Aleksandras Tarasovas. „Partinis principas – paseno. Lietuvai reikia naujų judėjimo formų“

A.Tarasovas – kairysis Tarybų Sąjungos disidentas, Fenikso Instituto direktorius, postmarksistas, sociologas, filosofas. Plačiau Vikipedijoje.

Šiame straipsnyje A. Tarasovas atsako į marksistai.lt užduotus klausimus apie sociopolitinį aktyvizmą Lietuvoje.

Interviu pristatomas kaip straipsnių serijos dalis, kurioje marksistai.lt kolektyvas kalbina žymius kairiuosius veikėjus aktualiais klausimais.
 – Marksistai.lt

– Jau keli metai Lietuvoje palaipsniui buriasi kairiosios marksistinės iniciatyvių jaunuolių grupės, siekiančios savo šalyje kurti geresnį gyvenimą. Kokias socialinio-politinio aktyvizmo formas laikote efektyviausiomis ir kaip, jūsų nuomone, derėtų veikti Lietuvos marksistams?

– Na, nėra tokių veiklos formų, kurios visur ir visada būtų teisingos arba neteisingos. Marksistinis požiūris kaip tik reikalauja konkrečios situacijos analizės ir konkretaus sprendimo konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Tačiau kadangi jūsų Lietuvoje yra labai mažai ir esate pačioje ankstyviausioje stadijoje, manau, kad jūsų atveju būtinas revoliucinės teorijos įsisavinimo darbas bei jus supančios socialinės realybės analizė, taip pat derėtų užsiimti naujų kadrų paieška, kurie galėtų šiuos darbus atlikti. Nėra prasmės įtraukinėti kuo daugiau žmonių, jei neturite išdirbtos (bent jau bendrais bruožais) ideologijos. Todėl, kad tokiu atveju tiems žmonėms paprasčiausiai neturėsite ką pasiūlyti, išskyrus „nuogus“, jokiu teoriniu įdirbiu nepadengtus lozungus.

Nekalbu apie tai, kad visai kvaila apie save telkti visus iš eilės. Tai reiškia mulkių verbavimą ir provokatorių viliojimą.

Na, o kada sugebėsite plėsti savo gretas ir kartu didinti teorinę bazę, kada paaiškės, kas iš draugų ką gali daryti (t.y. kokioms veikloms rūšims turite talentą), jūs sugebėsite pereiti į kitas stadijas: aktyvesnį įsitikinimų propagavimą ir sistemiškesnį aplinkinių švietimą.

– O ką manote apie protestų organizavimą?

– Šitai vėlgi būtina spręsti kiekvienu atskiru atveju. Iš esmės aš galiu pasakyti, kad jūsų (mūsų) politiniai ir klasiniai priešai (o jie šiuo metu rankose turi valdžią) nebijo protestų tradicinėje jų formoje (t.y. demonstracijų ir mitingų). Jie žiūri į šias protesto formas kaip „garo nuleidimą“. Aš esu daug apie tai rašęs („sociologinių publikacijų“ – red. pas.). Galite bandyti analizuoti Lietuvą Rusijos arba „Pirmojo pasaulio“ šalių pavyzdžiu – neturiu duomenų, kurie man leistų išskirti Lietuvą į atskirą kategoriją. Be to, kaskart būtina užduoti sau klausimą, koks yra galutinis tikslas.

Juk jei jūsų galutinis tikslas – kapitalizmo sunaikinimas, žinoma, protestas vargu ar padės. Galbūt, priešingai, jei pasirodys esąs sėkmingas (pavyzdžiui, kokiu nors privačiu klausimu) jis panaikins nepasitenkinimo priežastys. Tokiu būdu kapitalizmo pozicijos bus sustiprintos: dar viena gyventojų grupė susidarys iliuziją, jog kapitalizmo sąlygomis galima pakankamai gerai gyventi.

– Tradicinė bolševikinė politika rėmėsi partiniu principu. Šiuo metu, de facto, Lietuvoje neturime nei vienos kairiosios partijos. Galbūt marksistinės partijos susikūrimas ir partinė veikla turėtų būti pirminis prioritetas?

– Šiuo metu partija – tai pasenusi sėkmingos revoliucinės organizacijos forma. Ši forma paseno, nes jūsų (mūsų) politinis varžovas rado jos neutralizavimo būdus. Šiandien bet koks pogrindžio ratelis yra aukštesniame išsivystymo lygyje, nei legalios politinės partijos. Dauguma dabartinių legalių politinių partijų, tokių kaip Rusijos Federacijos Komunistų Partija, užuot skatindamos eiti pirmyn, tempia šalį atgal. Tai primena Markso aprašytą „reakcinio socializmo“ reiškinį, kai socialistai kritikavo kapitalizmą formaliai iš socialistinės, o realiai – iš feodalinės perspektyvos.

Žinoma, tai reikalauja gilesnio įrodymo. Esu apie tai nemažai rašęs.

– Nemažiau už organizacijos ir jos veiklos pobūdį yra svarbūs tos veiklos turiniai. Kaip manote, ar kairiesiems judėjimams dera užsiimti aktyvia kova prieš seksualinę diskriminaciją?

– Šiuolaikiniai kairieji revoliucionieriai, tuo labiau su marksistine baze, privalo, savaime suprantama, pasisakyti prieš bet kokią diskriminaciją susijusią su prigimtiniais bruožais: ir prieš diskriminaciją pagal lytį, ir prieš diskriminaciją pagal nacionalinę ar rasinę priklausomybę, ir prieš diskriminacija pagal amžių ar išvaizdą (atrakcionizmą).

Kita vertus, kapitalizmas neįmanomas be diskriminacijos, todėl, kad diskriminacija – tai viso labo nelygybės forma, o kapitalizmas pagrįstas nelygybe.

Kairiųjų organizacijų viduje bet kokios diskriminacijos tuo labiau neturėtų būti! Arba tos organizacijos – ne kairiosios!

– Galų gale, viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduria Lietuvos kairieji, yra jų siejimas su sovietine praeitimi. Lietuvos gyventojai labai jautrūs bet kokioms kalboms, susijusioms su Sovietų Sąjunga. Ką jūs, kaip disidentas, galėtumėte patarti? Kokios pozicijos derėtų marksistams laikytis šiais klausimais?

Nuo to laiko, kai atgavote nepriklausomybę, valdžioje dominavusi klasė diktavo savo žaidimo taisykles ir pokalbiai apie praeitį vyko pagal jų kanonus, neabejotinai, melagingus. Jūs neprivalote pasiduoti šiai provokacijai ir šokti pagal svetimą dūdelę.

Visų pirma, negalima sutikti su tuo, kad tarybinis (sovietinis) tai jau lygu stalinistinis. Tarybų valdžia Lietuvoje iškilo 1918 metų gruodį be jokio Stalino, vietinių revoliucionierių, darbininkų, kareivių ir valstiečių pastangomis. 1919 metais Lietuva sutriuškinta daugiausia užsienio interventų (vokiečių ir lenkų) pajėgų dėka. Vadovaujančiąja Tarybų Lietuvos partija buvo Lietuvos Komunistų Partija, kuri atsirado iš Lietuvos Socialdemokratų Partijos – visą jos pagrindą sudarė vietiniai kadrai, neturėję jokių sąsajų su Stalinu.

Antra, TSRS nėra lygi stalinizmui. TSRS egzistavo iki Stalino, iki stalininio kontrrevoliucinio „Termidoro perversmo“ ir egzistavo po Stalino, po stalinizmo likvidacijos. TSRS nebuvo socialistine valstybe (tai buvo superetatistinė valstybė; plačiau skaityti čia), ta prasme stalinizmas apskritai mažai ką turi bendro su socializmu (komunizmu). Tas, kas sulygina šiuos dalykus yra arba beraštis, arba užsiima sąmoningu šmeižtu.

Trečia, netgi stalininės TSRS negalima visiškai atplėšti nuo likusio pasaulio ir įsivaizduoti, jog neegzistavo fašistinė Vokietija ar kriptofašistinė smetoninė Lietuva. Argi Smetonos Lietuva buvo demokratinė valstybė? Argi ten nekaraliavo fašistinis teroras, neegzistavo tribunolai, nevyko sušaudymai ir masinės represijos, neveikė Varnių konclageris?

Objektyviai (nesiimant dabar vertinti sovietų-vokiečių nepuolimo sutarties) Pabaltijo valstybės atsidūrė sunkioje situacijoje, kada taip ar anaip teko rinktis, su kuo jie išvien – su Vokietija ar su TSRS. TSRS, nepamirškime, gražino Lietuvai Vilniaus kraštą ir savanoriškai perdavė dalį teritorijos, įėjusios į Baltarusijos sudėtį, kurioje gyventojų dalį sudarė lietuviai (o po karo prie Lietuvos prijungtas ir Klaipėdos kraštas). Tuo tarpu Vokietija ne tik nesiruošė gražinti Klaipėdos krašto, bet dar ir likvidavo Lietuvos valstybingumą, prijungė ją prie Ostlando, planavo Lietuvoje surengti germanišką kolonizaciją, o lietuvius dalinai asimiliuoti, dalinai ištremti į Rytus, dalinai išnaikinti (apie Lietuvos žydų likimą aš net nekalbu).

Taip, sovietinės deportacijos buvo milžiniškos (110-120 tūkstančių?), tačiau deportacija – tai ne sušaudymai ir gerai žinoma, jog didžioji dalis deportuotųjų po 1956 metų amnestijos arba grįžo į Lietuvą, arba savo noru liko gyventi deportacijos vietose. Negana to, dalis (ir nemaža) deportuotųjų nusipelnė bausmės: argi jos nenusipelnė žydšaudžiai, smetoniniai fašistai, baltagvardiečiai, nacių kolaborantai? T.y. toli gražu ne visi deportuotieji buvo nekalti žmonės.

Hitlerio okupacijos metu Lietuvoje sunaikinta iki 470 tūkst. taikių gyventojų ir dar apie 230 tūkst. sovietų karo belaisvių. Todėl kai jums, kairiesiems, sako, kad jūs – „trėmimų teisintojai“, atsakykite savo oponentams, jog jie – fašizmo gynėjai, hitleriško genocido, nužudžiusio mažos Lietuvos teritorijoje 700 tūkst. žmonių, teisintojai! Kai jums sakys, kad jūs – „stribai“, atsakykite, jog nieko blogo šiame žodyje nėra. Naikinamieji batalionai (rus. „istrebitelnyje bataljony“ – red. past.) – tai kovos su fašistais ir jų kolaborantais būriai, jų kovotojus (galimai, jūs nežinote) antifašistai gana mielai vadino „jastrebukais“ (liet. „vanagiukais“ – red. pas.). Fašistų naikinimas – garbė, o ne gėda. Gėda – tai ginti fašistus, absoliutų politinį blogį. Tuo labiau gėda daryti tai Lietuvoje, kur fašistai ruošėsi sunaikinti lietuvius kaip tautą.

Atsisakykite, sekdami paskui savo priešus, vadinti kolaborantus „partizanais“. Partizanai Lietuvoje veikė fašistinės okupacijos metu ir jie buvo antifašistai. Partizanų Lietuvoje buvo virš 10 tūkst., įtraukiant tokias grupes, kaip Žemaičio, Gražinos, „Žalgirio“. Tai ir yra partizanai (beje, ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, ir lenkai – Lenkų patriotų sąjunga –, ir žydai – Fareinikte partizaner organizacijoje).

Lietuva Sovietų Sąjungoje buvo klestinčia sąjungine respublika, o be TSRS būtų buvus nacistinio Trečio Reicho dalimi su dalinai pavergta, dalinai išnaikinta tauta.

Ketvirta, reikia atvirai kalbėti, jog TSRS Lietuva (ir kitos Pabaltijo respublikos) buvo privilegijuotoje padėtyje, buvo tam tikra prasme „vitrina“, gavo didelį ekonominio, kultūrinio ir mokslinio vystymosi stimulą, o iki TSRS Lietuva buvo viso labo „buferine zona“, žaliaviniu išsivysčiusių Vakarų prielipu.

Ir po TSRS Lietuva vėl pavirto į „skurdžią Europos Sąjungos giminaitę“, su masine bedarbyste ir darbo jėgos emigracija, deindustrializacija, su įspūdingu socialiniu susiskaldymu ir skurdo augimu, su katastrofa kultūros srityje.

Penkta, reikia atvirai sakyti, jog jokio TSRS atkūrimo nebus, tai praeitas etapas, todėl pati tema yra neaktuali, reikia ne grįžimo į Sovietų Sąjungą, o kapitalizmo likvidacijos ir naujos revoliucinės valdžios įsitvirtinimo atskirose šalyse bei visame pasaulyje.

– Dėkojame už atsakymus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *