Mao Dzedunas. „Teisingo prieštaravimų liaudyje išsprendimo klausimu“

Trumpas pristatymas
Vienas iš vėlyvųjų Mao darbų. Jo paties redaguota jo kalbos scenograma Aukščiausiojo valstybinio pasitarimo posėdyje. Pagrindinė tema – klasių kova, prieštaravimai visuomenėje. Kaip juos išspręsti?

MAO CZE-DUNAS

TEISINGO PRIEŠTARAVIMŲ LIAUDYJE IŠSPRENDIMO KLAUSIMU

(Kalba, pasakyta 1957 metų vasario 27 d. Aukščiausiojo valstybinio pasitarimo 11-jame išplėstiniame posėdyje. Tekstas pateikiamas remiantis autoriaus suredaguota stenograma su jo padarytais kai kuriais papildymais

PEKINAS, birželio 18 d. (TASS). Šiandien čia buvo išdalytas užsienio korespondentams draugo Mao Cze-duno kalbos Aukščiausiajame valstybiniame pasitarime «Teisingo prieštaravimų liaudyje išsprendimo klausimu* tekstas.

Žemiau spausdinamas visas kalbos tekstas.

Teisingo prieštaravimų liaudyje išsprendimo klausimas yra bendroji mano kalbos tema. Kad būtų patogiau dėstyti, ši tema suskirstyta į 12 skyrių. Čia taip pat bus paliestas prieštaravimų tarp mūsų ir mūsų priešų klausimas. Tačiau pagrindinis dėmesys bus skirtas prieštaravimų liaudyje klausimui apsvarstyti.

1. DU SAVO POBŪDŽIU NEVIENODŲ PRIEŠTARAVIMŲ TIPAI (Į turinį)

Dabartiniu metu mūsų valstybė vieninga, kaip niekuomet nėra buvusi. Buržuazinės-demokratinės revoliucijos ir socialistinės revoliucijos pergalė, taip pat socialistinės statybos laimėjimai labai greitai pakeitė senosios Kinijos veidą. Priešais mus atsiveria dar puikesnė tėvynės ateitis. Negrįžtamai. liko praeityje liaudies neapkenčiami valstybės suskaldymas ir chaosas. Mūsų šalies 600 milijonų liaudis, darbininkų klasės ir komunistų partijos vadovaujama, susitelkusi draugėn, dabar vykdo didžią socialistinę statybą. Valstybės vieningumas, liaudies susitelkimas ir visų tautybių susitelkimas šalies viduje —tokios pagrindinės mūsų reikalo būtinos pergalės garantijos. Tačiau tai anaip tol nereiškia, kad mūsų visuomenėje nebėra daugiau jokių prieštaravimų. Pažiūra, kad prieštaravimų nebėra, neatitinka objektyvios tikrovės ir yra naivi. Mūsų visuomenėje yra dviejų tipų prieštaravimai — tai prieštaravimai, tarp mūsų ir mūsų priešų ir prieštaravimai liaudyje. Šie du prieštaravimų tipai savo pobūdžiu visiškai skirtingi.

Norint teisingai suprasti prieštaravimus, priklausančius dviem nevienodiems tipams,— prieštaravimus tarp mūsų ir mūsų priešų ir prieštaravimus liaudyje, reikia pirmiausia išsiaiškinti, kas yra «liaudis» lr kas yra «priešai». «Liaudies» sąvokos turinys yra nevienodas įvairiais istorijos laikotarpiais kiekvienoje atskiroje valstybėje. Imkime, pavyzdžiui, padėtį mūsų šalyje. Karo prieš japoniškuosius grobikus metu liaudį sudarė visos už pasipriešinimą Japonijai stojusios klasės, tarpsluoksniai ir visuomeninės grupės, o Japonijos imperialistai, nacionaliniai išdavikai ir pro japoniškieji elementai buvo liaudies priešai. Išsivaduojamojo karo laikotarpiu liaudies priešai buvo Amerikos imperialistai ir jų pakalikai — biurokratinė buržuazija, dvarininkai ir šioms klasėms atstovavusieji gomindaniniai reakcionieriai; liaudį sudarė visos prieš šiuos priešus stojusios klasės, tarpsluoksniai ir visuomeninės grupės. Dabartiniame etape, socializmo statybos laikotarpiu, liaudžiai priklauso visos klasės, tarpsluoksniai ir visuomeninės grupės, kurios pritaria socialistinei statybai ir remia ją bei dalyvauja joje; liaudies priešai yra visos tos visuomeninės jėgos ir visuomeninės grupės, kurios priešinasi socialistinei revoliucijai, priešiškai žiūri į socialistinę statybą ir griauna ją.

Prieštaravimai tarp mūsų ir mūsų priešų yra antagonistiniai prieštaravimai. Prieštaravimai liaudyje, jeigu kalbėsima apie prieštaravimus tarp darbo žmonių, yra neantagonistiniai, o jeigu kalbėsime apie prieštaravimus tarp išnaudojamųjų klasių ir išnaudotojų klasių, tai; be antagonistinės pusės, jie turi taip pat neantagonistinę pusę. Prieštaravimai liaudyje yra ne tik dabar atsiradę, bet jų turinys buvo ir yra skirtingas įvairiais revoliucijos ir socialistinės statybos laikotarpiais. Dabartinėmis mūsų šalies sąlygomis prieštaravimai liaudyje apima: prieštaravimus darbininkų klasėje, prieštaravimus valstietijoje, prieštaravimus inteligentijoje, prieštaravimus tarp darbininku klasės ir valstietijos, prieštaravimus tarp darbininkų ir valstiečių, iš vienos pusės, ir inteligentijos, iš kitos, prieštaravimus tarp darbininkų klasės bei kitų darbo žmonių, iš vienos pusės, ir nacionalinės buržuazijos, iš kitos, prieštaravimus nacionalinėje buržuazijoje ir t.t… ir pan. Mūsų liaudies vyriausybė — tai vyriausybė, kuri tikrai atstovauja liaudies interesams ir tarnauja liaudžiai, bet tarp jos ir liaudies masių taip pat yra tam tikrų prieštaravimų. Šiuos prieštaravimus sudaro prieštaravimai tarp valstybinių ir kolektyvinių interesų, iš vienos pusės, ir asmeninių interesų, iš kitos, prieštaravimai tarp demokratizmo ir centralizmo, prieštaravimai tarp vadovų ir vadovaujamųjų, prieštaravimai tarp biurokratinio kai kurių valstybinių įstaigų darbuotojų stiliaus ir masių, Tokie prieštaravimai taip pat yra prieštaravimai liaudyje.

Apskritai kalbant, prieštaravimai liaudyje — tai prieštaravimai, esantieji tokiomis sąlygomis, kai liaudies interesai iš esmės yra vieningi. Mūsų valstybėje prieštaravimai tarp darbininkų klasės ir nacionalinės buržuazijos priklauso prie prieštaravimų liaudyje. Klasių kova, tarp darbininkų klasės ir nacionalinės buržuazijos priklauso, apskritai imant, prie klasių kovos liaudyje, nes nacionalinei buržuazijai mūsų šalyje būdingas dvilypis pobūdis. Buržuazinės-demokratinės revoliucijos laikotarpiu jai, iš vienos pusės, buvo būdingas revoliucingumas, o iš kitos pusės, susitaikėliškumas. Socialistinės revoliucijos laikotarpiu ji, iš vienos pusės, išnaudoja darbininkų klasę ir gauna iš to pelną, bet kartu, remia konstituciją ir nori priimti socialistinius pertvarkymus. Nacionalinė buržuazija skiriasi nuo imperialistų, dvarininke ir biurokratinės buržuazijos. Prieštaravimai tarp darbininku klasės ir nacionalinės buržuazijos — tai prieštaravimai tarp išnaudojamųjų ir išnaudotojų, kurie patys savaime yra antagonistiniai. Tačiau konkrečiomis mūsų šalies sąlygomis, atitinkamai reguliuojant antagonistinius prieštaravimus tarp šių dviejų klasių, jie gali virsti neantagonistiniais, gali būti išspręsti taikiai. Jeigu mes juos reguliuosimi neteisingai, jeigu mes netaikysime nacionalinei buržuazijai telkimo, kritikos ir auklėjimo politikos, arba jeigu nacionalinė buržuazija nepriims šios mūsų politikos, tai prieštaravimai tarp darbininkų klasės ir nacionalinės buržuazijos gali virsti prieštaravimais tarp mūsų ir mūsų priešų.

Prieštaravimai tarp mūsų ir mūsų priešų ir prieštaravimai liaudyje — šie du prieštaravimų tipai yra nevienodo pobūdžio ir būdai jiems išspręsti taip pat nevienodi. Trumpiau kalbant, pirmasis prieštaravimų tipas, yra susijęs su klausimu, kaip išvesti tikslią ribą tarp mūsų ir mūsų priešų, o antrasis prieštaravimų tipas susijęs su klausimu, kaip išvesti tikslią ribą tarp tiesos ir netiesos. Žinoma, santykių tarp mūsų ir mūsų priešų klausimas kartu yra savotiškas tiesos ir netiesos klausimas. Pavyzdžiui, klausimas, kas būtent yra teisus ir kas neteisus — mes ar tokios vidaus ir išorės reakcinės jėgos, kaip imperializmas, feodalizmas ir biurokratinis kapitalas,— taip pat yra tiesos ir netiesos klausimas, bet jis priklauso prie kito pagal savo esmę tiesos ir netiesos klausimų tipo negu klausimai liaudyje.

Mūsų valstybė yra liaudies demokratinės diktatūros Valstybė, kuriai vadovauja darbininkų klasė ir kuri remiasi darbininkų ir valstiečių* sąjunga. Kokios yra šios, diktatūros funkcijos? Pirmoji diktatūros funkcija yra slopinti šalies viduje reakcines klases, reakcionierius ir išnaudotojus, kurie priešinasi socialistinei revoliucijai, slopinti tuos, kurie pakerta socialistinę statybą; tuo siekiama išspręsti prieštaravimus tarp mūsų ir mūsų priešų šalies viduje. Pavyzdžiui, diktatūros funkcijos metu suimti ir nuteisti kai kuriuos kontrrevoliucinius elementus, atimti tam tikram laikotarpiui rinkimines teises dvarininkams ir biurokratinės buržuazijos atstovams, atimti jiems žodžio laisvę. Siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir plačiųjų liaudies masių interesus, diktatūrą reikia vykdyti taip pat prieš vagis, sukčius, žudikus ir padegėjus, chuliganų gaujas ir įvairius kenksmingus elementus, rimtai ardančius viešąją tvarką. Diktatūra turi ir antrąją funkciją, būtent: ginti valstybę nuo išorinių priešų ardomosios veiklos ir galimos jų agresijos. Kai susidaro tokia padėtis, diktatūrai iškyla uždavinys spręsti prieštaravimus tarp mūsų ir mūsų išorinių priešų. Diktatūros tikslas yra saugoti taikų visos liaudies darbą, paversti Kiniją socialistine valstybe, turinčia šiuolaikinę pramonę, šiuolaikinį žemės ūkį ir šiuolaikini mokslą bei kultūrą. Kas vykdo diktatūrą? Žinoma, darbininkų klasė ir jos vadovaujama liaudis. Diktatūra nevykdoma liaudyje. Liaudis negali vykdyti diktatūros sau, negalima, kad viena liaudies dalis engtų kitą. Teisės pažeidėjams liaudyje taip pat turi būti taikomos sankcijos pagal įstatymą, bet tarp šito ir diktatūros, pasireiškiančios liaudies priešų slopinimu, yra principinis skirtumas. Liaudyje vykdomas demokratinis centralizmas. Mūsų konstitucijoje nustatyta, kad Kinijos Liaudies Respublikos piliečiai turi žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų, gatvės eitynių, demonstracijų, tikėjimo laisvę ir kitas laisves. Mūsų konstitucijoje taip pat nustatyta, kad valstybiniai organai vykdo demokratinį centralizmą, kad valstybiniai organai turi remtis liaudies masėmis, kad valstybinių įstaigų darbuotojai turi tarnauti liaudžiai. Mūsų socialistinė demokratija yra plačiausia demokratija, kokios negali būti nė vienoje buržuazinėje valstybėje. Mūsų diktatūra — tai demokratinė liaudies diktatūra, kuriai vadovauja darbininkų klasė ir kuri remiasi darbininkų ir valstiečių sąjunga. Tai reiškia, kad liaudyje vykdoma demokratija, o visi turintieji pilietines teises žmonės darbininkų klasės sutelkti, pirmiausia valstiečiai, vykdo diktatūrą reakcinėms klasėms, reakcionieriams ir tokiems elementams, kurie priešinasi socialistiniams pertvarkymams ir stoja prieš socialistinę statybą. Politiniu atžvilgiu turėti pilietines teises reiškia turėti teisę į laisvę ir demokratiją.

Tačiau ši laisvė yra laisvė, kuri įgyvendinama esant vadovavimui, o ši demokratija yra demokratija, kurią vairuoja centralizmas; tai — ne anarchija. Anarchija neatitinka liaudies interesų ir lūkesčių.

Įvykiai Vengrijoje nudžiugino kai kuriuos mūsų šalies žmones. Jie ėmė tikėtis, kad Kinijoje taip pat bus panašių įvykių, kad daugiatūkstantinės liaudies minios išeis į gatves, pasisakys prieš liaudies vyriausybę. Tokios viltys prieštarauja liaudies masių interesams ir negali būti jų remiamos. Dalis Vengrijos masių buvo vidaus bei išorės kontrrevoliucinių jėgų apgauta ir klaidingai-panaudojo prievartą prieš liaudies vyriausybę, o dėl to valstybė ir liaudis turėjo nuostolių. Kelias savaites trukęs maištas padarė ekonomikai nuostolių, kuriems padengti reikės ilgesnio laiko. O kai kurie žmonės mūsų šalyje svyravo Vengrijos klausimu todėl, kad jie nesupranta konkrečios tarptautinės padėties. Jie mano, kad mūsų liaudies demokratijos sistemoje laisvės, girdi, per maža, tuo tarpu Vakarų parlamentinėje demokratinėje sistemoje jos esą daug. Jie reikalauja įvesti Vakarų pavyzdžiu dviejų partijų sistemą, kai viena partija yra valdžioje, o kita opozicijoje. Tačiau tokia vadinamoji dviejų partijų sistema tėra tik savotiška priemonė buržuazinei diktatūrai palaikyti ir nieku būdu negali užtikrinti darbo žmonių laisvės ir teisių. Iš tikrųjų gi pasaulyje tėra tik konkreti laisvė bei konkreti demokratija, nėra abstrakčios laisvės bei abstrakčios demokratijos. Visuomenėje, kuriai būdinga klasių kova, darbo žmonės neturi laisvės nebūti išnaudojami, nes išnaudotojų klasė turi laisvę išnaudoti darbo žmones. Jeigu joje yra demokratija buržuazijai, tai joje nėra demokratijos proletariatui ir darbo žmonėms. Kai kurios kapitalistinės valstybės taip pat leidžia legaliai gyvuoti komunistų partijoms, bet tik tiek, kiek tai nepažeidžia pagrindinių buržuazijos interesų, peržengti tą ribą neleidžiama. Žmonės, reikalaują abstrakčios laisvės, abstrakčios demokratijos, mano, kad demokratija esanti tikslas, ir nepripažįsta, kad demokratija — tai priemonė. Demokratija kartais atrodo esanti tikslas; bet iš tikrųjų ji tėra tik tam tikra priemonė. Marksizmas mums nurodo, kad demokratija priklauso prie antstato, kad ji priklauso prie politikos kategorijos. Tai reiškia, kad galų gale demokratija aptarnauja ekonominę bazę. Taip pat yra ir su laisve. Demokratija ir laisvė yra santykinės, o ne absoliučios, jos atsirado ir išsivystė istorijos eigoje. Mūsų šalies liaudyje demokratija numato centralizmą, o laisvė – drausmę. Visa tai sudaro dvi priešingas vieningos visumos puses; jos priešingos, bet kartu — vieningos, ir todėl mes neturime, vienašališkai pabrėždami vieną iš pusių, neigti antrą. Liaudyje negalima apsieiti be laisvės, bet taip pat negalima apsieiti be drausmės, negalima apsieit be demokratijos, bet taip pat negalima apsieiti be centralizmo. Tokia demokratijos ir centralizmo vienybė, laisvės ir drausmės vienybė ir yra mūsų demokratinis centralizmas. Tokioje sistemoje liaudis naudojasi plačia demokratija ir laisve; tuo pat metu ji turi apriboti save socialistine drausme. Šią tiesą supranta plačiosios liaudies masės.

Mes esame už laisvę, kuri įgyvendinama esant vadovavimui, už demokratiją, kurią vairuoja centralizmas, bet tai nieku būdu nereiškia, kad ideologiniai klausimai bei tiesos ir netiesos nustatymo liaudyje klausimai gali būti sprendžiami prievartos metodais. Mėginimai išspręsti ideologinius klausimus bei tiesos ir netiesos klausimą administravimo metodais ir prievartos metodais ne tik, kad nenaudingi, bet dargi kenksmingi. Mes negalime naudoti administravimo religijai likviduoti, mes negalime priversti žmonių netikėti. Negalima priversti žmonių atsisakyti idealizmo, taip pat negalima žmonių priversti įsisavinti marksizmą. Visi ideologinio pobūdžio klausimai, visi ginčijami klausimai liaudyje gali būti sprendžiami tik demokratiniais metodais — svarstymo metodais. Kritikos metodais, Įtikinėjimo ir auklėjimo metodais; jų negalima spręsti prievartos ir slopinimo metodais.

Siekdama turėti galimybę vaisingai vykdyti gamybinę veiklą, mokytis ir gyventi tokiomis sąlygomis, kai viešpatauja tvarka, liaudis reikalauja iš savo vyriausybės, iš gamybos vadovų ir kultūros-švietimo organų vadovų, kad jie leistų įvairius atitinkamus priverstinio pobūdžio administracinius įsakymus. Be tokių administracinių įsakymų negalima palaikyti viešosios tvarkos, o tai supranta elementarių žinių turintys žmonės.

Prieštaravimams liaudyje išspręsti naudojamieji įtikinėjimo bei auklėjimo metodai ir administraciniai įsakymai sudaro dvi viena kitą papildančias puses. Šalia administracinių įsakymų, leidžiamų viešajai tvarkai palaikyti, taip pat turi būti įtikinėjimas ir auklėjamasis darbas, nes, pasikliovus vien administraciniais įsakymais, daugeliu atvejų iš to nieko neišeis.

1942 metais mes konkrečiai išreiškėme šį demokratinį būdą prieštaravimams liaudyje išspręsti formule: «susitelkimas — kritika — susitelkimas». Jeigu mes šitai pasalo kyšime plačiau, tai tatai reikš: vadovaujantis siekimu susitelkti, kritikos arba kovos būdu siekti prieštaravimų išsprendimo ir tuo pačiu pasiekti naują susitelkimą nauju pagrindu. Kaip rodo mūsų patyrimas, tai yra teisingas metodas prieštaravimams liaudyje išspręsti. 1942 metais mes šį metodą panaudojome prieštaravimams komunistų partijoje išspręsti, būtent, prieštaravimams, tarp dogmatikų ir plačiųjų partijos narių masių, prieštaravimams tarp dogmatizmo ir marksizmo išspręsti. Praeityje pasidavę «kairiajam» nukrypimui dogmatikai naudodavo vidinėje partijos kovoje metodą, vadinamą «žiauri kova ir negailestingas smūgis». Tai buvo klaidingas metodas.

Kritikuodami «kairiojo» nukrypimo dogmatizmą, mes nenaudojome šio seno metodo, o panaudojome naują metodą, pasireiškiantį tuo, kad, vadovaujantis siekimu susitelkti, kritikos arba kovos būdu išvedama aiški riba tarp tiesos ir netiesos ir nauju pagrindu pasiekiamas naujas susitelkimas. Šis metodas buvo priimtas 1942 metais, kai buvo vykdomas judėjimas dėl stiliaus sutvarkymo. Po kelerių metų, 1945 metais įvykusio Kinijos Komunistų partijos VII visos Kinijos suvažiavimo metu, tikslas sutelkti visą partiją tikrai buvo pasiektas ir to dėka liaudies revoliucija laimėjo didžią pergalę.

Naudojant šį metodą, visų pirma reikia vadovautis siekimu susitelkti. Jeigu nėra subjektyvaus siekimo susitelkti, tai kova tuojau pat neišvengiamai sukelia dezorganizaciją, su kuria bus sunku susidoroti. Argi tai ne tolygu «žiaurios kovos ir negailestingo smūgio» metodo naudojimui? Apie kokį gi partijos susitelkimą galima tada kalbėti? Remdamiesi šiuo patyrimu, mes išvedėme formulę: «susitelkimas — kritika — susitelkimas». Kitaip sakant: pasimokyti iš praeities klaidų ateičiai, gydyti, kad ligonis būtų išgelbėtas. Mes paskleidėme šį metodą taip pat ir už partijos ribų. Visose anti-japoniškose atramos bazėse mes naudojome šį metodą r pasiekėme didžiulių laimėjimų, reguliuodami santykius tarp vadovybės ir masių, santykius tarp armijos ir gyventojų, santykius tarp karininkų ir kareivių, santykiui tarp atskirų karinių dalių, santykius tarp atskirų kadrinių darbuotojų.

Mūsų partijos istorijoje šį klausimą galima pasekti ar ankstyvesnių laikotarpiu. Jau pradėdami kurt 1927 metais šalies pietuose revoliucinę kariuomenę ir revoliucines atramos bazes, mes ėmėme naudoti šį metodą santykiams tarp partijos ir masių, armijos ir gyventoji!, karininkų ir kareivių, taip pat kitiems santykiams liaudyje reguliuoti. Skirtumas tėra tas, kad karo prieš japoniškuosius grobikus metu metodas rėmėsi dar didesniu sąmoningumu. Išvadavę visą šalį, mes ėmėme naudoti metodą «susitelkimas — kritika—susitelkimas ir demokratinių partijų bei prekybos-pramonės sluoksnių’ atžvilgiu. Dabartinis mūsų uždavinys yra toliau skleisti ir dar geriau naudoti šį metodą visoje liaudyje ir pareikalauti, kad šis metodas būtų naudojamas vidiniams prieštaravimams visose gamyklose ir fabrikuose, visuose gamybiniuose kooperatyvuose, prekybos įmonėse, mokyklose, įstaigose, visuomeninėse organizacijose spręsti, trumpiau sakant,— visiems 600 milijonų gyventojų.

Įprastinėmis sąlygomis prieštaravimai liaudyje nėra antagonistiniai. Tačiau jeigu jie bus reguliuojami neteisingai arba jeigu bus prarastas budrumas ir bus elgiamasi nerūpestingai bei aplaidžiai, tai gali kilti antagonizmas. Socialistinėse valstybėse tokia padėtis paprastai tėra dalinis ir laikinas reiškinys. Šitai paaiškinama tuo, kad socialistinėse valstybėse panaikintas žmogaus išnaudojimas kito žmogaus ir liaudies interesai iš esmės yra vieningi.

Vengrijos įvykių metu buvę antagonistiniai veiksmai gana plačiai paaiškinami tuo, kad ten suvaidino vaidmenį vidaus ir išorės kontrrevoliuciniai veiksniai. Tai – specifinis. ir laikinas reiškinys. Reakcionieriai socialistinių valstybių viduje, susitarę su imperialistais, panaudodami prieštaravimus liaudyje, vykdo provokacijas ir sėja nesantaiką, kursto liaudį, mėgindami įgyvendinti savo klastingus kėslus. Toks pasimokymas iš Vengrijos įvykių vertas visuotinio dėmesio.

Daug kam atrodo, kad demokratinių metodų naudojimas prieštaravimams liaudyje išspręsti — tai naujas klausimas. Iš tikrųjų ne taip yra. Marksistai visuomet buvo ir yra tos nuomonės, kad proletariatas, vykdydamas savo reikalą, gali remtis tik liaudies masėmis, kad komunistai, dirbdami darbo žmonių tarpe, turi naudoti demokratinius įtikinėjimo ir auklėjimo metodus; čia nieku būdu neleistina vartoti administravimo ir prievartos. Kinijos Komunistų partija sąžiningai laikosi šio marksistinio-lenininio principo. Mes visuomet esame už tai, kad liaudies demokratinės diktatūros sąlygomis spręsti prieštaravimams tarp mūsų ir mūsų priešų ir prieš-taravimams liaudyje, priklausantiems prie dviejų savo pobūdžiu skirtingų prieštaravimų tipų, būtų naudojami du nevienodi metodai — diktatūra ir demokratija. Apie tai plačiai buvo kalbama ankstesniuose gausiuose mūsų partijos dokumentuose ir daugelio vadovaujančių mūsų partijos darbuotojų pasisakymuose.

Straipsnyje «Apie liaudies demokratinę diktatūrą», kurį parašiau 1949 metais, aš sakiau, kad «demokratijos liaudyje ir diktatūros prieš reakciją savitarpio derinimas ir yra liaudies demokratinė diktatūra», kad klausimams liaudyje išspręsti «naudojamas demokratinis metodas, tai yra įtikinėjimo metodas, o ne prievartos metodas». Savo kalboje Kinijos Liaudies politinės konsultatyvinės tarybos antrojoje sesijoje 1950 metų birželio mėnesį aš taip pat sakiau: «Liaudies demokratinei diktatūrai vykdyti naudojami du metodai. Priešams naudojamas diktatūros metodas. Tai reiškia, kad reikiamą laiką jiems neleidžiama dalyvauti politinėje veikloje, jie verčiami klausyti liaudies vyriausybės įstatymų, verčiami dirbti ir darbe jie perauklėjami naujais žmonėmis. Priešingai tam, liaudies atžvilgiu naudojamas ne prievartos metodas, o demokratinis metodas. Tai reiškia, kad reikia sutelkti liaudžiai galimybę dalyvauti politinėje veikloje, neversti jos daryti viena ar kita, o, naudojant demokratini metodą, auklėti liaudį ir dirbti joje aiškinamąjį darbą. Toks auklėjimas yra saviaukla liaudyje, o kritikos ir savikritikos metodas yra pagrindinis saviauklos metodas».

Praeityje daug (kartų esame kalbėję apie demokratinių metodų naudojimą prieštaravimams liaudyje išspręsti, iš esmės taip ir elgdavomės savo darbe. Daugelis } kadrinių darbuotojų ir gyventojai praktikoje suprato šį ‘ klausimą. Kodėl gi dabar atsiranda žmonių, kuriems i atrodo, kad tai naujas klausimas? Šitai paaiškinama tuo, I kad praeityje kova tarp mūsų ir mūsų vidaus bei išorės priešų buvo labai aštri ir žmonės nekreipė tokio dėmesio į prieštaravimus liaudyje, kaip kad dabar.

Daugelis negali tiksliai atriboti šių dviejų savo pobūdžiu nevienodų prieštaravimų, tai yra negali atskirti prieštaravimų tarp mūsų ir mūsų priešų nuo prieštaravimų liaudyje, ir lengvai supainioja šiuos du prieštaravimų tipus. Reikia pripažinti, kad šiuos du prieštaravimų tipus kartais esti lengva supainioti. Ankstesniame mūsų darbe pasitaikydavo, kad mes juos supainiodavome. Dirbant kontrrevoliucinių elementų likvidavimo darbą, geli žmonės klaidingai buvo laikomi blogais; tokių atvejų būdavo praeityje, jų pasitaiko ir dabar. Mūsų klaidos nelšaugo, ir šitai paaiškinama tuo, kad mes savo kurse nustatėme, jog būtina nubrėžti aiškią ribą tarp mūsų ir mūsų priešų, jog klaidos turi būti atitaisomos.

Marksistinė filosofija laikosi nuomonės, kad priešybių vienybės dėsnis — tai pagrindinis visatos dėsnis. Šis dėsnis veikia visur tiek gamtoje, tiek ir žmonių visuomenėje bei žmonių sąmonėje. Priešingos prieštaravimo pusės egzistuoja greta viena kitos vienybėje ir kovoje, ir tai skatina daiktų bei reiškinių judėjimą ir kilimą. Prieštaravimu yra visur, ir tik priklausomai nuo įvairių daiktų bei reiškinių pobūdžio jie yra nevienodo pobūdžio. Kiekvienam., konkrečiam daiktui (reiškiniui) priešybių vienybė yra sąlyginė, laikina, praeinanti, o todėl santykinė, tuo tarpu priešybių kova yra absoliuti.,, Leninas labai aiškiai yra kalbėjęs apie šį dėsnį.
Mūsų šalyje palaipsniui atsiranda vis daugiau ir daugiau žmonių, suprantančių šį dėsnį. Tačiau daugeliui šio dėsnio pripažinimas — tai viena, o jo naudojimas klausimams svarstyti bei spręsti — tai kita. Daugelis nesiryžta atvirai pripažinti, kad mūsų liaudyje vis dar tebėra prieštaravimų ir kad kaip tik šie prieštaravimai skatina mūsų visuomenės žengimą į priekį. Daugelis nepripažįsta, kad socialistinėje visuomenėje vis dar tebėra prieštaravimų, ir todėl, susidurdami su visuomenėje esamais prieštaravimais, jie būkštauja ir darosi neryžtingi, pasyvūs; jie nesupranta, kad nepaliaujamo teisingo prieš-taravimų reguliavimo ir sprendimo procese nenukrypstamai stiprės socialistinės visuomenės vidinė vienybė ir susitelkimas. Vadinasi, kyla būtinumas dirbti aiškinamąjį darbą mūsų šalies liaudyje, ir visų pirma kadrinių darbuotojų tarpe, kad žmonės pradėtų suprasti socialistinės visuomenės prieštaravimus ir šių prieštaravimų sprendimo teisingais metodais praktiką.
Socialistinės visuomenės prieštaravimai iš pagrindų skiriasi nuo senosios visuomenės prieštaravimų, pavyzdžiui, nuo kapitalistinės visuomenės prieštaravimų. Kapitalistinės visuomenės prieštaravimai reiškiasi griežta antagonizmu ir konfliktais, aštria klasių kova; jų negali išspręsti pati kapitalistinė santvarka, juos gali išspręsti tik socialistinė revoliucija. Kitaip yra su socialistinės visuomenės prieštaravimais, kurie, visiškai priešingai kapitalistinės visuomenės prieštaravimams, nėra antagonistiniai ir gali būti nuolat pačios santvarkos išsprendžiami.

Socialistinėje visuomenėje pagrindiniai prieštaravimai, kaip ir pirmiau, yra prieštaravimai tarp gamybinių santykių lr gamybinių Jėgų, prieštaravimai tarp antstato ir ekonominės bazės. Skirtumas tas, kad šie socialistinės visuomenės prieštaravimai savo pobūdžiu ir aplinkybėmis ii pagrindų skiriasi nuo senajai visuomenei būdingų prieštaravimų tarp gamybinių santykių ir gamybinių Jėgų, prieštaravimų tarp antstato ir ekonominės bazės. Dabar mūsų šalyje esanti visuomeninė santvarka yra kur kas pranašesnė už senosios epochos visuomeninę santvarką. Jeigu naujoji santvarka nebūtu pranašesnė, tai senoji santvarka nebūtų nuversta, o .naujosios santvarkos negalimą būtų įvesti.

Kai sakoma, kad, palyginus su senosios epochos gamybiniais santykiais, socialistiniai gamybiniai santykiai labiau atitinka gamybinių jėgų išsivystymo pobūdį, tai čia turima galvoje ta aplinkybė, kad socialistiniai gamybiniai santykiai įgalina gamybines jėgas vystytis nematytais senojoje visuomenėje tempais, kad to dėka gamyba nepaliaujamai plečiama, o nuolat didėjantieji liaudies poreikiai palaipsniui patenkinami. Senojoje Kinijoje, kurioje viešpatavo imperializmas, feodalizmas ir biurokratinis kapitalas, gamybinės jėgos visada labai lėtai vystydavosi. Daugiau kaip penkiasdešimt metų iki išvadavimo visoje šalyje, Išskyrus Šiaurės Rytus, plieno gamyba kasmet tesudarydavo vos kelias dešimtis tūkstančių tonų. Jeigu prie to pridėsime Siaurės Rytus, tai ir tada maksimali metinė plieno gamyba nesudarė daugiau kaip $09 su viršum tūkstančių tonų. 1949 metais plieno gamyba visoje šalyje sudarė vos šiek tiek daugiau kaip šimtą tūkstančiu tonų. Bet štai vos per septynerius metus, praėjusius po visos šalies išvadavimo, plieno gamyba pasiekė keturis milijonus ir kelis šimtus tūkstančių tonų, per metus. Dabar sukurta mašinų gamybos pramonė, kurios beveik nebuvo senojoje Kinijoje, ir automobilių bei lėktuvų gamybos pramonės šakos, kurių iš viso nebuvo.

Kurlink turi žengti Kinija po to, kai liaudis nuvertė imperializmo, feodalizmo ir biurokratinio kapitalo viešpatavimą? į kapitalizmą ar į socializmą? Daugelis žmonių nėra aiškiai supratę šio klausimo. Gyvenimas jau atsakė į šį klausimą: Kiniją išgelbėti gali tik socializmas. Socialistinė santvarka sukėlė smarkų mūsų gamybinių jėgų vystymąsi, ir šito negali nepripažinti net mūsų išoriniai priešai.

Bet socialistinė santvarka mūsų šalyje sukurta tik neseniai, jos formavimasis dar nesibaigė ir ji dar nėra visiškai sustiprėjusi. Mišriose valstybinėse-privatinėse Pramonės ir prekybos įmonėse kapitalistai vis dar tebegauna tvirtą procentą, tai yra vis dar tebėra išnaudojimas; kalbant nuosavybės požiūriu, tai šio tipo įmonės dar nėra visiškai socialistinės savo pobūdžiu. Tam tikra žemės ūkio gamybinių kooperatyvų ir naminių gamintojų gamybinių kooperatyvų dalis vis dar tebėra pusiau socialistinio pobūdžio; visiškai socialistiniuose kooperatyvuose vis dar tebereikia spręsti kai kuriuos atskirus nuosavybę liečiančius klausimus. Visose ūkio šakose gamybos ir mainų tarpusavio sąryšis vis dar palaipsniui susidaro sutinkamai su socialistiniais principais ir palaipsniui susiranda palyginti tinkamas formas.

Bendraliaudine nuosavybe pagrįstame ūkyje ir kolektyvine nuosavybe pagrįstame ūkyje — šiose dviejose socialistinės ekonomikos formose ir jų tarpusavio santykiuose sudėtinga problema yra kaupimo ir vartojimo tarpusavio santykio klausimas, kurį nelengva išspręsti iš karto ir visiškai racionaliai. Apskritai socialistiniai gamybiniai santykiai jau sukurti ir jie atitinka gamybinių jėgų vystymąsi; tačiau greta to jie vis dar tebėra labai netobuli ir šis netobulumas prieštarauja gamybinių jėgų vystymuisi. Be padėties, kai gamybiniai santykiai ir atitinka gamybinių jėgų vystymąsi, ir prieštarauja jam, taip pat yra padėtis, kai antstatas ir atitinka ekonominę bazę, ir prieštarauja jai.

Liaudies demokratinės diktatūros valstybinė santvarka ir įstatymai, taip pat marksizmu-leninizmu besivadovaujanti socialistinė ideologija, sudarantieji antstatą, vaidina aktyvų varomąjį vaidmenį siekiant socialistinių pertvarkymų pergalės mūsų šalyje ir kuriant socialistinę darbo organizaciją, atitinka socialistinę ekonominę bazę, tai yra socialistinius gamybinius santykius. Bet buržuazinės ideologijos buvimas, tam tikras biurokratinis stilius valstybiniuose organuose ir trūkumai kai kuriose valstybinės santvarkos grandyse savo ruožtu prieš-tarauja socialistinei ekonominei bazei. Mes ir ateityje turėsime sutinkamai su konkrečiomis aplinkybėmis toliau spręsti tokius prieštaravimus. Žinoma, išsprendus šiuos prieštaravimus, vėl gali iškilti naujų klausimų. Naujus prieštaravimus taip pat reikia išspręsti. Pavyzdžiui, objektyviai gali ilgą laiką tebebūti prieštaravimų tarp visuomenės gamybos ir visuomenės poreikių, kuriuos nuolat reikės reguliuoti valstybiniais planais.

Mūsų šalyje kasmet sudaromas ūkinis planas, nustatoma atitinkama proporcija tarp kaupimo ir vartojimo, kad būtų pasiekta pusiausvyra tarp gamybos ir poreikių. Ši pusiausvyra yra laikina ir santykinė priešybių vienybė. Praeina metai, ir, apskritai kalbant, šią pusiausvyrą sutrikdo priešybių kova, ši vienybė keikiasi, pusiausvyra virsta nepusiausvyra, vienybė nustoja buvusi vienybe, ir sekančiais metais vėl tenka siekti pusiausvyros ir vienybės. Tuo ir yra pranašus mūsų planinis ūkis. Iš esmės tokia pusiausvyra ir vienybė dalinai sutrinka kiekvieną mėnesį, kiekvieną ketvirtį, ir todėl reikia vykdyti dalinį reguliavimą. Kartais ryšium su tuo, kad subjektyvus reguliavimas neatitinka objektyvios tikrovės, iškyla prieštaravimų ir sutrinka pusiausvyra. Tai ir vadinasi padaryti klaidą. Prieštaravimai nepaliaujamai atsiranda ir nepaliaujamai išsprendžiami, o tai ir yra dialektinis daiktų ir reiškinių vystymosi dėsnis.

Dabar padėtis tokia: tartum audra plati, masinė revoliucijos laikotarpio klasių kova iš esmės baigta, bet klasių kova, kaip tokia, dar ne visiškai baigta; plačiosios masės iš vienos pusės sveikina nauja santvarką, o, iš kitos pusės, dar nepriprato prie jos; valstybinių darbuotojų patyrimas vis dar nepakankamai didelis, ir jie turi toliau studijuoti bei tyrinėti kai kuriuos konkrečius klausimus politinių nuostatų srityje. Tai reiškia, kad mūsų socialistinę santvarką vis dar reikia toliau kurti ir stiprinti, kad liaudies masės dar turi priprasti prie tos naujos santvarkos, kad valstybiniams darbuotojams vis dar reikia mokytis ir įgyti patyrimo. Dabar mums ypač reikia iškelti klausimą, kaip nubrėžti aiškią [ribą tarp dviejų tipų prieštaravimų— prieštaravimų tarp [mūsų ir mūsų priešų ir prieštaravimų liaudyje, taip pat [klausimą, kaip teisingai išspręsti prieštaravimus liaudyje, [kad visų šalies tautybių žmonės būtų sutelkti naujai kovai— kovai su gamta, kad būtų išvystyta mūsų ekonomika, išvystyta mūsų kultūra, kad visa mūsų liaudis palyginti sėkmingai baigtų dabartinį pereinamąjį laikotarpį, kad būtų sustiprinta mūsų naujoji santvarka ir sukurta mūsų naujoji valstybė.

2. KONTRREVOLIUCIONIERIŲ LIKVIDAVIMO KLAUSIMAS (Į turinį)

Kontrrevoliucionierių likvidavimo klausimas yra kovos, priklausančios prieštaravimų tarp mūsų ir mūsų priešų sričiai, klausimas. Liaudyje yra žmonių, kurie kontrrevoliucionierių likvidavimo klausimu laikosi kiek kitokių pažiūrų. Yra dviejų kategorijų žmonių, kurių nuomonė skiriasi nuo mūsų. Dešiniojo nukrypimo-pažiūrų besilaiką žmonės nedaro ribos tarp mūsų ir mūsų priešų, priešus laiko savais. Tuos, kuriuos plačiosios masės laiko priešais, jie laiko draugais, «Kairiojo» nukrypimo pažiūrų besilaiką žmonės išplečia prieštaravimų tarp mūsų ir mūsų priešų rėmus ir Į kai kuriuos prieštaravimus“ liaudyje žiūri kaip į prieštaravimus tarp mūsų ir mūsų priešu, i kai kuriuos iš tikrųjų nesančius kontrrevoliucionieriais žmones žiūri kaip | kontrrevoliucionierius, Abi šios pažiūros klaidingos, jomis remiantis ne-galima teisingai išspręsti kontrrevoliucionierių likvidavimo klausimo, taip pat negalima teisingai įvertinti mūsų darbo likviduojant kontrrevoliucionierius.

Kad teisingai įvertintume darbą likviduojant kontrrevoliucionierius mūsų šalyje, mums būtų ne pro šalį pažiūrėti, kokią įtaką mūsų valstybei turėjo Vengrijos įvykiai. Vengrijos įvykiai sukėlė mūsų šalyje tam tikrus svyravimus dalies inteligentų tarpe, bet nesukėlė jokios netvarkos. Kuo tai paaiškinti? Reikia pasakyti, jog viena iš priežasčių yra ta, kad mes gana pagrindinai likvidavome kontrrevoliucionierius. Žinoma, m ūsu valstybės tvirtumą pirmiausia sąlygoja ne kontrrevoliucionierių likvidavimas. Mūsų valstybės tvirtumą pirmiausia sąlygoja tai, kad mes turime kelis dešimtmečius trukusioje revoliucinėje kovoje užsigrūdinusias Komunistų partiją ir Išvadavimo armiją, kad mes turime kelis dešimtmečius trukusioje revoliucinėje kovoję užsigrūdinusią darbo liaudį. Mūsų partija ir mūsų armija turi gilias šaknis masėse, yra užsigrūdinusios ilgalaikės revoliucinės kovos liepsnoje, kovingos. Mūsų liaudies respublika palaipsniui išsivystė iš revoliucinių atramos bazių, o nebuvo sukurta staiga. Kai kurie mūsų demokratiniai veikėjai taip pat daugiau ar mažiau užsigrūdino ir drauge su mumis kentėjo nelaimes HT vargą. Kai kurie mūsų inteligentai užsigrūdino. kovoje prieš imperializmą ir reakcines jėgas, o daugelis po šalies išvadavimo išėjo ideologinio perauklėjimo mokyklą; šio perauklėjimo tikslas buvo nubrėžti aiškią ribą tarp mūsų ir mūsų priešų.

Be to, mūsų valstybės tvirtumą sąlygoja dar ir tai, kad mūsų ekonominės priemonės iš esmės yra teisingos, tai, kad gyventojų gyvenimas yra stabilizuotas ir palaipsniui gerėja, tai, kad mūsų politika nacionalinės buržuazijos ir kitų klasių atžvilgiu taip pat yra teisinga, ir kitos priežastys. Tačiau mūsų laimėjimai kontrrevoliucionierių likvidavimo srityje neabejojamai yra viena iš svarbių mūsų valstybės tvirtumo priežasčių. . Dėl visų šių priežasčių mūsų studentai, nepaisant to, kad jų tarpe vis dar tebėra labai daug kilusių iš ne’ „darbo žmonių šeimų, išskyrus nedaugelį, yra patriotiškai nusiteikę, remia socializmą ir Vengrijos Įvykių metu jų tarpe nebuvo neramumų.

Taip yra ir su nacionaline buržuazija. Apie pagrindines darbininkų ir valstiečių mases nė kalbėti netenka.

Po šalies išvadavimo mes likvidavome daug kontrrevoliucinių elementų. Kai kurie iš jų, įvykdę baisingus nusikaltimus, buvo nuteisti mirti. To būtinai reikėjo, to reikalavo plačiosios masės ir tai buvo padaryta, siekiant išvaduoti plačiąsias mases, kurias ilgą laiką engė kontrrevoliuciniai elementai ir įvairūs despotai, tai yra siekiant išvaduoti gamybines jėgas. Jeigu mes taip ne-būtume pasielgę, liaudies masės nebūtų galėjusios pakelti galvos,

Pradedant 1956 metais, padėtis iš pagrindų pasikeitė. Jeigu kalbėsime apie visą šalį ištisai, tai- svarbiausios kontrrevoliucionierių jėgos jau likviduotos. Pagrindinis mūsų uždavinys — išvaduoti gamybines jėgas — virto uždaviniu — gilinti ir vystyti gamybines jėgas naujų gamybiniu santykių sąlygomis. Kai kas nesupranta, kad dabartinė mūsų politika atitinka dabartinę padėtį, o praeityje vykdyta politika atitiko ankstesnę padėtį; jie nori dabartinę mūsų politiką panaudoti jų atžvilgiu padarytiems nutarimams atmesti ir mėgina neigti didžiulius laimėjimus, pasiektus praeityje likviduojant kontrrevoliucionierius. Tai visiškai klaidinga, ir liaudies masės to neleis padaryti.

Mūsų darbe likviduojant kontrrevoliucionierius laimėjimai — tai svarbiausia, bet yra ir klaidų. Šiame darbe pasitaikė tiek perlenkimų, tiek ir atsitikimų, kai kontrrevoliucionieriai išvengdavo pelnytos bausmės. Mūsų kursas yra toks: «Jeigu yra kontrrevoliucionierių, jie turi būti likviduoti, jeigu yra klaidų, jos turi būti atitaisytos>. Mūsų linija kontrrevoliucionierių likvidavimo darbe yra masių linija. Tačiau, net pritaikius masių liniją, darbe taip pat gali pasitaikyti trūkumų, bet šių trūkumų bus palyginti mažiau, o klaidas galima bus ištaisyti palyginti lengviau. Masės įgyja patyrimą kovoje. Jeigu mes elgiamės teisingai, tai įgyjame teisingų veiksmų patyrimą, jeigu darome klaidas, tai pasimokome iš padarytų klaidų.

Kai dėl klaidų, padarytų kontrrevoliucionierių likvidavimo darbe, tai mes jau ėmėmės arba imamės priemonių ištaisyti visoms toms klaidoms, kurios jau surastos. Dėl klaidų, kurios dar tebėra nesurastos, mes ketiname imtis priemonių joms ištaisyti, kai tik jos bus surastos. Kad vienas ar kitas žmogus reabilituojamas, reikia paskelbti tuose sluoksniuose, kariuose iš pradžių buvo paskelbtas klaidingas nutarimas. Aš siūlau šiais arba sekančiais metais visapusiškai patikrinti kontrrevoliucionierių likvidavimo darbą, siekiant apibendrinti patylimą, skatinti teisingumą ir smogti smūgį iškraipymams. Centre šį patikrinimą reikia atlikti vadovaujant Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimo Nuolatiniam komitetui ir Kinijos Liaudies politinės konsultatyvinės tarybos Nuolatiniam komitetui, o vietose — vadovaujant provincijų ir miestų liaudies komitetams ir KLPKT komitetams. Tikrindami darbą, mes turime padėti kadriniu darbuotoju ir aktyvistų masėms, o neturime išlieti ant, -jų kubilo šalto vandens, nes tai būtų neteisinga. Bet jeigu bus surasta klaidų, jos būtinai turi būti ištaisytos.

Tokio požiūrio turi laikytis Visi be išimties visuomeninio saugumo, prokuratūros, Jušticijos organai, kalėjimų organai ir organai,, vadovaujantieji darbiniam perauklėjimui. Mes tikimės, kad visi VKLAS Nuolatinio komiteto nariai, KLPKT nariai ir liaudies deputatai, jeigu jie turi galimybę, dalyvaus šiame patikrinime. Tai padės sanuoti mūsų teisėtumą ir imtis teisingų priemonių kontrrevoliucionierių ir kitų nusikalstamų elementų atžvilgiu.

Dabartiniu metu padėtį su kontrrevoliuciniais elementais galima apibūdinti šiais žodžiais: kontrrevoliucionierių vis dar tebėra, bet jų jau nebedaug. Visų pirma reikia pažymėti, kad kontrrevoliucionierių vis dar tebėra. Kai kas sako, kad jų jau nebėra, kad visur tylu ir ramu, kad galima geriau supurenti pagalvius ir ramiai ilsėtis. Tai neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų jų vis dar tebėra (žinoma, ne kiekvienoje vietovėje ir ne kiekvienoje organizacijoje) ir šu jais vis dar tebereikia kovoti. Reikia suprasti, kad dar nelikviduoti besislapstantys kontrrevoliuciniai elementai neatsisakys savo kėslų, kad jie būtinai sieks pasinaudoti kiekvienu patogiu atveju savo intrigoms įvykdyti; Amerikos imperialistai ir čankaišistų klika, kaip ir pirmiau, nuolat siunčia pas mus savo agentus ardomajai veiklai vykdyti. Likvidavus anksčiau buvusius kontrrevoliucinius elementus, gali atsirasti taip pat kai kurių naujų kontrrevoliucinių elementų, fjfelgu ines neteksime budrumo, tai galime patekti j keblią padėtį ir skaudžiai už tai sumokėti. Visur; kur kontrrevoliucionieriai dirba savo nešvarius darbus, juos reikia ryžtingai naikinti. Tačiau jeigu kalbėsim apie visą šalį ištisai, tai kontrrevoliucinių elementų dabar tikrai jau nebe daug.

Būtų taip pat klaida pasakyti, kad visos šalies mastu kontrrevoliucinių elementų vis dar daug. Jeigu mes su tiktume su tokiu įvertinimu, tai tas taip pat sukeltų painiavą.

3. ŽEMES ŪKIO KOOPERAVIMO KLAUSIMAS (Į turinį)

Mūsų šalies kaimo gyventojai sudaro daugiau kaip 500 milijonų žmonių, ir nuo valstiečių padėties nepaprastai daug priklauso mūsų liaudies ūkio išsivystymas ir valdžios sutvirtėjimas. Aš esu tos nuomonės, kad padėtis šioje srityje iš esmės yra gera. Kooperavimo užbaigimas išsprendė mūsų šalyje didelį prieštaravimą tarp socialistinės industrializacijos ir pavieninio žemės ūkio. Kooperavimo užbaigimo greitumas kelia kai kuriems žmonėms būkštavimų: ar neatsiras trūkumų? Nors kai kurių trūkumų ir esama, jie, laimei, ne labai dideli, ir iš esmės padėtis yra normali. Gamyboje valstiečiai dirba labai pakiliai, ir, nepaisant to, kad gaivališkos nelaimės dėl potvynių, sausros ir audrų praėjusiais metais buvo rimtesnės negu bet kuriais iš pastarųjų metų, grūdų gamyba visoje šalyje vis dėlto padidėjo.
Nepaisant to, kai kas pareiškia, kad kooperavimas niekam tikęs, kad jis neturi pranašumų, ir dėl to kyla šioks toks triukšmas. Iš tikrųjų, ar turi kooperavimas pranašumų? Šiandien pasitarime išdalytuose dokumentuose yra medžiagos apie Chebejaus provincijos Czunchua apskrityje esantį kooperatyvą, kuriate vadovauja Van Go-fanis; su šia medžiaga gali susipažinti visi dalyvaujantieji. Sis kooperatyvas yra kalnų rajone, kuris nuo neatmenamų laikų pasižymėjo savo skurdumu ir pastaruoju metu gyvavo padedamas liaudies vyriausybės, kuri kasmet ten atveždavo grūdų. Kai 1953 metais ten buvo pirmą kartą įsteigtas kooperatyvas, jį vadino nuskurdėlių kooperatyvus. Ketverius metus buvo atkakliai kovojama, ir padėtis kooperatyve kasmet darėsi vis geresnė ir geresnė, didžiajai kooperatyvų narių daugumai susidarė grūdų atliekų. Ką galėjo pasiekti Van Go-fanio kooperatyvas, normaliomis sąlygomis turi pasiekti taip pat ir kiti kooperatyvai, net jeigu jiems reikės tam šiek tiek daugiau laiko. Tai rodo, jog kalbos, kad kooperavimas esąs prastas dalykas, neturi pagrindo.

Iš to taip pat aišku, kad kooperatyvai turi kurtis būtinai atkaklioje kovoje. Visa, kas nauja, vystosi vingiuotais keliais ir kovoje su sunkumais. Tuščia iliuzija būtų manyti, kad, statant socializmą, galima apsieiti be Sunkumų ir vingiuotų kelių, nededant maksimalių pastangų, kad viskas vyksta pučiant palankiam vėjui ir kad laimėjimą pasiekti lengva.

Kas būtent aktyviai remia kooperatyvus? Tai daro didžioji dauguma vargingųjų ir žemutinių vidutinių valstiečių sluoksnių, kurie sudaro daugiau kaip 70 procentų kaimo gyventojų. Kitų valstiečių dauguma taip pat deda vilčių į kooperatyvus. Tikrai nepatenkinti sudaro menką mažumą. Daugelis neišanalizavo šios padėties, visapusiškai neapsvarstė kooperatyvų laimėjimų ir jų trūkumų, taip pat priežasčių, kurios sukėlė šiuos trūkumus, dalinį ir vienpusišką reiškinį jie palaikė bendru; dėl to kai kurių žmonių tarpe kilo šioks toks triukšmas, kad kooperatyvai neturį pranašumų. Kiek laiko reikės, kad kooperatyvai galėtų pasidaryti stiprūs ir kad liautųsi kalbos, jog kooperatyvai neturį pranašumų? Iš daugelio kooperatyvų vystymosi patyrimo matyti, kad tam, tur būt, reikės maždaug penkerių metų arba net kiek daugiau. Dabar didelė šalies kooperatyvų dalis, gyvuoja vos šiek tiek daugiau kaip metai, ir neteisinga reikalauti, kad juose viskas būtų gerai. Mano nuomone, jeigu pirmajame penkmetyje vyks kooperatyvų steigimas ir formavimasis, o antrajame penkmetyje — jų stiprėjimas, tai tat bus labai gerai.

Kooperatyvai dabar yra. laipsniško stiprėjimo procese. Juose vis dar tebėra kai kurių reikalingų išspręsti prieštaravimų. Pavyzdžiui, kai kurių reikalingų išspręsti prieštaravimų yra tarp valstybės ir kooperatyvų, kooperatyvų viduje ir tarp atskirų kooperatyvų.

:;, Mes turime nuolat kreipti dėmes| į tai, kad aukščiau nurodytieji prieštaravimai būtų išspręsti gamybos ir paskirstymo klausimų požiūriu. Gamybos klausimais, iš vienos pusės, kooperatinis ūkis turi vadovautis vieningais valstybiniais ekonominiais planais. Ir tuo pat metu jis turi, nepažeisdamas vieningų valstybinių planų, nuostatų ir įstatymų. Išlaikyti tam tikra lankstumą ir savarankiškumą: greta to kiekviena į kooperatyvą Įeinanti šeima turi paklusti bendriems kooperatyvo arba gamybinės brigados planams su ta išimtimi, kad ji gali pati sudaryti atitinkamus planus individualiam naudojimui palikto žemės sklypo ar kito asmeninio ūkio atžvilgiu. Paskirstymo klausimais mes turime atsižvelgti tiek į valstybinius bei kolektyvinius interesus, tiek ir i asmeninius interesus. Reikia nustatyti teisingą santykį tarp valstybės imamų mokesčių, kooperatyvų sankaupų bei valstiečių asmeninių, pajamų ir nuolat žiūrėti, kad būtų reguliuojami šioje srityje esantieji prieštaravimai. Valstybė turi sudaryti sankaupas, kooperatyvai taip pat turi sudaryti sankaupas, tačiau negalima, kad šios sankaupos būtų pernelyg didelės. Mes turime panaudoti visas galimybes, kad normalaus derliaus metais valstiečiai kasmet didintų savo asmenines pajamas, didindami gamybą.

Daugelis sako, kad valstiečiai gyvena skurdžiai. Ar teisinga tokia nuomonė? Iš vienos pusės, ji teisinga. Ji teisinga, kalbant apie tai, jog dėl to, kad mūsų šalis daugiau kaip šimtą metų buvo imperialistų bei jų agentų engiama ir išnaudojama, ji pavirto labai skurdžia valstybe, kurioje ne tik valstiečių, bet ir darbininkų, ir inteligentų gyvenimo lygis yra žemas. Palaipsniui pakelti visos liaudies gyvenimo lygį galima bus tik atkakliomis pastangomis per kelis dešimtmečius. Kalbant šia prasme, žodis «skurdžiai» čia tinka* Tačiau, iš kitos pusės, tokia nuomonė neteisinga. Ji, neteisinga, kalbant apie tai, kad per septynerius metus po išvadavimo valstiečių gyvenimas nepagerėjo, kad, pagerėjo tik darbininkų gyvenimas. Iš tikrųjų ir darbininkų, ir valstiečių, išskyrus labai nedaug, žmonių, gyvenimas tam tikru mastu jau pagerėjo. Po išvadavimo valstiečiai išsilaisvino iš dvarininkų išnaudojimo ir jų gamyba kasmet vystosi. Imkime, pavyzdžiui, grūdus. 1949 metais grūdu gamyba šalyje sudarė vos šiek tiek daugiau kaip 210 milijardu czinių. o 1956 matais ji kiek viršijo 30 milijardų cezinių, padidėjusi beveik 150 milijardų czinių. Valstybės imamas žemės ūkio mokestis kasmet sudaro tik šiek tiek daugiau kaip 30 milijardų rainių ir negali būti laikomas sunkiu. Kasmet superkamų iš valstiečių normalia kaina grudų kiekis taip pat sudaro tik šiek tiek daugiau kaip 50 milijardų czinių. Bendras gaunamų abiem šiais būdais grūdų kiekis sudaro tik šiek tiek daugiau kaip ^ nnlijardų czinių. Daugiau kaip pusė šio grūdų kiekio parduodama kaime ir kaimo rajonuose esančiose gyvenvietėse. Iš to matyti, jog negalima sakyti, kad valstiečių gyvenimas nepagerėjo.

Mes ketiname per kelerius metus iš viso stabilizuoti kiekį grūdų, gaunamų iš valstiečių mokesčio pavidalu ir supirkimų būdu, kad jo lygis būtų kiek didesnis negu 80 milijardų czinių, siekdami, kad žemės ūkis išsivystytų, kad kooperatyvai sustiprėtų, kad nedidelis skaičius kaime esančių Valstiečių šeimų, kurioms reikia grūdų, daugiau nebejaustų grūdų stokos, kad, išskyrus kai kuriuos valstiečių ūkius, kurie specializuojasi techninių kultūrų gamyboje, visi valstiečiai turėtų grūdų atliekų* arba turėtų jų pakankamai savo poreikiams patenkinti, kad kaime nebūtų vargingųjų valstiečių ir visi valstiečiai pasiektų arba viršytų vidutinių valstiečių gyvenimo
lygi.

Neteisinga vidutines metines valstiečio pajamas mechaniškai lyginti su vidutinėmis metinėmis darbininko pajamomis ir sakyti, kad vieno jos yra mažesnės, o kito — didesnės. Darbininkų darbo našumas žymiai aukštesnis negu valstiečių, tuo tarpu valstiečių pragyvenimo išlaidos žymiai mažesnės negu miesto darbininkų, o todėl negalima teigti, kad darbininkai naudojasi ypatingomis valstybės „lengvatomis. Nedidelės darbininkų dalies ir kai kurių valstybinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis kiek per didelis; valstiečiai, tai matydami, turi pagrindo būti nepatenkinti, ir todėl atitinkamas reguliavimas priklausomai nuo konkrečių aplinkybių yra būtinas.

4. PRAMONININKŲ IR PREKYBININKŲ KLAUSIMAS (Į turinį)

Mūsų šalies visuomeninės santvarkos reformos- srityje, greta žemės ūkio kooperavimo ir naminės pramonės kooperavimo, 1956 metais taip pat buvo baigtas privatinės pramonės ir prekybos įmonių pertvarkymas į mišrias valstybines-privatines įmones. Toks greitas ir sėkmingas šio darbo atlikimas yra glaudžiai susijęs su tuo, kad mes reguliuojame prieštaravimus tarp darbininkų klasės ir nacionalinės buržuazijos, kaip prieštaravimus liaudyje. Ar visiškai išspręsti šie klasiniai prieštaravimai? Ne, dar ne visiškai. Dar reikės tam tikro laiko, kad tie klasiniai prieštaravimai galėtų būti visiškai išspręsti. Tačiau dabartiniu metu kai kas sako, kad kapitalistai jau taip perauklėti, jog jie beveik nesiskiria nuo darbininkų, kad tolesnis perauklėjimas nebereikalingas. Netgi yra žmonių, kurie sako, kad kapitalistai, girdi, gabesni už darbininkus. Kiti sako, kad jeigu būtinas perauklėjimas, tai kodėl perauklėjimas nereikalingas darbininkų klasei? Ar teisingi šie samprotavimai? Žinoma, neteisingi.

Socialistinės visuomenės kūrimo procese perauklėjimas reikalingas kiekvienam: perauklėjimas reikalingas išnaudotojams, perauklėjimas reikalingas ir darbo žmonėms. Kas gi sako, kad darbininkų klasei nereikalingas perauklėjimas? Žinoma, išnaudotojų perauklėjimas ir darbo žmonių perauklėjimas — tai dvi skirtingos savo pobūdžiu perauklėjimo rūšys ir jų negalima suversti į vieną krūvą. Darbininkų klasėj klasių kovos eigoje ir kovos su gamta eigoje pertvarko visa visuomene tuo pat metu perauklėdama ir save. Darbininkų klasė turi nuolat mokytis darbo procese, palaipsniui išgyvendinti savo trūkumus, niekuomet neturi stovėti vietoje. Jeigu kalbėsime apie mus — dalyvaujančiuosius, tai daugelis iš mūsų kasmet darome tam tikrą pažangą, tai yra kasmet persiauklėjame. Anksčiau aš turėjau įvairių ne-marksistinių pažiūrų, marksizmą aš įsisąmoninau vėliau. Aš šiek tiek studijavau marksizmą iš knygų ir žengiau pirmuosius ideologinio persiauklėjimo žingsnius, tačiau persiauklėjimas vis dėlto daugiausia vyko ilgos klasių kovos eigoje. Be to, man būtina ir ateityje toliau mokytas, tik tuomet aš darysiu tam tikrą tolesnę pažangią priešingu atveju atsiliksiu. Nejaugi kapitalistai tokie gabūs, kad jiems jau nebereikia tolesnio perauklėjimo?

Kai. kurie sako, kad Kinijos buržuazija dabartiniu metu jau nebėra dvilypio pobūdžio, yra tik vienpusiško pobūdžio. Ar taip yra iš tikrųjų? Ne, ne taip. Iš vienos pusės, buržuaziniai elementai jau pasidarė mišrių valstybinių-privatinių įmonių valdymo darbuotojais ir iš išnaudotojų virsta darbo žmonėmis, gyvenančiais iš savo darbo; iš kitos pusės, jie dabartiniu metu dar tebegauna iš mišrių valstybinių-privatinių įmonių tvirtą procentą, o tai reiškia, kad jie dar neatsižadėjo savo išnaudoto-ieškos esmės.

Pažiūrų, jausmų, buities ir papročių srityje tarp buržuazinių elementų ir darbininkų klasės dar tebėra nemaža distancija. Kaip gi galima sakyti, kad jie jau nebėra dvilypio pobūdžio? Net jeigu jie nebegaus tvirto procento ir buržuazijos etiketė bus nuo jų nuimta, tai ir tuomet vis dėlto reikės toliau vykdyti ideologinį perauklėjimą ilgą laiką. Jeigu pripažinsime,- kad buržuazija jau nebėra dvilypio pobūdžio, tai
tuomet atkris uždavinys perauklėti ir mokyti kapitalistus.

Reikia pasakyti, kad pateiktoji nuomonė ne tik neatitinka faktinės pramonininkų ir prekybininkų padėties, bet neatsako ir daugumos pramonininkų bei prekybininkų lūkesčiams. Per praėjusius kelerius metus dauguma pramonininkų ir prekybininkų stengėsi mokytis ir pasiekė pastebimos pažangos. Galutinis pramonininkų ir prekybininkų perauklėjimas turi vykti darbo eigoje, jie turi dirbti įmonėse drauge su darbininkais tarnautojais, padaryti įmones persiauklėjimo baze. Tačiau taip pat labai svarbu, kad jie kai kurias senas savo pažiūras pakeistų mokydamiesi. Pramonininkų ir prekybininkų mokymasis turi būti tvarkomas laisvanoriškais pagrindais. Daugelis pramonininkų ir prekybininkų, pasimokę kelias dešimtis dienų kursuose, grįždami į gamyklas ir fabrikus, dažniau randa bendrą kalbą su darbininkų masėmis ir valstybinės pusės atstovais, o tai gerina bendro darbo sąlygas. Iš savo patyrimo jie supranta, kad tolesnis mokymasis, tolesnis persiauklėjimas jiems naudingas. Nuomonė, apie kurią aš tik ką kalbėjau, kad nereikia mokytis ir nereikia persiauklėti, visiškai neatspindi daugumos pramonininkų ir prekybininkų pažiūrų, tai tėra tik nedaugelio žmonių nuomonė.

5. INTELIGENTIJOS KLAUSIMAS (Į turinį)

Prieštaravimai mūsų liaudyje reiškiasi taip pat ir inteligentijos tarpe. Keli milijonai inteligentų, kurie anksčiau tarnavo senajai visuomenei, dabartiniu metu perėjo tarnauti naujajai visuomenei. Čia kyla klausimas: kokiu būdu jie gali pakilti iki naujosios visuomenės reikalavimų lygio ir kaip mes padėsime jiems pakilti iki to lygio? Tai — taip pat, vienas iš prieštaravimų liaudyje.

Dauguma mūsų inteligentijos per praėjusius septynerius metus jau padalė pastebimą pažangą ir pasisako už socialistinę santvarką. Daugelis iš jų atkakliai studijuoja marksizmą, o dalis jau pasidarė komunizmo šalininkais. Dabartiniu metu ši žmonių dalis sudaro tik mažumą, bet jų skaičius palaipsniui didėja. Žinoma, inteligentijos tarpe dar tebėra žmonių, kurie ir dabar tebeabejoja socializmu arba nesutinka su juo. Si žmonių dalis sudaro tiki mažumą.

Didžiulis ir sunkus socialistinės statybos darbas mūsų šalyje reikalauja, kad jam tarnautų kuo daugiau inteligentų. Mes turime pasitikėti, visais inteligentais, kurie iš tikrųjų nori tarnauti socializmo reikalui, iš pagrindų pagerinti santykius su jais, padėti jiems išspręsti VISUS klausimus kuriuos reikia išspręsti. kad jiems būtu suteikiama galimybė aktyviai reikštis savo talentais ir sugebėjimais. Daugelis iš mūsų draugų nemoka telkti inteligentijos, griežtai elgiasi su ja, negerbia jos darbo, mokslo ir kultūros darbe nederamai kišasi į tokius reikalus, į kuriuos nereikėtų kištis. Visus šiuos trūkumus būtina pašalinti.

Nors plačiosios inteligentijos masės jau pasiekė pažangos, jos neturi tuo pasitenkinti. Kad visiškai atitiktų- naujosios visuomenės reikalavimų lygį ir susitelktų draugėn su darbininkais ir valstiečiais, inteligentams būtina ir toliau persiauklėti, palaipsniui atmesti buržuazinę pasaulėžiūrą ir formuotis proletarinę, komunistinę pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūros pakeitimas – tai esminis pakeitimas. Negalima sakyti, kad dabartiniu metu dauguma inteligentų jau yra užbaigę šį pakeitimą. Mes tikimės,. kad mūsų inteligentija ir toliau žengs į priekį ir dirbdama bei mokydamasi palaipsniui formuosis komunistinę pasaulėžiūrą ir palaipsniui įsisavins marksizmą-leninizmą, kad ji palaipsniui susilies draugėn su darbininkais ir valstiečiais, nesustos pusiaukelėje ir juo labiau nesitrauks atgal, nes traukimasis atgal yra be perspektyvos. Dėka to, kad mūsų šalies visuomeninėje santvarkoje jau įvyko pakitimai ir buržuazinės ideologijos ekonominė bazė jau iš esmės likviduota, pasidarė ne tik būtina, bet ir galima pakeisti plačiųjų inteligentijos masių pasaulėžiūrą. Tačiau galutiniam pasaulėžiūros pakeitimui reikia labai ilgo laiko. Todėl mes turime kantriai dirbti ir negalime skubėti. Būtinai atsiras žmonių, kurie nieku būdu nenorės idėjiškai priimti marksizmo-leninizmo, nenorės priimti komunizmo. Šiai. gyventojų daliai nereikia kelti pernelyg didelių reikalavimų. Jeigu tik jie paklūsta valstybės reikalavimams ir dirba kaip pridera, tai mes turime suteikti jiems galimybę dirbti atitinkamą darbą.

Pastaruoju metu susilpnėjo idėjinis-politinis darbas inteligentijos ir besimokančiojo jaunimo tarpe, jų tarpe atsirado kai kurių nukrypimų. Politika, tėvynės ateitis ir žmonijos idealai — visa tai, kai kurių žmonių akimis žiūrint, tarytum nesą verti dėmesio, jų akimis žiūrint, marksizmas vienu metu buvęs madingas, o dabartiniu metu esąs ne toks jau madingas. Atsižvelgiant į šią padėtį, dabartiniu metu būtina sustiprinti idėjinį-politinį darbą. Tiek inteligentija, tiek ir besimokantysis jaunimas turi atkakliai mokytis. Įsisavinant specialybę, kartu reikia siekti pažangos tiek ideologiniu atžvilgiu, tiek ir politiniu atžvilgiu, o dėl to reikia studijuoti marksizmą, studijuoti einamosios politikos klausimus. Neturėti teisingu politiniu pažiūrų yra tas pat, kaip neturėti sielos. Ideologinis perauklėjimas praėjusiu laikotarpiu buvo būtinas ir davė teigiamų rezultatų, tačiau metodai buvo kiek grubūs ir įžeidė kai kuriuos žmones. Tai — negerai. Ateityje reikia vengti tokio trūkumo. Visos organizacijos turi atsakyti už idėjinį-politinį darbą. Šį darbą turi dirbti komunistų partija, jaunimo sąjunga, ministerijos bei žinybos ir juo labiau mokyklų direktoriai ir dėstytojai. Mūsų kursas švietimo srityje turi užtikrinti auklėtinių ugdymą doroviniu, protiniu ir fiziniu atžvilgiais, kad jie pasidarytų kultūringais, socialistiškai sąmoningais darbo žmonėmis. Reikia skatinti „darbštumą ir taupumą šalies statyboje, Reikia leisti visam jaunimui suprasti, ką mūsų šalis dabartiniu metu vis dar tebėra labai neturtinga ir per trumpą laiką negalima iš esmės pakeisti tos padėties. Sis uždavinys visiškai atitenka jaunimui, visai liaudžiai, kuri, susitelkusi kovai, savo rankomis per keletą dešimtmečių sukurs turtingą ir stiprią valstybę. Socialistinės santvarkos įkūrimas atvėrė mums kelią, kuris veda į idealų pasaulį, o idealų pasaulį sukurti priklauso nuo mūsų atkaklaus darbo. Kai kurie jaunuoliai ir merginos mano, kad jeigu mes gyvename socialistinėje visuomenėje, tai viskas turi būti gerai, kad galima, ne-panaudojant jėgų, naudotis visiška laime. Tai — pažiūra, neatitinkanti tikrovės.

6. NACIONALINIŲ MAŽUMŲ KLAUSIMAS (Į turinį)

Nacionalinių mažumų žmonių mūsų šalyje yra daugiau kaip 30 milijonų. Nepaisant to, kad jos sudaro tik 6 procentus visų šalies gyventojų, tačiau jų gyvenami rajonai yra platūs ir užima maždaug 50—60 procentų visos šalies teritorijos. Todėl būtinai reikia sutvarkyti santykius tarp chanių ir nacionalinių mažumų. Esminis šio klausimo momentas yra įveikti didžiachaniškąjį šovinizmą. Kartu būtina įveikti ir vietinį nacionalizmą tose nacionalinėse mažumose, kuriose jis reiškiasi. Tiek didžiachaniškasis šovinizmas, tiek ir vietinis nacionalizmas nepadeda sutelkti visų tautybių. Tai — vienas iš prieštaravimų liaudyje, kurį reikia įveikti. Šioje srityje mes jau esame atlikę tam tikrą darbą, ir daugumoje nacionalinių rajonų tautybių tarpusavio santykiai žymiai pagerėjo, palyginus su praėjusiu laikotarpiu, tačiau, kaip ir seniau, yra kai kurių klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Kai kuriuose rajonuose ir toliau rimtai tebesireiškia didžiachaniškasis šovinizmas bei vietinis nacionalizmas, ir tam reikia skirti deramą dėmesį. Visų tautybių pastangų dėka per pastaruosius kelerius metus didžiojoje mūsų šalies nacionalinių rajonų daugumoje iš esmės jau baigtos demokratinės reformos ir socialistiniai per-tvarkymai. Tibete demokratinės reformos dar neįvykdytos, nes ten dar nesubrendo sąlygos. Sutinkamai su susitarimu, susidedančiu iš 17 straipsnių, kuris buvo sudarytas tarp centrinės vyriausybės ir vietinės Tibeto vyriausybės, visuomeninės santvarkos reformos būtinai bus ten įvykdytos, bet nutarimas, kada įvykdyti reformas, gali būti padarytas tik tuomet, kai didelė Tibeto liaudies masių dalis ir jų vadai pripažins tai esant galima; čia negalima skubėti. Dabartiniu metu jau priimtas nutarimas nevykdyti reformų per antrąjį penkmeti. O klausimą, ar vykdyti reformas trečiojo penkmečio laikotarpiu, galima bus išspręsti tik priklausomai nuo to meto aplinkybių.

7. VIENINGAS PLANAVIMAS IR ATITINKAMAS REGULIAVIMAS (Į turinį)

Vieningas planavimas, apie kurį čia kalbama, suprantamas kaip vieningas planavimas šešių šimtų milijonų liaudies atžvilgiu. Sudarydami planus, dirbdami ir apgalvodami klausimus, mes visuomet turime remtis tuo faktu, kad mūsų šalis turi šešis šimtus milijonų gyventojų, šito nieku būdu negalima užmiršti. Kodėl gi keliamas toks klausimas, argi dar tebėra žmonių, nežinančių, kad mūsų šalis turi šešis šimtus milijonų gyventojų? Žinoti — tai žino, bet tik darbe kai kurie žmonės tai pamiršta ir mano, kad kuo mažiau žmonių, tuo geriau, kuo siauresnis veiklos ratas, tuo geriau. Žmonės, kurie laikosi «siauro rato» principo, prieštarauja šiai idėjai: išjudinti visus teigiamus veiksnius, sutelkti visus žmones, kurie gali būti sutelkti, ir neigiamus veiksnius kiek galima paversti teigiamais ir nukreipti juos tarnauti didžiajam socialistinės visuomenės sukūrimo reikalui. Aš tikiuosi, kad tie žmonės praplės savo akiratį, tikrai pripažins, kad mūsų šalis turi šešis šimtus milijonų gyventojų, pripažins, kad tai — objektyvus faktas, kad tai—-mūsų kapitalas. Mūsų šalyje žmonių daug — tai gerai, bet, žinoma, tai susiję su sunkumais. Mūsų statyba visose srityse smarkiai vystosi, yra pasiekusi didelių laimėjimų, tačiau dabar, pereinamuoju laikotarpiu, kuris kupinas didelių socialinių permainų, vis dar pasitaiko daug sunkių problemų.

Ir vystymosi, ir sunkumų buvimas tuo pat metu — tai ir yra prieštaravimas. Bet kurį prieštaravimą ne tik reikia išspręsti, bet ir besąlygiškai galima išspręsti. Mūsų kursas — vieningas planavimas ir atitinkamas reguliavimas. Visais klausimais, tegul tai bus grūdų klausimas, gaivališkų nelaimių klausimas, įdarbinimo klausimas, švietimo klausimas, inteligentijos klausimas, visų patriotinių jėgų vieningo fronto klausimas ar nacionalinių mažumų klausimas, reikia vadovautis tokiu požiūriu, kad būtų vieningas planavimas visos liaudies atžvilgiu, reikia, sutinkamai su to meto bei tos vietos galimybėmis ir pasitarus šu įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis, ruošti priemones atitinkamam reguliavimui. Nieku būdu negalima numoti ranka į reikalą, bodintis tuo, kad žmonių labai daug, kad žmonės atsilikę, kad reikalas keblus ir sunkiai įvykdomas.

Ar tai, kas pasakyta, reiškia, kad visokį rūpinimąsi visais žmonėmis ir visų reikalų atlikimą vyriausybė pasiims sau? Žinoma, ne. Daugelio žmonių ir daugelio reikalų atžvilgiu paruošti ir įvykdyti priemones gali visuomeninės organizacijos arba betarpiškai masės. Jos gali paruošti daug gerų priemonių. Tačiau ir tai apima kursas— vieningas planavimas ir atitinkamas reguliavimas. Mes turime kreipti visų šalies rajonų visuomenines organizacijas ir mases tuo keliu.

8. DEL KURSŲ «TEGUL 2YDI ŠIMTAS GĖLIŲ», «TEGUL RUNGTYNIAUJA ŠIMTAS MOKYKLŲ». ILGALAIKIS SAMBŪVIS IR TARPUSAVIO KONTROLĖ» (Į turinį)

«Tegul žydi šimtas gėlių», «tegul rungtyniauja šimtas mokyklų* — tai senovės kinų posakiai, kuriuose žodis «šimtas» reiškia ne kažkokį apibrėžtą kiekį, o daugybę (Vertėjo pastaba).

Kaip buvo iškelti šūkiai «tegul žydi šimtas gėlių», «tegul rungtyniauja šimtas mokyklų» bei «ilgalaikis sambūvis ir tarpusavio kontrolė»? Jie buvo iškelti remiantis konkrečiomis aplinkybėmis Kinijoje, jie buvo iškelti pripažįstant, kad socialistinėje visuomenėje vis dar tebėra įvairių prieštaravimų, jie buvo iškelti atsižvelgiant į tai, kad valstybei būtinai reikėjo sparčiai vystyti ekonomiką ir kultūrą. Kursai «tegul žydi šimtas gėlių» ir «tegul rungtyniauja šimtas mokyklų» skatina meno vystymąsi ir mokslo pažangą, skatina socialistinės kultūros klestėjimą mūsų šalyje, Mene gali laisvai vystytis įvairios formos ir žanrai, moksle gali laisvai rungtyniauti įvairios mokyklos. Mes laikomės nuomonės, kad prievartinis vieno žanro, vienos mokyklos diegimas ir kito žanro, kitos mokyklos draudimas administracinės valdžios jėga padarys žalos meno ir mokslo vystymuisi.

Klausimas, kas mene ir moksle yra tiesa ir kas netiesa, turi būti sprendžiamas laisvomis diskusijomis meno ir mokslo veikėjų sluoksniuose, turi būti sprendžiamas meno ir mokslo praktika, bet neturi būti sprendžiamas supaprastinimo metodais. Nustatyti, kas teisybė ir kas klaida, dažnai būtinas laiko išmėginimas. Istorija žino, kad naujybė, teisybė iš pradžių dažnai daugumos žmonių nėra pripažįstama ir gali vystytis tik kovoje, vingiuotais keliais. Teisybės, gėrio žmonės iš pradžių dažnai nepripažįsta «kvepiančia gėle», bet, atvirkščiai, laiko jas «nuodinga žole». Koperniko mokslas apie Saulės sistemą, Darvino evoliucijos teorija savo laiku buvo pripažįstamos klaidingomis ir išlaikė sunkią kovą. Daug tokių pavyzdžių yra ir mūsų šalies istorijoje. Palydinus su senąja visuomene, socialistinėje visuomenėje sąlygos atsirandantiems daiktams ir reiškiniams augti iš pagrindų skiriasi nuo ankstesniųjų, pasidarė daug geresnė. Tačiau atsirandančių jėgų slopinimas, racionalių idėjų užgniaužimas tebėra dažnas reiškinys. Net nesąmoningas slopinimas, vos vos netikslus atpažinimas ir tai trukdo augti atsirandantiems daiktams ir reiškiniams. Todėl klausimą, kas tiesa ir kas netiesa moksle ir mene, reikia spręsti atsargiai, skatinti laisvą diskusiją ir nedaryti .skubotų išvadų. Mes laikomės nuomonės, kad toks požiūris gali padėti gana sėkmingai vystyti mokslą ir meną.

Marksizmas vystėsi ir vystosi taip pat kovodamas. Iš pradžių marksizmas buvo visaip puolamas ir laikomas «nuodinga žole». Dabartiniu metu jis taip pat tebepūdamas ir tebelaikomas ^nuodinga žole» daugelyje žemės rutulio vietų. Visiškai kitokia marksizmo padėtis yra socialistinėse šalyse. Bet ir socialistinėse šalyse dar tebėra nemarksistinių pažiūrų, tebėra taip pat ir antimarksistinių pažiūrų.

Mūsų šalyje socialistiniai pertvarkymai, jeigu kalbėsime apie nuosavybę, iš esmės jau įvykdyti, iš esmės jau pasibaigė tartum audra plati, masinė revoliucinio laikotarpio klasių kova. Bet vis dėlto dar. tebėra, nuverstųjų dvarininkų ir kompradorų klasių likučių, dar tebėra buržuazija, o smulkioji buržuazija tik pradeda persiauklėti. Klasių kova dar nepasibaigė. Klasių kova tarp proletariato ir buržuazijos, klasių kova tarp įvairių politinių jėgų, klasių kova tarp proletariato ir buržuazijos ideologijos srityje tebėra ilgalaikė ir sudėtinga, o kartais ir labai įnirtinga kova.

Proletariatas siekia pertvarkyti pasaulį sutinkamai su savo pasaulėžiūra, buržuazija taip pat siekia pertvarkyti pasaulį sutinkamai su savo pasaulėžiūra. Šioje srityje dar kaip reikiant neišspręstas klausimas: kas nugalės, o kas pralaimės — socializmas ar kapitalizmas. Tiek visų gyventojų tarpe, tiek ir inteligentijos tarpe marksistai, kaip ir pirmiau, tebėra mažuma. Todėl marksizmas, kaip ir pirmiau, turi vystytis kovoje. Marksizmas gali vystytis tik kovoje — taip buvo ne tik praeityje, bet taip yra ir dabar, taip būtinai bus ir ateityje. Teisybė visuomet vystosi kovos su neteisybe procese. Tiesa, gėris ir grožis visuomet egzistuoja lyginant su netiesa, blogiu ir biaurumu, visuomet vystosi kovoje su jais. Kai netiesą žmonija visur atmeta, o tam tikrą tiesą ji visur pripažįsta, tai naujoji tiesa vėl kovoja su naujomis klaidingomis nuomonėmis. Tokia kova* niekuomet nesiliaus. Tai — tiesos vystymosi dėsningumas ir, žinoma, marksizmo vystymosi dėsningumas. .

Kas nugalės, o kas pralaimės — ši kova tarp socializmo ir kapitalizmo mūsų šalyje ideologijos srityje pareikalaus dar daug laiko, ir tik tuomet bus nulemta baigtis. Šitai paaiškinama tuo, kad buržuazija ir išlikusi senosios visuomenės inteligentija dar tebedarys įtakos mūsų šalyje ilgą laikotarpį ir kaip klasinė ideologija dar ilgą laiką gyvuos. Nepakankamai įsisąmoninus ar visiškai neįsisąmoninus tokios padėties, bus daroma labai didelė klaida, bus ignoruojama būtina ideologinė kova.

Ideologinė kova skiriasi nuo kitų kovos rūšių: joje negalima naudoti grubių, prievartinių metodų, reikia naudoti tik kruopštaus tiesos aiškinimo metodus. Dabartiniu metu ideologinėje kovoje socializmas turi pranašias sąlygas. Pagrindinė valdžios jėga yra proletariato vadovaujamos darbo liaudies rankose. Komunistų partija turi galingą jėgą ir didelį autoritetą. Nors mūsų darbe ir yra trūkumų bei klaidų, tačiau kiekvienas teisingas žmogus gali matyti, kad mes esame atsidavę liaudžiai, kad mes kupini ryžto ir sugebame drauge su liaudimi padaryti mūsų tėvynę puikią, kad mes jau esame pasiekę didžiulių laimėjimų ir pasieksime dar didesnių ateityje. Didžioji dauguma buržuazinių elementų ir inteligentijos, įkilusios iš senosios visuomenės, yra nusiteikę patriotiškai — jie nori tarnauti smarkiai besivystančiai socialistinei tėvynei ir supranta, kad, atitrūkę nuo socializmo reikalo, atitrūkę nuo komunistų partijos vadovaujamos darbo liaudies, jie bejėgiai ir jie negali turėti jokios šviesios ateities.

Keliamas klausimas: kadangi mūsų šalyje dauguma žmonių jau pripažįsta marksizmą vadovaujančiąja ideologija, tai ar galima jį kritikuoti? Žinoma, galima. Marksizmas yra mokslinė tiesa, jis nebijo kritikos. Jeigu marksizmas bijotų kritikos, jeigu marksizmą galima būtų sugriauti kritika, tai jis būtų niekam tikęs. Faktiškai, argi idealistai nekritikuoja marksizmo kiekvieną dieną ir visokiais būdais? Argi žmonės, besilaiką buržuazinių ir smulkiaburžuazinių pažiūrų ir nenorį jų pakeisti, nekritikuoja marksizmo visokiais būdais? Marksistai neturi bijoti bet kokio žmogaus kritikos. Atvirkščiai, marksistai turi grūdintis, augti ir plėsti savo pozicijas žmonių kritikos sąlygomis, kovos audroje. Kovą su klaidingomis pažiūromis galima palyginti su raupų skiepijimu: vakcinos veikimo dėka sustiprėja organizmo imunitetas. Tai, kas išauginta šiltnamyje, negali būti didžiai gyvybinga. Kursų «tegul žydi šimtas gėlių» ir «tegul rungtyniauja šimtas mokyklų» vykdymas ne susilpnins vadovaujančiąja marksizmo padėtį ideologiniame pasaulyje, o, atvirkščiai, sustiprins tokią padėtį.

Kokio gi kurso reikia laikytis nemarksistinių pažiūrų atžvilgiu? Aiškių kontrrevoliucionierių ir pakertančių socializmo reikalą elementų atžvilgiu klausimas lengvai išsprendžiamas: jiems tiesiog atimama žodžio laisvė. Kitaip yra su klaidingomis pažiūromis liaudyje. Ar galima uždrausti tokias pažiūras, neduoti jokios galimybės reikšti tokias pažiūras? Žinoma, negalima. Supaprastinimo metodu naudojimas ideologiniams klausimams liaudyje spręsti, dvasinio pasaulio klausimams spręsti ne tik ne efektingas, bet ir nepaprastai žalingas. Galima neleist sakyti klaidingų nuomonių, bet jų vis tiek bus. O teisingos nuomonės, jeigu jos išugdytos šiltnamyje, jeigu josi nėra susidūrusios su vėju ir lietumi, jeigu jos nėra įgijusios imuniteto, negalės nugalėti, kai susitiks su klaidingomis nuomonėmis. Todėl tik diskusijų metodu, kritikos metode ir tiesos atskleidimo metodu galima kaip reikiant išvystyti teisingas nuomones ir iš gyvendinti klaidingas, galima kaip reikiant spręsti klausimus.

Buržuazijos ir smulkiosios buržuazijos ideologija būtinai kur nors atsispindės, būtinai visokiais būdais atkakliai reikšis politiniuose ir ideologiniuose klausimuose. Negalima padaryti taip, kad ji neatsispindėtų ir nesi-reikštų. Mes neturime, imdamiesi slopinimo metodų, neleisti šiai ideologijai reikštis, o turime leisti jai reikštis ir tuo pat metu, kai ji pasireikš, vystyti disputus, atitinkamai kritikuoti. Be abejojimo, mes turime kritikuoti visas ir visokias klaidingas pažiūras. Žinoma, negalima nekritikuoti klaidingų pažiūrų, abejingai stebėti, kaip jos sklinda visur, leisti, kad tokios pažiūros užgrobtų rinką. Jeigu yra klaidų, reikia jas smerkti, jeigu atsiranda nuodingos žolės, reikia su jomis kovoti. Tačiau kritika neturi būti dogmatinė, čia negalima naudoti metafizinių metodų, reikia visomis jėgomis siekti naudoti dialektinius metodus. Kritika turi remtis moksline analize, būti pakankamai įtikinančia. Dogmatine kritika negalima išspręsti klausimu. Mes pasisakome prieš visas nuodingas žoles, tačiau mes turime labai atsargiai nustatyti* kas yra tikra nuodinga žolė, o kas — tikra kvepianti gėlė. Mes turime drauge su masėmis išmokti labai atsargiai nustatyti kvepiančias gėles ir nuodingas žoles, draugė su masėmis kovoti prieš nuodingas žoles, naudodami teisingus metodus.

Smerkdami dogmatizmą, mes turime tuo pat metu kreipti dėmesį į revizionizmo smerkimą. Revizionizmas.
arba dešinysis oportunizmas, yra buržuazinė ideologinė srovė, jis žymiai pavojingesnis už dogmatizmą.. Revizionistai, dešinieji oportunistai, žodžiais pasisako už marksizmą, jie taip pat puola «dogmatizmą». Tačiau tai, ką jie puola, kaip tik ir yra patys pagrindiniai marksizmo teiginiai. Jie pasisako prieš materializmą ir dialektiką arba iškraipo juos, pasisako prieš liaudies demokratinę diktatūrą ir komunistų partijos vadovavimą arba mėgina susilpninti juos, pasisako prieš socialistinius pertvarkymus ir socialistinę statybą arba mėgina susilpninti juos. Socialistinei revoliucijai mūsų šalyje iš esmės laimėjus, visuomenėje dar liko dalis žmonių, kurie puoselėja neįgyvendinamas svajones restauruoti kapitalistinę santvarką, jie kovoja prieš darbininkų klasę visose srityse, įskaitant kovą ideologijos srityje. Šioje kovoje revizionistai yra geriausi jų padėjėjai.

Du šūkiai — «Tegul žydi šimtas gėlių» ir «Tegul rungtyniauja šimtas mokyklų», sprendžiant iš žodžių, nėra Masinio pobūdžio: juos gali naudoti proletariatas, juos taip pat gali naudoti buržuazija, gali naudoti ir kiti žmonės. Kiekviena klasė, kiekvienas tarpsluoksnis ir kiekviena visuomenės grupė turi savo supratimą apie kvepiančias gėles ir nuodingas žoles. Tad, jeigu žiūrėsime plačiųjų liaudies masių požiūriu, kas gi yra mums šiandien kriterijai kvepiančioms gėlėms ir nuodingoms žolėms nustatyti? Kaip gi nustatyti politiniame mūsų liaudies gyvenime, kas yra mūsų žodžiuose ir veikimuose tiesa ir kas netiesa? Mes laikomės nuomonės, kad, remiantis mūsų valstybės konstitucijos principais, remiantis absoliučios mūsų liaudies daugumos valia ir bendromis politinėmis nuostatomis, kurias ne kartą skelbė visos partijos mūsų šalyje, tokius kriterijus galima bendrais j bruožais šitaip nusakyti:

1) tai, kas palanku visai mūsų daugianacionalinės šalies liaudžiai sutelkti, o ne tai, kas skaldo liaudį;
2) tai, kas palanku socialistiniams pertvarkymams ir socialistinei statybai, o nė tai, kas daro žalą socialistiniams pertvarkymams ir socialistinei statybai;
3) tai, kas palanku liaudies demokratinei diktatūrai stiprinti, o ne tai, kas ardo arba silpnina šią diktatūrą;
4) tai, kas palanku demokratiniam centralizmui stiprinti, o ne tai, kas ardo arba silpnina šią sistemą;
5) tai, kas palanku komunistų partijos vadovavimui stiprinti, o ne tai, kas atitraukia nuo tokio vadovavimo arba jį silpnina;
6) tai, kas palanku tarptautiniam socialistiniam solidarumui ir tarptautiniam visų taikingųjų tautų solidarumui, o ne tai, kas daro žalą šioms dviem solidarumo rūšims.

Iš tų šešių kriterijų svarbiausieji yra šie: dėl socialistinio kelio ir dėl partinio vadovavimo. Šie kriterijai iškeliami tam, kad būtų padedama liaudžiai išvystyti laisvą diskusiją įvairiais klausimais, o ne tam, kad
būtų kliudoma tokiai diskusijai. Žmonės, nesutinką su šiais kriterijais, žinoma, taip pat gali iškelti savo nuomones ir polemizuoti. Tačiau, kai dauguma žmonių turės tiksliai nustatytus kriterijus, galima bus kritiką ir savikritiką nukreipti į priekį teisingu keliu, galima bus, panaudojant šiuos kriterijus, nustatyti, ar žmonių žodžiai ir veiksmai yra teisingi, atpažinti, ar jų žodžiai ir veiksmai yra «įkvepianti gėlė» ar «nuodinga žolė». Aukščiau pateiktieji kriterijai — tai politiniai kriterijai. Mokslo teiginių teisingumui ir meno kūrinių meniškumui nustatyti, žinoma, reikia dar tam tikrų specifinių kriterijų. Tačiau pateiktieji šeši politiniai kriterijai gali būti naudojami bet kuriai mokslinei ir meninei veiklai. Ar gali būti tokioje socialistinėje šalyje, kaip mūsų, naudinga mokslinė ir meninė veikla, prieštaraujanti šiems politiniams kriterijams?. Visi aukščiau išdėstyti požiūriai’ remiasi konkrečiomis istorinėmis sąlygomis mūsų šalyje. Kiekvienoje (socialistinėje šalyje ir kiekvienoje komunistų partijoje padėtis yra nevienoda, todėl mes visai nesame tos nuomonės, kad jie privalo arba turi naudoti kinų metodus.

Ilgalaikio sambūvio ir tarpusavio kontrolės šūkis taip pat yra konkrečių istorinių mūsų šalies sąlygų produktas. Šio šūkio iškėlimas visiškai nėra staigmena, jis brendo jau kelis metus. Ilgalaikio, sambūvio idėja gyvuoja jau seniai. Praėjusiais metais socialistinė santvarka iš esmės buvo įvesta ir šie šūkiai buvo tiksliai suformuluoti ir iškelti. Kodėl gi reikia leisti ilgalaikį demokratinių buržuazijos ir smulkiosios buržuazijos partijų sambūvį su politine darbininkų klasės partija? Šitai paaiškinama tuo, kad mes neturime pagrindo nevykdyti kurso—-ilgalaikis sambūvis visų partijų, kurios tikrai deda pastangas liaudžiai sutelkti vardan socializmo reikalo ir kuriomis liaudis pasitiki. Dar Kinijos Liaudies politinės konsultatyvinės tarybos antrojoje sesijoje 1950 metų birželio mėnesį aš sakiau: « Jeigu kas nors tikrai nuoširdžiai tarnauja liaudžiai, tikrai padeda liaudžiai sunkiu jai laikotarpiu ir daro gerus darbus, o taip pat bus nuoseklus ir ateityje, nepasukdamas iš pusiaukelės, tai liaudis ir liaudies vyriausybė neturės pagrindo atsisakyti nuo jo, neturės pagrindo nesuteikti jam galimybės gyvuoti ir tarnauti liaudžiai». Tai, kas čia išdėstyta, ir yra ilgalaikio partijų sambūvio galimybės politinis pagrindas. Ilgalaikis komunistų partijos sambūvis su demokratinėmis partijomis — toks mūsų pageidavimas, toks ir mūsų kursas. Kai dėl to, ar galės demokratinės partijos gyvuoti ilgą laiką, tai to neapsprendžia tik vienpusiškas komunistų partijos pageidavimas, tai dar priklauso nuo to, kaip reikšis demokratinės partijos, priklauso nuo to, ar jos įgis liaudies pasitikėjimą. .

Partijų tarpusavio kontrolės faktas taip pat jau seniai egzistuoja — tai partijų nuomonių pasisakymas tarpusavyje ir tarpusavio kritika. Tarpusavio kontrolė, žinoma, nėra vienpusiška; komunistų partija gali kontroliuoti demokratines partijas, o demokratinės partijos taip pat gali kontroliuoti komunistų partiją. Kodėl gi leidžiami demokratinėms partijoms kontroliuoti komunistų partiją?

Todėl, kad partijai, kaip ir žmogui, labai reikia išgirsti kitaip galvojančiųjų baisų. Visiems žinoma, kad komunistų partiją svarbiausia kontroliuoja darbo liaudis ir partinės masės. Tačiau bus dar daugiau naudos, jeigu šioje kontrolėje dalyvaus demokratinės partijos. Žinoma, demokratinių partijų ir komunistų partijos nuomonių pasisakymas tarpusavyje ir tarpusavio kritika galės iš aiškinti teigiamą tarpusavio kontrolės vaidmenį tik tuo atveju, jeigu šios nuomonės ir kritika atitiks aukščiau išdėstytus šešis politinius kriterijus. Todėl mes tikimės, kad visos demokratinės partijos atidžiai žiūrės į ideologinį perauklėjimą ir sieks ilgalaikio sambūvio su komunistų partija ir tarpusavio kontrolės, kad būtų naujos visuomenės reikalavimų lygyje. V

9. NEDIDELIO ŽMONIŲ SKAIČIAUS BRUZDĖJIMŲ KLAUSIMAS (Į turinį)

1956 metais atskiruose šalies rajonuose buvo atvejų, kai streikavo nedidelis darbininkų ir’ moksleivių skaičius. Betarpiška šių bruzdėjimų priežastis buvo ta, kad nebuvo patenkinti kai kurie materialiniai reikalavimai. Kai kurie iš tų reikalavimų turi ir gali būti patenkinami, o kiti yra nepagrįsti arba tokie dideli, kad laikinai negali būti patenkinami. Tačiau svarbesnis veiksnys, Sukėlęs bruzdėjimus, vis dėlto yra vadovavimo biurokratizmas. Kaltė už kai kurias klaidas, kurias sukėlė toks biurokratizmas, tenka aukštesnėms įstaigoms; negalima visos kaltės suversti apačioms. Kita bruzdėjimų priežastis yra nepakankamas darbininkų ir moksleivių idėjinis-politinis auklėjimas. 1956 metais buvo bruzdėjimų ir nedaugelio gamybinių kooperatyvų narių tarpe, kurių svarbiausią priežastis taip pat buvo vadovavimo biurokratizmas ir nepakankamas masių auklėjimas.

Reikia pripažinti, kad tam tikra masių dalis neretai lengvai kreipia dėmesį į šiandieninius, dalinius, asmeninius interesus ir nesupranta arba nepakankamai supranta perspektyvinius, bendravalstybinius ir kolektyvinius interesus. Nemaža jaunimo dalis dėl politinio patyrimo ir visuomeninio gyvenimo patyrimo stokos nemoka senosios Kinijos lyginti su naująja Kinija, jam sunku giliai suprasti, kokios neįtikimai sunkios kovos dėka mūsų liaudis galėjo išsivaduoti iš imperializmo ir gomindaninės reakcijos priespaudos. Jam sunku giliai suprasti, kaip atkakliai reikia ilgą laiką dirbti, kad būtų sukurta puikioji socialistinė visuomenė. Todėl reikia nuolat dirbti masėse gyvą ir veiksmingą politinį-auklėjamąjį darbą, reikia nuolat teisingai aiškinti iškilusius sunkumus ir drauge su masėmis ruošti priemones tiems sunkumams įveikti.

Mes — ne už bruzdėjimus, nes prieštaravimus liaudyje galima išspręsti metodu — «susitelkimas — kritika — susitelkimas», o bruzdėjimai visuomet padaro tam tikros žalos ir yra nepalankūs socializmo reikalo .vystymuisi. Mes įsitikinę, kad plačiosios liaudies masės mūsų šalyje pasisako už socializmą, kad jos labai drausmingos, teisingos ir niekuomet neims bruzdėti be priežasties. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mūsų šalyje jau nebėra galimybės kilti bruzdėjimams masių tarpe. Šiuo klausimu turime atkreipti dėmesį į štai ką: 1) Kad iš pagrindų būtų likviduotos bruzdėjimų kilimo priežastys, reikia ryžtingai išgyvendinti biurokratizmą, žymiai sustiprinti idėjinį-politinį auklėjimą ir prideramai išspręsti visokius prieštaravimus. Jeigu tik bus laikomasi šios sąlygos, bruzdėjimų paprastai nekils. 2) Jeigu dėl mūsų blogo darbo kils bruzdėjimai^ reikia tą masių dalį, kuri dalyvauja šiuose bruzdėjimuose, nuvesti teisingu keliu, panaudoti bruzdėjimus kaip ypatingą priemonę darbui pagerinti, kadriniams darbuotojams ir masėms auklėti, taip pat išspręsti tiems klausimams, kurie nebuvo išspręsti kasdieniniame darbe.

Sprendžiant bruzdėjimus sukėlusius klausimus, reikia kruopščiai dirbti, negalima leisti, kad būtų naudojamasi supaprastinimo metodais, nereikia skubotai baigti darbo. Nereikia neapdairiai vyti iš kolektyvų bruzdėjimų vadovų, išskyrus elementus, kurie pažeidė baudžiamąjį kodeksą, ir kontrrevoliucinius elementus, kurie dabartiniu metu tebevaro ardomąją veiklą. Šie elementai turi būti traukiami teismo atsakomybėn. Tokioje didelėje šalyje, kaip mūsų, nedaugelio žmonių bruzdėjimai visai nenusipelno, kad būtų stebimasi ir keliamas triukšmas, bet jie gali mums padėti išgyvendinti biurokratizmą.
Mūsų visuomenėje yra nedaug žmonių, kurie nesirūpina visuomenės interesais, nieko nepripažįsta, žudo ir kėsinasi į žmonių gyvybę, pažeidžia teisę. Galimas daiktas, kad jie panaudos ir iškreips mūsų politines nuostatas ir piktavališkai iškels nepagrįstus reikalavimus, siekdami sukurstyti mases, arba piktavališkai skleis gandus ir sės nesantaiką, siekdami pažeisti normalią tvarką visuomenėje. Mes visiškai nepritariame nuolaidžiavimui šios kategorijos žmonių atžvilgiu, atvirkščiai, jų atžvilgiu būtinai reikia imtis reikiamų kardomųjų priemonių sutinkamai su įstatymu. Bausti šios kategorijos žmones yra plačiųjų visuomenės masių reikalavimas, nebausti jų — reiškia eiti prieš masių norus.

10. AR GALI BLOGAS DALYKAS VIRSTI GERU? (Į turinį)

Kaip aš jau sakiau, mūsų visuomenėje bruzdėjimai masių tarpe yra blogas dalykas, ir mes jiems nepritariame. Tačiau tokių incidentų kilimas savo ruožtu gali mus paskatinti daryti išvadas, išgyvendinti biurokratizmą ir auklėti kadrinius darbuotojus bei mases. Kalbant šia prasme, blogas dalykas gali virsti geru. Neramumai yra dvilypio pobūdžio. Mes galime į bet kokius neramumus žiūrėti tokiu požiūriu.
Vengrijos įvykiai — negeras dalykas, tai visiems aišku. Tačiau ir jie yra dvilypio pobūdžio. Dėka to, kad draugai vengrai ėmėsi teisingų priemonių incidento vystymosi procese, Vengrijos įvykiai iš blogo dalyko virto geru. Dabartiniu metu Vengrija pasidarė stipresnė negu buvo anksčiau; visos socialistinės stovyklos šalys iš to pasimokė.

Taip pat ir antikomunistinė bei antiliaudinė pasaulinio masto kampanija 1956 metų antrojoje pusėje, žinoma, .yra blogas dalykas. Bet ji buvo pamoka įvairių šalių komunistų partijoms ir darbininkų klasei, užgrūdino jas ir tokiu būdu virto geru dalyku. Daugelyje šalių tos kampanijos metu. dalis žmonių išėjo iš komunistų partijų. Dalies žmonių išėjimas iš partijos ir partijos kiekybinės sudėties sumažėjimas, žinoma, blogas dalykas, bet ir čia yra gera pusė. Svyruojantys elementai nepanoro pasilikti partijos eilėse ir išėjo, o dauguma partijos narių, turį tvirtus įsitikinimus, dar geriau susitelkė kovai,— kas čia negero?

Aplamai kalbant, mes turime išmokti visapusiškai nagrinėti klausimus, matyti ne tik išviršinę daiktų ir reiškinių pusę, bet ir atvirkštinę jų pusę. Tam tikromis sąlygomis blogis gali sukelti gerus rezultatus, o gėris, savo ruožtu, gali sukelti blogus rezultatus. Lao-Czy dar daugiau kaip prieš du tūkstančius metų sakė: «Nelaimėje gyvena laimė, laimėje slypi nelaimė». Japonijos įsiveržimą į Kiniją japonai vadino pergale. Tai, kad agresorius užgrobė plačias Kinijos teritorijas, kinai vadino pralaimėjimu. Tačiau Kinijos pralaimėjime gyveno pergalė, o Japonijos pergalėje slypėjo pralaimėjimas. Argi istorija to nepatvirtino?

Dabartiniu metu žmonės visose pasaulio šalyse samprotauja, ar gali kilti trečiasis pasaulinis karas. Šiuo klausimu mes turime būti morališkai pasiruošę ir žiūrėti į reikalą analitiškai. Mes tvirtai esame už taiką ir pasisakome prieš karą. Tačiau jeigu imperialistai vis dėlto sukels karą, tai ir tuo atveju mums Bereikia bijoti. Mušu; pažiūra į šį klausimą yra tokia pat, kaip ir į bet kuriuos“ «neramumus»: pirma, mes esame prieš, antra, mes nebijome. Po pirmojo pasaulinio karo atsirado Tarybų Sąjunga, kurioje gyvena 200 milijonų žmonių; po antrojo pasaulinio karo atsirado socialistinė stovykla, apimanti 900 milijonus žmonių. Galima teigti, kad jeigu. nieko nepaisydami imperialistai sukels trečiąjį pasaulinį karą, tai karo išdava bus ta, kad šimtai milijonų žmonių būtinai pereis i socializmo pusę ir imperializmo valdžioje pasiliks tik nedidelė teritorija; taip pat gali visiškai sugriūti visa imperialistinė sistema.

Bekovodamos abi prieštaraujančios viena kitai priešybės tam tikromis sąlygomis negali nevirsti viena kita. Čia svarbu sąlygos. Nesant tam tikrų sąlygų, abi kovojančios pusės negali virsti viena kita. Pasaulyje labiau už visus kitus savo padėtį nori pakeisti proletariatas, o paskui pusiau proletariatas, nes pirmasis apskritai nieko neturi, o antrasis turi, bet nedaug. Dabar esanti padėtis, kai JAV komanduoja daugumai balsų

Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje ir kontroliuoja daugelį pasaulio rajonų, tėra tik laikina. Būtinai ateis diena, kai ši padėtis pasikeis. Kinijos, kaip neturtingos šalies, padėtis ir jos beteisiškumas tarptautinėje arenoje taip pat pasikeis: neturtinga šalis virs turtinga, beteisiškumas virs pilnateisiškumu, tai yra įvyks virtimas priešybe. Čia lemiamoji sąlyga yra socialistinė santvarka ir draugėn susitelkusios liaudies kova.

11. DEL EKONOMIJOS REŽIMO (Į turinį)

Toliau aš norėčiau paliesti ekonomijos režimo klausimą. Mes ketiname vykdyti statybą dideliu mastu, tačiau mūsų šalis vis dar tebėra labai neturtinga šalis. Tai ir yra prieštaravimas. Visapusiškas ir nuolatinis griežto ekonomijos režimo laikymasis yra vienas iš metodų šiam prieštaravimui išspręsti.
Judėjime «prieš tris piktnaudžiavimus)* 1952 metais mes stojome prieš grobstymus, išlaidumą ir biurokratizmą, Ir čia pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kovai su’ grobstymais. 1955 metais mes diegėme ekonomijos režimą; tuomet svarbiausias dėmesys buvo atkreiptas į kovą prieš per dideles normas negamybinio pobūdžio kapitalinėje statyboje ir už žaliavos bei medžiagų ekonomiją pramonės gamyboje; čia mes pasiekėme didelių laimėjimų. Tuo metu ekonomijos kursas dar nebuvo kaip reikiant paplitęs visose liaudies ūkio šakose, nebuvo kaip reikiant paplitęs ir įstaigose, karinėse dalyse, mokyklose ir liaudies organizacijose. Šiais metais reikia skatinti ekonomiją ir kovoti su išlaidumu visose šalies gyvenimo srityse. Mes dar neturime pakankamo patyrimo statyboje. Per praėjusius kelerius metus kartu su dideliais laimėjimais pasitaikė taip pat ir išlaidumo.

Mes turime palaipsniui pastatyti eilę stambaus masto šiuolaikinių įmonių kaip griaučius, be kurių negalima per kelis dešimtmečius mūsų šalies paversti šiuolaikine industrine valstybe. Tačiau didelės įmonių dalies atžvilgiu nereikia laikytis tokios praktikos; reikia kurti daugiau vidutinių ir smulkių įmonių, taip pat pilnutinai panaudoti pramonės bazę, likusią iš senosios visuomenės, visomis jėgomis siekti ekonomijos, kad mažesnėmis piniginėmis lėšomis būtų padaryta daugiau. Po to, kai Kinijos Komunistų partijos CK II plenumas, įvykęs praėjusių metų lapkričio mėnesį, dar aštriau iškėlė klausimą dėl griežto ekonomijos režimo ir kovos su išlaidumu kurso vykdymo, šis kursas per kelis mėnesius jau pradėjo duoti efektą. Sis judėjimas dėl ekonomijos režimo laikymosi turi būti nuoseklus ir ilgalaikis. Kovą su išlaidumu, kaip ir kitų trūkumų bei klaidų kritiką, galima palyginti su prausimusi. Argi žmogui nereikia kasdien praustis? Komunistų partija, demokratinės partijos, nepartiniai demokratiniai veikėjai, inteligentai, pramonininkai ir prekybininkai, darbininkai, valstiečiai ir naminiai gamintojai, žodžiu, visi mes — šeši šimtai milijonų Kinijos gyventojų — turime kovoti, už gamybos didinimą ir ekonomijos režimą, prieš nesaikingumus ir išlaidumą. Tai turi ne tik labai svarbią ekonominę reikšmę, bet taip pat ir labai svarbią politinę reikšmę.

Dabartiniu metu daugelio mūsų darbuotojų tarpe kyla pavojingos tendencijos, pasireiškiančios nenoru būti masių džiaugsmo ir vargo dalininku, asmeninės šlovės ir naudos siekimu. Tai labai blogai. Judėjimo dėl gamybos didinimo ir ekonomijos režimo eigoje mes reikalaujame supaprastinti aparatą, pasiųsti kadrinius darbuotojus į žemutines organizacijas, grąžinti žymų kadrinių darbuoto-tojų skaičių į gamybą. Tai vienas iš metodų tokioms pavojingoms tendencijoms įveikti. Reikia, kad visi kadriniai darbuotojai ir visa liaudis nuolat atsimintų, jog Kinija yra“ didelė socialistinė šalis ir tuo pat metu ekonominiu atžvilgiu atsilikusi, neturtinga šalis. Tai — didelis prieštaravimas. Kad mūsų šalis pasidarytų turtinga ir galinga, reikės kelias dešimtis metų dėti atkaklias pastangas; be to, reikia vykdyti darbštumo ir taupumo kursą šalies statyboje, laikytis griežto ekonomijos režimo ir kovoti su išlaidumu.

12. KINIJOS INDUSTRIALIZAVIMO KELIAS (Į turinį)

Industrializavimo kelio klausimu, apie kurį čia kalbama; svarbiausia suprantamas sunkiosios pramonės, lengvosios pramonės ir žemės ūkio vystymo proporcingo santykio klausimas. Ekonominės statybos centras mūsų šalyje yra sunkioji pramonė; tai mes turime pasakyti visiškai aiškiai. Tačiau kartu reikia skirti pakankamai dėmesio žemės ūkio ir lengvosios pramonės vystymui.

Mūsų šalis yra didelė agrarinė šalis, kurioje kaimo gyventojai sudaro daugiau kaip 80 procentų visos liaudies. Vystant pramonę, kartu turi būti vystomas žemės ūkis. Tik tuomet pramonė turės žaliavų ir rinką, tik tuomet galima bus sukaupti daugiau lėšų galingai sunkiajai pramonei sukurti. Visiems žinoma, kad lengvoji pramonė ir žemės ūkis turi glaudžiausius ryšius. Be žemės ūkio nėra ir lengvosios pramonės. Dabartiniu metu žmonės dar ne visai aiškiai supranta, kad svarbi rinka sunkiajai pramonei yra žemės ūkis. Tačiau, vykdant laipsnišką techninį žemės ūkio rekonstruavimą, nenukrypstamai jį moderninant, nenukrypstamai vystant tokias žemės ūkį aptarnaujančias šakas, kaip žemės ūkio mašinų ir trąšų gamyba, irigacijos, elektroenergetikos ir transporto statyba, kuro ir statybinių medžiagų gamyba gyventojams ir t. t., žmonės lengviau supras, kad žemės ūkis yra svarbi rinka sunkiajai pramonei.

Jeigu antrojo ir trečiojo penkmečių laikotarpiu mūsų žemės ūkis galės dar labiau išsivystyti, o dėl to ir lengvoji pramonė atitinkamai dar plačiau išsivystys, tai tat bus naudinga visam liaudies ūkiui. Išsivystys žemės ūkis ir lengvoji pramonė — atsiras rinka ir lėšos sunkiajai pramonei, ir ji vystysis dar sparčiau. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad industrializavimo tempai kiek lėtėja, tačiau iš tikrųjų jie nelėtės ir net, galimas daiktas, bus spartesni. Per tris penkmečius arba per šiek tiek ilgesnį laikotarpį metinė plieno gamyba mūsų šalyje vis dėlto gali būti padidinta nuo 900 su viršum tūkstančių tonų — aukščiausio iki išsivadavimo metinio lygio, pasiekto 1943 metais, — ligi 20 milijonų tonų arba dar daugiau. Tuomet bus patenkinti ir miesto, ir kaimo gyventojai.

Aš neketinu šiandien daug kalbėti apie ekonominius klausimus. Mums dar nepakanka patyrimo ekonominėje statyboje, nes mes ją vykdome vos 7 metus, mums dar būtina kaupti patyrimą. Revoliucijos srityje mes iš pradžių taip pat neturėjome patyrimo, bet mes jį įgijome, pergyvenę pralaimėjimų ir nesėkmių, ir tik po to iškovojome pergalę visoje šalyje. Mes reikalaujame, kad patyrimo įgijimo laikotarpis ekonominėje statyboje būtų kiek trumpesnis už revoliucinio patyrimo įgijimo laikotarpį ir, kartu, kad šis patyrimas nebūtų pytas tokia brangia kaina. Mokėti, žinoma, teks, tik norėtųsi, kad kaina nebūtų tokia brangi, kokia ji buvo revoliuciniu laikotarpiu. Reikia suprasti, kad čia yra prieštaravimas ir prieštaravimas tarp objektyvių socialistinės visuomenės ekonominio vystymosi dėsnių ir mūsų subjektyvaus pažinimo,— ir šį prieštaravimą reikia išspręsti praktikoje. Sis prieštaravimas dar reiškiasi kaip prieštaravimas tarp žmonių, kaip prieštaravimas tarp tų, kurie palyginti teisingai atspindi objektyvius dėsnius, ir tų, kurie palyginti neteisingai atspindi objektyvius dėsnius, todėl jis ir yra vienas iš prieštaravimų liaudyje. Visi prieštaravimai egzistuoja objektyviai, ir mūsų uždavinys yrą kuo teisingiau juos atspindėti ir išspręsti.

Kad Kiniją paverstume industrine šalimi, mes turime rimtai studijuoti priešakinį Tarybų Sąjungos patyrimą. Tarybų Sąjunga stato socializmą jau keturiasdešimt metų, ir jos patyrimas yra mums labai vertingas. Pasižiūrėkime, kas suprojektavo ir įrengė mums tiek daug svarbių gamyklų? Argi JAV? Argi Anglija? Ne. Ne jos. Tik Tarybų Sąjunga imasi to, nes ji yra socialiste nė šalis, yra mūsų sąjungininkas. Kartu su Tarybų Sąjunga mums tam tikrą pagalbą suteikė ir kai kurios broliškos Rytų Europos šalys. Be abejo, mes turime studijuoti visų šalių gerą patyrimą, nepriklausomai nuo to, ar jos yra socialistinės, ar kapitalistinės, dėl to negali būti abejonių. Tačiau svarbiausia vis dėlto yra mokytis iš Tarybų Sąjungos. Į mokymąsi yra du požiūriai. Vienas iš jų yra dogmatinis, kai nekreipiama dėmesio į sąlygas mūsų šalyje ir urmu perimama viskas: kas panaudotina ir kas nepanaudotina. Tai — blogas požiūris. Kitas požiūris — tai mokantis gerai galvoti ir studijuoti tai, kas atitinka sąlygas mūsų šalyje, tai yra priimti mums naudingą patyrimą. Mums reikalingas kaip tik toks požiūris.

Stiprinti susitelkimą su Tarybų Sąjunga, stiprinti susitelkimą su visomis socialistinėmis šalimis — toks mūsų pagrindinis kursas, tokie mūsų pagrindiniai interesai. Po to, mes turime stiprinti ir vystyti susitelkimą su Azijos ir Afrikos šalimis, taip pat su visomis taikingomis šalimis ir tautomis. Esant šioms dviem susitelkimo rūšims, mes jau nebebūsime izoliuoti. Kai dėl imperialistinių šalių, tai mes taip pat turime susitelkti su jų tautomis ir siekti taikaus sambūvio bei tam tikros prekybos su šiomis šalimis, užkirsti kelią galimam karui. Tačiau šių šalių atžvilgiu nieku būdu negalima laikytis pažiūrų, neatitinkančių tikrovės.

«Pravda», Nr. 170 (14199), 1957 metų birželio 19 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *