Karlas Marksas. „Samdomasis darbas ir kapitalas“

Trumpas pristatymas
Karlas Marksas veikale „Samdomasis darbas ir kapitalas“ rašo apie ekonominį išnaudojimą. Įrodo, jog kapitalas yra visiškai priešingas samdomajam darbui. Tai paaiškina, kodėl buržuazija nuolatos turtėja, o proletariatas skursta.

SAMDOMASIS DARBAS IR KAPITALAS

F. Engelso įvadas (Į turinį)

Pateikiamasis veikalas pirmą kartą buvo išspausdintas kaip vedamųjų straipsnių laikraštyje „Neue Rheinische Zeitung“, pradedant nuo 1849 m. balandžio 4 d. Jo pagrindą sudaro paskaitos, kurias Marksas 1847 m. skaitė Briuselio vokiečių darbininkų sąjungoje. Spaudoje jis liko nepabaigtas; 269 nr. straipsnio gale esąs pažadas: „Bus daugiau“ liko neištesėtas dėl tuo metu galvotrūkčiais vykusių ivykių — rusų įžygiavimo į Vengriją, sukilimų Drezdene, Izerlone, Elberfelde, Pfalce ir Badene, — įvykių, privedusių prie paties laikraščio uždraudimo (1849 m. gegužės 19 d.). Šio veikalo tęsinio rankraščio Markso palikime nebuvo rasta.

„Samdomasis darbas ir kapitalas“ atskiru leidiniu, brošiūros forma, buvo išleistas keletą kartų, paskutinį kartą 1884 m. „Šveicarijos kooperatinės spaustuvės“ Hotingene-Ciuriche. Visi ligšioliniai leidimai pažodžiui atitiko originalą. Bet šio naujojo leidimo, kaip propagandinio leidinio, turi būti išplatinta ne mažiau kaip 10 000 egzempliorių, ir čia man iškilo klausimas, ar šiomis sąlygomis pats Marksas bebūtų pritaręs teksto perspausdinimui be jokių pakeitimų.

Marksas savo politinės ekonomijos kritikos keturiasdešimtaisiais metais dar nebuvo galutinai paruošęs. Tai įvyko tik penkiasdešimtiesiems metams baigiantis. Todėl jo veikalai, išleisti prieš pasirodant pirmajam „Dėl politinės ekonomijos kritikos“ sąsiuviniui: (1859) m.), atskirais punktais skiriasi nuo veikalų, parašytų po 1859 m.; juose yra posakių ir net ištisų sakinių, kurie vėlesniųjų veikalų požiūriu pasirodo esą nevykę ir net neteisingi. Savaime suprantama, kad paprastuose, visai skaitančiajai publikai skiriamuose leidimuose turi būti vietos ir šiam ankstyvesniam autoriaus požiūriui, kuris sudaro vieną iš jo dvasinio išsivystymo pakopų„ kad tiek autorius, tiek ir publika turi neginčijamą teisę perspausdinti nepakeistu pavidalu šiuos ankstyvesniuosius raštus. Taip leidžiant man nė į galvą nebūtų atėjusi mintis šiuose kūriniuose pakeisti bent žodį.

Visai kitas reikalas, kai naujas leidimas skiriamas, galima sakyti, vien tik propagandai darbininkų tarpe. Tokiu atveju Marksas būtų senąjį 1849 m. išdėstymą būtinai suderinęs su savo nauju požiūriu. Ir aš esu įsitikinęs, jog padarydamas šiam leidimui tą nedaugelį pakeitimų ir papildymų, kurie reikalingi, norint visuose esminiuose punktuose pasiekti tokį suderinimą, aš pasielgiu taip, kaip butų pasielgęs Marksas. Taigi, aš iš anksto įspėju skaitytoją, kad ši brošiūra nėra tokia, kokią Marksas parašė 1849 m., bet apytikriai tokia, kokią jis būtų parašęs 1891 m. Be to, tikrojo teksto yra išplatinta tiek daug egzempliorių, jog to pakaks, kol aš igalėsiu jį nepakeistą vėliau vėl išleisti pilname raštų rinkmyje.

Visi mano pakeitimai liečia vieną punktą. Pagal originalą darbininkas parduoda kapitalistui už darbo užmokestį savo darbą; pagal dabartinį tekstą — savo darbo jėgą. Ir dėl šio pakeitimo, aš privalau pasiaiškinti. Paaiškinti darbininkams, kad jie pamatytų, jog čia nėra tuščias žodžių knibinėjimas, bet atvirkščiai, — vienas iš svarbiausių visos politinės ekonomijos punktų. Paaiškinti buržua, kad jie galėtų įsitikinti, kiek daug neišlavinti darbininkai, kuriems lengvai galima padaryti prieinamus sunkiausius ekonominio vystymosi klausimus, prašoka aukštai riečiančius nosis mūsų „šviesuolius“, kuriems tokie painūs klausimai palieka visą gyvenimą neišsprendžiami.
Klasikinė politinė ekonomija perėmė iš pramoninės praktikos įprastinį fabrikanto galvojimą, kad jis perkąs ir apmokąs sav darbininkų darbą. Tokio supratimo visiškai pakako fabrikantui įmonės reikalams tvarkyti, buhalterijai ir kainų kalkuliacijai. Bet šis supratimas, naiviu būdu perkeltas į politinę ekonomiją, sukėlė joje nuostabiausių paklydimų ir painiavos.

Politinė ekonomija susiduria su faktu, kad visų prekių kainos, jų tarpe ir kaina tos prekės, kurią ji vadina „darbu“, nuolat kinta; jos kyla ir krinta dėl įvairiausių aplinkybių, kurios su pačios prekės gamyba dažnai neturi jokio sąryšio, ir tuo būdu atrodo, lyg kainas aplamai nustatąs grynas atsitiktinumas. Kai tik politinė ekonomija pasirodė kaip mokslas, vienas iš pirmųjų jos uždavinių buvo surasti dėsnį, kuris slypi už šio, tariamai prekių kainas valdančio atsitiktinumo, dėsnį, kuris iš tikrųjų pats valdo tą atsitiktinumą. Tarp nuolat čia aukštyn, čia žemyn svyruojančių ir kintančių prekių kainų ji ieškojo tvirto centriniо taško, apie kurį šitie svyravimai ir kitimai vyksta. Žodžiu, ji rėmėsi prekių kainomis, kad surastų, kaip jas reguliuojantį dėsnį, prekių vertę, kuria remiantis galėtų būti išaiškinti visi kainų svyravimai ir į kurią visi jie pagaliau turėtų būti suvesti.

Ir štai, klasikinė politinė ekonomija rado, kad prekės vertę nustato joje glūdįs jos gamybai būtinas darbas. Šiuo išaiškinimu |i pasitenkino. Taip pat ir mes ties tuo galime tuo tarpu sustoti. Tiktai nesusipratimams išvengti noriu priminti, kad šis išaiškinimas šiuo laiku pasidarė visiškai nebepakankamas. Marksas pirmutinis iš pagrindų ištyrė darbo ypatybę kurti vertę ir rado, kad ne kiekvienas darbas, tariamai arba ir tikrai reikalingas prekei pagaminti, visais atvejais šiai prekei prideda tokio dydžio vertę, kuri atitinka įdėtą darbo kiekį. Taigi, jeigu mes šiuo laiku kartu su tokiais ekonomistais, kaip Rikardo, stačiai sakome, kad prekės vertę nustato jai pagaminti reikalingas darbas, tai mes čia visuomet turime galvoje ir Markso padarytas išlygas. To čia pakanka; visa kita galima rasti Markso veikale „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, 1859 m., ir pirmajame „Kapitalo“ tomе.

Bet kai tik ekonomistai šį vertės nustatymą darbu pritaikė prekei „darbas“ , jie susipainiojo eilėje prieštaravimų. Kas nustato „darbo“ vertę? Jame glūdintis būtinas darbas. Bet kiek gi darbo glūdi vieno darbininko vienos dienos, vienos savaitės, vieno mėnesio, vienerių metų darbe? Vienos dienos, vienos savaitės, vieno mėnesio, vienerių metų darbas. Jeigu darbas yra visų verčių matas, tai „darbo vertę“ tik darbu tegalime išreikšti. Bet mes absoliučiai nieko nežinome apie vienos darbo valandos vertę, težinodami ją esant lygi vienai darbo valandai. Tuo mes nė per plauką nesame arčiau prie tikslo; mes tebesisukame užburtame rate.

Tuomet klasikinė politinė ekonomija pamėgino tai išspręsti kitu būdu; ji sakė: prekės vertė yra lygi jos gamybos išlaidoms. Bet kas yra darbo gamybos išlaidos? Norėdami atsakyti j šį klausimą, ekonomistai turėjo pavartoti tam tikrą prievartą prieš logiką. Vietoje paties darbo gamybos išlaidų, kurių, deja, negalima nustatyti, jie tiria, kas yra darbininko gamybos išlaidos. O šias išlaidas galima nustatyti. Jos kinta priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, tačiau tam tikrai visuomenės būsenai, tam tikrai vietai, tam tikrai gamybos šakai jos gali būti atitinkamai nustatytos, bent gana siaurose ribose. Mes šiandien gyvename kapitalistinės gamybos viešpatavimo sąlygomis, kai didelė ir nuolat auganti gyventojų klasė gali egzistuoti tik tada, jei ji už darbo užmokestį dirba gamybos priemonių — įrankių, mašinų, žaliavų ir pragyvenimo priemonių — savininkams. Šio gamybos būdo pagrindu darbininko gamybos išlaidos yra jo pragyvenimo priemonių suma, — arba jų piniginė kaina, — kuri vidutiniškai reikalinga tam, kad būtų galima padaryti jį darbingą, išlaikyti jį darbingą, o išėjus jam iš rikiuotės dėl senatvės, ligos ar mirties, pakeisti jį nauju darbininku, vadinasi, yra ta pragyvenimo priemonių suma, kuri reikalinga, kad darbininkų klasė galėtų daugintis reikiamu mastu. Tarkime, kad šių pragyvenimo priemonių piniginė vertė yra vidutiniškai trys markės per dieną.
Taigi, mūsų darbininkas iš samdančio jį kapitalisto gauna darbo užmokesčio tris markes per dieną. Už tai kapitalistas verčia,: jį dirbti per dieną, sakysime, dvylika valandų. Ir šis kapitalistas kalkuliuoja maždaug taip:
Tarkime, kad mūsų darbininkas, šaltkalvis mechanikas, turi pagaminti tam tikrą mašinos detalę, kurią jis padirba per vieną dieną. Žaliava — geležis ir žalvaris, atitinkamai paruošti — tegu kaštuoja 20 markių. Garo mašinai suvartota anglis, tos pačios garo mašinos, tekinimo staklių ir kitų įrankių, kuriais mūsų darbininkas dirba, susidėvėjimas tegu sudaro, skaitant vienai dienai į ir vienam darbininkui, 1 markės vertę. Mūsų tarimu, darbo užmokestis vienai dienai yra 3 markės. Taigi, mūsų mašinos detalei

Išleista iš viso 24 markės. Bet kapitalistas išskaičiuoja, kad jis iš savo pirkėjų už ją vidutiniškai gaus kainą — 27 markes, t. y. 3 markes daugiau, negu jo padarytos išlaidos.

Iš kur gi atsiranda tos trys markės, kurias kapitalistas įsideda į kišenę? Klasikinės politinės ekonomijos teigimu, prekės parduodamos vidutiniškai savo verte, t. y. kainomis, kurios atitinka šiose prekėse glūdintį būtiną darbo kiekį. Vadinasi, vidutinė mūsų mašinos detalės kaina — 27 markės — turėtų būti lygi jos vertei, lygi joje glūdinčiam darbui. Bet iš tų 27 markių 21 markė yra vertė, kuri jau buvo dar prieš pradedant dirbti mūsų šaltkalviui mechanikui, būtent: 20 markių — žaliava, o 1 markė — anglis, kuri dirbant buvo sudeginta, arba darbui naudotų mašinų bei įrankių, kurių tinkamumas tolesniam naudojimui atitinkamai mažėjo, susidėvėjimas. Lieka 6 markės, kurios buvo pridėtos prie žaliavos vertės. Bet tos 6 markės, pačių mūsų ekonomistų tarimu, gali atsirasti tik iš darbo, mūsų darbininko pridėto prie žaliavos. Vadinasi, jo dvylikos valandų darbas sukūrė naują šešių markių vertę. Taigi, jo dvylikos valandų darbo vertė turėtų būti lygi šešioms markėms. Ir tuo būdu mes pagaliau būtume atradę, kas yra „darbo vertė“.

„Palauk!“ — šaukia mūsų šaltkalvis mechanikas. — „Šešios markės? Bet aš juk gavau tik tris markes! Mano kapitalistas prisiekinėja visais šventaisiais, kad mano dvylikos valandų darbo vertė esanti tik trys markės, ir jei aš reikalausiu šešių, jis mane išjuoks. Kaip gi tat suderinti?“

Jeigu mes ir anksčiau su mūsų darbo verte patekome į užburtą ratą, tai dabar mes jau visiškai įstrigome į neišsprendžiamą prieštaravimą. Ieškojome darbo vertės, o atradome daugiau, negu mums reikalinga. Dvylikos valandų darbo vertė darbininkui yra trys markės, kapitalistui — šešios markės, iš kurių jis tris moka darbininkui kaip darbo užmokestį, o tris įsideda į kišenę. Tuo būdu darbas turėtų ne vieną, bet dvi vertes, ir, be to, visiškai skirtingas!

Prieštaravimas tampa dar didesne nesąmone, kai pinigais išreikštas vertes suvesime į darbo laiką. Dvylikos valandų darbu sukuriama nauja šešių markių vertė. Vadinasi, per šešias valandas — trys markės, suma, kurią darbininkas gauna už dvylikos valandų darbą. Už dvylikos valandų darbą darbininkas kaip ekvivalentą, gauna šešių darbo valandų produktą. Taigi, arba darbas turi dvi vertes, iš kurių viena dvigubai didesnė negu antroji, arba dvylika yra lygu šešiems! Abiem atvejais išeina gryna nesąmonė.

Kaip besisuktume, iš šio prieštaravimo neišsipainiosime tol, kol kalbėsime apie darbo pirkimą ir pardavimą ir apie darbo vertę. Taip buvo ir ekonomistams. Paskutinė klasikinės politinės ekonomijos atžala, Rikardo mokykla, svarbiausia žlugo todėl, kad negalėjo išspręsti šio prieštaravimo.
Klasikinė politinė ekonomijai atsidūrė neišbrendamoje padėtyje. Žmogus, radęs išeitį iš šios neišbrendamos padėties, buvo Karlas Marksas.

Tai, ką ekonomistai laikė „darbo“ gamybos išlaidomis, buvo ne darbo, bet paties gyvojo darbininko gamybos išlaidos. Ir tai, ką šis darbininkas parduoda kapitalistui, nėra to darbininko darbas. „Kai tik jo darbas tikrai prasideda“, sako Marksas, „jis jau nustoja priklausęs darbininkui, vadinasi, nebegali būti daugiau jo parduodamas“. Taigi, jis galėtų daugiausia parduoti savo būsimąjį darbą, t. y. įsipareigoti atlikti tam tikrą darbą per tam tikrą laiką. Bet tuo būdu jis parduoda ne darbą (kuris dar turi būti atliktas), o už tam tikrą užmokestį jis paveda kapitalisto dispozicijai savo darbo jėgą tam tikram laikui (pagal padienį darbo užmokestį) arba tam tikram darbui atlikti (pagal vienetinį darbo užmokestį): jis išnuomoja, arba parduoda, savo darbo jėgą. Tačiau ši darbo jėga yra suaugusi su darbininko asmeniu ir nuo jo neatskiriama. Dėl to darbo jėgos gamybos išlaidos sutampa su paties darbininko gamybos išlaidomis; tai, ką ekonomistai vadino darbo gamybos išlaidomis, kaip tik ir yra darbininko, o tuo pačiu ir darbo jėgos gamybos išlaidos. Ir tuo būdu mes galime grįžti nuo darbo jėgos gamybos išlaidų prie darbo jėgos vertės ir nustatyti visuomeniškai būtino darbo kiekį, kuris reikalingas pagaminti tam tikros kokybės darbo jėgai, — kaip tai yra padaręs Marksas skyriuje apie darbo jėgos pirkimą ir pardavimą („Kapitalas“, I t., IV sk., 3 d.).

Kas gi atsitinka tada, kai darbininkas esti pardavęs kapitalistui savo darbo jėgą, t. y. už iš anksto sutartą darbo užmokestį — padienį arba vienetinį — esti pavedęs ją kapitalisto dispozicijai? Kapitalistas vedasi darbininką į savo dirbtuvę arba į fabriką, kur jau yra visi darbui reikalingi daiktai: žaliavos, pagalbinės medžiagos (anglis, dažai ir t. t.), įrankiai, mašinos. Čia darbininkas pradeda dirbti. Tebūnie jo dienos užmokestis kaip anksčiau, 3 markės — čia visiškai nesvarbu, ar jis jas uždirbs padieniui ar pavienečiui. Lygiai taip mes vėl čia tariame, kad darbininkas per dvylika valandų prie sunaudotos žaliavos savo darbu prideda naują šešių markių vertę, kurią kapitalistas, parduodamas pagamintą prekę, realizuoja. Iš jų jis išmoka darbininkui jo 3 markes, o kitas 3 jis pasilieka sau. Bet jeigu darbininkas per dvylika valandų sukuria 6 markių vertę, tai per šešias valandas — 3 markių vertę. Taigi, atidirbęs kapitalistui šešias valandas, darbininkas jau grąžino kapitalistui trijų markių, glūdinčių darbo užmokestyje, ekvivalentą. Po šešių valandų darbo jie yra vienas su kitu atsiteisę, nei vienas iš jų nė skatiko antram neskolingas.

„Palauk!“ — šaukia dabar kapitalistas. — „Aš samdžiau darbininką visai dienai, dvylikai valandų. O šešios valandos tėra tik pusė dienos. Tad skubiai vėl prie darbo, iki pasibaigiant ir kitoms šešioms valandoms — tik tada mes būsime vienas su kitu atsiteisę!“ Ir darbininkui iš tikrųjų tenka laikytis „laisvu noru“ nudarytos sutarties, kuria jis buvo įsipareigojęs už darbo produktą, kaštuojantį šešias darbo valandas, dirbti ištisas dvylikti valandų.

Lygiai tas pat yra ir dirbant pavienečiui. Tarkime, kad mūsų darbininkas per dvylika valandų pagamina dvylika vienetų prekių. Kiekvieno vieneto žaliava ir mašinų amortizacija atsieina 2 markes, o vienetas parduodamas už 2 ½ markės. Tuo būdu kapitalistas, esant šiaip toms pačioms sąlygoms, kaip ir anksčiau, darbininkui už vienetą mokės 25 fenigus; iš viso už dvylika vienetų jis mokės 3 markes, kurioms uždirbti darbininkui reikia dvylikos valandų laiko. Kapitalistas už dvylika vienetų gauna 30 markių. Atskaičius žaliavai ir amortizacijai 24 markes, palieka 6 markės, iš kurių 3 markes jis moka darbininkui darbo užmokesčio, o 3 markes įsideda į kišenę. Lygiai taip, kaip ir anksčiau. Ir čia darbininkas šešias valandas dirba sau, t. y. savo užmokesčiui padengti (po pusvalandį kiekvieną iš 12 valandų), ir šešias valandas kapitalistui.

Sunkumas, kuris suklupdydavo geriausius ekonomistus, kol jie pasirėmė „darbo“ verte, išnyksta, kai tik vietoje to pasiremiame „darbo jėgos“ verte. Mūsų šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje darbo jėga yra prekė, tokia pat prekė, kaip ir kiekviena kita, tačiau visiškai ypatinga prekė. Būtent, ji turi tą ypatingą savybę, kad ji yra jėga, sukurianti vertę, vertės šaltinis, būtent, — tinkamai ją vartojant, šaltinis didesnės vertės, kaip kad jos pačios vertė. Šių laikų gamybos būvyje žmogaus darbo jėga per vieną dieną sukuria ne tik didesnę vertę, negu ji pati turi ir atsieina; su kiekvienu nauju mokslo atradimu, su kiekvienu nauju techniniu išradimu kiekvienas jos dienos gamybos perteklius vis dauginu viršija jos dienos išlaidas; vadinasi, trumpėja ta darbo dienos dalis, kurios metu darbininkas uždirba savo dienos užmokesčio ekvivalentą, taigi, antra vertus, ilgėja ta darbo dienos dalis, kurios metu darbininkas savo darbą turi dovanoti kapitalistui, negaudamas už tai užmokesčio.

Tokia tad yra visos dabartinės mūsų visuomenės ūkinė santvarka: tik viena darbininkų klasė gamina visas vertes. Nes vertė yra tik kitokia darbo išraiška, tokia išraiška, kuria mūsų šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje pažymimas visuomeniškai būtino darbo, glūdinčio tam tikroje prekėje, kiekis. Tačiau šios darbininkų pagamintos vertės nepriklauso darbininkams. Jos priklauso savininkams žaliavos, mašinų, įrankių ir avansuojamų lėšų, leidžiančių šiems savininkams pirktis darbininkų klasės darbo jėgą. Taigi, iš visos savo pagamintos produktų masės darbininkų klasė gauna sau atgal tik dalį. O kita dalis, kurią, kaip ką tik matėme, kapitalistų klasė pasilieka sau ir kuria dalijasi nebent tik su žemvaldžiais, didėja su kiekvienu nauju išradimu bei atradimu, tuo tarpu darbininkų klasei atitenkanti dalis (skaitant vienam žmogui) arba didėja labai pamažu ir nežymiai arba visai nedidėja, o tam tikrais atvejais gali net mažėti.

Tačiau šie, vis greičiau vienas kitą išstumia išradimai bei atradimai, šis iki šiol negirdėtu mastu diena į dieną kyląs žmogaus darbo našumas galų gale sukuria konfliktą, dėl kurio turi žlugti šių laikų kapitalistinis ūkis. Vienoje pusėje begaliniai turtai ir produktų perteklius, kurio vartotojai nepajėgia įsigyti. Antroje pusėje milžiniška visuomenės masė, suproletarinta, paversta samdomaisiais darbininkais ir kaip tik dėl to pasidariusi nepajėgi šiam produktų pertekliui įsigyti. Visuomenės susiskaldymas į mažą, pernelyg turtingą klasę ir į milžinišką, neturinčią nuosavybės samdomųjų darbininkų klasę veda į tai, kad ši visuomenė užtrokšta savo pačios pertekliuje, o tuo tarpu milžiniška jos narių dauguma yra vos apsaugota nuo kraštutinio skurdo arba visai neapsaugota nuo jo. Ši padėtis darosi kiekvieną dieną visi labiau absurdiška ir vis labiau nereikalinga. Ji turi būti pašalinta, ji gali būti pašalinta. Yra galima nauja visuomenės santvarka, kurioje bus išnykę šių laikų klasiniai skirtumai ir kurioje — gal po trumpo, susijusio su kai kuriais trūkumais, bet šiaip ar taip moraliniu atžvilgiu labai naudingo pereinamojo laikotarpio — planingai panaudojant ir toliau vystant esamas milžiniškas visų visuomenės narių gamybines jėgas, esant visiems lygiai darbo prievolei, vis augančiu.mastu bus pateiktos visiems naudotis priemonės pragyvenimui, malonumams, priemonės visoms fizinėms ir dvasinėms jėgoms lavinti ir taikyti gyvenime. O kad darbininkai vis labiau ir labiau yra pasiryžę šią naują visuomenės santvarką išsikovoti, to liudininku bus abiejose vandenyno pusėse rytdienos gegužės pirmoji ir sekmadienis, gegužės trečioji.

Frydrichas Engelsas

Parašė F. Engelsas atskiram K. Markso veikalo „Samdomasis darbas ir kapitalas“ leidimui, išėjusiam Berlyne 1891 m.

Londonas, 1891 m. balandžio 30 d.

Spausdinama pagal 1891 m. leidime, tekstą
Versta iš vokiečių kalbos

Samdomasis darbas ir kapitalas

I skyrius (Į turinį)

Iš įvairių pusių mums buvo prikaišiojama, akd mes nepavaizdavę ekonominių santykų, kurie sudaro materialinį dabartinės klasinės ir nacionalinės kovos pagrindą. Mes šiuos santykius sistemingai paliesdavome tik tuomet, kai jie betarpiškai iškildavo politiniuose susirėmimuose.

Visų pirma, reikėjo pasekti klasių kovą kasdienėje istorijos eigoje ir, remiantis esama ir kasdien naujai pasirodančia istorine medžiaga, empiriškai įrodyti, kad kartu su įvykdžiusios vasarį ir kovą darbininkų klasės pralaimėjimu buvo nugalėti ir jos priešai — Prancūzijoje buržuaziniai respublikonai, o visame Europos kontinente — buržuazijos ir valstiečių klasės, kovojusios prieš feodalinį absoliutizmą; kad „padoriosiso respublikos“ pergalė Prancūzijoje kartu buvo pralaimėjimas nacijų, kurios į vasario revoliuciją buvo atsakiusios didvyriškais karais dėl nepriklausomybės; pagaliau, kad Europja, revoliuciniams darbininkams pralaimėjus, vėl patekoį savo seną dvigubą vergiją — į anglų-rusų vergiją. Birželio kova Paryžiuje, Vienos kritimas, Berlyno 1948 m. tragikomedija, Lenkijos, Italijos ir vengrijos desperatiškos pastangos, Airijos išmarinimas badu — štai svarbiausieji įvykiai, kuriais pasireiškė Europoje klasių kova tarp buržuazijos ir darbininkų klasės ir kurių pavyzdžiais mes įrodėme, kad bet kuris revoliucinis sukilimas, kad ir kažin kaip tolimas klasių kovai atrodytų jo tikslas, turi žlugti, kol laimės revoliucinė darbininkų klasė, kad bet kuri socialinė reforma liks utopija, kol proletarinė revoliucija ir feodalinė kontrrevoliucija susirems ginklu pasauliniame kare. Mūsų pavaizdavime, kaip ir tikrovėje, Belgija ir Šveicarija didžiojoje istorinėje panoramoje buvo tragikomiški, karikatūriški žanriniai paveikslai: pirmoji — pavyzdinga buržuazinės monarchijos valstybė, antroji — pavyzdinga buržuazinės respublikos valstybė, abi — valstybės, kurios tariasi esančios tiek pat nepriklausomos nuo klasių kovos, kaip ir nuo Europos revoliucijos.

Dabar, kai mūsų skaitytojai yra jau matę milžiniškomis politinėmis formomis išsiplėtusią 1848 m. klasių kovą, visiškai yra laikas daugiau įsigilinti į pačius ekonominius santykius, kuriais remaisi tiek buržuazinė egzistencija ir jos klasinis viešpatavimas, tiek ir darbininkų vergija.

Trijuose stambiuose skyriuose mes išdėstysime: 1. samdomojo darbo santykį su kapitalu, darbininko vergiją, kapitalisto viešpatavimą; 2. neišvengiamą vidurinių buržuazijos klasių ir vadinamojo valstiečių luomo žlugimą dabartinėje sistemoje; 3. komercinį įvairių Europos nacijų buržuazinių klasių pavergimą ir išnaudojimą iš pasaulinės rinkos despoto — Anglijos — pusės.

Mes stengsimės kalbėti kaip galima paprasčiau ir populiariau, tardami, kad skaitytojas nėra susipažinęs net su elementariškiausiomis politinės ekonomijos sąvokomis. Mes norime, kad mus suprastų darbininkai. Ir, be to, paprasčiausių ekonominių santykių supratime Vokietijoje viešpatauja nuostabiausias neišmanymas ir painiava, pradedant patentuotais esamosios tvarkos gynėjais ir baigiant socialistiniais burtininkais bei nepripažintais politiniais genijais, kurių suskaldytoje Vokietijoje yra gausiau, negu valdovų.

Taigi, pirmiausia — pirmas klausimas: Kas yra darbo užmokestis? Kaip jis nustatomas?

Jei paklaustume darbininkus: „Kokio dydžio jūsų darbo užmokestis?“, tai vienas atsakytų: „Aš gaunu iš savo buržua 1 markę už darbo dieną“, antras: Aš gaunu 2 markes“, ir t. t. Žiūrint, kurioje darbo šakoje jie dirba, jie nurodytų ir skirtingas pinigų sumas, kurias jie gauna iš atitinkamo buržua už tam tikrą darbo laiką arba už tam tikro darbo atlikimą, pvz., už vienos uolekties drobės išaudimą arba vieno spaudos lanko surinkimą. Nepaisant jų atsakymų skirtingumo, jie visi viename punkte sutaps: darbo užmokestis yra pinigų suma, kurią kapitalistas moka už tam tikrą darbo laiką arba už tam tikro darbo atlikimą.

Taigi, atrodo, lyg kapitalistas perka už pinigus darbininkų darbą, o darbininkai parduoda už pinigus jam savo darbą. Tačiau taip tik atrodo. Iš tikrųjų jie kapitalistui parduoda už pinigus savo darbo jėgą. Kapitalistas šią darbo jėgą perka dienai, savaitei, mėnesiui ir t. t. O nupirkęs, ją panaudoja tuo būdu, kad per sutartą laiką verčia darbininkus dirbti. Už tą pačia sumą, už kurią kapitalistas nupirko jų darbo jėgą, pvz., už 2 markes, jis būtų galėjęs nusipirkti 2 svarus cukraus arba tam tikrą kurios nors kitos prekės kiekį. 2 markės, už kurias jis nusipirko du svarus cukraus, yra dviejų svarų cukraus kaina. 2 markės, už kurias jis nusipirko darbo jėgos panaudojimą dvylikai valandų, yra dvylikos valandų darbo kaina. Taigi, darbo jėga yra prekė, lygiai tokia pat prekė, kaip ir cukrus Pirmoji matuojama laikrodžiu, antroji — svarstyklėmis.

Savo prekę, darbo jėgą, darbininkai išmaino j kapitalisto prekę, į pinigus, ir šitie mainai vyksta tam tikru santykiu. Tiek ir tiek pinigų už tiek ir tiek trunkantį darbo jėgos panaudojimą. Už dvylikos valandų audėjo darbą — 2 markės. Bet ar šios 2 markės neišreiškia visų kitų prekių, kurias galima nusipirkti už 2 markes? Vadinasi, iš tikrųjų darbininkas savo prekę, darbo jėgą, išmainė į kitas įvairių rūšių prekes ir būtent tam tikru santykiu. Kapitalistas, duodamas jam mainais už jo darbo dieną 2 markes, tuo pačiu davė jam tiek ir tiek mėsos, tiek ir tiek drabužių, tiek ir tiek malkų, šviesos ir t. t. Vadinasi, 2 markės išreiškia santykį, kuriuo’ darbo jėga išmainoma į kitas prekes, išreiškia jo darbo jėgos mainomąją vertę. Prekės mainomoji vertė, išreikšta pinigais, kaip tik ir vadinama jos kaina. Taigi, darbo užmokestis yra tik ypatingas pavadinimas darbo jėgos kainai, kuri paprastai vadinama darbo kaina, kainai tos savotiškos prekės, kurios niekur kitur negali būti, kaip tik žmogaus kūne ir kraujuje.

Imkime bet kurį darbininką, pvz., audėją. Kapitalistas duoda jam audimo stakles ir verpalus. Audėjas sėda dirbti, ir verpalai virsta drobe. Kapitalistas drobę pasiima ir ją parduoda, pvz., už 20 markių. Ar audėjo darbo užmokestis sudaro drobės, 20 markių, jo darbo produkto dalį? Jokiu būdu ne. Audėjas savo darbo užmokestį gavo žymiai anksčiau, negu drobė buvo parduota, gal būt, žymiai anksčiau, negu ji buvo išausta. Taigi, kapitalistas šį darbo užmokestį moka ne tais pinigais, kuriuos jis gaus už drobę, bet pinigais, kuriuos jis turi atsargoje. Staklės ir verpalai nėra produktas to audėjo, kuriam buržua juos duoda, lygiai taip pat nėra jo produktas ir tos prekės, kurias jis gauna mainais už savo prekę, darbo jėgą. Gali būti, kad buržua savo drobei visai neras pirkėjo. Gali būti, kad pardavęs drobę, jis neatgaus net sumos, išleistos darbo užmokesčiui. Gali būti, kad jis, lyginant su darbo užmokesčiu audėjui, parduos ją labai pelningai. Visa tai audėjo visiškai neliečia. Kapitalistas už vieną savo turimo turto, savo kapitalo, dalį perka audėjo darbo jėgą lygiai taip, kaip kad jis už kitą savo turto dalį buvo nupirkęs žaliavą — verpalus — ir darbo įrankį — stakles. Atlikęs šiuos pirkimus, o šiems pirkimams priklauso ir drobei pagaminti reikalinga darbo jėga, kapitalistas pradeda gamybą sau vienam priklausančiomis žaliavomis ir darbo įrankiais. Žinoma, prie šitų pastarųjų priklauso ir mūsų gerasis audėjas, kuris produkte arba produkto kainoje taip į neturi dalies, kaip ir staklės.

Darbo užmokestis, vadinasi, nėra darbininko dalis jo pagamintoje prekėje. Darbo užmokestis yra jau esančios prekės dalis, už fia kapitalistas perkasi tam tikrą gamybinės darbo jėgos kiekį. parbo jėga, vadinasi, yra prekė, kurią jos savininkas, samdomas darbininkas, parduoda kapitalui. Kodėl jis ją parduoda? jd galėtų gyventi.

Tačiau darbo jėgos išraiška veiksmuose, darbas, yra paties darbininko gyvenimo veikia, jo paties gyvenimo išraiška. Ir šią gyvenimo veiklą jis parduoda kitam, kad užsitikrintų būtinų pragyvenimo priemonių. Vadinasi, jo gyvenimo veikla tėra jam tik priemonė, kad galėtų egzistuoti. Jis dirba, kad gyventų. Jis darbo net nelaiko savo gyvenimo dalimi; priešingai, tas darbas yra greičiau jo gyvenimo auka. Darbas tėra prekė, darbininko parduota kitam. Todėl ir jo veiklos produktas nėra jo veiklos tikslas. Tat, ką jis sau pačiam gamina, yra ne šilkas, kuri jis ataudžia, ne auksas, kurį jis kasyklose kasa, ne rūmai, kuriuos jis stato. Tat, ką jis sau pačiam gamina, yra darbo užmokestis, o šilkas, auksas, rūmai jam pavirsią tam tikru pragyvenimo prieonių kiekiu, gal medvilniniu švarku, variniu pinigu ir butu rūsyje. Ir darbininkas, kuris dvylika valandų audžia, verpia, gręžia, tekina, stato, kasa, akmenis skaldo, sunkenybes nešioja ir t. t., — argi gali jis tų dvylikos valandų audimą, verpimą, gręžimą, tekinimą, statymą, kasimą, akmenų skaldymą laikyti savo gyvenimo pasireiškimu, savo gyvenimu? Priešingai. Gyvenimas jum prasideda tada, kai ši veikla baigiasi, būtent, prie valgomojo stalo, smuklėje, lovoje. Dvylikos valandų darbas jam turi prasmę ne kaip audimas, verpimas, gręžimas ir t. t., bet kaip uždarbiavimas, kuris įgalina jį pavalgyti, nueiti į smuklę, pamiegoti. Jei šilko kirmėlaitė verptų savo, kaip vikšro, egzistencijai išlaikyti, tai ji būtų tikras samdomasis darbininkas. Darbo jėga ne visuomet buvo prekė. Darbas ne visuomet buvo samdomasis darbas, t. y. laisvasis darbas. Vergas savo darbo jėgos vergvaldžiui neparduodavo, lygiai kaip ir jautis savo darbo neparduoda valstiečiui! Vergas yra kartu su savo darbo jėga parduotas savo savininkui visam laikui. Jis yra prekė, kuri gali iš vieno savininko rankų pereiti į kito savininko rankas. Jis pats yra prekė, bet darbo jėga nėra jo prekė. Baudžiauninkas parduoda tik dalį savo darbo jėgos. Ne jis gauna užmokestį iš žemės savininko; priešingai, žemės savininkas gauna iš jo duoklę.

Baudžiauninkas priklauso žemei ir neša vaisių žemės savininkui. Tuo tarpu laisvasis darbininkas parduoda pats save ir būtent parduoda save dalimis. Kasdien jis pardavinėja iš varžytynių 8, 10, 12, 15 savo gyvenimo valandų tam, kuris daugiausia duoda, — žaliavų, darbo įrankių ir pragyvenimo priemonių savininkui, t. y. kapitalistui. Darbininkas nepriklauso ne: savininkui, nei žemei, bet 8, 10, 12, 15 jo kasdieninio gyvenimo valandų priklauso tam, kuris jas perka. Darbininkas palieka kapitalistą, kuriam jis buvo parsisamdęs, kada tik nori, ir kapitalistas jį atleidžia, kada jam patinka, kada jis nebcišgauna iš darbininko naudos arba kada jis nebeišgauna iš jo tokios naudos, kurią jis buvo numatęs gauti. Bet darbininkas, kurio vienintelis uždarbio šaltinis yra darbo jėgos pardavimas, negali palikti visos pirkėjų klasės, t. y. kapitalistų klasės, nepasmerkdamas savęs mirti badu. Jis priklauso ne šiam ar anam kapitalistui, bet visai kapitalistų klasei; ir jau jo reikalas — susirasti šeimininką, t. y. šioje kapitalistų klasėje susirasti pirkėją.
Dabar, prieš pradėdami smulkiau nagrinėti kapitalo ir samdomojo darbo santykį, trumpai išdėstysime pačias bendrąsias sąlygas, vaidinančias vaidmenį nustatant darbo užmokestį.
Darbo užmokestis, kaip matėme, yra tam tikros prekės, t. y. darbo jėgos, kaina. Taigi, darbo užmokestis nustatomas tų pačių dėsnių, kurie nustato kiekvienos kitos prekės kainą. Taigi, kyla klausimas: kaip nustatoma prekės kaina?

II skyrius (Į turinį)

Kas nustato prekės kainą?

Konkurencija tarp pirkėjų ir pardavėjų, paklausos santykis su pasiūla, pareikalavimo santykis su jo padengimu. Konkurencija, kuri nustato prekės kainą, yra trišalė.

Ta pati prekė siūloma įvairių pardavėjų. Kas tos pačios kokybės prekes parduoda pigiausiai, tas tikrai išmuš kitus pardavėjus iš kovos lauko ir užsitikrins didžiausią pardavimą. Tuo būdu pardavėjai tarpusavyje kovoja dėl prekių pardavimo, dėl rinkos. Kiekvienas iš jų nori parduoti, kaip galima daugiau parduoti ir, kiek galima, parduoti vienas, išstūmęs kitus pardavėjus. Dėl to vienas parduoda pigiau už kitą. Vadinasi, tarp pardavėjų vyksta konkurencija, kuri numuša jų siūlomų prekių kainą.

Tačiau ir tarp pirkėjų vyksta konkurencija, kuri, iš savo pusės, kelia siūlomų prekių kainą.
Pagaliau vyksta konkurencija tarp pirkėjų ir pardavėjų; vieni iš jų nori pirkti kaip galima pigiau, kiti nori parduoti kaip galima brangiau. Sios konkurencijos tarp pirkėjų ir pardavėjų rezultatas priklauso nuo to, kaip santykiauja abi anksčiau nurodytos konkuruojančios šalys, t. y. nuo to, ar konkurencija yra stipresnė pirkėjų stovykloje ar pardavėjų stovykloje. Pramonė išveda į kovos lauką vieną prieš antrą dvi armijas, kurių kiekvienos gretose savo ruožtu vyksta tarpusavio kova. Priešininką nugali toji armija, kurios eilėse įvyksta mažiausia peštynių. Tarkime, kad rinkoje yra 100 pundų medvilnės ir tuo pat metu pirkėjų 1000-čiui pundų. Vadinasi, šiuo atveju paklausa yra dešimt kartų didesnė už pasiūlą. Konkurencija tarp pirkėjų bus, vadinasi, labai stipri; kiekvienas iš jų norės sugriebti bent vieną pundą, jei galima, ir visą 100 pundų. Sis pavyzdys nėra taip sau išgalvotas. Prekybos istorijoje esame išgyvenę medvilnės nederliaus periodų, kada keli tarpusavyje susijungę kapitalistai mėgino nupirkti ne 100 pundų, bet viso pasaulio medvilnės atsargas. Nurodytuoju atveju pirkėjai stengsis vienas kitą iš kovos lauko išstumtii, siūlydami už medvilnės pundą reliatyviai aukštesnę kainą. Medvilnės pardavėjai, matydami priešininko armijos gretose smarkiausią tarpusavio kovą ir būdami visiškai tikri parduosią visą 100 medvilnės pundų, vengs vienas kitam kibti į plaukus, kad nenumuštų medvilnės kainų tuo momentu, kai jų priešai, vienas su kitu besivaržydami, jas kelia. Taigi, į pardavėjų armiją staiga ateina taika. Prieš pirkėjus jie stovi visi kaip vienas, filosofiškai susikryžiavę rankas, ir jų norams nebūtų ribų, jei net labiausiai pirkti norinčiųjų pirkėjų pasiūlymai, iš savo pusės, neturėtų labai apibrėžtų ribų.
Vadinasi, jeigu tam tikros prekės pasiūla yra silpnesnė, negu tos prekės paklausa, tai konkurencija pardavėjų tarpe būna silpna arba jos visai nesti. Kokiu santykiu silpnėja konkurencija pardavėjų tarpe, tokiu ji auga pirkėjų tarpe. Pasekmė: daugiau ar mažiau žymus prekių kainų kilimas.

Yra žinoma, kad priešingas atvejis su priešinga pasekme įvyksta dažniau. Pasiūla žymiai prašoka paklausą: vyksta žūtbūtinė konkurencija pardavėjų tarpe; trūksta pirkėjų: prekės parduodamos labai žemomis kainomis.
Bet ką gį reiškia kainų kilimas, kritimas, ką reiškia aukšta Lina, žema kaina? Smiltelė, žiūrima pro mikroskopą, atrodo aukšta, o bokštas, palyginus jį su kalnu, yra žemas. Ir jei kainą nustato paklausos ir pasiūlos santykis, tai kas nustato paklausos ir pasiūlos santykį? Kreipkimės į pirmą pasitaikiusį buržua. Jis, nė akimirksnio negalvodamas, kaip antras Aleksandras Makedonietis, šį metafizinį perkirs daugybos lentele. Jeigu mano parduodamos prekės pagaminimas man atsiėjo 100 markių, sakys jis mums, ir ją parduodamas aš gaunu 110 markių, žinoma, po metų, — tai tat bus žmoniškas, padorus, saikingas pelnas. Bet jei aš mainais gausiu 120, 130 markių, tai tat bus didelis pelnas; pagaliau, jei aš gaučiau 200 markių, tai čia jau būtų nepaprastas, milžiniškas pelnas. Tad kas gi yra buržua pelno mastas? Jo prekės gamybos išlaidos. Jeigu jis mainais už savo prekę gauna tokį kiekį kitu prekių, kurių pagaminimas atsiėjo mažiau negu jo prekės pagaminimas, tai jis turi nuostolio. O jeigu jis mainais už savo prekę gauna tokį kiekį kitų prekių, kurių pagaminimas atsiėjo daugiau, tai jis turi pelno. Ir pelno kilimą ar kritimą jis matuoja laipsnių skaičium, kuris rodo, kiek jo prekės mainomoji vertė yra aukščiau ar žemiau nulio — gamybos išlaidų.

Taigi, matėme, kad paklausos ir pasiūlos santykio kitėjimas sukelia čia kainų kilimą, čia kritimą, čia aukštas, čia žemas kainas. Jei dėl nepakankamos pasiūlos arba dėl pernelyg padidėjusios paklausos kurios nors prekės kaina žymiai pakyla, tai neišvengiamai atitinkamai krinta kurios nors kitos prekės kaina, nes prekės kaina tik išreiškia pinigais tą santykį, kuriuo kitos prekės duodamos mainais už ją. Jei, pvz., šilkinės medžiagos vienos uolekties kaina nuo 5 markių pakyla ligi 6 markių, tai sidabro kaina, lyginant su šilkine medžiaga, krinta ir lygiai taip pat krinta, lyginant su šilkine medžiaga, ir kaina visų kitų prekių, kurių kainos pasiliko senos. Norint gauti mainais tokį pat šilkinių prekių kiekį, kaip anksčiau, reikai duoti daugiau kitų prekių. Kokios gi bus vienos prekės kainos kilimo pasekmės? Daugybė kapitalų ims veržtis į žydinčią pramonės šaką, ir šis kapitalų įplaukimas į labiau pelningą pramonės šaką tęsis tol, kol ji ims duoti paprastą pelną, arba, tikriau, kol dėl perprodukcijos jos gaminių kaina nukris žemiau už gamybos išlaidas.

Atvirkščiai. Jei tam tikros prekės kaina nukris žemiau užjos gamybos išlaidas, tai kapitalai bus atitraukiami nuo šios prekės gamybos. Išskyrus tą atveją, kada pramonės šaka jau nebeatitinka laiko reikalavimų ir turi todėl žlugti, tokios prekės gamyba, t. y. jos pasiūla, dėl šio kapitalų bėgimo mažės tol, kol ji atitiks paklausą, taigi, kol jos kaina vėl pakils iki jos gamybos išlaidų lygio, arba, tikriau, kol pasiūla nukris žemiau už paklausą, t. y. kol jos kaina vėl pakils aukščiau už jos gamybos išlaidas, nes einamoji prekės kaina visada yra aukštesnė arba žemesnė už jos gamybos išlaidas.

Mes matome, kaip kapitalai nuolatos įplaukia ir išplaukia iš vienos pramonės šakos į kitą. Aukšta kaina sukelia per didelį kapitalų įplaukimą, o žema kaina — per didelį jų išplaukimą.

Nagrindėdami klausimą kitu požiūriu, mes galėtume parodyti, kad gamybos išlaidos nustato ne tik pasiūlą, bet ir paklausą. Tačiau tatai mus per toli atitrauktų nuo mūsų nagrinėjamo dalyko.

Mes ką tik matėme, kaip paklausos ir pasiūlos svyravimai prekės kainą vis grąžina prie gamybos išlaidų lygio. Tiesa, tikroji prekės kaina visada yra aukštesnė arba žemesnė už gamybos išlaidas, bet kilimas ir kritimas vienas antrą išlygina; tuo būdu, per tam tikrą laiko tarpą, susumavus pramonės pakilimus ir atoslūgius, prekės viena į kitą mainomos sutinkamai su jų gamybos išlaidomis, vadinasi, jų kainą nustato jų gamybos išlaidos.

Tai, kad kainą nustato gamybos išlaidos, nereikia suprasti taip, kaip tai supranta ekonomistai. Ekonomistai sako, kad prekių vidutinė kaina yra lygi gamybos išlaidoms; tai, jų nuomone, esąs dėsnis.Į anarchinį judėjimą, kuriame kilimas išlygina kritimą, o kritimas — kilimą, jie žiūri kaip į atsitiktinumą. Tokia pat teise — kaip tat ir daro kiti ekonomistai, — į kainų svyravimą galima būtų žiūrėti kaip į dėsnį, o į tai, kad kainas nustato gamybos išlaidos, kaip į atsitiktinumą. Bet iš tikrųjų tik šių svyravimų, kuriame arčiau pasižiūrėjus, su savim neša baisiausius sunaikinimus ir, lyg žemės drebėjimai, iš pamatų sukrečia buržuazinę visuomenę, tik šių svyravimų eigoje kainą nustato gamybos išlaidos. Šios netvarkos judėjimo visuma yra jos tvarka. Sios pramonins anarchijos eigoje, šioje cirkuliacijoje konkurencija, taip sakant, išlygina vieną kraštutinumą kitu.

Taigi, mes matome: prekės kainą nustato jos gamybos išlaidos tuo būdu, kad laikotarpiai, kurių metu tam tikros prekės kaina kyla aukščiau už gamybos išlaidas, išlyginami tų laikotarpių, kurių metu ji krinta žemiau už gamybos išlaidas, ir atvirkščiai. Taigi tinka, žinoma, ne vienam kuriam atskirai pramones gaminiui, bet tiktai visai pramonės šakai. Taigi, tai tinka taip pat ne atskiram pramonininkui, bet tiktai visai pramonininkų klasei.

Tai, kad kainą nustato gamybos išlaidos yra tolygu tam, kad kainą nustato darbo laikas, reikalingas prekei pagaminti, nes gamybos išlaidas sudaro: 1) žaliava ir darbo įrankių susidėvėjimas, t. y. pramoniniai gaminiai, kurių pagaminimas atsiėjo tam tikrą skaičių darbo dienų, sudarančių tuo būdu tam tikra darbo laiko kiekį, ir 2) tiesioginis darbas, kurio mastas yra taip pat yra laikas.

Tie patys visuotiniai dėsniai, kurie tvarko prekių kainas aplamai, tvarko, žinoma, ir darbo užmokestį, darbo kainą.
Užmokestis už darbą čia kils, čia kris, priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykiavimo, nuo to, kaip formuosis konkurencija tarp darbo jėgos pirkėjų, kapitalistų, ir darbo jėgos pardavėjų, arbininkų. Darbo užmokesčio svyravimai, bendrui paėmus, atitinka prekių kainų svyravimus. Tačiau šių svyravimų ribose darbo kaina nustatoma gamybos išlaidų, ‘arbo laiko, reikalingo šiai prekei, darbo jėgai, sukurti.

Kokios tad yra darbo jėgos gamybos išlaidos?

Tai yra išlaidos, kurios reikalingos, norint darbininką išlaikyti darbininku ir jį darbininku išmokyti.

Todėl kuo trumpesnis laikas reikalingas tam tikro darbo apmokyti, tuo mažesnės yra darbininko gamybos išlaidos, tuo žemesnė yra jo darbo kaią, jo darbo užmokestis. Tose pramonės šakose, kuriose beveik visai nereikia laiko apmokymui, o pakanka vien tik darbininko fizinio egzistavimo, reikalingos tam egzistavimui sukurti gamybos išlaidos apsiriboja beveik tik tomis prekėmis, kurios reikalingos jo gyvybei ir darbingumui išlaikyti. Dėl to jo darbo kaina nustatoma jam pragyventi būtinų priemonių kainos.

Tačiau čia reikia atsižvelgti dar į vieną dalyką. Fabrikantas, skaičiuodamas savo gamybos išlaidas, o pagal jas ir gaminių kainą, priskaito ir darbo įrankių susidėvėjimą. Jei, pvz., mašina jam atsieina 1000 markių ir susidėvi per 10 metų, tai jis priskaito kasmet 100 markių prie prekių kainos, kad tuo būdu po 10 metų galėtų susidėvėjusią mašiną pakeisti nauja. Lygiai tokiu pat būdu į paprastos darbo jėgos gamybos išlaidas turi buti įskaitomos ir dauginimosi išlaidos, suteikiant tuo būdu darbininkų klasei galimybę daugintis ir darbingumo nustojusius darbininkus pakeisti naujais. Vadinasi, darbininko susidėvėjimas įskaitomas lygiai; taip, kaip ir mašinos susidėvėjimas.

Taigi, paprastos darbo jėgos gamybos išlaidos suvedamos į darbininko egzistencijos ir dauginimosi išlaidas. Sių egzistencijai ir dauginimosi išlaidų kaina sudaro darbo užmokestį. Taip nustatytas darbo užmokestis vadinamas darbo užmokesčio minimumu. Šis darbo užmokesčio minimumas, kaip ir aplamai tai, kad prekių kainas nustato gamybos išlaidos, galioja ne atskiram individui, bet visai kategorijai. Atskiri darbininkai, milijonai darbininkų negauna tiek, kad galėtų egzistuoti ir daugintis; tačiau visos darbininkų klasės darbo užmokestis savo svyravimų ribose, išsilygina pagal šį minimumą. Dabar, kai jau išsiaiškinome bendriausius dėsnius, tvarkančius darbo užmokestį, kaip ir bet kurios kitos prekės kainą, galime mūsų dalyką išnagrinėti smulkiau.

III skyrius (Į turinį)

Kapitalą sudaro žaliava, darbo įrankiai ir įvairių rūšių pragyvenimo priemonės, kurios panaudojamos naujoms žaliavoms, naujiems darbo įrankiams ir naujoms pragyvenimo priemonėms gaminti.Visos šios sudėtinės kapitalo dalys yra darbo kūriniai, darbo produktai, sukauptas darbas. Sukauptas darbas, tarnaująs priemone naujai gamybai, yra kapitalas.

Taip sako ekonomistai.

Kas yra juodaodis vergas? Tai juodosios rasės žmogus. Vienas paaiškinimas vertas antro.

Juodaodis yra juodaodis. Tik esant tam tikriems santykiams jis tampa vergu. Medvilnės verpiamoji mašina yra mašina medvilnei verpti. Ji tampa kapitalu tik esant tam tikriems santykiams. Iš tų santykių išplėšta, ji lygiai taip pat nebus kapitalas auksas pats savaime nėra pinigai arba cukrus nėra kaina.

Gamyboje žmonės veikia ne tik gamtą, bet ir vienas kitą. Jie negali gaminti nesusijungę tam tikru būdu bendram veikimui tarpusavio pasikeitimui savo veikimu. Kad galėtų gaminti, nes sueina į tam tikrus ryšius ir santykius, ir tik su tų visuomeninių ryšių ir santykių pagalba tevyksta žmonių santykiavimas su gamta, vyksta gamyba.

Priklausomai nuo gamybos priemonių pobūdžio tie visuomeniniai santykiai, į kuriuos gamintojai tarpusavyje sueina, sąlygos, kuriomis jie savo darbais keičiasi ir dalyvauja bendran gamybos procese, bus, žinoma, skirtingi. Išradus naują karo priemonę, šaunamąjį ginklą, neišvengiamai pakitėjo visa vidinė armijos organizacija, pakitėjo tie santykiai, kuriems esant individai sudaro armiją ir gali veikti kaip armija, pakitėjo ivairių armijų vienos su kita santykis.
Taigi, visuomeniniai santykiai, kuriems esant individai gamina, visuomeniniai gamybiniai santykiai kinta, persitvarko, kintant, vystantis materialinėms gamybos priemonėms, gamybinėns jėgoms. Gamybinių santykių visumą sudaro tai, kas vadinama visuomeniniais santykiais, visuomene ir būtent visuomene, esanti čia tam tikroje istorinio išsivystymo pakopoje, visuomene su savotišku, skirtingu pobūdžiu. Antikinė visuomenė, feodalinė menė, buržuazinė visuomene yra tokios gamybinių santykių visumos, iš kurių kiekviena kartu reiškia atskirą istorinio žmonijos išsivystymo pakopą.

Taip pat ir kapitalas yra visuomeninis gamybinis santykis. Tai — buržuazinis gamybinis santykis, buržuazinės visuomenės gamybinis santykis. Argi pragyvenimo priemonės, darbo įrankiai, žaliavos, iš kurių susidaro kapitalas, buvo sukurti ir sukaupti esamomis visuomeninėmis sąlygomis, ne tam tikriems visuomeniniams santykiams esant? Argi jie panaudojami naujai gamybai ne esamomis visuomeninėmis sąlygomis, ne tam tikrų visuomenių santykių rėmuose? Ir argi ne kaip tik šitas tam tikras visuomeninis pobūdis naujai gamybai panaudojamus produktus paverčia kapitalu.

Kapitalą sudaro ne vien pragyvenimo priemonės, darbo įrankiai ir žaliavos, ne vien medžiaginiai produktai; jį taip pat sudarą mainomosios vertės. Visi produktai, kurie jį sudaro, yra prekės. Taigi, kapitalas nėra vien tik medžiaginių produktų suma, jis yra prekių, mainomųjų verčių, visuomeninių dydžių suma.

Kapitalas paliks tuo pat kapitalu, ar vietoje vilnų imsime medvilnę, vietoje javų — ryžius, vietoje geležinkelių — garlaivius, jeigu tik medvilnė, ryžiai, garlaiviai — kapitalo kūnas — turės tą pačią mainomąją vertę, tą pačią kainą, kaip vilnos, javai, geležinkeliai, kuriuose jis pirma buvo įsikūnijęs. Kapitalo kūnas gali nuolat kaitaliotis, kapitalui nuo to nė kiek nepasikeičiant.

Bet jei kiekvienas kapitalas yra prekių, t. y. mainomųjų verčių, suma, tai dar ne kiekviena prekių, mainomųjų verčių, suma yra kapitalas.

Kiekviena mainomųjų verčių suma yra mainomoji ;vertė. Kiekviena atskira mainomoji vertė yra mainomųjų verčių suma. Pvz., namas, kuris vertas 1 000 markių, yra 1 000 markių mainomoji vertė. Lapas popieriaus, kuris vertas 1 fenigą, yra 100/100 fenigo mainomųjų verčių suma. Produktai, kurie gali būti išmainyti į kitus produktus, yra prekės. Tam tikras santykis, kuriuo jie mainomi, sudaro jų mainomąją vertę, arba, pinigais išreiškus, jų kainą. Šių produktų kiekis nė kiek negali pakeisti jų paskirties būti preke, arba sudaryti mainomąją vertę, arba turėti tam tikrą kainą. Medis ir lieka medis, ar jis yra didelis ar mažas. Ar pakitės geležies kaip prekės, kaip mainomosios vertės pobūdis, jei mes ją mainysime į kitus gaminius lotais ar centneriais? Atsižvelgiant į kiekybę, geležis yra didesnės arba mažesnės vertės prekė, turinti aukštesnę arba žemesnę kainą.

Kuriuo gi būdu tam tikra prekių, mainomųjų verčių suma virsta kapitalu?

Tuo būdu, kad ji, kaip savarankiška visuomeninė jėga, t. y. kaip jėga, priklausanti vienai visuomenės daliai, išsilaiko ir daugėja, mainant ją į tiesioginę gyvą darbo jėgą. Neturinčios nieko daugiau kaip tik sugebėjimą dirbti klasės egzistavimas yra būtina kapitalo prielaida.
Tik sukaupto, būtojo, sudaiktinto darbo viešpatavimas ant tiesioginio, gyvojo darbo paverčia sukauptąjį darbą kapitalu.

Kapitalo esmė yra ne ta, kad sukauptasis darbas tarnauja gyvajam darbui priemone naujai gamybai. Jo esmė yra ta, kad gyvasis darbas tarnauja sukauptajam darbui priemone jo mainomajai vertei išlaikyti ir dauginti.
Kas atsitinka vykstant mainams tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko?

Darbininkas už savo darbo jėgą mainais gauna pragyvenimo priemones, o kapitalistas už savo pragyvenimo priemones mainais gauna darbą, gamybinę darbininko veiklą, kūrybinę jėgą, kuria darbininkas ne tik atsilygina už tai, ką jis suvartoja, bet sukauptajam darbui suteikia didesnę vertę, negu šis prieš tai turėjo. Darbininkas gauna iš kapitalisto dalį esamų pragyvenimo priemonių. Kam reikalingos jam šios pragyvenimo priemonės? Tiesioginiam suvartojimui. Bet kai tik aš šias pragyvenimo priemones suvartoju, jos man negrąžinamai dingsta, jei to laiko, kurio metu tos priemonės išlaiko mano gyvybę, nepanaudojau naujoms pragyvenimo priemonėms gaminti, naujoms vertėms, vietoje vartojimo metu dingusią, savo darbu sukurti. Bet kaip tik šią taurią atgaminančią jėgą darbininkas ir perleidžia kapitalui mainais už gautas pragyvenimo priemones. Taigi, sau jis jos neteko
.
Imkime pavyzdį: fermeris duoda savo padieniui 5 zilbergrošus per dieną. Už tuos 5 zilbergrošus padienis dirba fermerio lauke ištisą dieną ir užtikrina jam tuo būdu 10 zilbergrošų pajamų. Fermeris gauna atgal ne tik tą vertę, kurią jis turi atiduoti padieniui, jis dar ją padvigubina. Taigi, tuos 5 zilbergrošus, kuriuos jis davė padieniui, jis panaudojo, suvartojo vaisingai, gamybiškai. Už tuos 5 zilbergrošus jis kaip tik ir nupirko padienio darbą ir jėgą , kuri pagamina dvigubos vertės žemės ūkio produktų ir tuo būdu iš 5 zilbergrošų padaro 10 zilbergrošų. O padienis, vietoje savo gamybinės jėgos, kurios veikimą jis kaip tik ir perleido fermeriui, gauna 5 zilbergrošus, kuriuos jis išmaino į pragyvenimo priemone ir tas priemones jis greičiau ar lėčiau suvartoja. Taigi, 5 žilbergrošai buvo suvartoti dvejopu būdu: kapitalas juos suvartojo gamybiškai, nes jie buvo išmainyti į darbo jėgą, kuri sukūrė 10 zilbergrošų, o darbininkas — negamybiškai, nes jis buvo juos išmainęs į pragyvenimo priemones, kurios jam dingo visam laikui ir kurių vertę jis galės vėl atgauti tik tada, kai jis pakartos su fermeriu tokius pat mainus. Taigi, kapitalas numato samdomąjį darbą, samdomasis darbas — kapitalą. Jie sąlygoja vienus antrą, jie pagimdo vienas antrą.
Ar darbininkas medvilnės fabrike gamina tik medvilnines medžiagas. Ne, jis gamina kapitalą. Jis gamina vertes, kurios iš naujo vartojamos tam, kad rikiuotų jo darbą ir šiuo darbu kurtų naujas vertes.

Kapitalas gali didėti tik išsimainydamas į darbo jėgą, tik pašaukdamas į gyvenimą samdomąjį darbą. Samdomojo darbininko darbo jėga gali būti mainoma j kapitalą tiktai tada, kai ji didina kapitalą, kai ji stiprina tą galią, kurios vergė ji pati yra. Todėt kapitalo didėjimus yra proletariato, t. y. darbininkų klasės, daugėjimas.

Taigi, kapitalisto ir darbininko interesai yra tie patys, teigia buržua ir jų ekonomistai. Ir iš tikrųjų! Darbininkas žūva, jei jis negauna darbo iš kapitalo. Kapitalas žūva, jei jis neišnaudoja darbo jėgos, o norėdamas ją išnaudoti, jis turi ją pirkti. Kuo greičiau didėja gamybai skirtas kapitalas, gamybinis kapitalas, taigi, kuo labiau klesti pramonė, kuo labiau turtėja buržuazija, kuo geriau klojasi reikalai — tuo daugiau reikia darbininkų kapitalistui, tuo brangiau parduoda save darbininkas.

Taigi, neišvengiama sąlyga bent kiek pakenčiamesnei darbininko padėčiai yra kaip galima greitesnis gamybinio kapitalo augimas.

Bet kas yra gamybinio kapitalo augimas? Tai — augimas, sukauptojo darbo valdžios ant gyvojo darbo. Augimas buržuazijos viešpatavimo ant darbininkų klasės. Jei samdomasis darbas gamina viešpataujantį ant jo svetimą turtą, sau priešišką jėgą, kapitalą, tai iš šio pastarojo jis gauna darbo priemones, t. y. pragyvenimo priemones, su ta sąlyga, kad jis vėl pasidarytų kapitalo dalimi, svertu, vėl stumiančiu kapitalą pagreitintu tempu augti.
Teigimas, kad kapitalo interesai ir darbininkų interesai esą tie patys, reiškia tik štai ką: kapitalas ir samdomasis darbas yra dvi vieno ir to paties santykio pusės. Viena pusė sąlygoja antrą taip, kaip vienas antrą tarpusavyje sąlygoja palūkininkas ir veltkleidys.

Kol samdomasis darbininkas yra samdomasis darbininkas, jo likimas priklauso nuo kapitalo. Tai ir yra tas labai išgarsintas darbininko ir kapitalisto interesų bendrumas.

Jei auga kapitalas, auga ir samdomojo darbo masė, auga samdomųjų darbininkų skaičius, žodžiu: kapitalo viešpatavimas apima didesnę žmonių masę. Imkime patį palankiausią atveją: kai auga gamybinis kapitalas, auga ir darbo paklausa. Taigi, darbo kaina, darbo užmokestis kyla.
Kad ir kažin kaip mažas butų kuris nors namas, bet kol aplinkiniai namai yra tokie pat maži, jis patenkina visus visuomeninius reikalavimus, pateikiamus butui.

IV skyrius (Į turinį)

Bet šalia mažojo namo iškilus rūmams, mažasis namas susitrauks ligi lūšnos dydžio. Mažasis namas dabar liudija, kad jo savininkas visai nereiklus arba turi tik kukliausius reikalavimus; ir kad ir kaip tas namukas civilizacijos raidoje besistiebtų, bet jeigu kaimyniniai rūmai stiebsis tokiu pat arba net dar didesniu mastu, tai to palyginti mažo namo gyventojas jausis tarp savo keturių sienų vis nejaukiau, vis labinu nepatenkintas ir prislėgtas.

Bent kiek žymesnis darbo užmokesčio didėjimas numato greito gamybinio kapitalo augimą. Greitas gamybinio kapitalo augimas sukelia tiek pat greitą turto, prabangos, visuomeninių reikmių bei visuomeninių malonumų augimą. Taigi, nors darbininkui prieinami malonumai yra pakilę, tačiau visuomeninis nepasitenkinimas, kurį jie suteikia, yra kritęs, palyginus su padidėjusiais kapitalisto malonumais, kurie darbininkui yra neprieinami, ir su visuomenės išsivystymo lygiu aplamai. Mūsų reikmės ir malonumai kyla iš visuomenės; todėl mes taikome jiems visuomeninį mastą, o nematuojame jų dalykais, kurie juos tenkina. Kadangi mūsų reikmės ir malonumai yra visuomeninio pobūdžio, tai jie yra reliatyvūs.

Aplamai, darbo užmokestį nustato ne tiktai prekių kiekis, kurį aš galiu gauti už jį mainais. Jame glūdi įvairūs santykiai.

Visų pirma darbininkas gauna už savo darbo jėgą tam tikrą pinigų sumą. Bet ar darbo užmokestį nustato tik ši piniginė kaina?

XVI amžiuje, atradus Amerikoje turtingesnes ir lengviau prieinamas kasyklas, Europoje padaugėjo apyvartoje esančio aukso ir sidabro kiekis. Dėl to aukso ir sidabro vertė, palyginus su kitomis prekėmis, krito. Tačiau darbininkai už savo darbo jėgą gaudavo tą patį kiekį sidabro monetomis, kaip ir anksčiau. Piniginė jų darbo kaina liko ta pati, bet vis dėlto jų darbo užmokestis buvo kritęs, nes mainais už tą patį sidabro kiekį jie gaudavo mažesnį kitų prekių kiekį. Tai buvo viena iš aplinkybių, padėjusių XVI amžiuje augti kapitalui, iškilti buržuazijai.

Paimkime kitą atsitikimą. 1847 m. žiemą dėl nederliaus buvo lymlai pakilusios būtiniausių maisto produktų: duonos, mėsos, sviesto, sūrio ir kt. kainos. Tarkime, kad darbininkai už savo darbo jėgą gaudavo tą pačią pinigų sumą, kaip ir anksčiau. Ar gi darbo užmokestis nekrito? Žinoma, krito. Už tuos pačius pinigus jie gaudavo mainais mažiau duonos, mėsos ir t. t. Jų darbo užmokestis krito ne dėl to, kad sumažėjo sidabro vertė, bet kad pakilo maisto produktų vertė.

Pagaliau tarkime, akd piniginė darbo kaina lieka ta pati, o tuo tarpu, panaudojant naujas mašinas, esant palankesniam metų laikui ir t. t., visų žemės ūkio ir pramonės prekių kainos krito. Už tuos pačius pinigus darbininkai dabar gali visokių prekių pirkti daugiau. Vadinasi, jų darbo užmokestis pakilo kaip tik dėl to,. kad piniginė jo vertė nepasikeitė.
Taigi, piniginė darbo kaina, nominalus darbo užmokestis, nesutampa su realiu darbo užmokesčiu, t. y. su tuo prekių kiekiu; kuris iš tikro duodamas mainais už darbo užmokestį. Todėl, kalbėdami apie darbo užmokesčio kilimą arba kritimą, mes turime turėti gabioje ne tik piniginę darbo kainą, ne tik nominalų darbo užmokestį.

Tačiau nei nominalus darbo užmokestis, t. y. ta pinigų suma„ už kurią darbininkas parduoda save kapitalistui, nei realus darbo užmokestis, t. y. tas prekių kiekis, kurį jis už tuos pinigus gali nusipirkti, neišsemia visų darbo užmokestyje glūdinčių santykių.

Darbo užmokestį, visų pirma, dar nustato jo santykis su kapitalisto pasipelnymu, su pelnu; tai — palyginamasis, reliatyvus darbo užmokestis.

Realus darbo užmokestis išreiškia darbo kainą santykyje su kitų prekių kainomis, o tuo tarpu reliatyvus darbo užmokestis išreiškia tą naujai darbo pagamintos vertės dalį, kuri tenka tiesioginiam darbui, santykyje su ta vertės dalimi, kuri tenka sukauptajam darbui, kapitalui.
Anksčiau, 14 psl., mes sakėme: „Darbo užmokestis nėra darbininko dalis jo pagamintoje prekėje. Darbo užmokestis yra jau esančios prekės dalis, už kurią kapitalistas perkasi tam tikrą gamybinės darbo jėgos kiekį“. Bet šį darbo užmokestį kapitalistas tas turi vėl padengti iš pinigų, kuriuos jis gauna, parduodamas darbininko pagamintą produktą; jis turi jį padengti taip, kad jam„ kaip taisyklė, pasiliktų dar jo padarytų gamybos išlaidų perteklius, pelnas. Parduodamoji darbininko pagamintos prekės kaina kapitalistui suskyla į tris dalis: pirma, jo avansuotų žaliavų kainos padengimas, o kartu jo avansuotų įrankių, mašinų ir kitų darbo priemonių susidėvėjimo padengimas; antra, jo avansuoto darbo užmokesčio padengimas ir, trečia, perteklius, kapitalisto pelnas. Tuo tarpu kai pirmoji dalis tik padengia anksčiau buvusias vertes, aišku, kad ir darbo užmokesčio padengimas ir perteklius, sudarantis kapitalisto pelną, aplamai ir ištisai imami iš darbininko darbu sukurtos ir prie žaliavų pridėtos naujos vertės. Ir šia prasme galime tiek darbo užmokestį, tiek pelną, norėdami juos tarpusavyje palyginti, laikyti darbininko produkto dalimis.

Realus darbo užmokestis gali likti tas pats, jis gali net kilti, o reliatyvus darbo užmokestis, nepaisant to, gali kristi. Tarkime„ pvz., visų pragyvenimo priemonių kainos krito dviem trečdaliais, o tuo tarpu dienos darbo užmokestis — tik vienu trečdaliu, pvz., nuo trijų markių iki dviejų markių. Nors darbininkas už dvi markes gali įsigyti didesnį prekių kiekį, negu anksčiau už tris markes, tačiau vis tiek, lyginant su kapitalisto pelnu, jo darbo užmokestis sumažėjo. Kapitalisto (pvz., fabrikanto) pelnas padidėjo viena marke, t. y. už mažesnę mainomųjų verčių sumą, kurią jis moka darbininkui, darbininkas turi pagaminti didesnę mainomųjų verčių sumą, negu anksčiau. Kapitalo dalis, palyginus, ją su darbo dalimi, padidėjo. Visuomeninio turto paskirstymas tarp kapitalo ir darbo tapo dar nelygesnis. Kapitalistas tuo pačiu kapitalu rikiuoja didesnį darbo kiekį. Kapitalistų klasės valdžia ant darbininkų klasės išaugo, visuomeninė darbininko padėtis blogėjo, ji nustumta dar viena pakopa žemiau, palyginus su kapitalisto padėtimi.

Koks gi yra tas bendras dėsnis, kuris nustato darbo užmokėsčio ir pelno jų tarpusavio santykyje kritimą ir kilimą?

Darbo užmokesčio ir pelno tarpusavio santykis yra atvirkštinis. Kapitalo dalis, pelnas, kyla tuo pačiu santykiu, kuriuo darbo dalis, dienos darbo užmokestis, krinta, ir atvirkščiai. Pelnas kyla tiek, kiek darbo užmokestis krinta, ir krinta tiek, kiek darbo užmokestis kyla.

Gal būt, į tai pasakys, kad kapitalistas galįs pelnytis, naudingai mainydamas savo gaminius su kitais kapitalistais, dėl jo prekės, paklausos kilimo, ar tai dėl naujų rinkų atsiradimo, ar dėl tuo momentu pakilusio trumpalaikio pareikalavimo senosiose rinkose ir t. t.; vadinasi, kad vieno kapitalisto pelnas galįs kilti kitų kapitalistų sąskaita, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio, darbo jėgos| mainomosios vertės, kilimo ir kritimo; arba kapitalisto pelnas galįs kilti gerinant darbo įrankius, naujai panaudojant, gamtos jėgas ir t. t.

Pirmiausia reikės sutikti, kad rezultatas lieka tas pats, nors jis ir yra pasiektas atvirkščių keliu. Tiesa, pelnas pakilo ne dėl to, kad darbo užmokestis krito, bet darbo užmokestis krito dėl to, kad pelnas pakilo. Kapitalistas tuo pačiu svetimo darbo kiekiu nupirko didesnį mainomųjų verčių kiekį, nemokėdamas vis dėlto už darbą brangiau; tai reiškia, kad darbas apmokamas pigiau, palyginus su grynomis pajamomis, kurias jis teikia kapitalistui.

Be to, primename, kad, nors prekių kainos ir svyruoja, kiekvienos prekės vidutinė kaina, santykis, kuriuo ji mainoma į kitas prekes, nustatomas jos gamybos išlaidų. Todėl kapitalistų klasėje
pasipelnymai vieni kitų sąskaita būtinai išsilygina. Mašinų patobulinimas, nauji gamtos jėgų pritaikymo gamyboje būdai įgalina per tam tikrą darbo laiką tuo pačiu darbo ir kapitalo kiekiu sukurti didesnę produktų masę, bet jokiu būdu ne didesnę mainomųjų verčių masę. Jei aš, panaudodamas verpiamąją mašiną, galiu per vieną valandą pagaminti dukart daugiau verpalų, negu pagamindavo iki tos mašinos išradimo, pvz., šimtą svarų vietoje; penkiasdešimt, tai už tą šimtą svarų per ilgesnį laiką mainais gausiu prekių ne daugiau, kaip anksčiau už penkiasdešimt svarų, nes gamybos išlaidos sumažėjo perpus, arba dėl to, kad aš tomis pačiomis išlaidomis galiu pagaminti dvigubai daugiau produktų.

Pagaliau, kuriuo santykiu kapitalistų klasė, buržuazija, — ar tai vienos šalies, ar tai visos pasaulinės rinkos — tarpusavyje besidalytų grynas gamybos pajamas, bendra šių grynųjų pajamų suma šiaip ar taip yra tik ta suma, kuria tiesioginis darbas padidina sukauptąjį darbą, ištisai paimtą. Taigi, ši bendra suma auga tokiu pat santykiu, kuriuo darbas didina kapitalą, t. y. tokiu santykiu, kuriuo kyla pelnas, palyginus su darbo užmokesčiu.

Taigi, matome, jog net tada, jei apsiribosime kapitalo ir samdomojo darbo santykiais, kapitalo interesai ir samdomojo darbo, interesai yra diametraliai priešingi.

Greitas kapitalo augimas yra tolygus greitam pelno augimui. O pelnas greit gali augti tik tuomet, kai darbo kaina, kai reliatyvus darbo užmokestis tokiu pat greitumu mažėja. Reliatyvus darbo užmokestis gali krist net tuo atveju, kada kartu su nominaliu darbo užmokesčiu, su pinigine darbo verte kyla ir realus darbo užmokestis, jei tik šis pastarasis kyla ne tokiu mastu, kaip pelnas. Jei, pvz., palankiais verslui laikotarpiais darbo užmokestis pakyla 5 procentais, o pelnas — 30 procentų, tai palyginamasis, reliatyvus darbo užmokestis ne padidėja, bet sumažėja.

Taigi, jei sparčiai augant kapitalui darbininko pajamos ir didėja, tai kartu didėja ir visuomeninė praraja, kuri skiria darbininką nuo kapitalisto, kartu didėja ir kapitalo valdžia ant darbo, darbo priklausomumas nuo kapitalo.

Teigimas, kad darbininkas yra suinteresuotas sparčiu kapitalo augimu, iš tikrųjų reiškia tik štai ką: kuo sparčiau darbininkas didina svetimą turtą, tuo riebesni trupiniai jam atitenka, tuoj daugiau darbininkų gali gauti darbo ir būti pašaukti gyventi, tuo labiau gali būti padidintas nuo kapitalo priklausančių vergų skaičius.

Taigi, mes matėme:

Net ir palankiausia darbininkų klasei situacija, kaip galima spartesnis kapitalo augimas, kad ir kaip ji gerintų darbininko materialinę padėtį nepanaikina priešingumo tarp jo interesų ir buržua interesų, kapitalistų interesų. Pelno ir darbo užmokesčio tarpusavio santykis yra, kaip ir anksčiau, atvirkštinis.

Jei kapitalas sparčiai auga, darbo užmokestis gali kilti; tačiau nepalyginamai sparčiau kyla kapitalisto pelnas. Darbininko materialinė padėtis pagerėjo, tačiau jo visuomeninės padėties sąskaita. Visuomeninė praraja, skirianti jį nuo kapitalisto, išsiplėlė.

Pagaliau:
Teigimas, kad palankiausia sąlyga samdomajam darbui yra kaip galima spartesnis gamybinio kapitalo augimas, reiškia tik štai ką: kuo sparčiau darbininkų klasė daugina ir didina jai priešišką jėgą, svetimą, ją valdantį turtą, tuo palankesnėmis sąlygomis jai leidžiama vėl dirbti buržuaziniam turtui dauginti, kapitalo valdžiai stiprinti, o darbininkų klasei telieka tik vienas pasitenkinimas, kad ji pati kala tas auksines grandines, kuriomis buržuazija ją paskui save velka.

V skyrius (Į turinį)

Ar gamybinio kapitalo augimas ir darbo užmokesčio kilimas yra iš tikrųjų taip neatskiriamai susiję, kaip tai teigia buržuaziniai ekonomistai? Mes neturime jų žodžiais tikėti. Mes negalimejiems tikėti net ir tuo, kad kuo riebesnis kapitalas, tuo geriau esti attpenimas jo vergas. Buržuazija yra perdaug apsišvietusi, perdaug praktiška, kad laikytųsi besipuikuojančio savo tarnų blizgesiu feodalo prietarų. Buržuazijos gyvavimo sąlygos verčia ją būti praktiška.
Todėl mums teks klausimą smulkiau patyrinėti:
Kaip gamybinio kapitalo augimas veikia darbo užmokestį?
Jei buržuazinės visuomenės gamybinis kapitalas, aplamai ir ištisai paimtas, auga, tai įvyksta daugiapusiškesnis darbo sukaupimas. Kapitalistų skaičius ir jų kapitalų dydis auga. Kapitalų daugėjimas didina konkurenciją tarp kapitalistų. Kapitalų dydžio augimas leidžia į pramoninės kovos lauką išvesti galingesnes darbininkų armijas, apginkluotas dar milžiniškesniais kovos įrankiais
.
Vienas kapitalistas gali kitą iš kovos lauko išmušti ir jo kapitalą užgrobti tik pigiau parduodamas. Kad nenusigyvendamas galėtų pigiau parduoti, jis turi pigiau gaminti, t. y. kiek galint padidinti gamybinę darbo jėgą. O gamybinė darbo jėga visų pirma padidinama didesniu darbo pasidalijimu, mašinų visapusiškesniu panaudojimu ir nuolatiniu tobulinimu. Kuo didesnė darbininkų armija, kurios viduje darbas yra pasidalytas, kuo milžiniškesnis mastas, kuriuo panaudojamos mašinos, tuo atitinkamai sparčiau mažėja gamybos išlaidos, tuo vaisingesnis darosi darbas. Dėl to kapitalistų tarpe kyla visapusiškas rungtyniavimas — jie siekia daugiau didinti darbo pasidalijimą ir mašinų kiekį ir jas kiek galint didesniu mastu išnaudoti.

Bet’ kaip pasielgs kapitalistas, jei jis didesniu darbo pasidalijimu, naujų mašinų panaudojimu ir jų patobulinimu, pelningesnio ir platesniu gamtos jėgų išnaudojimu ras būdą su tuo pačiu darbo arba sukauptojo darbo kiekiu pagaminti didesnį produktų, prekių kiekį, negu jo konkurentai? Jei, pvz., per tą patį darbo laiką, per kurį jo konkurentai išaudžia pusę uolekties drobės, jis galės pagaminti visą uolektį drobės?

Jis galėtų ir toliau pusę uolekties drobės pardavinėti senąja rinkos kaina, bet tokiu atveju jis negalėtų išmušti iš kovos lauke savo priešininkų ir padidinti savo prekių pardavimo. Tačiau kokiu mastu išsiplėtė jo gamyba, tokiu pat mastu jam padidėjo reikalas parduoti savo prekes. Tiesa, galingesnės ir brangesnės, gamybos priemonės, kurias jis pašaukė į gyvenimą, įgalina jį savo prekes pigiau parduoti, bet kartu jos verčia jį parduoti daugiau prekių, savo prekėms užkariauti nepalyginamai didesnę rinką; todėl mūsų kapitalistas pusę uolekties drobės pardavinės pigiau už savo konkurentus.

Nors kapitalistui visos uolekties gamyba atsieina ne brangiau kaip kitiems pusės uolekties gamyba, vis dėlto jis visos uolekties, neparduos tokia pat kaina, kaip jo konkurentai parduoda pusę uolekties. Antraip jis negautų jokio papildomo pelno, o tik mainais atgautų savo gamybos išlaidas. Jeigu jo pajamos vis dėlto padidėtų, tai tat įvyktų vien todėl, kad jis išjudino didesnį kapitalą, o ne dėl to, kad jo kapitalas padidino savo vertę labiau negu kiti kapitalai. Be to, tą tikslą, kurį jis nori pasiekti, jis pasiekia nustatydamas savo prekės kainą tik keliais procentais žemiau, negu jo konkurentai. Numušdamas kainas, jis savo konkurentus išmuša iš rinkos arba bent paveržia dalį jų pardavimo. Pagaliau prisiminkime, kad einamoji kaina esti visada arba aukštesnė arba žemesnė už gamybos išlaidas, priklausomai nuo to, ar tam tikra prekė parduodama pramonei palankiu ar nepalankiu sezonu. Priklausomai nuo to, ar drobės uolekties rinkos kaina yra žemesnė ar aukštesnė už ikišiolines įprastines gamybos išlaidas, keisis procentai, kuriuos kapitalistas, pritaikęs naujas, vaisingesnes gamybos priemones, gaus viršum savo tikrųjų gamybos išlaidų.

Tačiau mūsų kapitalisto privilegija neilgaamžė; kiti su juo rungtyniaujantieji kapitalistai įves tokias pat mašinas, tokį pat darbo pasidalijimą ir įves tai tokiu pat ar dar didesniu mastu, ir šios naujenybės pasidarys tiek paplitusios, kad drobės kaina ne tik nukris žemiau už senąsias, bet ir žemiau už naująsias gamybos išlaidas.

Taigi, kapitalistai vienas kito atžvilgiu vėl atsidurs toje padėtyje, kurioje jie buvo iki naujų gamybos priemonių įvedimo, ir imi šiomis gamybos priemonėmis jie gali tiekti dvigubai daugiau gaminių ta pačia kaina, tai dabar jie priversti parduoti dvigubai daugiau gaminių žemesne kaina. Ir šių naujųjų gamybos išlaidų sąlygomis vėl prasideda tas pats žaidimas. Vėl didėja darbo pasidalijimas, vėl didėja mašinų skaičius, auga šio darbo pasidalijimo ir šių mašinų išnaudojimo mastas. Ir konkurencija vėl sukelia tą patį atoveikį prieš šį rezultatą.

Mes matome, kuriuo būdu gamybos būdas, gamybos priemonės nuolat keičiasi, revoliucionizuojasi, kaip darbo pasidalijimas neišvengiamai sukelia dar didesnį darbo pasidalijimą, mašinų panaudojimas — dar platesnį mašinų panaudojimą, stambaus masto gamyba — dar stambesnio masto gamybą.

Tai yra dėsnis, kuris buržuazinę gamybą nuolat išmuša iš senų vėžių ir verčia kapitalą įtempti gamybines darbo jėgas, nes jis jas buvo įtempęs jau anksčiau, — tai dėsnis, kuris neduoda kapitalui ramybės ir nuolat jį ragina: Pirmyn! Pirmyn!

Tai ne kitas, bet tas pats dėsnis, kuris per periodinius prekybos sravimus prekės kainą būtinai išlygina pagal jos gamybos išlaidas.

Kokiomis galingomis gamybos priemonėmis kapitalistas beapsiginkluotų, konkurencija šias gamybos priemones suvisuotins, nuo to momento, kai ji jas suvisuotins, vienintelė jo kapitalo didesnio vaisingumo pasekmė bus tik ta, kad jis dabar už tą pačią kainą turi tiekti 10, 20, 100 kartų daugiau produktų, negu pirma. Bet kadangi jis turi, gal būt, 1000 kartų daugiau parduoti, kad didesniu parduodamojo gaminio kiekiu atsvertų žemesnę parduodamąją kainą; kadangi masinis pardavimas yra dabar reikalingas ne vien norint daugiau pelnyti, bet ir norint padengti gamybos išlaidas, — juk patys gamybos įrankiai, kaip matėme, darosi vis brangesni; kadangi šitas masinis pardavimas yra tapęs egzistencijos klausimu ne tik jam pačiam, bet ir jo varžovams, tai senoji kova prasideda tuo smarkiau, kuo vaisingesnės, yra jau išrastosios gamybos priemonės. Vadinasi, darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas toliau vystysis nepalyginti didesniu mastu.

Kad ir kažin kokia būtų panaudojamųjų gamybos priemonių galia, konkurencija siekia auksinius šios galios vaisius iš kapitalo išplėšti tuo, kad ji prekių kainą vėl numuša iki gamybos išlaidų lygio, taigi, tuo, kad lygiai tiek, kiek gamyba papiginamai t. y. kiek tas pats darbo kiekis gali pagaminti daugiau gaminių, ji paverčia nepažeidžiamu dėsniu gamybos papiginimą, vis didesnių gaminio masių tiekimą už tą pačią kainų sumą. Vadinasi, išeina, kad kapitalistas savo paties pastangomis nieko daugiau nelaimėjo, kaip įsipareigojimą per tą patį darbo laiką gaminti daugiau prekių, žodžiu, sunkesnes sąlygas, kuriomis jo kapitalo vertė auga. Taigi, tuo tarpu, kai konkurencija kapitalistą be paliovos persekioja savo gamybos išlaidų dėsniu ir kiekvieną ginklą, kurį jis prieš savo varžovus nusikala, atgręžia kaip ginklą, prieš jį patį, kapitalistas nuolat stengiasi konkurenciją pergudrauti, be paliovos įvesdamas vietoje senųjų mašinų ir senojo darbo pasidalijimo naujas, tiesa, brangesnes, bet pigiau gaminančiai mašinas ir naują darbo pasidalijimą, ir nelaukia, iki konkurencija šias naujoves pasendins.

Dabar įsivaizduokime šį karštligišką sujudimą vienu metu visoje pasaulinėje rinkoje, ir suprasime, kuriuo būdu kapitalo augimas, sukaupimas ir koncentracija veda į nepaliaujamą, pati save griaunantį, vis milžiniškesniu mastu vykdomą darbo pasidalijimą, naujų mašinų panaudojimą ir senų tobulinimą.

O kaip šitos aplinkybės, kurios nuo gamybinio kapitalo augimo yra neatskiriamos, veikia darbo užmokesčio nustatymą?

Didesnis darbo pasidalijimas įgalina vieną darbininką atlikti 5, 10, 20 darbininkų darbą; vadinasi, konkurenciją darbininkui tarpe jis padidina 5, 10, 20 kartų. Darbininkai vieni su kitais konkuruoja ne tik tuo būdu, kad vienas darbininkas parduoda save pigiau negu kitas; jie konkuruoja tarpusavyje ir tuo būdu, kad vienas darbininkas atlieka 5, 10, 20 darbininkų darbą; kapitalo įvedamas ir vis plečiamas darbo pasidalijimas verčia darbininkus šiuo būdu konkuruoti.

Toliau. Kokiu mastu plečiasi darbo pasidalijimas, tokiu pat mastu darbas darosi paprastesnis. Ypatingas darbininko įgudimas darosi bevertis. Darbininkas paverčiamas, paprasta, monotoniška, gamybine jėga, iš kurios nereikalaujama ypatingų fizinių ar intelektualinių gabumų bei įpročių. Jo darbas pasidaro visiems prieinamas darbas. Dėl to jį iš visų pusių spaudžia konkurentai; be to, prisiminkime, jog kuo darbas, yra paprastesnis, kuo lengviau jis išmokstamas ir kuo mažiau reikia gamybos išlaidų jam įsisavinti, tuo žemiau nukrinta darbo užmokestis, nes darbo užmokestis, kaip ir kiekvienos prekės kaina, nustatomas gamybos išlaidų.

Taigi, tuo pat mastu, kuriuo darbas darosi vis labiau nepatenkinąs, atstumiąs, — tuo pačiu mastu didėja konkurencija ir mažėja darbo užmokestis. Darbininkas stengiasi savo darbo užmokesčio bendrąją sumą išlaikyti tuo būdu, kad jis daugiau dirba: ar tai ilgiau valandų dirbdamas, ar tai daugiau per vieną valandą padirbdamas. Taigi, vargo verčiamas, jis dar labiau padidina pražūtingas darbo pasidalijimo pasekmes. Rezultatas yra šis: kuo daugiau jis dirba, tuo mažiau jis gauna darbo užmokesčio, ir tai dėl tos paprastos priežasties, kad kuo jis daugiau dirba, tuo jis daugiau konkuruoja savo darbo draugams ir tuo būdu jis savo draugus paverčia savo konkurentais, kurie siūlosi dirbti tokiomis pat blogomis sąlygomis, kaip ir jis pats; vadinasi, dėl tos paprastos priežasties, kad jis galų gale sudaro konkurenciją pats sau, pats sau kaip darbininkų klasės nariui.

Mašinos sukelia tas pačias pasekmes, bet žymiai didesnio masto, tuo būdu, kad įgudusius darbininkus pakeičia neįgudusiais, vyrus — moterimis, suaugusius — vaikais, tuo būdu, kad mašinos ten, kur jos naujai įvedamos, rankinio darbo darbininkus masėmis išmeta į gatvę, o ten, kur jos tobulinamos, gerinamos, produktyvesnėmis mašinomis pakeičiamos, — išstumia iš fabrikų atskiras darbininkų grupes. Aukščiau bendrais bruožais pavaizdavome pramoninį karą tarp kapitalistų; šis karas turi tą ypatybę, kad mūšiai jame laimimi ne tiek darbininkų armijos didinimu, kiek jos mažinimu. Karvedžiai, kapitalistai, varžosi vienas su kitu, kuris iš jų galės atleisti daugiausia pramonės kareivių.

Tiesa, ekonomistai pasakoja mums, kad dėl mašinų įvedimo darę nereikalingi darbininkai susiranda darbo naujose pramonės šakose.

Jie nedrįsta stačiai teigti, kad kaip tik tie patys darbininkai, buvo atleisti, įsitaiso naujose darbo šakose. Faktai prieš tokį melą per garsiai šaukia. Jie, tiesą sakant, tik teigia, kad kitoms darbininkų l klasės sudedamosioms dalims, pvz., tai jaunosios darbininkų kartos daliai, kuri jau buvo pasiruošusi stoti į žlugusią pramonės šaką, atsiveria naujų darbo galimybių. Tai, žinoma, nelaimingiesiems darbininkams yra didelė paguoda. Ponams kapitalistams nestigs šviežio, eksploatacijai tinkamo kūno ir kraujo, — įnirusieji telaidoja savo mirusiuosius. Tai yra paguoda, kurią buržua taiko daugiau sau patiems, negu darbininkams. Jeigu mašinossunaikintų visą samdomųjų darbininkų klasę, — kaip baisu tat būtų kapitalui, kuris be samdomojo darbo nustoja buvęs kapitalas!

Tačiau tarkime, kad tiek betarpiškai mašinų iš darbo išstumtieji darbininkai, tiek ir visa jaunosios kartos dalis, kuri jau tikėjosi uždarbio toje šakoje, susiranda naujo darbo. Ar galima tikėti, kad šis naujasis darbas bus taip gerai apmokamas, kaip prarastasis? Tai prieštarautų visiems ekonominiams dėsniams. Mes matėme, kaip šiuolaikinė pramonė sudėtingo, aukštesnio darbo vieton visada atneša paprastesnį, žemesnį.

Taigi, kaip gali darbininkų masė, mašinų iš vienos pramonės šakos išmesta, rasti prieglaudą kitoje šakoje kitomis sąlygomis, jei ne už mažesnį, blogesnį užmokestį?

Kaip išimtis buvo nurodyti darbininkai, dirbą pačių mašinų gamyboje. Mat, kadangi pramonėje reikalaujama ir sunaudojama daugiau mašinų, tad ir mašinų turi būtinai daugėti, taigi, turi augti ir mašinų gamyba, kartu su tuo ir mašinų gamyboje dirbančiųjų darbininkų skaičius; o juk šioje pramonės šakoje panaudojami darbininkai yra kvalifikuoti, dar daugiau — išmokslinti darbininkai.

Šis teigimas, jau ir anksčiau tebuvęs tik pusiau teisingas, nuo 1840 m. nustojo ir šešėlio teisingumo, nes mašinoms gaminti vis visapusiškiau, ne mažiau ir ne daugiau, kaip medvilnės verpalams gaminti, buvo pritaikomos mašinos, ir darbininkai, dirbą mašinų pramonėje, palyginus su tobuliausiomis mašinomis, gali vaidinti tik labai netobulų mašinų vaidmenį.

Bet vietoje vieno mašinos išstumto vyro fabrikas suteikia darbo, gal būt, trims vaikams ir vienai moteriai! O ar vyro darbo užmokesčio neturėtų užtekti trims vaikams ir žmonai išmaitinti? Ar darbo užmokesčio minimumo neturėtų užtekti pragyventi ir daugintis? Ką gi pagaliau įrodo tos buržuazijos mėgstamos frazės? Daugiau nieko, kaip tik tai, kad dabar vienos darbininko šeimos egzistencijai užtikrinti suvartojama keturis kartus daugiau darbininkų gyvybių, kaip anksčiau.

Reziumuojame: Kuo labiau auga gamybinis kapitalas, tuo la. biau plečiasi darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas. Kuo labiau plečiasi darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas, tu labiau plečiasi darbininkų tarpe konkurencija, tuo labiau mažėją jų darbo užmokestis.

Ir, be to, darbininkų klasė papildoma dar ir iš aukštesnių vi suomenės sluoksnių; į proletariato eiles nusmunka masė smulki pramonininkų ir smulkių rentininkų, kuriems nieko daugiau nebepalieka, kaip kelti greičiau savo rankas greta darbininkų rankų Tuo būdu ištiestų, darbo ieškančių rankų miškas darosi vis tankesnis, o pačios rankos darosi vis liesesnės.

Savaime suprantama, kad smulkusis pramonininkas negali išlaikyti tokios kovos, kurios viena iš pirmųjų sąlygų yra gaminti vis didėjančiu mastu, t. y. būti kaip tik stambiu, bet anaiptol ne smulkiu pramonininku.
Žinoma, jokio tolesnio aiškinimo nereikalauja ir tai, kad kapitalo palūkanos mažėja tuo pačiu mastu, kuriuo kapitalo masė ir kiekis didėja, kuriuo kapitalas auga, kad dėl to smulkusis rentininkas nebegali daugiau iš savo rentos pragyventi ir turi veržtis pramonėn, t. y. papildyti smulkiųjų pramonininkų eiles, tuo pačiu padidindamas kandidatų į proletarus skaičių,
Pagaliau tuo pačiu mastu, kuriuo aukščiau atvaizduota vystymosi eiga verčia kapitalistus esamas milžiniškas gamybos priemones išnaudoti vis didėjančiu mastu ir tam tikslui išjudinti visas kredito spyruokles, tuo pačiu mastu dažnėja pramoniniai žemės drebėjimai, kurių metu prekybos pasaulis išsilaiko tik dėl to, kad požemio dievams paaukoja dalį savo turto, produktų ir netgi pačių gamybinių jėgų, — žodžiu: auga krizės. Jos dažnėja ir smarkėja jau dėl to, kad, augant produktų masei, taigi, augant rinkų praplėtimo būtinumui, pasaulinė rinka vis labiau siaurėja, eksploatacijai lieka vis mažiau naujų rinkų, nes kiekviena anksčiau buvusi krizė iki šiol neužkariautas arba prekybos tik paviršutiniškai išnaudotas rinkas įtraukdavo į pasaulinę prekybą. Bet kapitalas ne vien gyvena darbo sąskaita. Jis, kaip kilmingas barbaras-vergvaldys, traukia su savim į kapus savo vergų lavonus, ištisas krizių metu žūstančių darbininkų hekatombas. Taigi, matome: jei kapitalas auga sparčiai, tai dar nepalyginti sparčiau auga konkurencija tarp darbininkų, t. y. kuo sparčiau kapitalas auga, tuo palyginti smarkiau mažėja darbininkų klasės uždarbio šaltiniai, pragyvenimo priemonės; ir vis dėlto spartus kapitalo augimas yra palankiausia sąlyga samdomajam darbui..

Paskaitos, K. Markso skaitytos 1847 m. gruodžio 14—30 d.

Pirmą kartą paskelbtos laikraštyje „Neue Rheinische Zeitung“ 1849 m. balandžio 5—8 ir 11 d.

Išėjo atskira brošiūra su F. Engelso įvadu ir jo suredaguotos Berlyne, 1891 m.

Spausdinama pagal brošiūros tekstą
Versta iš vokiečių kalbos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *