kad jie sudarė visai naują korporaciją. Jų įpročiai ir siekimai buvo žymiai daugiau buržuaziški, negu feodališki. Jie puikiai žinojo pinigų vertę ir tuo-jau ėmė kelti žemės rentą, nuvarydami nuo žemės šimtus smul-kiųjų nuomininkų ir pakeisdami juos avimis. Henrikas VIII masiškai kūrė naujus lendlordus iš buržuazijos tarpo, dovanodamas ir pardavinėdamas už menkniekius bažnytinius dvarus; tą patį atliko ir ligi XVII amžiaus pabaigos nepaliaujamai tęsiama stambių dvarų konfiskacija, kurie paskui būdavo išdalijami iškilėliams arba pusiau iškilėliams. Dėl to Anglijos „aristokratija“ nuo Henriko VII laikų ne tik nesipriešino pramonės vystymuisi, bet, priešingai, stengėsi iš jos gauti naudos. Ir lygiai taip pat tam tikra stambiųjų žemvaldžių dalis dėl ekonominių ir politinių priežasčių visuomet būdavo pasirengusi bendradarbiauti su finansinės ir pramoninės buržuazijos vadais. Tuo būdu lengvai galėjo būti įvykdytas 1689 metų kompromisas. Politiniai laimikiai — tarnybos, sinekūros, didelės algos — atiteko kilmingoms stambiųjų žemvaldžių šeimoms ta sąlyga, kad jos pakankamai atsižvelgtų į ekonominius finansinės, pramoninės ir prekybinės vidurinės klasės interesus. Tie ekonominiai interesai jau tuomet buvo gana galingi; jie galiausiai ir apsprendė bendrąją nacijos politiką. Žinoma, dėl atskirų klausimų buvo nesutarimų, bet aristokratinė oligarchija perdaug gerai žinojo, kad jos pačios ekonominis klestėjimas buvo neatskiriamai susijęs su pramoninės ir prekybinės buržuazijos klestėjimu.
Nuo to laiko buržuazija pasidarė kukli, bet jau pripažinta Anglijos valdančiųjų klasių dalis. Su jomis visomis ji turėjo bendrą interesą — slopinti didžiules liaudies darbo mases. Pirklys ar fabrikantas savo tarnautojų, savo darbininkų, savo tarnų atžvilgiu vaidino duondavio šeimininko arba, kaip dar neseniai Anglijoje sakydavo, „natūralinio viršininko“ vaidmenį. Jam reikėjo išspausti iš jų kiek galima daugiau ir kiek galima geresnės kokybės darbo; tam tikslui jis turėjo mokyti juos reikiamo paklusnumo. Jis pats buvo religingas; jo religija suteikė jam vėliavą, su kuria jis nugalėjo karalių ir lordus. Netrukus jis toje religijoje atrado taip pat priemonę savo natūralinių valdinių sąmonei paveikti ir padaryti juos paklusnius įsakymams duondavių, kuriuos jiems buvo
paskyrusi dievo apvaizda. Trumpai sakant, Anglijos buržua nuo to laiko ėmė dalyvauti „žemesniųjų luomų“ — didžiulės gaminančios liaudies masės — slopinime, ir viena iš čia taikomų priemonių buvo religijos įtaka.
Čia dar prisidėjo kita aplinkybė, kuri stiprino buržuazijos religinius polinkius, būtent: materializmo suklestėjimas Anglijoje. Šis naujas bedieviškas mokslas ne tik kėlė šiurpą pamaldžiam viduriniam luomui, bet, be to, dar pasiskelbė filosofija, kuri viena tetinkanti mokytiems it apsišvietusiems žmonėms, priešingai religijai, kuri esanti pakankamai gera neišprususiai didžiulei liaudies masei, įskaitant čia ir buržuaziją. Drauge su Hobsu tas mokslas stojo ginti karaliaus visagalybę ir kvietė absoliutinę monarchiją malšinti tą puer robustus sed malitiosus *, t. y. liaudį. Taip pat ir Hobso pasekėjų — Bolingbroko, Seftsberio ir kt. — naujoji, deistinė materializmo forma liko aristokratiškas, ezoterinis ** mokslas, ir todėl materializmas buvo buržuazijos neapkenčiamas ne tik dėl savo religinės erezijos, bet ir dėl savo antiburžuazinių politinių ryšių.

* — tvirtą, bet piktavalį vaikiną. Red.

** — išrinktiesiems skiriamas. Red.

Štai dėl ko, priešingai aristokratijos materializmui ir deizmui, kaip tik protestantiškosios sektos, kurios teikė ir vėliavą ir kovotojus kovai prieš Stiuartus, davė taip pat pagrindines pažangiosios viduriniosios klasės kovos pajėgas ir dar šiandieną sudaro „didžiosios liberalų partijos“ nugarkaulį.
Tuo tarpu materializmas iš Anglijos persikėlė į Prancūziją, kur jis užtiko antrąją materialistinę filosofijos mokyklą, kilusią iš kartezianizmo, su kuriuo jis ir susiliejo. Taip pat ir Prancūzijoje pradžioje jis buvo išimtinai aristokratiška doktrina. Bet jo revoliucinis pobūdis greitai iškilo aikštėn. Prancūzijos materialistai savo kritikos neapribojo vien religijos sritimi; jie kritikavo kiekvieną mokslinę tradiciją, kiekvieną to meto politinę instituciją. Norėdami įrodyti visuotinį savo teorijos pritaikomumą, jie pasirinko trumpiausią kelią: milžiniškame veikale, nuo kurio jie gavo savo vardą — „Enciklopedijoje“, — jie tą teoriją drąsiai pritaikė visiems mokslo objektams. Tuo būdu materializmas ta ar kita forma — kaip atviras materializmas ar kaip deizmas — Prancūzijoje pasidarė viso apsišvietusio jaunimo pasaulėžiūra. To Anglijos rojalistų pagimdyto mokslo įtaka čia buvo tokia didelė, kad didžiosios revoliucijos metu Prancūzijos respublikonams ir teroristams jis suteikė teorinę vėliavą ir davė tekstą „Žmogaus teisių deklaracijai“.
Didžioji Prancūzijos revoliucija buvo trečias buržuazijos sukilimas, bet pirmas, kuris visai nusimetė religinį apvalkalą ir kur kova vyko atvirai politinėje plotmėje. Ji taip pat buvo pirmas sukilimas, kur kova tikrai buvo atvesta iki galo, iki visiško vienos iš kovojančiųjų šalių — aristokratijos — sunaikinimo ir iki visiškos antrosios — buržuazijos — pergalės. Anglijoje perimamasis ryšys tarp ikirevoliucinių bei porevoliucinių institucijų ir kompromisas tarp stambiųjų žemvaldžių bei kapitalistų pasireiškė teisminių precedentų nenutrūkstamumu, lygiai kaip ir pagarbiu teisinių feodalizmo formų išsaugojimu. Prancūzijoje, atvirkščiai, revoliucija visiškai nutraukė saitus su praeities tradicijomis, nušlavė paskutinius feodalizmo pėdsakus ir Civiliniame kodekse šiuolaikiniams kapitalistiniams santykiams meistriškai pritaikė senąją romėnų teisę — šitą beveik tobulą išraišką teisinių santykių, kylančių iš tos ekonominio išsivystymo stadijos, kurią Marksas vadina „prekine gamyba“; ir pritaikė taip meistriškai, kad dar šiandien visose kitose šalyse — neišskiriant nė Anglijos — šis revoliucinis Prancūzijos įstatymų kodeksas laikomas pavyzdžiu reformuojant nuosavybės teisę. Vieno betgi nepamirškime. Anglijos teisė ir toliau vis dar tebeišreiškia ekonominius kapitalistinės visuomenės santykius barbariška feodaline kalba, kuri reiškiamą dalyką tiek atitinka, kiek anglų rašyba atitinka anglų tartį: — rašoma Londonas, o tariama Konstantinopolis, pasakė vienas prancūzas. Bęt užtat ta pati Anglijos teisė yra vienintelė teisė, kuri amžių būvyje išsaugojo nuo iškraipymo ir perkėlė į Ameriką bei kolonijas geriausią dalį tos asmens laisvės, vietinės savivaldos ir saugumo nuo bet kokio pašalinio, išskyrus teismą, įsikišimo, — trumpai tariant, geriausią dalį tų senųjų germanų laisvių, kurios kontinente visiškai išnyko absoliutinėms monarchijoms viešpataujant ir lig šiol niekur dar nėra pilnutinai atkovotos.
Bet grįžkime prie mūsų britiškojo buržua. Prancūzijos revoliucija suteikė jam puikią progą su kontinento monarchijų pagalba sunaikinti Prancūzijos jūrų prekybą, užgrobti Prancūzijos kolonijas ir sunaikinti paskutines prancūzų pretenzijas rungtyniauti dėl viešpatavimo jūroje. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko jis kovojo su revoliucija. Antroji buvo ta, kad tos revoliucijos metodai jam labai nepatiko; nepatiko ne tik jos „nusikalstamas“ teroras, bet net ir pats jos mėginimas buržuazijos viešpatavimą1 atvesti iki kraštutinumo. Ir ką gi pagaliau būtų veikęs britiškasis buržua be savo aristokratijos, kuri pamokydavo jį manierų (mokytojo vertų manierų), išrasdavo jam madas, duodavo jam karininkų armijai, tajai tvarkos saugotojai šalies viduje, ir laivynui, tajam naujų kolonijų bei naujų rinkų užkariautojui? Beje, tos buržuazijos tarpe buvo vis dėlto ir pažangi mažuma — žmonės, kurių interesai iš kompromiso nedaug tepelnė. Ši mažuma, susidedanti daugiausia iš mažiau pasiturinčios buržuazijos, simpatizavo revoliucijai, bet parlamente ji buvo bejėgė.
Taigi, kuo labiau materializmas darėsi Prancūzijos revoliucijos tikėjimo simboliu, tuo tvirčiau dievobaimingas Anglijos buržua laikėsi savo religijos. Argi teroro metai Paryžiuje neparodė, kas pasidaro, kai liaudis netenka religijos? Kuo labiau materializmas plėtėsi iš Prancūzijos į kaimynines šalis ir stiprėjo giminingų teorinių srovių dėka, ypač vokiečių filosofijos dėka, kuo labiau kontinente materializmas ir aplamai laisvamanybė iš tikrųjų darėsi būtinu apsišvietusio žmogaus požymiu, tuo atkakliau Anglijos vidurinė klasė laikėsi savo įvairių religinių įsitikinimų. O šie, kad ir kaip vienas nuo kito skyrėsi, vis dėlto visi buvo aiškiai religiniai, krikščioniški įsitikinimai.
Tuo metu kai revoliucija Prancūzijoje užtikrino buržuazijos politinį triumfą, Anglijoje Uatas, Arkraitas, Kartraitas ir kiti pir-mieji išjudino pramonės revoliuciją, kuri perkėlė visiškai kitur ekonominių jėgų svorio centrą. Buržuazijos turtai augo dabar nepalyginamai greičiau, negu aristokratų žemvaldžių turtai. Pačios buržuazijos viduje finansinė aristokratija, bankininkai ir t. t. vis daugiau ir daugiau ėmė atsilikti, palyginus su fabrikantais. 1689 m. kompromisas, netgi po palaipsniui įvykdytų pakeitimų buržuazijos naudai, jau nebeatitiko tos sutarties dalyvių jėgų santykio. Taip pat pasikeitė ir tų dalyvių pobūdis: 1830 m. buržuazija labai skyrėsi nuo praeitojo amžiaus buržuazijos. Dar aristokratijos rankose pasilikusi ir prieš naujosios pramoninės buržuazijos pretenzijas panaudojama politinė valdžia pasidarė nebesuderinama su naujais ekonominiais interesais. Reikėjo at-naujinti kovą prieš aristokratiją; ši kova galėjo baigtis tik naujo-sios ekonominės galybės laimėjimu. 1830 m. Prancūzijos revoliucijos įtakos dėka, nepaisant viso pasipriešinimo, buvo įvykdyta parlamentinė reforma. Tai suteikė buržuazijai pripažintą ir galingą padėtį parlamente. Toliau ėjo grūdų įstatymų panaikinimas *, kuris visam laikui užtikrino buržuazijos ir ypač jos veikliausios dalies — fabrikantų persvarą prieš žemvaldžių aristokratiją.

* Kova prieš grūdų importo į Angliją apribojimą baigėsi 1846 m., priėmus įstatymą apie grūdų muitų panaikinimą per trejus metus. 1849 m. muitai buvo panaikinti. Red.

Tai buvo didžiausia, bet kartu ir paskutinė buržuazijos pergalė, kurią ji laimėjo vien tik savo naudai. Visais vėlesniais savo triumfais ji turėjo dalytis su nauja, pradžioje sąjungine, vėliau su ja rungtyniaujančia socialine jėga.
Pramoninė revoliucija sukūrė stambių kapitalistų-fabrikantų klasę, bet kartu su tuo ir žymiai gausingesnę fabrikų darbininkų klasę. Šios klasės gausumas nuolat didėjo tiek, kiek pramoninė revoliucija apimdavo vieną gamybos šaką po kitos. Kartu su tos klasės gausėjimu augo ir jos galia. Ši galia pasireiškė jau 1824 m., kai ji privertė užsispyrusį parlamentą panaikinti įstatymus, nukreiptus prieš koalicijų laisvę. Agitacijos dėl reformos metu darbininkai sudarė radikalųjį reformų partijos sparną. Kai 1832 m. aktas jiems atėmė balsavimo teisę, jie savo reikalavimus išdėstė Liaudies chartijoje (People`s charter) ir, priešingai stipriai buržuazinei Lygai prieš grūdų įstatymus, susiorganizavo į nepriklausomą čartistų partiją. Tai buvo pirmoji mūsų laikų darbininkų partija.
Po to kontinente suliepsnojo 1848 m. vasario ir kovo revoliucijos, kuriose darbininkai suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį ir kur jie, bent Paryžiuje, stojo su reikalavimais, kurie buvo visiškai neleistini kapitalistinės visuomenės požiūriu. O po to prasidėjo visuotinė reakcija. Pirmiausia 1848 m. balandžio 10 d. įvyko čartistų pralaimėjimas, toliau tų pačių metų birželio mėn. Paryžiaus darbininkų sukilimo nuslopinimas, toliau 1849 m. nepasisekimai Italijoje, Vengrijoje, Pietų Vokietijoje, ir pagaliau 1851 m. gruodžio 2 d. Luji Bonaparto pergalė prieš Paryžių. Tuo būdu bent kuriam laikui pavyko atitolinti darbininkų reikalavimų grėsmę, tačiau kokia kaina! Jeigu britų buržua jau anksčiau buvo įsitikinęs būtinumu laikyti liaudį religijos pažabotą, tai tuo labiau jis turėjo pajusti tą būtinumą po viso to, kas buvo patirta! Ir nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į savo kontinentinių bičiulių pašaipą, jis ir toliau kasmet išleisdavo tūkstančius ir dešimtis tūkstančių evangelijai propaguoti žemesniųjų luomų tarpe. Nesitenkindamas savo paties religiniu aparatu, jis kreipėsi į „brolį Džonataną“ *, didžiausią to meto religinių spekuliacijų organizatorių, ir importavo iš Amerikos revivalizmą, Mudį, Sankį ** ir pan.; pagaliau jis net priėmė pavojingą „Gelbėjimo armijos“ paramą, kuri atgaivina senosios krikščionybės propagandos būdus, kreipiasi į vargšus kaip į dievo išrinktuosius, savo religinėmis priemonėmis kovoja prieš kapitalizmą ir tuo būdu ugdo kai kuriuos senosios krikščionybės klasių kovos pradmenis, kurie vieną gražią dieną gali tapti labai lemtingi tiems turtingiems žmonėms, kurie šiandien tam reikalui leidžia grynus pinigėlius.

* „Brolis Džonatanas“ įasmenina Jungtines Šiaurės Amerikos Valstybes (taip kaip „Džonas Bulis“ — Angliją). Ši pravardė vėliau buvo pakeista „dėdės Samo“ vardu. Red.

** Revivalizmas — praeitojo šimtmečio religinis judėjimas, siekęs sutvirtinti smunkančią religijos įtaką. Mudis ir Sankis — amerikiečių misionieriai, to judėjimo organizatoriai. Red.

Atrodo, galima laikyti istorinio vystymosi dėsniu tai, kad nė vienoje Europos šalyje buržuazija neįstengia išsikovoti, bent ilgesniam laikui, politinės valdžios tokio išimtinio pavidalo, kaip kad viduriniais amžiais turėjo feodalinė aristokratija. Net Prancūzijoje, kur feodalizmas buvo su šaknimis išrautas, buržuazija kaip klasė teviešpatavo tik trumpą laiką. 1830—1848 m., Luji Filypo laikais, viešpatavo tik nežymi buržuazijos dalis, o didžiajai jos daliai, nustačius aukštą cenzą, rinkimų teisė buvo atimta. Antrosios respublikos metu, 1848—1851 m., viešpatavo visa buržuazija, bet tik trejus metus; jos nesugebėjimas nutiesė kelią Antrajai imperijai. Tik dabar, Trečiojoje respublikoje, buržuazija, kaip visuma, dvidešimt metų laikė valdžios vairą, bet jau dabar parodo džiuginančias smukimo žymes. Ilgalaikis buržuazijos viešpatavimas lig šiol buvo galimas tik tokiose šalyse, kaip Amerika, kur feodalizmo niekuomet nebuvo ir kur visuomenė iš pat pradžių kūrėsi buržuaziniais pagrindais. Ir net Prancūzijoje ir Amerikoje jau garsiai beldžiasi į duris buržuazijos įpėdiniai — darbininkai.
Anglijoje buržuazija niekuomet neturėjo visos valdžios. Net ir jos 1832 m. pergalė visas aukštąsias valdžios vietas paliko beveik išimtinai aristokratijai. Toks turtingosios vidurinės klasės paklus-numas buvo man nesuprantamas, kol vieną dieną stambus liberalus fabrikantas U. A. Forsteris savo kalboje ėmė maldauti Bredfordo jaunimą vis dėlto mokytis prancūzų kalbos savo paties labui. Jis ta proga papasakojo, kaip kvailai jautėsi, kai, tapęs ministru, iš karto pakliuvo į tokią draugiją, kur prancūzų kalba buvo nė kiek ne mažiau reikalinga, kaip anglų. Iš tikrųjų tuometiniai Anglijos buržua, kaip taisyklė, buvo visai neišsimokslinę iškilėliai, kurie noromis nenoromis turėjo užleisti aristokratijai visas tas aukštąsias valdžios vietas, kur buvo reikalaujama kitų ypatybių, o ne šalinio ribotumo ir šalinio, versliniu suktumu pasūdyto pasipūtimo *.

* Net ir verslo reikaluose nacionalinis šovinistinis išdidumas yra labai menkas patarėjas. Dar visai neseniai eilinis anglų fabrikantas laikė pažeminimu anglui kalbėti kita, o ne savo kalba ir iki tam tikro laipsnio didžiavosi tuo, kad „vargšai“ užsieniečiai apsigyvena Anglijoje ir išvaduoja jį nuo vargo pardavinėti savo gaminius užsienyje. Jis net nepastebėdavo, kad dėl to tie užsieniečiai, daugiausia vokiečiai, į savo rankas paėmė didelę Anglijos užsienio prekybos dalį — tiek įvežimo, tiek ir išvežimo — ir kad anglų tiesioginė užsienio prekyba pamažu ėmė apsiriboti kolonijomis, Kinija, Jungtinėmis Valstybėmis ir Pietų Amerika. Dar mažiau jis pastebėdavo, kad tie vokiečiai prekiavo su kitais užsienio vokiečiais, kurie il-gainiui visame pasaulyje suorganizavo ištisą prekybos kolonijų tinklą. Bet kai maždaug prieš 40 metų Vokietija pradėjo rimtai gaminti išvežimui, šios vokiškos prekybos kolonijos buvo tas įrankis, kuris jai taip nuostabiai padėjo per tokį trumpą laiką iš grūdus išvežančios šalies virsti pirmos eilės pramonine šalimi. Ir tuomet, maždaug prieš dešimt metų, anglų fabrikantą apėmė baimė, ir jis užklausė savo pasiuntinius ir konsulus, kas atsitiko, kad jis nebegali išlaikyti savo rankose klientų. Vienbalsis atsakymas buvo šis: 1) jūs nesimokote savo kliento kalbos, bet reikalaujate, kad jis jūsiškai kalbėtų, ir 2) jūs net nemėginate patenkinti kliento reikalavimų, įpročių ir skonio, bet reikalaujate, kad iis prisiimtų jūsiškius, angliškuosius. (Engelso pastaba.)

Dar ir šiandien tebetęsiamos begalinės laikraščių diskusijos apie „middleclass education“ * parodo, kad Anglijos buržuazija dar vis laiko save nepriaugusia geresniam auklėjimui ir dairosi ko nors kuklesnio. Dėl to atrodė savaime su-prantama, kad ir panaikinus grūdų įstatymus, tie žmonės, kurie tą pergalę iškovojo, šie Kobdenai, Braitai, Forsteriai ir kiti, buvo atstumti nuo bet kokio dalyvavimo šalies vyriausybėje, kol pagaliau po dvidešimties metų naujas reformų aktas atidarė jiems ministerijų duris.

* — „buržuazinį švietimą“. Red.

Net šiandien Anglijos buržuazija taip giliai įsitikinusi nesanti verta aukštesnės visuomeninės padėties, kad ji savais ir liaudies pinigais išlaiko paradinę dykūnų kastą, kuri visokiomis iškilmingomis progomis turi garbingai atstovauti nacijai, ir buržuazija jaučiasi nepaprastai pagerbta, jei kuris nors buržua pripažįstamas vertas būti įleistas į tą uždarą, galiausiai tos pačios buržuazijos sufabrikuotą korporaciją.
Taigi, nespėjo dar pramoninė ir prekybinė vidurinė klasė visiškai nustumti žemvaldžių aristokratijos nuo politinės valdžios, kai arenoje jau pasirodė naujas konkurentas — darbininkų klasė. Po čartistų judėjimo ir po kontinentinių revoliucijų prasidėjusi reakcija ir šalia to dar negirdėtas Anglijos pramonės suklestėjimas 1848—1866 m. (kuris paprastai aiškinamas vien laisvąja prekyba, bet kurį dar daugiau sukėlė milžiniškas geležinkelių, okeaninių garlaivių ir aplamai susisiekimo priemonių išsivystymas) darbininkus vėl padarė priklausomus nuo liberalų partijos, kurioje jie, kaip ir ligi čartistų judėjimo, sudarė radikalųjį sparną. Bet darbininkų reikalavimai suteikti jiems rinkimų teisę darėsi vis sunkiau beatlaikomi; kol vigai, vadovavę liberalams, dar vis būkštavo, Dizraelis parodė savo pranašumą; jis panaudojo toriams palankų momentą, įvedė miestų rinkiminėse apygardose rinkimų teisę kiekvienam, kas gyveno atskirame bute (houshold suffrage), ir ryšium su tuo — rinkiminių apygardų pakeitimą. Netrukus po to buvo įvestas slaptas balsavimas (the ballot); toliau, 1884 m. butų nuomininkų rinkiminės teisės buvo išplėstos visoms, taigi ir grafysčių, apygardoms ir naujai pertvarkytos rinkiminės apygardos, kurios tuo būdu bent iki tam tikro laipsnio buvo sulygintos. Visa tai darbininkų klasės įtaką rinkimuose tiek padidino, kad dabar darbininkai sudaro 150—200 rinkiminių apy-gardų rinkėjų daugumą. Bet nėra geresnės tradicijų gerbimo mo-kyklos, kaip parlamentinė sistema! Jei vidurinė klasė su nuolankumu ir pagarbia baime žvelgė į tą grupę, kurią lordas Džonas Manersas juokais vadino „mūsų senąja bajorija“, tai ir darbininkų masė su pagarba žiūrėjo tuomet į buržuaziją, tais laikais vadinamą „geresniąja klase“. Ir iš tikrųjų, prieš penkiolika metų britų darbininkas buvo pavyzdingas darbininkas, ir jo didžiausia pagarba samdytojo padėčiai, jo kuklumas ir nuolankumas reikalaujant savo teisių pylė gydomąjį balzamą ant žaizdų, kurias mūsų Vokietijos katedersocialistams padarė nepataisomi komunistiniai ir revoliuciniai jų tautiečių — Vokietijos darbininkų — siekimai.
Tačiau Anglijos buržua buvo geri biznieriai ir matė toliau, negu vokiečių profesoriai. Tik aplinkybių verčiami, jie dalijosi savo valdžia su darbininkais. Čartistų judėjimo laikais jie patyrė, ką gali liaudis, šis puer robustus sed maliti osus. Nuo to laiko buržuazija buvo priversta priimti žymią dalį Liaudies chartijos reikalavimų, ir jie tapo šalies įstatymu. Dabar labiau negu kada nors buvo svarbu laikyti liaudį, pažabojus ją moralinėmis priemonėmis. Pirma ir svarbiausia moralinė priemonė, kuria galima veikti mases, tebėra ta pati religija. Iš čia kilo kunigų įsigalėjimas mokyklų vadovybėse, iš čia augąs buržuazijos apsidėjimas mokesčiais visokių rūšių dievotos demagogijos tikslams, pradedant nuo ri- tualizmo ir baigiant „Gelbėjimo armija“.
Ir dabar atėjo respektabilaus britų filisteriškumo triumfas prieš kontinento buržua laisvamanybę ir religinį indiferentizmą. Prancūzijos ir Vokietijos darbininkai tapo maištininkais. Jie buvo visi užsikrėtę socializmu ir, be to, dėl visai rimtų priežasčių anaiptol ne taip jau labai buvo susirūpinę priemonių valdžiai išsikovoti tei-sėtumu. Šis puer robustus iš tikrųjų darėsi ten kasdien vis labiau malitiosus. Kokia gi kita beliko paskutinė išsigelbėjimo priemonė Prancūzijos ir Vokietijos buržua, jei ne tyliai atmesti savo laisvamanybę, kaip kad išdykęs vaikėzas, vis daugiau jausdamas jūros ligą, nepastebimai numeta degantį cigarą, kuriuo jis anksčiau didžiavosi laive. Vienas po kito dievo niekintojai darėsi iš pažiūros dievotais žmonėmis, su pagarba kalbėjo apie bažnyčią, jos mokslą bei apeigas ir patys, kiek tai buvo neišvengiama, jų laikėsi. Prancūzijos buržua penktadieniais nevalgydavo mėsos, o Vokietijos buržua prakaituodavo bažnyčių suoluose per visus nepabaigiamus protestantiškus pamokslus. Buržua su savo materializmu pakliuvo į bėdą. „Religija turi būti išlaikyta liaudžiai“ — tai buvo paskutinė ir vienintelė priemonė visuomenei nuo visiškos pražūties išgelbėti. Savo pačių nelaimei jie tai suprato tik po to, kai padarė viską, kas žmogui įmanoma, kad visiems laikams sugriautų religiją. Ir tuomet atėjo momentas, kai britų buržua savo ruožtu galėjo iš jų pasijuokti ir jiems sušukti: „Kvailiai, tai aš galėjau jums pasakyti dar prieš du šimtus metų!“
Tačiau aš bijau, kad nei religinis britų buržua bukaprotiškumas, nei kontinento buržua post festum atsivertimas neužtvenks kylančio proletariato sriauto. Tradicija yra galingas stabdys, tai inercijos jėga istorijoje. Bet ji yra tik pasyvi ir dėl to turi žlugti. Religija taip pat negali ilgai būti kapitalistinės visuomenės atrama. Jei mūsų teisiniai, filosofiniai ir religiniai vaizdiniai yra artimesnės ar tolimesnės tam tikroje visuomenėje vyraujančių ekonominių santykių atžalos, tai jie negalės ilgai išlikti, kai ekonominiai santykiai iš pagrindų pasikeis. Arba mes turime tikėti į antgamtinį apreiškimą, arba sutikti, kad jokie religiniai pamokslai negali išgelbėti žūstančios visuomenės.
Ir iš tikrųjų, Anglijoje darbininkai taip pat vėl sujudo. Be abejo, jie yra sukaustyti visokių tradicijų, pirmiausia buržuazinių tradicijų: pavyzdžiui, labai plačiai paplitusio prietaro, kad esą tegalimos tik dvi partijos — konservatorių ir liberalų — ir kad darbininkų klasė turinti savo išsivadavimo siekti tik didžiosios liberalų partijos padedama. Toliau, darbininkų tradicijų, paveldėtų iš tų laikų, kai darbininkų klasė darė pirmuosius neryžtingus mėginimus savarankiškai veikti: tokia tradicija daugelyje senųjų tredjunionų yra šalinimas visų tų darbininkų, kurie nėra reguliariai mokęsi savo specialybės; tai reiškia tik tat, kad kiekviena tokia profesinė sąjunga pati sau ugdo streiklaužius. Bet nepaisant viso to, Anglijos darbininkų klasė juda pirmyn, kaip pats ponas profesorius Brentano buvo priverstas su širdgėla pranešti savo broliams katedersocialistams. Darbininkų klasė juda, kaip ir viskas Anglijoje, lėtu, saikingu žingsniu, čia svyruodama, čia apgraibom darydama nedrąsius, kartais nevaisingus mėginimus. Ji juda kartais su perdėtu nepasitikėjimu žodžiu socializmas, tuo pat metu pamažu persiimdama jo esme. Ji juda, ir jos judėjimas apima vis naujus darbininkų sluoksnius vieną po kito. Šiuo metu judėjimas pažadino iš mirties miego nekvalifikuotus Londono Ist- Endo darbininkus, ir mes visi matėme, kaip puikiai tos naujos jėgos savo ruožtu pastūmėjo pačią darbininkų klasę. Ir jei šio judėjimo eiga neatitinka vienų ar kitų kritikų nekantrių lūkesčių, tai teneužmiršta jie, kad kaip tik darbininkai yra toji klasė, kuri išlaiko gyvas geriausias anglų nacionalinio charakterio ypatybes, ir kad Anglijoje kiekvienas žingsnis pirmyn, jei jis jau yra iškovotas, niekuomet nebeprarandamas. Jei senųjų čartistų sūnūs dėl aukščiau išdėstytų priežasčių nebuvo visai tokie, kokių galima buvo laukti, tai vaikaičiai, galima manyti, bus verti savo senelių.
Tačiau Europos darbininkų klasės pergalė priklauso ne vien nuo Anglijos. Ji gali būti užtikrinta tik bendromis bent Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos pastangomis. Abiejose pastarosiose šalyse darbininkų judėjimas žymiai pralenkė Anglijos darbininkų judėjimą. Vokietijoje jo triumfo laiką net jau galima matyti. Tie laimėjimai, kuriuos darbininkų judėjimas ten per pastaruosius 25 metus išsikovojo, neturi sau lygių. Jis žengia pirmyn su vis augančiu spartumu. Jei Vokietijos buržuazija parodė savo apgailėtiną menkumą ir politinių gabumų, drausmės, ištvermės ir energijos nebuvimą, tai Vokietijos darbininkų klasė parodė, kad ji visų šių ypatybių turi pakankamai. Beveik prieš 400 metų Vokietija buvo pradinis pirmojo stambaus Europos buržuazijos sukilimo taškas; sprendžiant iš dabartinės padėties, argi neatrodo galima, kad Vokietija taip pat bus Europos proletariato pirmosios didžiosios pergalės arena?

Fridrichas Engelsas

1892 m. balandžio 20 d.

Pirma kartą išspausdinta angliškajame
Engelso veikalo „Socializmo išsivystymas
iš utopijos i mokslą“ leidime, išėjusiame
Londone 1892 m. Tuo pat laiku išspausdinta
vokiečių kalba žurnale „Neue Zeit“ 1892-1893 m.

Spausdinama pagal angliškojo leidimo tekstą,
sutikrintą su žurnalo tekstu.
Versta iš anglų kalbos

I skyrius (Į turinį)

Šiuolaikinis socializmas pagal savo turinį yra visų pirma rezultatas stebėjimo, iš vienos pusės, dabartinėje visuomenėje vyraujančių klasinių priešingumų tarp turtingųjų ir beturčių, kapitalistų ir samdomųjų darbininkų, o iš antros pusės, — gamyboje viešpataujančios anarchijos. Bet pagal savo teorinę formą jis iš pradžių tesireiškia kaip tolesnis ir lyg nuoseklesnis išvystymas tų principų, kuriuos iškėlė didieji XVIII amžiaus prancūzų švietėjai. Kaip kiekviena nauja teorija, socializmas turėjo visų pirma remtis sukaupta iki jo idėjine medžiaga, nors jo šaknys giliai glūdėjo materialiniuose ekonominiuose faktuose.
Didieji žmonės, kurie Prancūzijoje švietė galvas artėjančiai revoliucijai, patys reiškėsi labai revoliucingai. Jie nepripažino jokio išorinio autoriteto, kokio pobūdžio jis bebūtų. Religija, pažiūros į gamtą, visuomenė, valstybinė santvarka — viskas buvo negailestingiausiai kritikuojama; viskas turėjo pateisinti savo buvimą prieš proto teismą arba išnykti. Vieninteliu mastu visam kam pasidarė mąstąs protas. Tai buvo laikas, kada, kaip sako Hegelis, pasaulis buvo pastatytas ant galvos *, pradžioje ta prasme, kad žmogaus galva ir jos mąstymu surasti teiginiai pretendavo būti visų žmogaus veiksmų bei visuomeninių santykių pagrindu, o paskiau ir ta platesne prasme, kad šiems teiginiams prieštaraujanti tikrovė faktiškai buvo apversta nuo viršaus iki apačios.

* Štai ką sako Hėgelis apie Prancūzijos revoliuciją: „Teisės mintis — jos sąvoka — iš karto įsigalėjo, ir senieji beteisiškumo ramsčiai negalėjo jai atsispirti. Teisės mintimi buvo pagrįsta konstitucija, ir šiuo pagrindu dabar viskas turėjo būti paremta. Nuo to laiko, kai danguje šviečia saulė ir aplink ją sukasi planetos, dar nebuvo regėta, kad žmogus stotų žemyn galva, t. y. remtųsi mintimi ir pagal ją kurtų tikrovę. Anaksagoras pirmas yra pasakęs, kad Nus, t. y. protas, valdo pasaulį; bet tik dabar žmogus pirmąkart sugebėjo suprasti, kad mintis turi valdyti dvasinę tikrovę. Tai buvo didingas saulėtekis. Visos mąstančios būtybės sveikino naujos epochos pradžią. Pakitus džiaugsmas viešpatavo anuo metu, dvasios entuziazmas apėmė pasaulį, lyg dabar būtų pirmą kartą įvykęs dieviškojo prado susitaikinimas su pasauliu“ (Hegelis, Istorijos filosofija, 1840 m., 535 psl.). Ar ne metas būtų pagaliau prieš tokį pavojingą, visuomeninius pagrindus griaunantį mirusio profesoriaus Hegelio mokslą leisti veikti įstatymą prieš socialistus? (Engelso pastaba.)

Visos visuomenės bei valstybės ankstesniosios formos, visos tradicinės sąvokos buvo pripažintos neprotingomis ir numestos į šiukšlyną; pasaulis ligi šiol vadovavosi vien tik prietarais; visa praeitis buvo verta tik pasigailėjimo ir paniekos. Tik dabar teišbrėško dienos šviesa, proto viešpatija; nuo šiol prietarai ir neteisingumas, privilegijos ir priespauda turi užleisti vietą amžinai tiesai, amžinam teisingumui, iš pačios gamtos kylančiai lygybei ir neat-\imamoms žmogaus teisėms.
Mes dabar žinome, kad ši proto viešpatija buvo ne kas kita, kaip suidealizuota buržuazijos viešpatija, kad amžinasis teisingumas buvo įgyvendintas buržuaziniame teisingume, kad lygybė tebuvo buržuazinė lygybė prieš įstatymus, kad viena iš svarbiausiųjų žmogaus teisių buvo paskelbta buržuazinė nuosavybė. Proto valstybė — Ruso „visuomeninė sutartis“ — pasirodė ir galėjo pasirodyti praktikoje tik kaip buržuazinė demokratinė respublika. Didieji XVIII amžiaus mąstytojai, kaip ir visi jų pirmtakai, negalėjo išeiti iš ribų, kurias jiems buvo nustačiusi jų pačių epocha.
Bet greta priešingumo tarp feodalinės bajorijos ir buržuazijos, kuri veikė kaip visos likusios visuomenės atstovė, buvo bendras priešingumas tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų, tarp turtingų dykaduonių ir dirbančių varguolių. Kaip tik šioji aplinkybė įgalino buržuazijos atstovus vaidinti ne kurios nors atskiros klasės, bet visos kenčiančios žmonijos atstovų vaidmenį. Dar daugiau. Nuo pat savo atsiradimo buržuazija buvo apsunkinta savo pačios priešingumo: kapitalistai negali gyventi be samdomųjų darbininkų, ir lygiai taip, kaip vidurinių amžių cecho meistras išsivystė į šiuolaikinį buržua, taip cecho pameistrys bei necechinis padienis darbininkas išsivystė į proletarą. Ir jei, aplamai paėmus, buržuazija, kovodama su bajorija, turėjo tam tikrą teisę laikyti save taip pat ano meto įvairių dirbančiųjų klasių interesų atstove, tai vis dėlto kiekvieno stambaus buržuazinio judėjimo atveju kildavo savarankiški judėjimai tos klasės, kuri buvo daugiau ar mažiau išsivystęs šiuolaikinio proletariato pirmtakas. Toks buvo anabaptistų ir Tomo Miuncerio judėjimas reformacijos ir valstiečių karų metu Vokietijoje, levelerių * — didžiosios Anglijos revoliucijos metu, Babefo — didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Šiuos revoliucinius ginkluotus dar nesubrendusios klasės sukilimus lydėjo atitinkami teoriniai išstojimai; XVI ir XVII amžiuje utopiniai idealios visuomeninės santvarkos vaizdavimai **, XVIII amžiuje — jau tiesiog komunistinės teorijos (Morelio ir Mablio).

* Leveleriai — išvertus reiškia: lygintojai; plebėjiškų miesto ir kaimo elementų judėjimo atstovai, kurie per 1648 metų revoliuciją Anglijoje kėlė labiausiai radikalius demokratinius reikalavimus. Red.

** Engelsas turi galvoje uteminio komunizmo atstovu — Tomo Moro (XVI a.) ir Kampanelos (XVII a.) — kūrinius. Red.

Lygybės reikalavimas jau nebeapsiribojo politinių teisių sritimi, o apėmė taip pat ir kiekvienos atskiros asmenybės visuomeninę padėtį; buvo įrodinėjamas būtinumas panaikinti ne tik klasių privilegijas, bet ir pačius klasių skirtumus. Asketiškas, visus gyvenimo malonumus draudęs spartiškas komunizmas buvo pirmoji naujojo mokslo pasireiškimo forma. Po to sekė trys didieji utopistai: Sen Simonas, kuriam greta proletarinės krypties dar tam tikrą reikšmę turėjo buržuazinė kryptis, Furjė ir Ouenas, kuris labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalyje ir šio gamybos būdo pagimdytų priešingumų įtakoje paruošė eilę projektų klasiniams skirtumams pašalinti betarpiškai su prancūziškuoju materializmu susijusios sistemos pavidalu.
Visiems trims yra bendra tai, kad jie nepasireiškia kaip tuo laiku istorijos pagimdyto proletariato interesų atstovai. Kaip ir švietėjai, jie nori išvaduoti iš karto visą žmoniją, o ne pirmiausia tam tikrą klasę. Kaip ir anie, jie nori įvesti proto ir amžinojo teisingumo viešpatiją, bet jų viešpatija, kaip dangus nuo žemės, skiriasi nuo Prancūzijos švietėjų proto viešpatijos. Pagal šių švietėjų principus sutvarkytas buržuazinis pasaulis yra toks pat neišmintingas ir neteisingas ir todėl taip pat turi būti išmestas į šiukšlyną, kaip ir feodalizmas ir visos pirmesnės visuomeninės santvarkos. Tikrasis protas ir tikrasis teisingumas ligi šio! neviešpatavo pasaulyje tik dėl to, kad jie nebuvo teisingai suprasti. Tiesiog nebuvo to genialaus žmogaus, kuris dabar atsirado ir kuris pažino tiesą. Kad jis atsirado dabar, kad tiesa buvo pažinta kaip tik dabar, — tatai visiškai nėra būtinas bendros istorinio vystymosi eigos rezultatas, nėra neišvengiamas įvykis, o tėra tik laimingas atsitikimas. Šis genialusis žmogus būtų galėjęs gimti taip pat prieš 500 metų ir tuo išgelbėti žmoniją nuo penkis šimtmečius trukusių klaidų, kovų bei kančių.
Mes matėme, kaip XVIII amžiaus prancūzų filosofai, revoliucijos rengėjai, apeliavo į protą kaip į vienintelį teisėją visko, kas egzistuoja. Jie reikalavo sukurti protingą valstybę, protingą visuomenę; reikalavo be pasigailėjimo pašalinti visa tai, kas prieštarauja amžinajam protui. Mes taip pat matėme, kad šis amžinasis protas iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip suidealizuotas protas vidutinio biurgerio, kuris kaip tik tuo metu vystėsi į buržua. Ir štai, kai Prancūzijos revoliucija įkūnijo šią protingą visuomenę ir šią protingą valstybę, naujosios institucijos, kad ir kaip racionalios jos buvo, lyginant su pirmesne būkle, pasirodė anaiptol ne absoliučiai protingos. Proto valstybė visiškai sužlugo. Ruso visuomeninė sutartis buvo įgyvendinta teroro metu, iš kurio buržuazija, netekusi pasitikėjimo savo politiniais sugebėjimais, ieškojo išsigelbėjimo iš pradžios Direktorijos korupcijoje ir pagaliau napoleoniškojo despotizmo prieglobstyje. Pažadėtoji amžinoji taika virto begaliniu užkariaujamuoju karu. Ne geriau išėjo ir su protinga visuomenine santvarka. Priešingumas tarp turto ir neturto, užuot išnykęs visuotinėje gerovėje, dar paaštrėjo, pašalinus tą priešingumą išlyginančias cechų ir kitokias privilegijas, taip pat panaikinus bažnytines labdarybės įstaigas, kurios tą priešingumą švelnino. Dabar tikrai įgyvendintoji „nuosavybės laisvė“ nuo feodalinių pančių smulkiam buržua ir smulkiam valstiečiui pasirodė laisve parduoti tą smulkią nuosavybę, kurią slėgė galinga stambiojo kapitalo ir stambiosios žemėvaldos konkurencija, kaip tik šiems magnatams; tuo būdu smulkiems buržua ir smulkiems valstiečiams ši „laisvė“ virto laisve nuo nuosavybės. Spartus pramonės išsivystymas kapitalistiniais pagrindais padarė dirbančiųjų masių neturtą bei kančias būtina visuomenės gyvavimo sąlyga. Grynas pinigas palaipsniui pasidarė, pasak Kar- leilio, vieninteliu jungiamuoju šios visuomenės elementu. Nusikaltimų skaičius metai į metus didėjo. Jei feodalinės ydos, anksčiau viešai demonstruojamos, — beje, neišnykusios visiškai ir dabar, — vis dėlto laikinai buvo nustumtos į užpakalį, tai jų vietoje dar labiau suklestėjo buržuazinės ydos, kurios pirmiau tik paslapčiomis tepasireikšdavo. Prekyba vis labiau ir labiau vystėsi į apgaulę. Revoliucinis „brolybės“ devizas pasireiškė konkurencijos sukeltais sukčiavimais ir pavydu. Smurtą bei priespaudą pakeitė korupcija, o vietoje kardo svarbiausiu visuomeninės jėgos svertu pasidarė pinigai. Pirmosios nakties teisė iš feodalų perėjo buržuaziniams fabrikantams. Prostitucija išsiplėtė iki negirdėto ligi šiol laipsnio. Net pati santuoka liko, kaip ir anksčiau, įstatymo pripažinta prostitucijos forma, jos oficialia priedanga, papildoma, be to, dažnu moterystės ištikimybės laužymu, žodžiu, lyginant su puikiais švietėjų pažadais, „proto pergalės“ sukurtos, visuomeninės ir politinės institucijos pasirodė besančios kartų nusivylimą sukelianti karikatūra. Betrūko t ik žmonių, kurie šį nusivylimą konstatuotų, ir šie žmonės atsirado naujojo šimtmečio pradžioje. 1802 m. pasirodė Sen Simono „Ženevos laiškai“; 1808 m. pasirodė pirmas Furjės veikalas, nors jo teorijai pamatai buvo padėti dar 1799 m.; 1800 metų sausio 1 d. Robertas Ouenas ėmėsi vadovauti Nju Lenarkui.
Bet tais laikais kapitalistinis gamybos būdas, o drauge su tuo ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato buvo dar labai neišsivystę. Stambioji pramonė, ką tik atsiradusi Anglijoje, Prancūzijoje buvo dar nežinoma. O juk tik stambioji pramonė išvysto, iš vienos pusės, konfliktus, kurie daro būtiną gamybos būdo perversmą, kapitalistinio gamybos pobūdžio pašalinimą, — konfliktus ne tik tarp stambiosios pramonės sukurtų klasių, bet ir tarp jos pagimdytų gamybinių jėgų ir mainų formų; iš antros pusės, kaip tik šiose milžiniškose gamybinėse jėgose stambioji pramonė išvysto taip pat ir priemones tiems konfliktams išspręsti. Taigi, jei apie 1800 m. iš naujos visuomeninės santvarkos kylantieji konfliktai buvo dar tik bepradedą reikštis, tai kur kas mažiau tuo laikotarpiu buvo išsivysčiusios priemonės jiems išspręsti. Nors teroro metu Paryžiaus beturčių masės ir buvo paėmusios vienai akimirkai valdžią ir tuo būdu sugebėjo nuvesti buržuazinę revoliuciją į pergalę prieš pačią buržuaziją, bet tuo pačiu jos tik įrodė, kad, esant tuolaikiniams santykiams, jų viešpatavimas negalėjo būti ilgas. Vos tik išsiskyręs iš šios beturčių masės kaip naujos klasės užuomazga, proletariatas, dar visiškai nepajėgus savarankiškai politinei veiklai, pasirodė tesąs prispaustas, kenčiąs luomas, kuriam pagalba geriausiu atveju, turint galvoje jo bejėgiškumą padėti sau pačiam, galėjo būti suteikta iš išorės — iš viršaus.
Ši istorinė padėtis nulėmė ir socializmo kūrėjų pažiūras. Nesubrendusią kapitalistinę gamybą, nesubrendusius klasių santykius atitiko ir nesubrendusios teorijos. Visuomeninių uždavinių sprendimą, kuris dar glūdėjo pasislėpęs neišsivysčiusiuose ekonominiuose santykiuose, reikėjo išrasti, sugalvoti. Visuomeninė santvarka rodė vien trūkumus; juos pašalinti buvo mąstančio proto uždavinys. Reikėjo išrasti naują, tobulesnę visuomeninės santvarkos sistemą ir ją įpiršti visuomenei iš išorės, propagandos būdu, o kur galima ir parodomųjų bandymų pavyzdžiais. Šios naujos socialinės sistemos iš anksto buvo pasmerktos likti utopijomis; kuo smulkineniškiau šios sistemos buvo ruošiamos, tuo labiau jos turėjo nukrypti į grynos fantazijos sritį.
Konstatavę tai, mes nė vienos akimirkos ilgiau nesustosime ties šia klausimo puse, kuri dabar ištisai priklauso praeičiai. Mes galime palikti smulkiesiems literatūriniams krautuvininkams iškilmingai kelti aikštėn šias, dabar juoką tesukeliančias fantazijas ir gėrėtis savojo blaivaus galvojimo būdo pranašumu, lyginant su tokiu „pamišimu“. Mus kur kas labiau džiugina genialių idėjų užuomazgos bei genialios mintys, kurios kiekviename žingsnyje prasiskverbia pro fantastišką apdangą ir kurių tie filisteriai nemato.
Sen Simonas buvo sūnus didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kuriai prasidėjus jis dar nebuvo sukakęs trisdešimties metų amžiaus. Revoliucija buvo trečiojo luomo, t. y. dirbančios gamyboje ir prekyboje tautos daugumos, pergalė prieš privilegijuotus iki tol dykaduonių luomus — bajoriją ir dvasininkiją. Bet netrukus paaiškėjo, kad trečiojo luomo pergalė tėra vien tik mažos šio luomo dalelės pergalė, kad politinę valdžią užkariavo sociališkai privilegijuotas trečiojo luomo sluoksnis — turtingoji buržuazija. Be to, ši buržuazija dar revoliucijos metu sparčiai išsivystė, spekuliuodama konfiskuotomis ir vėliau parduotomis bajorijos ir bažnyčios žemėmis, o taip pat armijos tiekėjams apgaudinėjant naciją. Kaip tik šių spekuliantų viešpatavimas Direktorijos laikais nuvedė Prancūziją ir revoliuciją iki pat pražūties ir tuo pačiu suteikė Napoleonui pretekstą padaryti valstybės perversmą. Taigi, priešingumas tarp trečiojo luomo ir privilegijuotų luomų Sen Simono galvoje įgijo priešingumo tarp „darbininkų“ ir „dykaduonių“ formą. Dykaduoniai buvo ne tik anksčiau privilegijuotieji, bet ir visi tie, kurie, nedalyvaudami gamyboje ir prekyboje, gyveno iš rentos. O „darbininkai“ buvo ne tik samdomieji darbininkai, bet ir fabrikantai, pirkliai bei bankininkai. Kad dykaduoniai neteko sugebėjimo dvasiškai vadovauti ir politiškai viešpatauti, buvo aišku, ir tatai galutinai patvirtino revoliucija. Kad šio sugebėjimo stigo beturčiams, tai, Sen Simono nuomone, buvo įrodyta teroro laikų patyrimo. Kas gi tuo atveju turėjo vadovauti ir viešpatauti? Sen Simono manymu — mokslas ir pramonė, kuriuos jungė naujas religinis ryšys, neišvengiamai mistiška ir griežtai hierarchinė „naujoji krikščionybė“, pašaukta atstatyti nuo reformacijos laikų sugriautą religinių pažiūrų vieningumą. Bet mokslas — tai mokslininkai, o pramonė — tai pirmiausia aktyvūs buržua, fabrikantai, pirkliai, bankininkai. Tiesa, šie buržua turėjo pavirsti lyg ir visuomenės valdininkais, visos visuomenės patikėtiniais, bet darbininkų atžvilgiu vis dėlto išlaikyti vadovaujamą ir ekonomiškai privilegijuotą padėtį. O bankininkai kaip tik turėfo būti pašaukti reguliuoti visą visuomeninę gamybą, skirstant kreditus. — Ši pažiūra visiškai atitiko tuos laikus, kai Prancūzijoje stambioji pramonė, o drauge su ja ir priešingumas tarp buržuazijos ir proletariato buvo dar tik užuomazgoje. Bet tai, ką Sen Simonas ypač pabrėžia, yra štai kas: jam visur ir visuomet pirmiausia rūpi „pačios gausingiausios ir pačios neturtingiausios klasės“ („la classe la plus nombreuse et la plus pauvre“) likimas.
Jau savo „Ženevos laiškuose“ Sen Simonas teigia, kad „visi žmonės turi dirbti“. Tame pačiame veikale jis jau pažymi, kad teroro viešpatavimas Prancūzijoje buvo beturčių masių viešpatavimas. „Pažiūrėkite, — sušunka jis joms, — kas įvyko Prancūzijoje, kai ten viešpatavo jūsų draugai: jie sukėlė badą!“ Bet suprasti Prancūzijos revoliuciją kaip klasių kovą, ir būtent ne tik tarp bajorijos ir buržuazijos, bet taip pat tarp bajorijos, buržuazijos ir beturčių, — 1802 metais buvo nepaprastai genialus atradimas. 1816 m. Sen Simonas paskelbia, kad politika yra mokslas apie gamybą, ir pranašauja, kad politika visiškai išnyksianti ekonomikoje. Jei čia supratimas to, kad ekonominė padėtis yra politinių įstaigų pagrindas, tepasireiškia dar tik užuomazgoje, tai čia išreikšta visiškai aiškiai mintis, kad politinis žmonių valdymas turi pavirsti daiktų tvarkymu ir vadovavimu gamybos procesams, t. y. atvesti į pastaruoju metu tiek daug triukšmo sukėlusį „valstybės panaikinimą“. Lygiai taip pat pralenkdamas savo amžininkus, 1814 metais, — tuoj po sąjungininkų įžengimo į Paryžių, — o vėliau 1815 metais (Šimto dienų karo metu) Sen Simonas paskelbia, kad Prancūzijos ir Anglijos sąjunga ir paskui šių dviejų šalių sąjunga su Vokietija yra vienintelis laidas Europos taikai ir klestėjimui. Skelbti 1815 metais prancūzams sąjungą su Vaterloo nugalėtojais — tam reikėjo iš tikrųjų daug drąsos ir istorinio įžvalgumo.
Jeigu Sen Simonui yra būdingas genialus akiračio platumas, kurio dėka jo pažiūrose yta užuomazgoje beveik visos ne griežtai ekonominės paskesniųjų socialistų mintys, tai Furjė mums teikia esamosios visuomeninės santvarkos kritiką, kurioje grynai prancūziškas sąmojis derinasi betgi su dideliu analizės gilumu. Furjė demaskuoja įkvėptuosius ikirevoliucinės buržuazijos pranašus ir jos papirktuosius porevoliucinius pataikūnus. Jis negailestingai atskleidžia visą materialinį bei moralinį buržuazinio pasaulio skurdą, sugretindamas jį su viliojančiais ankstesniųjų švietėjų pažadais sukurti tokią visuomenę, kurioje viešpatausiąs tik protas, tokią civilizaciją, kuri atnešianti laimę visiems, — su jų pareiškimais apie žmonių sugebėjimą tobulėti be galo; jis demaskuoja šiuolaikinių buržuazinių ideologų išpūstos frazės tuštumą, parodydamas, kaip jų skambiausią frazę visur atitinka apgailėtina tikrovė, ir apipila kandžiu sarkazmu visišką šios frazeologijos nepasisekimą. Furjė — ne vien kritikas; jo amžinai žvalus būdas daro jį satyriku, ir tai vienu iš didžiausių visų laikų satyrikų. Taikliai ir pašaipiai vaizduoja jis revoliucijai žlugus su-klestėjusią suktą spekuliaciją, o taip pat bendrą anuometinės Prancūzijos prekybos vertelgiškumą. Dar meistriškiau jis kritikuoja buržuazinę lyčių santykių formą ir moters padėtį buržuazinėje visuomenėje. Jis pirmas yra pareiškęs mintį, kad kiekvienoje visuomenėje moterų išsivadavimo laipsnis yra natūralus visuotinio išsivadavimo mastas. Bet ryškiausiai Furjės didybė iškyla jo pažiūroje į visuomenės istoriją. Visą ligšiolinę jos eigą jis skirsto į keturias išsivystymo pakopas: laukinę būklę, barbarybę, patriarchatą ir civilizaciją; ši pastaroji sutampa su dabar vadinama buržuazine visuomene, taigi, su nuo XVI amžiaus besivystančia visuomenine santvarka. Furjė parodo, kad ši „civilizacija kiekvienai ydai, kuri barbarybėje pasireiškia paprastai, suteikia sudėtingą, dviprasmį, dviveidį ir veidmainišką apgaulingą pavidalą“, kad civilizacija juda jos pačios vis naujai sukuriamų prieštaravimų „ydingu ratu“, nebepajėgdama jų nugalėti, ir todėl visuomet pasiekia rezultatus, priešingus tiems, kurių ji tikrai ar tariamai siekia. Tuo būdu, pavyzdžiui, „civilizacijoje neturtą pagimo pats perteklius“. Furjė, kaip matome, moka taikyti dialektiką su tokiu pat meistriškumu, kaip ir jo amžininkas Hegelis. Taip pat dialektiškai, priešingai kalboms apie neribotą žmogaus sugebėjimą tobulėti, jis tvirtina, kad kiekvieną istorinė fazė, turi savo kylančią ir krintančią liniją, ir šią savo pažiūrą išvysto ir visos žmonijos ateities atžvilgiu. Kaip Kantas į gamtos mokslą įvedė idėją apie būsimą žemės žuvimą, taip Furjė į savo istorijos supratimą įjungė mintį apie būsimą žmonijos žuvimą.
Tuo tarpu kai Prancūzijoje siautė revoliucijos viesulas, Anglijoje vyko ramesnis, bet ne mažiau milžiniškas perversmas. Garas ir nauja mašininė gamyba pavertė manufaktūrą šiuolaikine stambia pramone ir tuo būdu revoliucionizavo visus buržuazinės visuomenės pagrindus. Lėta manufaktūros laikų vystymosi eiga virto tikru audros ir veržimosi laikotarpiu gamyboje. Vis sparčiau ir sparčiau vyko visuomenės skaidymasis į stambius kapitalistus ir beturčius proletarus, o tarp jų, vietoj buvusio pastovaus vidurinio luomo, mes matome nepastovią masę amatininkų ir smulkiųjų prekybininkų, pasmerktų neužtikrintam egzistavimui ir sudarančių labiausiai besikeičiančią gyventojų dalį. Naujasis gamybos būdas buvo dar tik bepradedąs vystytis; jis tebebuvo dar normalus, taisyklingas, esamomis sąlygomis vienintelis galimas gamybos būdas. Bet jau tuomet jis sukėlė baisias socialines negeroves: benamių gyventojų susitelkimas bjauriausiuose didmiesčių užkampiuose; visų iš praeities paveldėtų ryšių, patriarchalinės hierarchijos, šeimos irimas; pasibaisėtinas darbo dienos pailginimas, ypač moterims ir vaikams; masinė demoralizacija tarp dirbančiųjų, staiga mestų į visai naujas gyvenimo sąlygas iš kaimo į miestą, iš žemės ūkio į pramonę, iš pastovių į kasdien besikeičiančias, netikras gyvenimo sąlygas. Ir čia kaip reformatorius pasirodė dvidešimt devynerių metų amžiaus fabrikantas, vaikiško tyrumo bei kilnaus būdo vyras ir kartu iš prigimties vadovas, kokių maža. Robertas Ouenas įsisąmonino XVIII a. materialistų švietėjų mokslą, pagal kurį žmogaus būdas esąs, iš vienos pusės, produktas jo įgimtos organizacijos, o iš antros pusės, — sąlygų, kuriose žmogus gyvena visą savo gyvenimą, o ypač savo vystymosi laikotarpiu. Dauguma Oueno luomo žmonių tematė pramonės revoliucijoje tik netvarką ir chaosą, tinkamą žvejoti drumstame vandenyje ir greit praturtėti. O Ouenas matė joje progą savo mėgiamai idėjai įgyvendinti ir tuo pačiu tvarkai į šį chaosą įnešti. Tatai jis sėkmingai mėgino vykdyti jau Mančesteryje, kaip fabriko su daugiau kaip 500 darbininkų vadovas. Nuo 1800 iki 1829 metų jis vadovavo didelei medvilnės verpyklai Nju Lenarke, Škotijoje; būdamas tos įmonės dalininkas, jis čia veikė ta pačia kryptimi, tik su žymiai didesne veikimo laisve ir su tokiu pasisekimu, kuris suteikė jam europinį garsą. Miestelį, palaipsniui išaugusį iki 2 500 gyventojų, kuriuos pradžioje sudarė labai mišrus ir daugiausia gerokai demoralizuotas elementas, jis pavertė visiškai pavyzdinga kolonija, kurioje girtavimas, policija„ baudžiamieji teismai, bylos, beturčių globa, labdarybės reikalingumas tapo nežinomais dalykais. Ir šitai jis pasiekė vien tuo, kad sudarė gyventojams labiau žmoniškas sąlygas ir ypatingai rūpinosi geru priaugančios kartos auklėjimu. Ouenas buvo vaikų darželių išradėjas ir pirmas juos čia įsteigė. Į darželius vaikai buvo priimami nuo dvejų metų amžiaus ir jie ten taip gerai jausdavosi, kad tėvai tik su vargu tegalėdavo juos namo parsivesti. Tuo tarpu kai Oueno konkurentai versdavo savo darbininkus dirbti kasdien po 13—14 valandų, Nju Lenarke būdavo dirbama tik lO su puse valandos. O kai medvilnės krizė privertė keturiems mė-nesiams sustabdyti darbus, darbininkai vis dėlto gaudavo pilną atlyginimą. Ir nepaisant to, įmonės vertė išaugo daugiau nei dvigubai, ir visą laiką ji davė savininkams gerą pelną.
Visu tuo Ouenas nesitenkino. Tos gyvenimo sąlygos, kurias jis sudarė savo darbininkams, jo akimis žiūrint, dar toli gražu neatitiko žmogaus vertingumo. „Tie žmonės buvo mano vergai“ — sakė jis. Palyginti palankios sąlygos, į kurias jis pastatė Nju Lenarko darbininkus, buvo dar toli gražu nepakankamos jų būdui ir protui racionaliai bei visapusiškai išlavinti, nekalbant apie laisvą gyvenimišką veiklą. „Ir vis dėlto dirbančioji dalis tų 2 500 žmonių gamino visuomenei tiek pat realaus turto, kiek vos prieš pusšimtį metų jo galėjo pagaminti 600 000 žmonių. Aš paklausiau save: kur dingsta skirtumas tarp kiekio produktų, suvartojamų 2 500 darbininkų, ir to kiekio, kuris anksčiau būtų buvęs reikalingas 600 000 žmonių?“ Atsakymas buvo aiškus. Tas skirtumas atitekdavo įmonės savininkams, kurie gaudavo 5% nuo įdėto kapitalo ir, be to, dar daugiau kaip 300 000 svarų sterlingų (6 000 000 markių) pelno. Tai, kas pasakyta dėl Nju Lenarko, dar labiau tiko visiems kitiems Anglijos fabrikams. „Be šio naujo, mašinų sukurtų turtų šaltinio karai Napoleonui nuversti ir aristokratiniams visuomeninės santvarkos principams atstatyti nebūtų buvę galimi. Ir ši naujoji jėga buvo juk dirbančiosios klasės kūrinys“ *.

* Iš kreipimosi, pavadinto „Revoliucija protuose ir praktikoje“, į visus, „raudonuosius Europos respublikonus, komunistus ir socialistus“, laikinąją 1848 m. Prancūzijos vyriausybę, bet taip pat adresuoto ir „karalienei Viktorijai ir atsakingiesiems jos patarėjams“. (Engelso pastaba.)

Todėl jai turi priklausyti ir vaisiai. Naujos milžiniškos gamybinės jėgos, ligi šiol tetarnavusios tik atskiriems asmenims lobti ir masėms pavergti, Ouenui atrodė pagrindu visuomenei pertvarkyti ir turėjo dirbti vien bendrai visų gerovei, kaip bendra visų nuosavybė.
Tokiais grynai ūkiniais pagrindais, taip sakant, kaip komercinio apskaičiavimo vaisius, atsirado Oueno komunizmas. Sį savo praktinį pobūdį jis išlaikė ligi galo. Antai, airių skurdui pašalinti Ouenas 1823 metais pasiūlė komunistines kolonijas, pridėjo pilną apskaičiavimą apie tam reikalingą kapitalą, apie metines išlaidas ir numatomas pajamas. O jo galutiniame ateities santvarkos plane visos technikinės detalės, įskaitant projekcinius ir perspektyvinius brėžinius, paruoštos su tokiu dalyko išmanymu, kad, priėmus Oueno metodą visuomenei pertvarkyti, bus labai nedaug ko pasakyti prieš detales net specialisto požiūriu.
Perėjimas į komunizmą buvo posūkio taškas Oueno gyvenime. Kol jis reiškėsi tik kaip filantropas, jo laukė tik turtai, pritarimai, pagarba ir šlovė. Jis buvo populiariausias žmogus Europoje. Jo žodžių pritardami klausėsi ne tik jo luomo žmonės, bet net ministrai ir monarchai. Bet kai tik jis pasirodė su savo komunistinėmis teorijomis, dalykai virto kitaip. Trys stambios kliūtys, jo manymu, pastojo kelią į visuomenės reformavimą, būtent: privatinė nuosavybė, religija ir esama santuokos forma. Jas puldamas, jis žinojo, kas jo laukia: visa oficialioji visuomenė jį atstums, ir jis neteks savo padėties visuomenėje. Bet Ouenas to nepabūgo ir be atodairos puolė toliau. Ir įvyko tai, ką jis buvo numatęs. Išguitas iš oficialiosios visuomenės, spaudos visiškai nutylimas, nuskurdęs dėl nepavykusių komunistinių bandymų Amerikoje, į kuriuos jis sudėjo visą savo turtą, Ouenas kreipėsi tiesiog į darbininkų, klasę ir dirbo jos tarpe dar trisdešimt metų. Visi visuomeniniai judėjimai Anglijoje, visi tikrieji jų pasiekimai, ginant darbininkų reikalus, yra susiję su Oueno vardu. Antai, 1819 metais, jo penkerių metų pastangų dėka, buvo priimtas pirmas įstatymas, apribojąs moterų ir vaikų darbą fabrikuose. Jis pirmininkavo pirmajam kongresui, kuriame visos Anglijos tredjunionai susijungė į vieną didelę bendrą profesinę sąjungą. Jis taip pat organizavo, — kaip pereinamąsias priemones sutvarkyti visuomenei jau grynai komunistiniais pagrindais, — iš vienos pusės, kooperatines bendroves (vartotojų ir gamintojų draugijas), kurios bent praktiškai vėliau įrodė, kad galima puikiai apsieiti tiek be pirklių, tiek ir be fabrikantų; iš antros pusės, — darbininkų prekyvietes darbo produktų mainams, naudojant popierinius darbo pinigus, kurių vienetą sudarė darbo laiko valanda. Šias prekyvietes neišvengiamai turėjo ištikti nepasisekimas, bet jos vis dėlto buvo prototipas žymiai vėlesnio padaro — prudoninio mainų banko, nuo kurio betgi skyrėsi kaip tik tuo, kad jos nebuvo universalus vaistas nuo visų visuomeninių negerovių, o tebuvo tik pirmasis žingsnis į žymiai radikalesnį visuomenės pertvarkymą.
Utopistų mąstymo būdas ilgai vyravo XIX amžiaus socialistų pažiūrose ir iš dalies dar tebevyrauja. Jo laikėsi iki pastarųjų laikų visi prancūzų ir anglų socialistai, taip pat ankstesnis vokiečių komunizmas, įskaitant Veitlingą. Socializmas jiems visiems yra absoliučios tiesos, išminties ir teisingumo išraiška, ir užtenka jį tik atrasti, kad jis savo jėgomis užkariautų visą pasaulį; o kadangi absoliuti tiesa nepriklauso nuo laiko, erdvės ir istorinio žmonijos išsivystymo, tai jau grynas atsitiktinumas, kada ir kur ji bus atrasta. Be to, kiekvieno mokyklos kūrėjo absoliuti tiesa, išmintis ir teisingumas yra skirtingi; o kadangi ypatingas kiekvieno mokyklos kūrėjo absoliučios tiesos, išminties ir teisingumo pobūdis savo ruožtu priklauso nuo jo subjektyvaus proto, jo gyvenimo sąlygų, jo išsimokslinimo ir galvosenos, tai šis absoliučių tiesų konfliktas negali būti išspręstas kitaip, kaip tik sušvelninus jų tarpusavio prieštaravimus. Iš šito negalėjo išeiti nieko kito, kaip tik tam tikra rūšis eklektinio, vidurkinio socializmo, kuris faktiškai ligi šiol dominuoja daugumos Prancūzijos ir Anglijos socialistų darbininkų galvose. Šis eklektinis socializmas yra nepaprastai margas įvairiausių atspalvių mišinys, kurį sudarė saikingesnės įvairių sektų steigėjų kritiškos nuomonės, ekonominiai teiginiai ir pažiūros į ateities visuomenę, — mišinys, gaunamas tuo lengviau, kuo greičiau ginčų srovėje atskiros jo sudėtinės dalys, kaip akmenys upokšnyje, nebetenka savo aštrių briaunų. Norint socializmą paversti mokslu, reikėjo visų pirma pastatyti jį ant realaus pagrindo.

II skyrius (Į turinį)

Tuo tarpu greta XVIII amžiaus prancūzų filosofijos ir tuoj po jos atsirado naujoji vokiečių filosofija, pasiekusi aukščiausią išsivystymo laipsnį Hegelio asmenyje. Didžiausias jos nuopelnas buvo grįžimas prie dialektikos kaip aukščiausiosios mąstymo formos. Visi senovės graikų filosofai buvo dialektikai iŠ prigimties, gaivališki dialektikai, ir universaliausia galva jų tarpe, Aristotelis, jau yra ištyręs svarbiausias dialektinio mąstymo formas. O naujoji filosofija, nors ir joje dialektika turėjo puikių atstovų (pavyzdžiui, Dekartas ir Spinoza), vis labiau ir labiau klimpo, ypač anglų filosofijos įtakoje, į vadinamą metafizinę galvoseną, kuri užvaldė beveik be išimties ir visus XVIII amžiaus prancūzus, bent specialiuose filosofiniuose jų raštuose. Bet už filosofijos tikrąja žodžio prasme ribų jie taip pat sugebėjo duoti meistriškų dialektikos kūrinių: priminsime tik Didro „Ramo sūnėną“ ir Ruso veikalą „Apie žmonių nelygybės kilmę“. — Paliesime čia trumpai abiejų galvosenų esmę.
Kai mes mintyse nagrinėjame gamtą, ar žmonijos istoriją, ar savo pačių dvasinę veiklą, prieš mus pirmiausia iškyla begalinio ryšių ir tarpusavio įtakų susipynimo vaizdas, kuriame niekas nelieka pastovu, nekintama, bet viskas juda, keičiasi, atsiranda ir išnyksta. Taigi, iš pradžios mes matome bendrą vaizdą, kuriame detalės tuo tarpu daugiau ar mažiau pasitraukia į užpakalį, mes kreipiame daugiau dėmesio į judėjimą, į perėjimus ir sąryšius, negu į tai, kas juda, pereina ir turi sąryšį. Ši pirminė, naivi, bet iš esmės teisinga pažiūra į pasaulį buvo būdinga senovės graikų filosofijai ir pirmiausia aiškiai buvo išreikšta Heraklito: viskas egzistuoja ir kartu neegzistuoja, nes viskas teka, nuolat kinta, nuolat atsiranda ir nyksta. Bet šios pažiūros, nors ji ir teisingai pagauna bendrą viso reiškinių vaizdo pobūdį, vis dėlto neužtenka išaiškinti detalėms, iš kurių šis vaizdas susideda, o kol mes jų nežinome, mums neaiškus ir bendras vaizdas. Norėdami šias detales pažinti, turime išskirti jas iš jų natūralaus ar istorinio sąryšio ir ištirti kiekvieną atskirai pagal jos ypatybes, jos atskiras priežastis bei pasekmes ir t. t. Tai yra visų pirma uždavinys gamtos mokslo ir istorinio tyrinėjimo, t. y. tų mokslo šakų, kurios dėl visai suprantamų priežasčių klasikinių laikų graikams tevaidino tik antraeilį vaidmenį, nes jiems pirma reikėjo sukaupti tam reikalui medžiagą. Tik po to, kai gamtotyros bei istorijos medžiaga buvo iki tam tikro laipsnio surinkta, galima buvo imtis kritiškos atrankos, palyginimo ar suskirstymo į klases, eiles ir rūšis. Todėl tikslaus gamtos tyrimo pradmenis pirma pradėjo vystyti tik Aleksandrijos laikotarpio * graikai, o vėliau, viduriniais amžiais, juos toliau vystė arabai; tuo tarpu tikrasis gamtos mokslas atsirado tik nuo antrosios XV amžiaus pusės, ir nuo to laiko jis nuolat daro vis didesnę pažangą.

* Mokslo išsivystymo Aleksandrijos laikotarpis apima laiką nuo III amžiaus prieš m. e. iki VI amžiaus m. e. ir savo pavadinimą yra gavęs nuo Egipto miesto Aleksandrijos (Viduržemio jūros pakraštyje), kuri anais laikais buvo vienas iš stambiausių tarptautinių ūkinių santykių centrų. Aleksandrijos laikotarpiu smarkiai išsivystė eilė mokslo šakų: matematika (Euklidas ir Archimedas), geografija, astronomija, anatomija, fiziologija ir kt. Red.

Gamtos suskaidymas į jos atskiras dalis, įvairių gamtos procesų bei gamtos daiktų suskirstymas į tam tikras klases, vidinės organinių kūnų struktūros tyrimas pagal įvai-riausias anatomines jų formas — visa tai buvo pagrindinė sąlyga pasiekti tiems milžiniškiems laimėjimams, kuriais pasižymėjo gamtotyros išsivystymas per pastaruosius keturis šimtmečius. Bet tas pats studijavimo būdas įpratino mus taip pat gamtos daiktus bei procesus suvokti izoliuotai, be didžiojo visuotinio jų ryšio, taigi, ne kaip judančius, bet kaip stovinčius vietoje, ne kaip iš esmės besikeičiančius, bet kaip amžinai nekintamus, ne kaip gyvus, bet kaip mirusius dalykus. Ir šis suvokimo būdas, Bekono ir Loko perkeltas iš gamtos mokslo į filosofiją, pagimdė specifinį pastarųjų šimtmečių ribotumą — metafizinę galvoseną.
Metafizikui daiktai ir jų mintiniai atvaizdai, t. y. sąvokos, yra atskiri, nekintą, sustingę, kartą visiems laikams nusistoję dalykai, tirtini vienas po kito ir nepriklausomai vienas nuo kito. Jis galvoja vien tik betarpiškomis priešybėmis; jo kalbą sudaro: „taip- taip; ne-ne; kas daugiau, tai nuo nelabojo“. Jam daiktas arba egzistuoja arba neegzistuoja; lygiai taip pat daiktas negali būti pats savimi ir tuo pat metu būti kitu. Teigiamybė ir neigiamybė absoliučiai išskiria viena antrą; priežastis ir veiksmas taip pat yra sustingę tarpusavio priešybėje. Ši galvosena iš pirmo žvilgsnio mums atrodo visiškai aiški, nes ji būdinga vadinamajam sveikam žmogaus protui. Tačiau sveikas žmogaus protas, labai gerbtinas pagalbininkas namų apyvokos ribose, pergyvena keisčiausių nuotykių, kai tik jis išdrįsta leistis į platųjį tyrinėjimų pasaulį.
Metafizinė galvosena, nors ji ir yra pateisinama ir net būtina daugiau ar mažiau plačiose, žiūrint dalyko pobūdžio, srityse, vis dėlto kiekvieną kartą anksčiau ar vėliau atsiremia į ribą, už kurios ji darosi vienašališka, ribota, abstraktiška ir paklysta neišsprendžiamuose prieštaravimuose, nes ji per atskirus dalykus nebemato jų savitarpio sąryšio, per jų buvimą — jų atsiradimo bei išnykimo, per jų ramybę pamiršta apie jų judėjimą, nes per medžius ji nebemato miško. Kasdieniniame gyvenime mes, pa-vyzdžiui, žinome ir galime nesvyruodami tvirtinti, ar kuris nors gyvulys yra, ar jo nėra; bet tiksliau betyrinėdami, mes randame, kad kai kada tai yra labai painus dalykas, kaip tatai labai gerai yra žinoma teisininkams, kurie veltui kamavosi, beieškodami racionalios ribos, už kurios kūdikio numarinimą motinos įsčiose reikia laikyti žmogžudyste. Taip pat negalima tiksliai nustatyti ir mirties momento, nes fiziologija įrodo, kad mirtis yra ne staigus akimirkos įvykis, bet labai ilgas procesas. Lygiai taip pat kiekviena organinė būtybė yra kiekvieną akimirką ta pati ir ne ta pati; kiekvieną akimirką ji perdirba iš lauko gaunamas medžiagas ir išskiria kitas, kiekvieną akimirką vienos jos kūno ląstelės miršta ir atsiranda naujos; po ilgesnio ar trumpesnio laiko šio kūno medžiaga visiškai atsinaujina, pakeičiama kita atomų sudėtimi. Štai kodėl kiekviena organinė būtybė visuomet yra ta pati ir vis dėlto ne ta pati. Tiksliau tyrinėdami, mes randame taip pat, kad abu kurios nors priešybės poliai — teigiamasis ir neigiamasis — tiek pat neatskiriami vienas nuo antro, kiek ir priešingi vienas antram, ir kad jie, nepaisant viso jų priešingumo, vienas antrą persunkia. Lygiai taip pat mes matome, kad priežastis ir pasekmė yra vaizdiniai, turintieji, kaip tokie, reikšmę tik tam tikru atskiru atveju; bet jei tik mes šį atskirą atveją nagrinėsime bendrame sąryšyje su visa pasaulio visuma, šie vaizdiniai sutampa ir išnyksta universalaus tarpusavio veikimo vaizdinyje, kur priežastys ir pasekmės nuolat keičiasi vietomis: tai, kas dabar arba čia yra priežastis, ten arba tuomet tampa pasekme ir atvirkščiai.
Visi šie procesąi ir mąstymo metodai nebesutelpa metafizinio mąstymo rėmuose. O dialektikai, kuri daiktus ir jų sąvokinius atvaizdus daugiausia paima jų tarpusavio sąryšyje, jų susipynime, jų judėjime, jų atsiradime ir nykime, tokie reiškiniai, kaip aukščiau minėtieji, tik patvirtina jos pačios tyrimo metodą. Gamta yra dialektikos išbandymas, ir mes turime pripažinti, kad šiuolaikinis gamtos mokslas šiam bandymui pateikė nepaprastai turtingą, kasdien gausėjančią medžiagą, tuo pačiu įrodydamas, jog gamtoje galų gale viskas vyksta dialektiškai, o ne metafiziškai, kad ji juda ne amžinai vienodu, nuolat iš naujo pasikartojančiu ratu, bet pergyvena tikrą istoriją. Čia visų pirma paminėtinas Darvinas, kuris metafiziniam gamtos supratimui sudavė ypač smarkų smūgį, įrodydamas, kad visas nūdienis organinis pasaulis, augalija ir gyvūnija, vadinasi, ir žmogus, yra milijonus metų trukusio vystymosi proceso produktas. Bet kadangi iki šiol gamtininkus, išmokusius galvoti dialektiškai, galima ant pirštų suskaityti, tai šis konfliktas tarp pasiektų rezultatų ir įsigalėjusios galvosenos paaiškina tą begalinę painiavą, kuri dabar viešpatauja teoriniame gamtos moksle ir vienodai stumia į neviltį tiek mokytojus, tiek ir mokinius, tiek rašytojus, tiek ir skaitytojus.
Taigi, pasaulis, jo išsivystymas ir žmonijos išsivystymas, o taip pat šio išsivystymo atspindys žmonių galvose, tegali būti tiksliai atvaizduotas tik dialektiniu būdu, nuolat kreipiant dėmesį į bendrą atsiradimo ir išnykimo tarpusavio veikimą, į progresyvius ir regresyvius kitimus. Ir kaip tik šia prasme tuoj pasireiškė naujesnioji vokiečių filosofija. Kantas savo mokslinę veiklą pradėjo nuo to, kad jis pastovią Njutono saulės sistemą, amžiną ir nekintamą, — po to, kai kartą buvo padarytas garsusis pirmas pastūmėjimas, — pavartė istoriniu procesu: saulės ir visų planetų atsiradimo iš besisukančios ūko masės procesu. Čia jis jau padarė ir išvadą, kad saulės sistemos atsiradimas reiškia ir jos būsimą neišvengiamą žuvimą. Pusšimčiui metų praslinkus, jo pažiūrą matematiškai pagrindė Laplasas, o dar po pusšimčio metų spektroskopas parodė, kad visatos erdvėje tikrai esama tokių įkaitusių, įvairių tirštumo laipsnių dujų masių.
Savo viršūnę ši naujesnioji vokiečių filosofija pasiekė Hegelio sistemoje, kurioje pirmą sykį — ir tai yra jos didelis nuopelnas — visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, t. y. kaip nuolat judąs, besikeičiąs, persitvarkąs ir besivystąs, ir padarytas mėginimas įrodyti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Šiuo požiūriu žmonijos istorija daugiau nebeatrodė surizgusia painiava beprasmių smurto veiksmų, kurie prieš jau subrendusio dabar filosofinio proto teismą1 visi vienodai yra smerktini ir kuriuos geriausia būtų kiek galima greičiau pamiršti; atvirkščiai, ji pasireiškė kaip pačios žmonijos vystymosi procesas, ir mąstymo uždavinys dabar pasidarė sekti nuoseklius šio proceso etapus tarp visų jo klaidžiojimų ir įrodyti jo vidinį dėsningumą tarp visų tariamų atsitiktinumų.
Čia nesvarbu, kad Hegelio sistema neišsprendė šio sau užsibrėžto uždavinio. Jos istorinį nuopelną sudaro tai, kad šis uždavinys buvo jos iškeltas. O šis uždavinys yra toks, kad vienas atskiras žmogus niekuomet negali jo išspręsti. Nors Hegelis — greta Sen Simono — buvo universaliausias tų laikų protas, bet vis dėlto ir jis buvo aprėžtas, pirma, neišvengiamo savo paties žinių ribotumo, ir antra, taip pat savo epochos žinių bei pažiūrų ribotumo apimties ir gilumo atžvilgiu. Prie to prisidėjo dar trečia aplinkybė. Hegelis buvo idealistas, t. y. jo mintys buvo jam ne daugiau ar mažiau abstraktūs tikrųjų daiktų bei procesų atvaizdai, bet, atvirkščiai, daiktai ir jų vystymasis jam buvo įsikūniję atvaizdai kažkokios dar prieš pasaulio atsiradimą kažkur egzistavusios „idėjos“. Tuo būdu viskas buvo pastatyta aukštyn kojom, ir tikrasis pasaulio reiškinių sąryšis buvo visiškai iškraipytas. Ir todėl, kad ir kaip teisingai ir genialiai yra Hegelio suvokti kai kurie atskiri reiškinių sąryšiai, daug kas ir jo sistemos detalėse dėl minėtų priežasčių vis dėlto turėjo išeiti dirbtina, nenatūralu, išgalvota, žodžiu — iškraipyta. Hegelio sistema kaip tokia buvo kolosališkas, — bet ir paskutinis tos rūšies, — nelaikšis kūdikis. Būtent, ji dar sirgo nepagydomu vidiniu prieštaravimu: iš vienos pusės, jos esminė prielaida buvo pažiūra, kad žmonijos istorija yra vystymosi procesas, kuris pagal savo prigimtį negali pasiekti savo intelektualinio užbaigimo vadinamosios absoliučios tiesos atradimu; bet, iš antros pusės, jo sistema kaip tik pretenduoja būti šios absoliučios tiesos užbaigimu. Viską apimanti, kartą visiems laikams užbaigta gamtos ir istorijos pažinimo sistema prieštarauja pagrindiniams dialektinio mąstymo dėsniams; tačiau tai dar anaiptol nepaneigia, bet, atvirkščiai, numato, kad sistemingas viso išorinio pasaulio pažinimas gali iš kartos į kartą daryti milžinišką pažangą.
Supratimas to, kad ligšiolinis vokiečių idealizmas visiškai klaidingas, neišvengiamai atvedė į materializmą, bet, žinoma, ne tiesiog į metafizinį, grynai mechaninį XVIII amžiaus materializmą. Priešingai naiviam-revoliuciniam, paprastam visos pirmesnės istorijos atmetimui, šiuolaikinis materializmas istorijoje mato žmonijos vystymosi procesą, ir jo uždavinys yra atrasti to proceso judėjimo dėsnius. Kaip XVIII amžiaus prancūzai, taip ir Hegelis suprato gamtą kaip visuomet sau lygią visumą, besisukančią tais pačiais aprėžtais ratais, su amžinais dangaus kūnais, kaip mokė Niutonas, ir su nekintamomis organinių būtybių rūšimis, kaip mokė Linėjus; priešingai tam, šiuolaikinis materializmas apibendrina naujausiuosius gamtos mokslo laimėjimus, pagal kuriuos gamta taip pat turi savąją laiko istoriją, dangaus kūnai atsiranda ir išnyksta, kaip ir visos tų organizmų rūšys, kurios šiuose kūnuose, esant palankioms sąlygoms, gyvena, o sukimasis ratu, jei jis iš viso yra galimas, įgauna daug didingesnį mastą.
Abiem atvejais materializmas iš esmės yra dialektinis ir daugiau nebereikalingas aukščiau už kitus mokslus stovinčios filosofijos. Kai tik kiekvienam atskiram mokslui iškeliamas reikalavimas išaiškinti savo vietą visuotiniame daiktų ir jų pažinimo sąryšyje, bet koks atskiras mokslas apie šį visuotinį sąryšį darosi nebereikalingas. Ir tuomet iš visos ligšiolinės filosofijos savarankiškas telieka tik mokslas apie mąstymą ir jo dėsnius — formalinė logika bei dialektika. Visa kita sutelpa pozityviuose gamtos ir istorijos moksluose.
Bet tuo tarpu, kai perversmas pažiūrose į gamtą tegalėjo vykti tik tiek, kiek tyrinėjimai teikė atitinkamos pozityvios medžiagos pažinimui, — jau žymiai anksčiau įvyko istoriniai faktai, kurie istorijos supratimui suteikė lemiamą posūkį. 1831 metais Lijone įvyko pirmas darbininkų sukilimas; nuo 1838 iki 1842 metų pirmas nacionalinis darbininkų judėjimas, Anglijos čartistų judėjimas, pasiekė savo aukščiausią tašką. Klasinė kova tarp proletariato ir buržuazijos iškildavo į pirmą vietą pažangiausių Europos šalių istorijoje tuo pat mastu, kiek ten, iš vienos pusės, vystėsi stambioji pramonė, o iš aniros neseniai iškovotas politinis buržuazijos viešpatavimas. Faktai vis įtikinamiau rodė, koks melagingas yra buržuazinės ekonomikos mokslas apie kapitalo ir darbo interesų tapatybę, apie visuotinę harmoniją bei visuotinę liaudies gerovę, kurios esančios laisvosios konkurencijos pasekmė. Visų šių faktų, kaip ir prancūziškojo bei angliškojo socializmo, kuris buvo jų teorinė, nors ir labai netobula išraiška, jau nebegalima buvo paneigti. Bet senasis, dar neišnykęs, idealistinis istorijos supratimas nežinojo jokios klasių kovos, pagrįstos materialiniais interesais, ir iš viso jokių materialinių interesų. Gamyba ir visi ekonominiai santykiai tebuvo minimi tik tarp kitko, kaip antraeiliai „kultūros istorijos“ elementai.
Nauji faktai privertė visą ligšiolinę istoriją tirti iš naujo, ir tuomet paaiškėjo, kad visa ligšiolinė istorija, išskyrus pirmykštę būseną, buvo klasių kovos istorija, kad šios kovojančios tarpusavyje visuomenės klasės kiekvienu atveju yra gamybos ir mainų santykių, žodžiu — savo epochos ekonominių santykių padarinys; taigi, pasirodė, kad kiekvienos epochos ekonominė visuomenės struktūra sudaro realų pagrindą, kuriuo galiausiai ir paaiškinamas visas teisinių bei politinių institucijų, lygiai kaip religinių, filosofinių ir kitokių kiekvieno istorijos laikotarpio pažiūrų antstatas. Hegelis išlaisvino istorijos supratimą nuo metafizikos, jis sudialektino jį, tačiau jo istorijos supratimas iš esmės buvo idealistinis. Dabar idealizmas buvo išguitas iš savo paskutinės prieglaudos, iš istorijos supratimo; dabar istorijos supratimas pasidarė materialistinis, ir buvo surastas kelias žmonių sąmonei aiškinti iš jų būties, užuot aiškinus jų būtį iš jų sąmonės, kaip tat iki šiol yra buvę.
Dėl to dabar į socializmą žiūrima ne kaip į atsitiktinį vieno ar kito genialaus proto atradimą, bet kaip į neišvengiamą dviejų istoriškai atsiradusių klasių — proletariato ir buržuazijos — kovos išdavą. Jo uždavinys jau yra ne paruošti kiek galima tobulesnę visuomenės sistemą, bet tik tirti istorinį-ekonominį procesą, kurio neišvengiamas padarinys buvo šios klasės su jų tarpusavio kova, ir to proceso sukurtoje ekonominėje padėtyje surasti priemones konfliktui išspręsti. Bet su šiuo materialistiniu istorijos supratimu ligšiolinis socializmas buvo lygiai taip pat nesuderinamas, kaip prancūziškojo materializmo gamtos supratimas buvo nesuderinamas su dialektika ir su naujausiuoju gamtos mokslu. Nors ligšiolinis socializmas ir kritikavo esamą kapitalistinį gamybos būdą ir jo pasekmes, bet jis negalėjo jo išaiškinti, taigi, nesugebėjo su juo ir susidoroti; jis tegalėjo jį tik atmesti kaip niekam tikusį. Kuo labiau jis piktinosi neišvengiamu, esant šiam gamybos būdui, darbininkų klasės išnaudojimu, tuo mažiau jis sugebėjo aiškiai suprasti, kuo šis išnaudojimas pasireiškia ir kaip jis atsiranda. Tuo tarpu svarbu buvo, iš vienos pusės, išaiškinti, kad kapitalistinio gamybos būdo atsiradimas jo istoriniame sąryšyje yra neišvengiamas ir būtinas tam tikram istorijos laikotarpiui, taigi, yra neišvengiamas ir jo žlugimas, o iš antros pusės — atskleisti taip pat vidinį, iki šiol dar neatskleistą šio gamybos būdo pobūdį. Tatai buvo padaryta, atradus antvertę. Buvo įrodyta, kad neapmokėto darbo pasisavinimas sudaro pagrindinę kapitalistinio gamybos būdo ir iš jo kylančio darbininkų išnaudojimo formą; kad net tuo atveju, kai kapitalistas už savo darbininko darbo jėgą sumoka pilną vertę, kurią ji kaip prekė turi prekių rinkoje, jis vis dėlto išspaudžia iš tos jėgos didesnę vertę, negu už ją yra sumokėjęs, ir kad ši antvertė galų gale sudaro vertės sumą, iš kurios turtingųjų klasių rankose susikaupia nuolat auganti kapitalo masė. Taigi, buvo išaiškinta, kaip vyksta kapitalistinė gamyba, taip pat kaip susidaro kapitalas.
Šie du didieji atradimai — materialistinis istorijos supratimas ir kapitalistinės gamybos paslapties atskleidimas antverte — yra Markso nuopelnas. Šių atradimų dėka socializmas tapo mokslu, ir dabar visų pirma iškyla reikalas išvystyti šį mokslą toliau, kreipiant dėmesį į visas jo detales bei vidaus ryšius.

III skyrius (Į turinį)

Materialistinis istorijos supratimas remiasi tuo teiginiu, kad gamyba, o po gamybos ir jos produktų mainai, sudaro kiekvienos visuomeninės santvarkos pagrindą, kad kiekvienoje istoriškai pasireiškiančioje visuomenėje produktų paskirstymas, o kartu su juo ir socialinis visuomenės susiskirstymas klasėmis ar luomais, vyksta priklausomai nuo to, kas ir kaip gaminama ir kaip vyksta šių gamybos produktų mainai. Iš to išeina, kad visų visuomeninių pasikeitimų bei politinių perversmų pagrindinių priežasčių reikia ieškoti ne žmonių galvose, ne jų augančiame amžinosios tiesos ir teisingumo supratime, bet gamybos ir mainų būdo kitimuose; jų reikia ieškoti ne atitinkamos epochos filosofijoje, bet jos ekonomijoje. Atbundąs supratimas, jog esamoji visuomeninė santvarka yra neprotinga ir neteisinga, jog „tai, kas protinga, virto nesąmone, gėris — kančia“ * , tėra tik ženklas to, kad gamybos metoduose ir mainų formose visai nepastebimai įvyko pasikeitimų, su kuriais jau nebesiderina visuomeninė santvarka, sukirpta pagal senąsias ekonomines sąlygas.

* Mefistofelio žodžiai iš Gėtės „Fausto“. Red.

Tuo drauge pasakoma, kad ir surastoms blogybėms pašalinti priemonės — daugiau ar mažiau išsivysčiusios — turi atsirasti pačiuose pasikeitusiuose gamybos santykiuose. Šias priemones reikia ne išgalvoti, bet, protu vadovaujantis, jas atrasti esamuose materialiniuose gamybos faktuose.
Taigi, kaip po viso to yra su šiuolaikiniu socializmu?
Jau kone visų pripažinta, kad esamąją visuomenės santvarką sukūrė dabar viešpataujančioji klasė, buržuazija. Buržuazijai būdingas gamybos būdas, nuo Markso laikų vadinamas kapitalistiniu gamybos būdu, nesiderino su vietinėmis bei luominėmis privilegijomis, kaip ir su asmeniniais feodalinės santvarkos tarpusavio ryšiais; buržuazija sugriovė feodalinę santvarką ir ant jos griuvėsių sukūrė buržuazinę visuomenės santvarką, laisvosios konkurencijos, laisvo kilnojimosi, prekių savininkų lygiateisiškumo ir visokių kitokių buržuazinių puikumėlių viešpatiją. Kapitalistinis gamybos būdas dabar galėjo laisvai vystytis. Nuo to laiko, kai garas ir naujoji mašininė gamyba senąją manufaktūrą pavertė stambiąja pramone, buržuazijai vadovaujant sukurtos gamybinės jėgos vystėsi lig tol negirdėtu greičiu ir lig tol neregėtu mastu. Bet kaip savo laiku manufaktūra ir jos įtakoje ištobulėję amatai suėjo į konfliktą su feodaliniais cechų pančiais, taip ir stambioji pramonė aukštesnėje savo išsivystymo pakopoje sueina į konfliktą su siaurais rėmais, į kuriuos ją yra įspraudęs kapitalistinis ga-mybos būdas. Naujosios gamybinės jėgos jau visa galva peraugo buržuazinę jų naudojimo formą. Ir šis konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybos būdo nėra konfliktas, kuris tėra tik žmonių išgalvotas, kaip kad gimtosios žmogaus nuodėmės konfliktas su dieviškuoju teisingumu, bet jis egzistuoja iš tikrųjų, objektyviai, už mūsų, nepriklausomai nuo valios ar elgesio net tų žmonių, kurie tą konfliktą sukėlė. Šiuolaikinis socializmas yra ne kas kita, kaip šio faktinio konflikto atspindys mintyse, kaip idealinis jo atspindys visų pirma galvose tos klasės, kuri kenčia nuo jo betarpiškai, — darbininkų klasės.
Kuo gi pasireiškia šis konfliktas?
Prieš atsirandant kapitalistinei gamybai, vadinasi, viduriniais amžiais, visur buvo smulkioji gamyba, kurios pagrindą sudarė darbo žmonių privatinė nuosavybė gamybos priemonėms; kaime vyravo smulkus laisvųjų valstiečių ar baudžiauninkų žemės ūkis, o miestuose — amatai. Darbo priemonės — žemė, žemei dirbti įrankiai, dirbtuvės, amatininkų instrumentai — buvo atskirų asmenų darbo priemonės, skirtos tik individualiai naudotis, tad, aišku, buvo smulkios, mažutės, ribotos. Bet kaip tik todėl jos ir priklausė, kaip taisyklė, pačiam gamintojui. Šias suskaldytas, smulkias gamybos priemones sukoncentruoti, išplėsti, paversti jas galingai veikiančiais šiuolaikiniais gamybos svertais kaip tik buvo kapitalistinio gamybos būdo ir jo nešėjos — buržuazijos — istorinis vaidmuo. Kaip ji, pradedant nuo XV amžiaus, istoriškai atliko šį vaidmenį trijose įvairiose gamybos pakopose: paprastos kooperacijos, manufaktūros ir stambiosios pramonės, — smulkiai aprašė Marksas „Kapitalo“ ketvirtojoje dalyje. Bet buržuazija, kaip Markso ten pat įrodyta, negalėjo paversti tų ribotų gamybos priemonių galingomis gamybinėmis jėgomis, nepaversdama jų iš atskiro žmogaus vartojamų gamybos priemonių visuomeninėmis, tik bendrai žmonių masės vartojamomis gamybos priemonėmis. Verptuvo, rankinių audžiamųjų staklių, kalvio kūjo vietą užėmė verpiamoji mašina, mechaninės audžiamosios staklės, garinis kūjis; vietoje mažų dirbtuvėlių atsirado didžiuliai fabrikai, reikalaują bendro šimtų ir tūkstančių darbininkų darbo. Kaip gamybos priemonės, taip ir pati gamyba iš eilės atskirų veiksmų virto eile visuomeninių veiksmų, o gaminiai — iš atskiro žmogaus gaminių visuomeniniais gaminiais. Verpalai, audiniai, metalo dirbiniai, kurie dabar išeina iš fabriko, yra produktas bendro darbo daugelio darbininkų, per kurių rankas jie iš eilės turėjo pereiti, kol buvo pagaminti. Nė vienas atskirai paimtas darbininkas negali apie juos pasakyti: „Tai  padariau, tai mano gaminys“.
Tačiau ten, kur pagrindinę gamybos formą sudaro gaivališkas, pamažu, be jokio plano atsiradęs darbo pasidalijimas visuomenėje, ten jis neišvengiamai suteikia produktams formą prekių, kurių tarpusavio mainai, pirkimas ir pardavimas, įgalina atskirus gamintojus tenkinti įvairias savo reikmes. Viduriniais amžiais taip ir buvo. Pavyzdžiui, valstietis parduodavo amatininkui žemės ūkio produktų ir pirkdavosi iš jo amatininkiškų dirbinių. Į šią atskirų gamintojų, prekių gamintojų, visuomenę ir įsiterpė naujas gamybos būdas. Tarp gaivališko, neplaningo darbo pasidalijimo, viešpatavusio visoje visuomenėje, jis nustatė darbo pasidalijimą, planingai organizuotą kiekviename atskirame fabrike; greta atskirų smulkių gamintojų gamybos atsirado visuomeninė gamyba. Vieni ir kiti gaminiai buvo parduodami toje pačioje rinkoje, taigi, bent apytikriai vienodomis kainomis. Bet planinga organizacija pasirodė galingesnė už gaivališką darbo pasidalijimą; visuomeninio darbo pagrindu dirbą fabrikai savo dirbinius gamino pigiau, negu pavieniai smulkūs gamintojai. Atskirų gamintojų gamyba pralaimėdavo visose srityse vienoje po kitos, visuomeninė gamyba revoliucionizavo visą senąjį gamybos būdą. Tačiau šis revoliucinis visuomeninės gamybos pobūdis taip menkai tebuvo suprastas, kad, priešingai, ji buvo įvedama kaip priemonė prekinei gamybai kelti bei skatinti. Ji atsirado tiesioginiame sąryšyje su tam tikrais, jau anksčiau buvusiais prekių gamybos ir mainų svertais: pirklių kapitalu, amatais ir samdomuoju darbu. Kadangi ji pasireiškė kaip nauja prekinės gamybos forma, tai prekinei gamybai būdingos pasisavinimo formos liko visiškai galioti taip pat ir jai.
Esant tokiai prekinės gamybos formai, kokia buvo išsivysčiusi viduriniais amžiais, net negalėjo kilti klausimas, kam turįs priklausyti darbo vaisius. Pavienis gamintojas paprastai jį gamino iš savos, dažnai jo paties pasigamintos žaliavos, savomis darbo priemonėmis ir savo ar savo šeimos rankomis. Tokiam gamintojui nebuvo jokio reikalo savintis savo paties gaminių; jie priklausė jam savaime. Taigi, nuosavybės teisė į gaminius buvo paremta savuoju darbu. Net ten, kur buvo naudojamasi svetima pagalba, ji, kaip taisyklė, vaidino antraeilį vaidmenį, ir dažnai už ją greta darbo užmokesčio būdavo atlyginama dar kitokiu būdu: cecho mokinys ir pameistrys dirbdavo ne tiek už maistą ir algą, kiek tam, kąd išmoktų amato ir įsigytų savarankiško meistro vardą. Ir štai prasidėjo gamybos priemonių telkimas į dideles dirbtuves bei manufaktūras, jų pavertimas faktiškai visuomeninėmis gamybos priemonėmis. Bet su šiomis visuomeninėmis gamybos priemonėmis ir gaminiais buvo elgiamasi taip, lyg jie ir toliau būtų atskirų asmenų gamybos priemonės bei gaminiai. Jei lig šiol darbo priemonių savininkas savinosi gaminį, nes jis, kaip taisyklė, buvo jo paties gaminys, o svetimas pagalbinis darbas buvo išimtis, tai dabar darbo priemonių savininkas ir toliau tebesisavino gaminį, nors tai jau nebebuvo jo, bet išimtinai svetimo darbo produktas. Tuo būdu dabar visuomeninio darbo produktus pradėjo savintis ne tie, kurie iš tikrųjų leido į darbą gamybos priemones ir faktiškai tuos produktus gamino, bet kapitalistas. Gamybos priemonės ir gamyba iš esmės pasidarė visuomeninės. Bet jos tebėra pajungtos tai pasisavinimo formai, kurios prielaidą sudaro privatinė atskirų asmenų gamyba, taigi, kai kiekvienas yra savojo gaminio savininkas ir jį neša į rinką. Gamybos būdas pajungiamas šiai pasisavinimo formai, nors jis panaikina jos prielaidą *.

* Nėra reikalo čia aiškinti, kad, jei pasisavinimo forma ir lieka ta pati, tai pasisavinimo pobūdis dėl aukščiau aprašyto proceso ne mažiau revoliucionizuojamas, kaip pačios gamybos pobūdis. Ar aš pasisavinu savo paties ar svetimo darbo produktą — tai, žinoma, dvi labai skirtingos pasisavinimo rūšys. Tarp kitko: samdomasis darbas, kur jau pačioje užuomazgoje slypi visas kapitalistinis gamybos būdas, yra labai senas; pavieniui ir išsklaidytai jis sutinkamas per ištisus šimtmečius greta vergijos. Bet į kapitalistinį gamybos būdą toji užuomazga tegalėjo išsivystyti tik tuomet, ikai tam susidarė reikiamos istorinės sąlygos. (Engelso pastaba.)

Šiame prieštaravime, kuris naujam gamybos būdui suteikia kapitalistinį jo pobūdį, jau užuomazgoje glūdi visos dabarties kolizijos. Kuo labiau naujasis gamybos būdas įsigalėjo visose lemiamose gamybos šakose ir visose ekonominiu požiūriu pirmaujančiose šalyse ir tuo pačiu išstūmė iki nežymių likučių individualinę gamybą, tuo aštriau turėjo pasireikšti visuomenines gamybos nesuderinamumas su kapitalistiniu pasisavinimu.
Pirmieji kapitalistai, kaip matėme, samdomojo darbo formą jau rado egzistuojančią. Bet samdomasis darbas teegzistavo kaip išimtis, kaip šalutinis, pagalbinis užsiėmimas, kaip pereinamoji padėtis. Žemdirbys, kuris kartkarčiais eidavo padieniu, turėjo sklypelį nuosavos žemės, iš kurios jis su dideliu vargu galėjo išsimaitinti. Cechų įstatai rūpinosi, kad šiandieninis pameistrys ryt išeitų į meistrus. Bet visa tai pasikeitė, kai tik gamybos priemonės virto visuomeninėmis ir susikoncentravo kapitalistų rankose. Smulkaus individualaus gamintojo gamybos priemonės ir gaminiai vis labiau ir labiau neteko savo vertės; jam nieko kito nebeliko, kaip parsisamdyti kapitalistui. Samdomasis darbas, kuris anksčiau buvo išimtis ir pagalbinis užsiėmimas, virto visos ga-mybos taisykle ir pagrindine forma; iš seniau šalutinio jis dabar virto vieninteliu darbininko užsiėmimu. Laikinas samdinys pasidarė samdomuoju darbininku iki gyvos galvos. Be to, tokių samdomųjų iki gyvos galvos darbininkų masė dar nepaprastai pagausėjo, vienu metu žlugus feodalinei santvarkai, paleidus feodalų palydas, išvarius valstiečius iš jų sodybų ir t.t. Įvyko visiškas skilimas tarp gamybos priemonių, sukoncentruotų kapitalistų rankose, iš vienos pusės, ir gamintojų, netekusių visko, išskyrus savo darbo jėgą, iš antros pusės. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo Iškyla aikštėn kaip antagonizmas tarp proletariato ir buržuazijos.
Mes matėme, kad kapitalistinis gamybos būdas įsiterpė į visuomenę, kurią sudarė atskiri prekių gamintojai, tarp kurių visuomeninis ryšys buvo palaikomas jų gaminių mainais. Bet kiekvienos prekių gamyba pagrįstos visuomenės ypatybė yra ta, kad joje gamintojai netenka galios tvarkyti savo pačių visuomeninius santykius. Kiekvienas gamina kas sau, savo atsitiktinėmis gamybos priemonėmis ir savo asmeniškiems mainų reikalams. Niekas nežino, kiek jo gaminamos rūšies prekių pasirodys rinkoje, kokia iš viso bus jų paklausa; niekas nežino, ar jo individualaus darbo gaminys tikrai suras vartotojų, ar išsimokės jo gamybos išlaidos, ar, aplamai, jis bus parduotas. Visuomeninėje gamyboje viešpatauja anarchija. Bet prekių gamyba, kaip ir kiekviena kita gamybos forma, turi savo ypatingus, jai vienai būdingus, nuo jos neatskiriamus dėsnius, ir šie dėsniai prasiskina sau kelią, nepaisant anarchijos, pačioje anarchijoje, jos dėka. Jie pasireiškia vienintelėje išlikusioje visuomeninio ryšio formoje, mainuose, ir veikia atskirus gamintojus kaip priverstiniai konkurencijos dėsniai. Taigi, pradžioje jie nežinomi net patiems gamintojams ir turi būti tik palaipsniui, ilgu prityrimu jų pačių atrasti. Taigi, jie įsigali be gamintojų ir prieš gamintojus, kaip aklai veikią natū-ralūs jų gamybos formos dėsniai. Gaminys valdo gamintojus.
Vidurinių amžių visuomenėje, ypač pirmaisiais šimtmečiais, gamyba buvo nukreipta daugiausia į asmeninį vartojimą. Ji tenkino daugiausia tik gamintojo ir jo šeimos reikmes. O kur egzistavo asmeninės priklausomybės santykiai, sakysime, kaime, gamyba tenkino ir feodalo reikmes. Taigi, čia mainų nebūdavo, ir gaminiai dėl to neįgaudavo prekių pobūdžio. Valstiečio šeima gamindavosi beveik viską, kas jai buvo reikalinga: įrankius ir drabužius, lygiai kaip ir maisto produktus. Gaminti pardavimui ji pradėjo tik tuomet, kai jos gamyboje, patenkinus jos suvartojimą ir apmokėjus natūralines prievoles feodalui, ėmė rastis gaminių perteklius; šis perteklius, mestas visuomeniniams mainams, skirtas parduoti, tapo preke. Miestų amatininkai turėjo, žinoma, jau iš pat pradžių gaminti mainams. Bet ir jie pasigamindavo patys didesnę dalį sau reikalingų daiktų; jie turėjo daržus ir nedidelius laukus, savo gyvulius ganydavo bendruomenės miške, iš kurio jie, be to, gaudavo statybinę medžiagą ir kurą; moterys verpė linus, vilnas ir t. t. Gamyba mainams, prekių gamyba buvo tik beatsirandanti. Iš čia — riboti mainai, ribota rinka, stabilus gamybos būdas, vietinis uždarumas išorinio pasaulio atžvilgiu, susivienijimas vietiniuose rėmuose, marka * kaime, cechas mieste.

* Žr. priedą gale. (Engelso pastaba.) — Čia Engelsas turi galvoje savo veikalą „Marka“, kuris buvo pridėtas priedo pavidalu prie vokiškojo ir angliškojo „Socializmo išsivystymo iš utopijos į mokslą“ leidimų. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XV t., 629—645 psl., rus. leid Red.

Bet prekių gamybai besiplečiant, ir ypač atsiradus kapitalistiniam gamybos būdui, pradėjo atvirai ir galingai reikštis lig šiol snaudę prekių gamybos dėsniai. Senieji ryšiai buvo išklibinti, senosios pertvaros sugriautos, gamintojai vis labiau ir labiau virto nepriklausomais, pavieniais prekių gamintojais. Visuomeninės gamybos anarchija iškilo aikštėn, įgaudama vis aštresnį ir aštresnį pobūdį. Tačiau svarbiausias įrankis, kuriuo kapitalistinis gamybos būdas didino šią anarchiją visuomeninėje gamyboje, buvo tiesioginė anarchijos priešybė, būtent: augąs gamybos, kaip visuomeninės gamybos, organizavimas kiekvienoje atskiroje gamybos įmonėje. Šiuo svertu kapitalistinis gamybos būdas padarė galą senajam taikiam stabilumui. Įsiskverbęs į kurią nors pramonės šaką, jis vijo iš jos lauk senuosius gamybos metodus. Įsigalėdamas amatuose, jis naikino senąjį amatą. Darbo laukas pasidarė kovos lauku. Didieji geografiniai atradimai ir sekusi po jų kolonizacija daug kartų padidino rinkas prekėms ir pagreitino amatų pavirtimą manufaktūra. Kilo kova ne tik tarp atskirų vietinių gamintojų; vietinės kovos savo ruožtu išaugo į nacionalines kovas, į prekybinius XVII ir XVIII amžių karus. Pagaliau stambioji pramonė ir pasaulinės rinkos atsiradimas padarė šią kovą visuotinę ir kartu negirdėtai smarkią. Santykiuose tarp atskirų kapitalistų, kaip ir tarp ištisų pramonės šakų bei ištisų šalių, egzistencijos klausimą nulemia tai, ar jie turi patogias — natūralines arba dirbtinai sukurtas — gamybos sąlygas. Nugalėtieji negailestingai pašalinami. Tai yra darviniška kova dėl atskiro būvio, su padidintu įnirtimu perkelta iš gamtos į visuomenę. Natūrali gyvulio būklė pasireiškia kaip aukščiausias žmogaus išsivystymo laipsnis. Prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinio pasisavinimo dabar pasireiškia kaip priešingumas tarp gamybos organizavimo atskirame fabrike ir gamybos anarchijos visoje visuomenėje.
Kapitalistinis gamybos būdas, pasireikšdamas šiomis dviem dėl jo kilmės jam būdingo prieštaravimo formomis, juda be išeities, darydamas aną „ydingą ratą“, kurį atrado jame jau Furjė. Furjė, žinoma, tuo laiku dar negalėjo matyti, kad šis ratas pamažu siaurėja, kad gamybos judėjimas daugiau panašus į spiralę ir, panašiai kaip planetų judėjimas, turi baigtis susidūrimu su centru. Gamybos visuomeninės anarchijos varomoji jėga nuolat paverčia didelę žmonių daugumą proletarais, o proletariato masės galų gale padarys pagaliau galą gamybos anarchijai. Ta pati gamybos socialinės anarchijos varomoji jėga paverčia stambiosios pramonės mašinų sugebėjimą be galo tobulėti privalomu dėsniu kiekvienam atskiram pramonės kapitalistui, dėsniu, kuris jį verčia nuolat tobulinti savo mašinas arba žūti. Bet tobulinti mašinas reiškia daryti nereikalingą tam tikrą žmonių darbo kiekį. Jei mašinų įvedimas ir išplitimas reiškė, kad milijonus rankų darbo darbininkų išstumia nedidelis mašinas aptarnaujančių darbininkų skaičius, tai mašinų tobulėjimas reiškia vis didėjantį ir didėjantį pačių mašininio darbo darbininkų išstūmimą ir pagaliau atsiradimą tokios samdomųjų darbininkų pasiūlos, kuri viršija jų vidutinę paklausą iš kapitalo pusės. Ši bedarbių masė sudaro, tikrą rezervinę pramonės armiją, kaip esu ją pavadinęs dar 1845 metais *, pasirengusią patarnauti pramonei, kai ji dirba pilnu įtempimu, ir išmetamą į gatvę, kai po pakilimo seka neišvengiamas krachas; ši armija visuomet buvo ir yra švininis svarstis prie darbininkų klasės kojų jos kovoje dėl būvio su kapitalu, darbo užmokesčio reguliatorius, palaikąs jį žemame, kapitalistų reikalus atitinkančiame lygyje.

* „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“, 109 psl. (Engelso pastaba.) — Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, III t., 378—379 psl., rus. leid. Red.

Taigi išeina, kad mašina, Markso žodžiais betariant, darosi galingiausiu kapitalo ginklu prieš darbininkų klasę, kad darbo įrankis tolydžio išmuša iš darbininko rankų jo pragyvenimo šaltinį, kad paties darbininko gaminys pavirsta įrankiu darbininkui pavergti. Dėl to darbo priemonių ekonominimas yra nuo pat pradžių kartu ir beatodairiškiausias darbo jėgos eikvojimas ir normalių darbo sąlygų naikinimas; mašina, ta galingiausioji priemonė darbo laikui sutrumpinti, tampa tikriausia priemone tam, kad visą darbininko ir jo šeimos gyvenimą paverstų darbo laiku kapitalo vertei didinti. Taigi, pernelyg didelis vienų apkrovimas darbu nulemia kitų nedarbą, ir stambioji pramonė, kuri po visą žemės rutulį ieško naujų vartotojų, pas save namie darbininkų masių suvartojimo lygį apriboja iki bado minimumo, tuo būdu griaudama savąją vidaus rinką. „Dėsnis, kuris palaiko pusiausvyrą tarp santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramonės rezervinės armijos, ir kapitalo sukaupimo masto bei energijos, prikala darbininką prie kapitalo stipriau, negu Hefesto kūjis prikalė Prometėją prie uolos. Jis sąlygoja skurdo sukaupimą, atitinkantį kapitalo sukaupimą. Taigi, turto sukaupimas viename poliuje yra tuo pačiu metu skurdo, darbo kančios, vergovės, tamsumo, subarbarėjimo ir moralinio nusmukimo sukaupimas priešingame poliuje, t. y. toje klasėje, kuri savąjį produktą gamina kaip kapitalą“ (Marksas, „Kapitalas“, 671 psl.) *.

* Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XVII t., 709 psl., rus. leid. Red.

Laukti iš kapitalistinio gamybos būdo kitokio produktų paskirstymo reikštų reikalauti, kad baterijos elektrodai, būdami su ja sujungti, neskaidytų vandens ir neskirtų teigiamajame poliuje deguonies, o neigiamajame — vandenilio.
Mes matėme, kaip dėl gamybos anarchijos visuomenėje iki aukščiausio laipsnio pakeltas moderniųjų mašinų sugebėjimas tobulėti virsta privalomu įstatymu atskiriems pramonės kapitalistams, verčiančiu juos nuolat gerinti savo mašinas, nuolat kelti jų gamybinį pajėgumą. Tokiu pat privalomu įstatymu virsta jiems ir paprastas faktiškas galimumas plėsti savo gamybos mastą. Nepaprastai didelis stambiosios pramonės sugebėjimas plėstis, prieš kurį dujų plėtrumas tėra tikras vaikų žaislas, iškyla dabar prieš mūsų akis kaip reikalas plėsti šią pramonę ir kokybiškai ir kiekybiškai, nepaisant jokio atoveikio. Atoveikį sudaro suvartojimas, pardavimas, rinkos stambiosios pramonės gaminiams. Bet rinkų plėtrumą, ekstensyvų ir intensyvų, visų pirma tvarko visai kiti dėsniai, kurie veikia toli gražu ne taip energingai. Rinkų plėtimasis nebegali suspėti paskui gamybos plėtimąsi. Susidūrimas darosi nebeišvengiamas, ir kadangi jis negali išspręsti konflikto tol, kol nėra susprogdinęs paties kapitalistinio gamybos būdo, tai jis darosi periodinis. Kapitalistinė gamyba pagimdo naują „ydingą ratą“.
Ir iš tikrųjų, nuo 1825 metų, kada ištiko pirmoji bendroji krizė, visas pramonės ir prekybos pasaulis, visų civilizuotųjų tautų ir jų daugiau ar mažiau barbariškų priedėlių gamyba ir mainai apytikriai kas dešimtį metų iškrypsta iš vėžių. Prekyba sustoja, rinkas perpildo masė prekių, kurioms trūksta pirkėjų, grynas pinigas išnyksta iš apyvartos, kreditas nutrūksta, fabrikai sustoja, darbininkų masėms stinga pragyvenimo priemonių, nes per daug jų pagaminta, bankrotas seka bankrotą, varžytynės varžytynes. Sustingimas tęsiasi daug metų, gamybinės jėgos ir produktai be skaičiaus eikvojami ir naikinami, kol susikaupusios prekių masės, daugiau ar mažiau nuvertintos, pagaliau išparduodamos, ir gamyba bei mainai pamažu vėl išsijudina. Šis judėjimas palaipsniui greitėja, pereina į risčią, pramonės risčia virsta šuoliais, šie vėl išsivysto iki nesuvaldomo Rarjero, tikrų pramonės, prekybos, kredito ir spekuliacijos lenktynių su kliūtimis, kad pagaliau po pramuštgalviškiausių šuolių vėl atsidurtų kracho bedugnėje. Ir taip vis iš naujo. Nuo 1825 metų mes pergyvenome tatai jau penkis kartus ir šiuo momentu (1877 m.) pergyvename šeštą kartą. Šių krizių pobūdis yra tiek ryškus, kad Furjė apibrėžė jas visas vienu kartu, pirmąją iš jų pavadindamas crise plethorique, krize dėl pertekliaus.
Krizių metu prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir ka-pitalistinio pasisavinimo prieina prievartinį sprogimą. Prekių cirkuliacija kuriam laikui sustoja; cirkuliacijos priemonė — pinigai — tampa cirkuliacijos stabdžiu; visi prekių gamybos ir cirkuliacijos dėsniai apverčiami aukštyn kojomis. Ekonominė kolizija pasiekia savo aukščiausią laipsnį: gamybos būdas sukyla prieš mainų būdą.
Faktą, kad visuomeninė gamybos organizacija fabriko viduje pasiekė tokį išsivystymo laipsnį, jog ji ėmė nebesiderinti su greta jos ir virš jos esančia gamybos anarchija visuomenėje, — šį faktą gauna pajusti patys kapitalistai dėl priverstinės kapitalų koncentracijos, kuri krizių metu vyksta daugelio stambių ir dar didesnio skaičiaus smulkių kapitalistų susmukimo sąskaita. Visas kapitalistinio gamybos būdo mechanizmas sutrinka, jo paties sukurtų gamybinių jėgų spaudžiamas. Jis jau nebegali visos gamybos priemonių masės paversti kapitalu; jos guli nevartojamos, ir kaip tik dėl to lieka be darbo ir rezervinė pramonės darbininkų armija. Gamybos priemonių, pragyvenimo priemonių, kapitalo disponuojamų darbininkų, — visų gamybos ir visuotinės gerovės elementų, yra perteklius. Bet, anot Furjės, šis „perteklius darosi skurdo ir trūkumų šaltiniu“, nes kaip tik jis ir kliudo gamybos ir pragyvenimo priemones paversti kapitalu. O tai todėl, kad kapitalistinėje visuomenėje gamybos priemonės negali pradėti veikti kitaip, kaip pirma paverstos kapitalu, t. y. priemone žmogaus darbo jėgai išnaudoti. Tarsi šmėkla stovi tarp gamybos bei pragyvenimo priemonių, iš vienos pusės, ir darbininkų, iš antros — būtinumas paversti šias priemones kapitalu. Šis būtinumas vienas tekliudo sujungti daiktinius ir asmeninius gamybos svertus; jis vienas tetrukdo gamybos priemonėms veikti, o darbininkams dirbti ir gyventi. Taigi, iš vienos pusės, kapitalistinis gamybos būdas pasirodo nebesugebąs toliau valdyti šių gamybinių jėgų. Antra vertus, šios gamybinės jėgos pačios su vis didėjančia galia siekia panaikinti tą prieštaravimą, išsivaduoti nuo viso to, kas joms būdinga kaip kapitalui, siekia faktiško jų kaip visuomeninių gamybinių jėgų pobūdžio pripažinimo.
Šis smarkiai augančių gamybinių jėgų priešinimasis savo kapitalistiniam pobūdžiui, šis nuolat augąs būtinumas pripažinti visuomeninę jų prigimtį verčia pačią kapitalistų klasę vis labiau ir labiau, kiek tatai, esant kapitalistiniams santykiams, iš viso yra galima, elgtis su jomis, kaip su visuomeninėmis gamybinėmis jėgomis. Tiek pramonės pakilimo laikotarpis su savo neribotai išpūstu kreditu, tiek ir pats krachas, žlugdąs stambias kapitalistines įmones, atveda į tokią gamybos priemonių didesnių masių suvisuomeninimo formą, kurią mes sutinkame įvairios rūšies akcinėse bendrovėse. Kai kurios iš šių gamybos ir susisiekimo priemonių iš esmės yra tokios milžiniškos, kad jos, kaip, pavyzdžiui, geležinkeliai, daro negalimą kiekvieną kitą kapitalistinio išnaudojimo formą. Tam tikroje išsivystymo pakopoje ir šios formos jau nebepakanka; visi vienos kurios šalies tos pačios pramonės šakos stambieji gamintojai susijungia į vieną „trestą“ — sąjungą gamybai reguliuoti. Jie nustato bendrą visos gamybos kiekį, pasiskirsto jį tarp savęs ir taip primeta iš anksto nustatytą pardavimo kainą. Bet kadangi tokie trestai, reikalams pašlijus, dažniausiai išyra, tai tuo pačiu jie paskatina prie dar koncentruotesnio suvisuomeninimo: ištisa pramonės šaka paverčiama viena didžiule akcine bendrove, konkurencija šalies viduje užleidžia vietą šios bendrovės monopoliui tos šalies viduje. Taip yra buvę dar 1890 metais su Anglijos šarmų gamyba, kuri, susijungus visiems 48 stambiesiems fabrikams, perėjo į rankas vienintelės, vieno centro vadovaujamos bendrovės, turinčios 120 milijonų markių kapitalą.
Trestuose laisva konkurencija virsta monopoliu, o neplaninga kapitalistinės visuomenės gamyba kapituliuoja prieš planingą ateinančios socialistinės visuomenės gamybą. Tiesa, pradžioje dar tik kapitalistų naudai. Bet čia išnaudojimas tampa taip aiškus, kad jis turi žlugti. Nė viena tauta nesutiktų ilgai pakęsti, kad gamybai vadovautų trestai, kai visą visuomenę atvirai išnaudoja nedidelė gauja asmenų, gyvenančių iš kuponų karpymo.
Šiaip ar taip, su trestais ar be jų, valstybė, kaip oficialus kapitalistinės visuomenės atstovas, turi * pagaliau perimti vadovavimą gamybai. Šis būtinumas tapti valstybės nuosavybe iškyla visų pirma stambioms susisiekimo priemonėms: paštui, telegrafui, geležinkeliams.

* Aš sakau „turi“, nes tik tuo atveju, jei gamybos ar susisiekimo priemonės iš tikrųjų peraugs akcinių bendrovių vadovavimą, jei tuo būdu jų suvalstybinimas pasidarys ekonomiškai neišvengiamas, tik šiuo atveju, — net jei jį įvykdys šiuolaikinė valstybė, — jis reikš ekonominę pažangą, naują žingsnį, pačiai visuomenei siekiant paimti savo valdžion visas gamybines jėgas. Bet pastaruoju laiku, po to, kai Bismarkas griebėsi suvalstybinimo, atsirado tam tikras apgaulingas, vietomis išsigimęs į savotišką savanoriško liokajiškumo rūšį socializmas, kuris kiekvieną suvalstybinimą, net ir bismarkinį, tiesiog skelbia esant socialistinį. Jei valstybinis tabako monopolis yra socializmas, tai Napoleonas ir Meternichas, be abejo, turi būti įrašyti į socializmo kūrėjų eiles. Kai Belgijos vyriausybė, besivadovaudama visai kasdieniniais politiniais bei finansiniais sumetimais, pati ėmėsi statyti svarbiausias geležinkelių linijas, kai Bismarkas be jokios ekonominės būtinybės suvalstybino svarbiausius Prūsijos geležinkelius vien tik tam, kad geriau galėtų juos pritaikyti ir išnaudoti karo atveju, kad geležinkelių valdininkus išauklėtų paklusniai už vyriausybę balsuojančia kaimene, o svarbiausia tam, kad įsigytų naują, nuo parlamento nutarimų nepriklausomą pajamų šaltinį, — tai anaiptol nebuvo žingsnis į socializmą, nei tiesioginis, nei netiesioginis, nei sąmoningas, nei nesąmoningas. Šiaip ir karališkoji jūrų prekybos bendrovė, ir karališkoji porcelano manufaktūra, ir net kuopų siuvyklos kariuomenėje turėtų būti pripažintos socialistinėmis įmonėmis, lygiai kaip ir trisdešimtaisiais metais, Fridrichui-Vilhelmui III karaliaujant, kažkokio gudreivos rimtai pasiūlytas… paleistuvybės namų suvalstybinimas. (Engelso pastaba.)

Jei krizės parodė buržuazijos nesugebėjimą toliau valdyti šiuolaikines gamybines jėgas, tai stambiųjų gamybos įmonių ir susisiekimo priemonių perėjimas į akcinių bendrovių, trestų ir valstybės rankas parodo buržuazijos nereikalingumą tam tikslui. Visas visuomenines kapitalisto funkcijas dabar atlieka samdomieji tarnautojai. Patiems kapitalistams nebeliko kitos visuomeninės veiklos, kaip rinkti pelną, karpyti kuponus ir lošti biržoje, kur įvairūs kapitalistai atiminėja vienas iš kito kapitalus. Kapitalistinis gamybos būdas, išstūmęs pirmiausia darbininkus, dabar išstumia ir pačius kapitalistus, tiesa, tuo tarpu dar ne į rezervinę pramonės armiją, bet į nereikalingų gyventojų kategoriją.
Tačiau nei perėjimas į akcinių bendrovių ir trestų rankas, nei pavertimas valstybės nuosavybe nepanaikina kapitalistinio gamybinių jėgų pobūdžio. Akcinių bendrovių ir trestų atžvilgiu tatai yra aišku. O šiuolaikinė valstybė tėra juk tik tokia organizacija, kurią sukuria sau buržuazinė visuomenė, kad apsaugotų bendras išorines kapitalistinio gamybos būdo sąlygas tiek nuo darbininkų, tiek ir nuo atskirų kapitalistu pasikėsinimų. Šiuolaikinė valstybė, kokia bebūtų jos forma, iš esmės yra kapitalistinė mašina, kapitalistų valstybė, idealus visuminis kapitalistas. Kuo daugiau gamybinių jėgų paims ji savo nuosavybėn, tuo labiau pavirs ji tikru visuminiu kapitalistu, tuo daugiau piliečių ji išnaudos. Darbininkai pasiliks samdomaisiais darbininkais, proletarais. Kapitalistiniai santykiai ne panaikinami, bet, atvirkščiai, prieina kraštutines ribas, pasiekia aukščiausią tašką. Bet aukščiausiame taške įvyksta perversmas. Valstybinė gamybinių jėgų nuosavybė konflikto neišsprendžia, bet joje slypi formali priemonė, galimybė jam išspręsti.
Šis išsprendimas tegali pasireikšti tik tuo, kad visuomeninė šiuolaikinių gamybinių jėgų prigimtis iš tikrųjų bus pripažinta, taigi, kad gamybos, pasisavinimo ir mainų būdas bus suderintas su visuomeniniu gamybos priemonių pobūdžiu. O tatai gali įvykti tik tuo būdu, kad visuomenė atvirai ir be jokių aplinkinių kelių paims savo valdžion gamybines jėgas, peraugusias visokį kitokį valdymą, išskyrus visuomeninį. Tuo pačiu visuomeninis gamybos priemonių bei gaminių pobūdis, kuris dabar krypsta prieš pačius gamintojus ir periodiškai sukrečia gamybos bei mainų būdą, įsigalėdamas kaip aklai veikiąs gamtos dėsnis, smurtingai ir griaunamai, — šis visuomeninis pobūdis gamintojų bus visiškai sąmoningai išnaudotas ir iš trukdymo bei periodinių krachų priežasties pavirs galingiausiu pačios gamybos svertu.
Visuomeninės jėgos, kaip ir gamtos jėgos, veikia aklai, smurtingai, griaunamai, kol mes jų nepažįstame ir su jomis nesiskaitome. Bet jei mes kartą jas pažinome, supratome jų veikimą, jų kryptį ir įtaką, tai tik nuo mūsų pačių priklauso vis labiau ir labiau pajungti jas savo valiai ir, jas panaudojant, pasiekti savo tikslus. Ir tai ypač liečia šiuolaikines milžiniškas gamybines jėgas. Kol mes atkakliai vengiame suprasti tų jėgų prigimtį ir pobūdį, — o tokiam supratimui priešinasi kapitalistinis gamybos būdas ir jo gynėjai, — tol gamybinės jėgos veikia nepaisydamos mūsų, prieš mus, tol jos mus valdo, kaip tatai smulkiai buvo išdėstyta aukščiau. Bet kartą supratus jų prigimtį, asocijuotų gamintojų rankose jos iš demoniškų valdovų gali virsti klusniais tarnais. Čia tas pats skirtumas, koks yra palyginus naikinamąją elektros jėgą audros žaibe ir suvaldytą elektrą telegrafo aparate ir lanko lempoje; tas pats skirtumas, kaip tarp gaisro ir žmogaus reikalams tarnaujančios ugnies. Kai su šiuolaikinėmis gamybos jėgomis bus elgiamasi pagal suprastą pagaliau jų prigimtį, visuomeninė gamybinė anarchija bus pakeista visuomenišku planingu gamybos reguliavimu, ir ji patenkins tiek visos visuomenės, tiek ir kiekvieno atskiro jos nario reikmes. Tada kapitalistinis pasisavinimo būdas, kuriam esant gaminys pirmiau pavergia gamintoją, o vėliau ir pasisavintoją, bus pakeistas nauju pasisavinimo būdu, pagrįstu pačia šiuolaikinių gamybos priemonių prigimtimi: iš vienos pusės, tiesioginiu visuomeniniu gaminių, kaip priemonių gamybai išlaikyti ir plėsti, pasisavinimu, iš antros pusės — tiesioginiu individualiniu gaminių, kaip pragyvenimo ir malonumų priemonių, pasisavinimu.
Kapitalistinis gamybos būdas, vis labiau ir labiau paversdamas didžiulę gyventojų daugumą proletarais, sukuria jėgą, kuri, vengdama gresiančios jai pražūties, yra priversta šį perversmą įvykdyti. Vis labiau ir labiau versdamas imti valstybės nuosavybėn stambiąsias suvisuomenintas gamybos priemones, kapitalizmas pats nurodo kelią šiam perversmui įvykdyti. Proletariatas ima valstybinę valdžią ir paverčia gamybos priemones visų pirma valstybės nuosavybe. Bet tuo pačiu jis naikina pats save kaip proletariatą, tuo pačiu jis naikina visus klasinius skirtumus ir klasinius priešingumus, o kartu ir valstybę kaip valstybę. Buvusiai ir tebesančiai lig šiol visuomenei, judančiai klasiniuose priešingumuose, buvo reikalinga valstybė, t. y. išnaudotojų klasės organizacija jos išorinėms gamybos sąlygoms palaikyti, vadinasi, ypačiai prievarta išlaikyti išnaudojamajai klasei esamo gamybos būdo nustatomose slopinimo sąlygose (vergija, baudžiava arba feodalinė priklausomybė, samdomasis darbas). Valstybė buvo oficialus visos visuomenės atstovas, jos susitelkimas regimoje korporacijoje, bet tokia ji tebuvo tik tiek, kiek ji buvo valstybė tos klasės, kuri savo epochoje viena atstovavo visai visuomenei: senovėje ji buvo vergvaldžių — valstybės piliečių valstybė, viduriniais amžiais — feodalinės bajorijos, mūsų laikais — buržuazijos valstybė. Kai pagaliau valstybė iš tikrųjų tampa visos visuomenės atstovu, ji pati daro save nebereikalingą. Kai nebebus visuomenės klasių, kurias reikia laikyti pajungtas, kai nebebus vienos klasės viešpatavimo kitai klasei ir kovos dėl būvio, kurią sukelia šiuolaikinė gamybos anarchija, kai bus pašalinti kylą iš to susidūrimai ir prievarta, tuomet nebebus ką slopinti, nebereikalinga bus valstybinė valdžia, vykdanti dabar šią funkciją. Pirmasis aktas, kuriuo valstybė pasirodys kaip tikras visos visuomenės atstovas, – gamybos priemonių pavertimas visuomenine nuosavybe, — bus paskutinis savarankiškas jos, kaip valstybės, veiksmas. Valstybinės valdžios kišimasis į visuomeninius santykius pamažu taps nebereikalingas ir pasibaigs pats savaime. Žmonių valdymą pakeis daiktų valdymas ir vadovavimas gamybos procesams. Valstybė ne „panaikinama“, ji miršta. Tuo remiantis reikia vertinti frazę apie „laisvą liaudies valstybę“, frazę, kuri turėjo kurį laiką agitacinę teisę gyvuoti, bet kuri galų gale moksliniu požiūriu yra nevykusi. Tuo remiantis reikia vertinti taip pat vadinamųjų anarchistų reikalavimą, kad valstybė būtų panaikinta tą pačią dieną.
Nuo to laiko, kai istorijoje pasirodė kapitalistinis gamybos būdas, visų gamybos priemonių suvisuomeninimas atskiriems asmenims ir ištisoms sektoms dažnai vaidendavosi kaip daugiau ar mažiau neaiškus ateities idealas. Bet jis pasidarė galimas, pasidarė istorinė būtinybė tik tuomet, kai atsirado faktiškos sąlygos jam įgyvendinti. Tas suvisuomeninimas, kaip ir kiekviena kita visuomeninė pažanga, darosi įgyvendinamas ne dėl supratimo, kad klasių buvimas prieštarauja teisingumui, lygybei ir pan., ne dėl paprasto noro šias klases panaikinti, bet dėl tam tikrų naujų ekonominių sąlygų. Visuomenės skilimas į klases — į išnaudojančiąją ir išnaudojamąją, į viešpataujančiąją ir pavergtąją — buvo neišvengiama ankstyvesnio nežymaus gamybos išsivystymo pasekmė. Kol bendras visuomenės darbas teduoda tik tokią produkciją, kuri vos teprašoka tai, kas būtiniausia visiems pragyventi, kol darbas iš didelės visuomenės narių daugumos paima visą arba beveik visą laiką, tol ši visuomenė neišvengiamai skirstosi į klases. Greta didžiulės vergišką darbą dirbančios daugumos susidaro klasė, atleista nuo tiesioginio gamybinio darbo, tvarkanti tokius bendrus visuomeninius reikalus, kaip darbo administracija, valstybės reikalai, teisingumas, mokslas, menas ir t.t. Taigi, susiskirstymo klasėmis pagrindą sudaro darbo pasidalijimo dėsnis. Tačiau tatai anaiptol nekliudo, kad šis susiskirstymas klasėmis būtų įvykdytas smurtu, grobimu, klasta ir apgaule, kad pagrobusi valdžią viešpataujanti klasė stiprintų savo padėtį dirbančiųjų klasės sąskaita ir vadovavimą visuomenei paverstų sustiprintu masių išnaudojimu.
Todėl jeigu susiskirstymas klasėmis ir turėjo tam tikrą istorinį pateisinimą, tai jis turėjo jį tik tam tikru laikotarpiu ir tam tikromis visuomeninėmis sąlygomis. Susiskirstymą klasėmis sąlygojo gamybos ribotumas: šis susiskirstymas bus panaikintas šiuolaikinėms gamybinėms jėgoms visiškai išsivysčius. Ir iš tikrųjų, visuomenės klasių panaikinimas suponuoja tokį istorinio išsivystymo laipsnį, kai ne tik vienos ar kitos tam tikros viešpataujančios klasės, bet, aplamai, kokios nors viešpataujančios klasės, taigi, paties suskirstymo klasėmis buvimas yra anachronizmas, atgyvenęs dalykas. Vadinasi, klasių panaikinimas numato tokį aukštą gamybos išsivystymo laipsnį, kai atskiros visuomenės klasės vykdomas gamybos priemonių bei gaminių, tuo pačiu ir politinio viešpatavimo, švietimo ir dvasinio vadovavimo monopolio pasisavinimas darosi ne tik nereikalingas, bet ir kliudo ekonominiam, politiniam bei intelektualiniam vystymuisi. Šis laipsnis dabar pasiektas. Politinis ir intelektualinis buržuazijos bankrotas vargu ar bėra paslaptis jai pačiai, o jos ekonominis bankrotas reguliariai kartojasi kas dešimt metų. Kiekvienos krizės metu visuomenę slegia jos pačios gamybinės jėgos bei gaminiai, kurių ji nebegali panaudoti, ir ji lieka bejėgė prieš absurdišką prieštaravimą, kai gamintojai neturi ko vartoti, nes trūksta vartotojų. Gamybos priemonių plėtimosi jėga trauko pančius, kuriuos jai uždėjo kapitalistinis gamybos būdas. Gamybos priemonių išlaisvinimas iš šių pančių yra vienintelė parengiamoji sąlyga, kad gamybinės jėgos be pertraukos vis sparčiau vystytųsi, o tuo pačiu praktikoje neribotai augtų ir pati gamyba. Bet to nepakanka. Gamybos priemonių pavertimas visuomenės nuosavybe pašalina ne tik dabar pasireiškiantį dirbtinį gamybos trukdymą, bet taip pat ir tiesioginį gamybinių jėgų ir gaminių eikvojimą bei naikinimą, kuris šiuo metu yra neišvengiamas gamybos palydovas ir savo aukš-čiausią laipsnį pasiekia krizių metu. Be to, šis nusavinimas sutaupo visuomenei daugybę gamybos priemonių ir gaminių, pašalindamas beprotišką dabar viešpataujančių klasių ir jų politinių atstovų prabangą. Visuomeninės gamybos teikiamoji galimybė — laiduoti visiems visuomenės nariams ne tik visiškai pakankamas ir diena į dieną gerėjančias materialines pragyvenimo sąlygas, bet taip pat visiškai laisvą jų fizinių ir protinių gabumų lavinimą bei pritaikymą, — ši galimybė dabar pasiekta pirmą kartą, bet dabar ji tikrai pasiekta *.

* Keletas skaičių gali apytikriai pavaizduoti tą nepaprastą šiuolaikinių gamybos priemonių sugebėjimą plėstis net kapitalistinės priespaudos sąlygomis. Pagal naujausią Gifeno apskaičiavimą, visas Didžiosios Britanijos ir Airijos turtas apvaliais skaičiais siekė:
1814 m. 2200 milijonų sv. st. = 44 mlrd. markių
1865 m. 6100 milijonų sv. st. = 122 mlrd. markių
1875 m. 8500 milijonų sv. st. = 170 mlrd. markių
O dėl gamybos priemonių ir gaminių naikinimo krizių metu, tai antrajame Vokietijos pramonininkų kongrese (Berlyne, 1878 m. vasario 21 d.) buvo konstatuota, kad vienos tik Vokietijos geležies pramonės nuostoliai paskutinės krizės metu pasiekė 455 mil. markių. (Engelso pastaba.)

Visuomenei paėmus į savo rankas gamybos priemonių valdymą, prekinė gamyba bus panaikinta, o tuo pačiu ir gaminys nebeviešpataus gamintojams. Anarchija visuomeninėje gamyboje bus pakeista planinga, sąmoninga organizacija. Liausis kova dėl individualinio būvio. Tuo būdu žmogus dabar — tam tikra prasme galutinai — išsiskiria iš gyvūnijos, pereidamas iš žvėriškų gyvenimo sąlygų į tikrai žmogiškas. Gyvenimo sąlygos, supančios žmones ir lig šiol jiems viešpatavusios, dabar užvaldomos ir kontroliuojamos žmonių, kurie pirmą kartą tampa sąmoningais, tikrais gamtos valdovais, nes jie tampa savo suvisuomeninto gyvenimo viešpačiais. Pačių žmonių visuomeninės veiklos dėsniai, kurie lig šiol juos valdė kaip jiems svetimi gamtos dėsniai, bus žmonių sumaniai panaudojami, vadinasi, bus jų valdomi. Visuomeninė žmonių būtis, kuri jiems lig šiol buvo užkariama gamtos ir istorijos, dabar darosi laisvas jų pačių reikalas. Objektyvios, svetimos jėgos, lig šiol valdžiusios istoriją, dabar pereina į pačių žmonių kontrolę. Ir tik nuo šio momento žmonės patys visai sąmoningai pradės kurti savo istoriją, tik nuo šiol jų išjudintos visuomeninės priežastys žymiu ir vis didėjančiu mastu duos ir jų norimų rezultatų. Tai yra žmonijos šuolis iš būtinybės viešpatijos į laisvės viešpatiją.
Baigdami padarysime trumpą mūsų išdėstytos vystymosi eigos santrauką:

I. Vidurinių amžių visuomenė: Smulki individualinė gamyba. Gamybos priemonės skirtos individualiai vartoti, dėl to jos primityviai negrabios, smulkios, menko pajėgumo. Gamyba betarpiškam vartojimui, — ar paties gamintojo, ar jo feodalinio valdovo. Tik ten, kur atsiranda gamybos perteklius virš betarpiško suvartojimo, šis perteklius skiriamas parduoti ir eina mainams: taigi, prekinė gamyba tėra dar tik atsiradimo stadijoje; bet jau ir dabar joje slypi užuomazgoje visuomeninės gamybos anarchija.

II. Kapitalistinė revoliucija: Pramonės perversmas, pradžioje per paprastą kooperaciją ir manufaktūrą. Lig šiol išsklaidytų gamybos priemonių koncentracija didelėse dirbtuvėse ir tuo būdu jų pavertimas iš individualinių gamybos priemonių visuomeninėmis — pavertimas, kuris, aplamai paėmus, nepalietė mainų formos. Senosios pasisavinimo formos lieka galioti. Atsiranda kapitalistas: kaip gamybos priemonių savininkas jis pasisavina taip pat ir gaminius ir paverčia juos prekėmis. Gamyba darosi visuomeniniu aktu; bet mainai, o su jais ir gaminių pasisavinimas lieka individualiniais, atskirų asmenų aktais: visuomeninio darbo produktą pasisavina atskiras kapitalistas. Tai ir yra pagrindinis prieštaravimas, iš kurio kyla visi tie prieštaravimai, kuriuose juda šiuolaikinė visuomenė ir kurie išeina aikštėn ypač stambiojoje pramonėje.
a) Gamintojo atskyrimas nuo gamybos priemonių. Darbininko pasmerkimas samdomajam darbui iki gyvos galvos. Priešingumas tarp proletariato ir buržuazijos.
b) Auganti prekinę gamybą valdančių dėsnių reikšmė ir stiprėjąs jų veikimas. Nežabota konkurencija. Prieštaravimas tarp visuomeninės organizacijos kiekviename atskirame fabrike ir visuomeninės anarchijos visoje gamyboje.
c) Iš vienos pusės — mašinų tobulinimas, konkurencijos dėka kiekvienam atskiram fabrikantui virtęs privalomu įstatymu ir drauge reiškiąs nuolat didėjantį darbininkų išstūmimą iš darbo: pramonės rezervinės armijos atsiradimas. Iš antros pusės, neribotas gamybos plėtimas, taip pat virtęs privalomu konkurencijos, įstatymu kiekvienam fabrikantui. Iš abiejų pusių — negirdėtas gamybinių jėgų išsivystymas, viršijanti paklausą pasiūla, perprodukcija, rinkų persipildymas, kas dešimtį metų pasikartojančios krizės, ydingas ratas: čia — gamybos priemonių ir gaminių perteklius, ten — darbininkų, neturinčių darbo ir pragyvenimo priemonių, perteklius. Bet abu šie gamybos ir visuomeninės gerovės svertai negali susijungti, nes kapitalistinė gamybos forma neleidžia gamybinėms jėgoms veikti, o gaminiams cirkuliuoti, prieš tai jiems nepavirtus kapitalu, o tam kaip tik ir kliudo jų perteklius. Prieštaravimas išauga iki nesąmonės: gamybos būdas sukyla prieš mainų formą. Buržuazija pasirodo nesugebanti toliau valdyti savo pačios visuomeninių gamybinių jėgų.
d) Kapitalistai patys priversti iš dalies pripažinti visuomeninį gamybinių jėgų pobūdį. Stambiųjų gamybos ir susisiekimo organizmų pavertimas pradžioje akcinių bendrovių, vėliau trestų, ir po to ir valstybės nuosavybe. Buržuazija pasirodo esanti nereikalinga klasė; visas visuomenines jos funkcijas dabar atlieka samdomi tarnautojai.

III. Proletarinė revoliucija, prieštaravimų išsprendimas: proletariatas paima viešąją valdžią ir su šios valdžios pagalba slystančias iš buržuazijos rankų visuomenines gamybos priemones paverčia visos visuomenės nuosavybe. Šiuo aktu jis atpalaiduoja gamybines priemones nuo ligšiolinių jų, kaip kapitalo, ypatybių ir suteikia visišką laisvę jų visuomeniniam pobūdžiui pasireikšti. Dabar darosi galima visuomeninė gamyba pagal iš anksto nustatytą planą. Gamybos išsivystymas daro tolesnį įvairių visuomenės klasių egzistavimą anachronizmu. Kiek nyksta visuomeninės gamybos anarchija, tokiu pat laipsniu miršta politinis valstybės autoritetas. Žmonės, pasidarę pagaliau savo visuomeninės būties valdovais, tuo pačiu darosi gamtos valdovais, savo pačių valdovais — darosi laisvi.
Įvykdyti šį pasaulį išvaduojantį žygį yra istorinis šiuolaikinio proletariato uždavinys. Ištirti istorines šio perversmo sąlygas, o drauge ir pačią jo prigimtį, ir tuo būdu išaiškinti pašauktai įvykdyti tą žygį dabar engiamai klasei jos veikimo sąlygas ir prigimtį — toks uždavinys mokslinio socializmo, kuris yra teorinė proletarinio judėjimo išraiška.

Parašė F. Engelsas 1877 m.

Išspausdinta atskira brošiūra
prancūzų kalba Paryžiuje 1880 m.,
vokiečių kalba Ciuriche 1882 m.
ir Berlyne 1891 m., anglų kalba
Londone 1892 m.

Spausdinama pagal vokiškojo
1891 m. leidimo tekstą.

Versta iš vokiečių kalbos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *