Aleksandras Tarasovas. „Modernizacijos teorija, ideologinės kovos ginklo forma“

Šiame straipsnyje A. Tarasovas trumpai aptaria modernizacijos teoriją ir jos vystymąsį. Parodo, kad šia teorija naudojosi Pirmojo pasaulio šalys prieš Trečiąjį pasaulį, norėdamos pagrįsti Trečiojo pasaulio šalių atsilikimą. Tačiau vystantis visuomenei toliau, buvo suprasta, kad ši teorija yra visiškai nemokslinė ir propagandinė, todėl buvo atmesta. Ji neatitiko realių faktų. Vėliau šią teoriją bandė atnaujinti, bet nesėkmingai. – Marksistai.lt

Po tarybinės sistemos kracho mūsų socialiniuose moksluose įsitvirtino kelių teorijų, atėjusių iš Vakarų, mada — tokių, kaip „totalitarizmo teorija”, „ modernizacijos teorija”, „civilizacijų susidūrimo” teorijos, „istorijos pabaiga”, „postindustrializmas”, „postmodernus pasaulis” ir t.t. Kai kurių mada, pavyzdžiui, „civilizacijų susidūrimo”, „istorijos pabaigos” arba „postmodernaus pasaulio” greitai praėjo.

Atvirkščiai, modernizacijos teorija įsitvirtino ir jau tapo oficialia mokslo norma. Kuomet Vakaruose XX a. 70-ųjų m. viduryje ji buvo atmesta kaip propagandinė ir tikrai nemokslinė.

Pati modernizacijos teorija atsirado iš blogai suprasto ir suvulgarinto Markso, kuris, kaip žinoma, sakė, kad labiau išsivysčiusios šalys parodo mažiau išvystytą savo ateitį ir kad visos šalys savo vystymesi turi pereiti vienodas stadijas. Tačiau, išstudijavęs konkrečią kolonijinių šalių įtraukimo į pasaulinę kapitalistinę sistemą praktiką, Marksas (pradedant darbu „Britų įsiviešpatavimas Indijoje”) pakoregavo savo požiūrį, nes aptiko, kad kapitalistinė metropolija (šalys-kolonizatorės) nevysto kolonijų ekonomiškai, techniškai ir politiškai , o, atvirkščiai, konservuoja jose atsilikimą ir stambų vystymąsi (o tai ir tiesiogiai naikina — kaip Indijoje ir Airijoje — labiausiai technologiškai išvystytus, pažangiausius ekonomikos sektorius). Bet modernizacijos teorijos kūrėjai šio Markso pažiūrų pasikeitimo „nepastebėjo”.

Tiesą sakant modernizacijos teorija atsirado 50-ųjų — 60-ųjų pradžioje JAV ir Didžiojoje Britanijoje, ir buvo skirta „užsienio vartojimui” – „Trečiojo pasaulio” šalims (taip pat ir toms, kurios aktyviai vadavosi iš kolonijinės priklausomybės [1]). Pagrindinė klasikinės modernizacijos teorijos idėja buvo neišvengiamas perėjimas iš „agrarinės” visuomenės į „industrinę”. Šis perėjimas „Trečiosiose šalyse” buvo vykdomas „pirmojo pasaulio”, kuris jau vien dėl šio fakto buvo “progresyvus kultūros nešėjas, geradarys”.

Klasikinė modernizacijos teorija apibūdino „agrarinę” visuomenę iš atvirai eurocentristinių, rasistinių ir bjauriai ksenofobiškų pozicijų. Agrarinėms visuomenėms (visam pasauliui, išskyrus išsivysčiusias kapitalistines šalis) neva buvo būdingi šie bruožai: ikiindustrinė (agrarinė) ekonomika; nesugebėjimas socialiai, technologiškai ir kultūriškai vystytis; visuomenės socialinio gyvenimo organizacijos priklausymas nuo religinių ir mitinių vaizdinių; cikliškas, o ne judantis į priekį istorinio egzistavimo pobūdis; autoritarinis (totalitarinis) valdžios pobūdis; tradicijų įsivyravimas virš novatoriškumo; kolektyvinis visuomenės pobūdis ir asmeninio prado slopinimas joje; žmonių su pasyviu, neveikliu, beasmeniu, apatišku asmenybės tipu įsivyravimas visuomenėje; polinkis ne į materialines ir instrumentines, bet į religines ir metafizines vertybes; gamybos vykdymas tik būtiniausių poreikių patenkinimui, o ne dėl vystymosi galimybės realizacijos ateityje (ekonomikos augimo kaip savivertės). Industrinė visuomenė („šiuolaikiškumas”, Modernity) aprašoma atvirkščiai, išskirtinai rožiniu tonu: tai aukštųjų technologijų (mokslo-industrinė) ekonomikos visuomenė, pastoviai intensyviai atsinaujinanti ir tampanti sudėtingesne socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiais; apsišvietusi ir racionali pagal savo socialinį pobūdį; besivystanti pirmyn („linijinis progresas“); su valdžios institucijomis, paremtomis atstovaujamąja demokratija ir liberalizmo ideologija; su inovacijų įsivyravimu virš tradicijų; individualizmo visuomenė, sunaikinusi (arba nuslopinusi) kolektyvizmą; susidedanti iš aktyvių, ekonomiškai veiklių asmenybių su išsivysčiusiu suvokiančiu mąstymo tipu; polinkis turėti materialines gėrybes (pinigus, komfortą, valdžią); ekonominė gamyba vyksta ne tik dėl būtiniausių poreikių patenkinimo, bet ir dėl technologinio vystymosi galimybių ateityje [2].

70-tųjų m. viduryje modernizacijos teorija pakriko dėl triuškinamo jos akivaizdaus neatitikimo su ekonominio vystymosi praktika spaudimo už „pirmojo pasaulio“ ribų (visų pirma Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos šalys, įgyvendinusios ekonominį šuolį karinių diktatūrų arba autoritarinio valdymo, paremto tradicijomis, sąlygomis — įskaitant ir „metafizinį“ konfucionizmą — o ne nutraukusios jas). Be to, teorinė „priklausomo vystymosi“, „struktūrinės priklausomybės“, „technnologinės priklausomybės“ ir „periferinio kapitalizmo“ koncepcijų kritika. Šios koncepcijos, artimos viena kitai, buvo atidirbtos 60-aisiais m., nepriklausomai viena nuo kitos, daugiausiai Lotynų Amerikos tyrinėtojų A. Gunderio Franko, Theotonio dos Santoso, R. Stavenhageno, O. Fals Bordao,  E. Torreso Rivaso, M. Kaplano, E. Kardozo ir kitų.  Visi jie milžiniškame darbe aprašinėjo realios kapitalistinės ekonomikos kaip kvaziimperinę ekonomikos sistemą, kurią sudaro du ar trys segmentai: Metropolija — „pirmojo pasaulio“ šalys — ir periferija — „trečiojo pasaulio“ šalys (kaip variantas buvo aprašomas pusiauperiferijos šalių egzistavimas — geografiškai ir kultūriškai artimiausios metropolijai ir ekonomiškai išsivysčiusios „trečiojo pasaulio“ šalys). Periferijos ir pusiauperiferijos egzistavimo specifika yra priklausomybė (finansinė-ekonominė) nuo metropolijos, kuri primesdavo joms nepalankius technologinio vystymosi variantus (pasenusius, daug eikvojančius energijos ir išteklių, teršiantys gamtą ir t.t.) konservavo ekonominį ir socialinį atsilikimą ir diferencijaciją, trukdė pažangiausių technologijų įsisavinimui ir įdiegimui, pasmerkė šalis būti žaliavų ir technologijų priedėliais,  stimuliavo reakcingiausias politines formas (net fašizmą) [3]. Periferinio kapitalizmo koncepcijų teoretikai gana įtikinamai (remdamiesi konkrečiais tyrimais savo šalyse) parodė periferinio kapitalizmo buvimą aklavietėje, „besivejančio vystymosi“ negalimumą (kitaip tariant, modernizacijos), o taip pat tai, pavyzdžiui, kad valdančiosios klasės „priklausomo“, periferinio kapitalizmo šalyse neišvengiamai tampa visiškai kriminalizuotomis ir parazitiškomis arba pats periferiškumo faktas marginalizuoja periferinių šalių visuomenę, taip pat ir šių šalių darbininkų klasę (net tada, kai darbininkai turi darbą).

80-tųjų pabaigoje — 90-tųjų pradžioje, ryšium su Rytų bloko žlugimu, netikėtai aptikusiems Vakarų politinę mintį, modernizacijos teorija  buvo skubiai išimta iš archyvo (vienas iš „neomodernizacijos“ teoretikų E. Tiriakianas taip ir pavadino savo darbą: „Modernizacija: tegul atsiskleidžia pasaulyje“) [4]. Dabar modernizacijos teorija buvo taikoma jau ne tik „trečiajam pasauliui“, bet ir „antrajam“, tai yra Tarybų Sąjungai. Bet kadangi iškart tapo aišku, kad potarybinės erdvės atžvilgiu modernizacijos teorija dar mažiau adekvati (akivaizdu, kad industrializacija čia jau seniai įvyko; visuomenė buvo apsišvietusi; tradicijos buvo sumažintos minimaliai per antiburžuazinę transformaciją, ir t.t., ir t.t.), tai teko skubiai atidirbti daug „neomodernizacijos“ teorijų, kurios įvedė daugybę išlygų į klasikinį modelį (įtraukiant „vakarų tipo kapitalizmo“ ir „nevakarų tipo“, modernizacijos „grįžtamumo“ ir „negrįžtamumo“, „egzogeninio“ ir „nedogeninio modernizacijos pobūdžio, sąvokas. Labiausiai paplito įvairūs cikliško pobūdžio „neomodernizacionizmo“ variantai, teigiantys, jog modernizacija gali įvykti neribotą kartų skaičių — su besikintačiu pasisekimu. Pagal šią logiką Rusijoje arba TSRS pirmoji modernizacija įvyko 1861-1914 m. , antroji — tarybiniu laikotarpiu (atba net jos buvo dvi: viena 20-30-taisiais m. , kita 60-70-taisiais m.) ir, galiausiai, sekanti (paskutinė?) — potarybiniu laikotarpiu. Klasikiniu cikliško „neomodernizacionizmo“ darbu galima laikyti išleistą pas mus S. Hantingtono knygą [5], tiek pagarsėjęs savo „civilizacijų susidūrimo“ teorija, kuria apsiginklavo fašistai visame pasaulyje.

Mūsų ir Rytų Europos literatūroje „neomodernizacijos” koncepcijos aštriai kritikuojamos kaip propagandinės, nemokslinės ir nepagrįstos realiais faktais. Vis dėlto ir tarp įžymių vakarų politologų yra didelė specialistų grupė — visų pirma Rytų Europos ir buvusios TSRS specialistai, kurie aštriai kritikuoja „neomodernizacionizmą”. S. Cohan‘as, pavyzdžiui, įtikinamai įrodė, kad buvusioje TSRS vyksta procesas, kurį jis pavadino „demodernizacija”. [6]

Aktyvūs bandymai įdiegti mūsų socialiniuose moksluose (ir švietimo sistemoje) modernizacijos teoriją, susiję, sprendžiant iš visko, su tuo, kad potarybinė Rusija įsitraukia į pasaulinę kapitalistinės ekonomikos sistemą kaip periferijos šalis („trečiojo pasaulio šalis”). Tai reiškinys — sudėtinė vykstančio dabar pasaulyje globalizacijos proceso dalis.

Išnašos:

[1] — „Klasikiniai“ modernizacijos teorijos variantai žr.: Lerner D. The Passing of Traditional Society. Modernization on the Middle East. N.Y., 1958; Black C.K. The Dynamics of Modernization. N.Y., 1966.

[2] — Žr.: Apter D. The Politics of Modernization. Chicago — L., 1965; Levy M.J. Modernization of Society. Princeton, 1966; Eisenstadt S.N. Modernization: Protest and Change. Engelwood Cliffs, 1966; Мюрдаль Г. Современные проблемы «третьего мира». М., 1972. G. Myrdal’is — pasiekiamiausias mūsų auditorijai autorius — labai aiškiai aprašo visus Pietų Azijos sluoksnius kaip tinginius, dykinėtojus, sibaritus, kurie neturi elementaraus tvarkingumo, atsakingumo jausmo už pareigų ir darbo disciplinos laikymosi,  ir yra neiniciatyvūs, nepunktualūs, nedarbštūs ir t.t. Kad suprastume, kiek atvirai šis aprašymas turi rasistinį pobūdį, užtenka prisiminti, kad būtent šiose šalyse egzistuoja tradicinė „banko” sistema, kurioje valiutos milijonai juda iš rankų į rankas ir iš šalies į šalį be dokumentų, tik vieno sąžiningo partnerių žodžio pagrindu!

[3] — Žr.: Dos Santos T. El nuevo caracter de la dependencia. Santiago-de-Chile, 1968; Idem. Socialismo o fascismo: dilema de América Latina. Santiago-de-Chile, 1969; Id. Socialismo o fascismo. El nuevo caracter de la dependencia y el dilema latinoamericano. Buenos Aires, 1973; Frank A.G. El desarrollo del subdesarrollo. México, 1966; Id. Capitalismo y subdesarrollo en América Latina. La Habana, 1970; Id. América Latina: subdesarrollo o revolución. México, 1976; Fals Borda O. El Hombre y la tierra en Boyaca. Desarrollo histórico de una sociedad minifundista. Bogotá, 1973; Id. Historia de la cuestion agraria en Colombia. Bogotá, 1975; Torres Rivas E. Procesos y estructuras de una sociedad dependiente. Santiago-de-Chile, 1969; Id. Notas sobre las clases y el Estado en Centroamérica. San Jose, 1974; Stavenhagen R. Siete tesis equivocadas sobre América Latina. México, 1965; Id. Las clases sociales en las sociedades agrarias. México, 1971 etc. Deja, šie darbai neišversti į rusų kalbą, ir kitaip nei modernizacijos teoretikai, neįtraukti į mokslo apyvartą net apsakojimuose. Tačiau supaprastintame variante su „metropolijos — periferijos” sistemos funkcionavimo aprašymu galima susipažinti Wallerstein’o knygose: Wallerstein I. Pasaulio sistemų ir situacijų analizė šiuolaikiniame pasaulyje.  SP6., 2001; jo taip pat. Pažįstamo pasaulio pabaiga. XXI amžiaus sociologija. M., 2003. I. Wallerstein’as, naudodamasis savo priklausomybei nuo metropolijos (geografine — JAV ir kalbine — anglų), faktiškai pats sau pasisavino  60-tųjų m. Lotynų Amerikos teoretikų pasiekimus.

[4] — International Sociology, 1991, N 2.

[5] — S. P. Huntington. Trečioji banga. Demokratizacija XX amžiaus pabaigoje. M. , 2003.

[6] — Žr.: S. Cohan. Kryžiaus žygio nesėkmė. JAV ir postkomunistinės Rusijos tragedija. M., 2003

Aleksandras Tarasovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *