Aleksandras Tarasovas. „Pasaulinė revoliucija II“

Straipsnyje rusų marksistas Aleksandras Tarasovas kalba apie du XX a. bandymus sukelti pasaulinę revoliuciją – bolševikų ir Ernesto Che Gevaros. Antroje straipsnio pusėje autorius rašo apie naujos, XXI a. pasaulinės revoliucijos perspektyvas, aptaria taktiką ir strategiją, nurodo, kodėl, pasak jo, partinė organizacijos forma paseno ir tapo lengvai įveikiama, siūlo alternatyvas šiai organizacijos formai. Kaip autorius nurodo įžangoje, dėl straipsnio radikalumo, jo nesutiko spausdinti nė vienas Rusijos kairysis leidinys. – Marksistai.lt

Grįžimas prie globalinės revoliucinės strategijos, remiantis XX amžiaus patirtimi. *

* Straipsnis parašytas remiantis pranešimu, perskaitytu tarptautinėje konferencijoje „Changelling Entangled Hegemonies in Central and Eastern Europe and Elsewhere“ Budapešte 2005 spalį.

2009 metų autoriaus įžanga

Atkreipiu skaitytojų dėmesį į tą faktą, kad šis straipsnis buvo parašytas 2005 m. spalio – 2006 m. sausio mėnesiais. T.y. beveik prieš 4 metus. Todėl visas suderintas teksto datas, (pvz. 15 metų atgal), statistinius duomenis, pavyzdžius ir t.t. reikia lyginti nuo straipsnio parašymo laiko.

Mano nuostabai man nepavyko per paskutinius metus rasti nė vieno leidinio – popierinio arba elektroninio – įskaitant tuos, kurie laikomi tikrai kairiaisiais, kurie būtų sutikę spausdinti šį tekstą. Kažkodėl šis tekstas sukėlė natūralų siaubą ir atrodė „pernelyg radikalus“ (visai ar „dabartinėmis sąlygomis“).

Todėl dabar, kai atsirado tokia galimybė, aš iš principo nusprendžiau nieko nekeisti straipsnio tekste, palikdamas viską taip, kaip buvo prieš 4 metus tam, kad duočiau skaitytojui galimybę nusistebėti ir užduoti klausimą: kokį gi „kabliuką“ galėjo rasti kairiųjų leidinių redaktoriai šiame tekste, kad jo nespausdino?

Nors, žinoma, aš galėjau duoti daug pavyzdžių. Sakykime, pavyzdžiui, rinkimai Gvatemaloje, kur Rigoberta Menčiu įtikinamai nugalėjo apygardose, kurių gyventojai praktiškai nemoka ispaniškai, o kalba Majų–kičų kalbomis ir pralaimėjo identiškojesocialinėje aplinkoje ten, kur gyventojai kalba ispaniškai ir kur jie, pasirodo, nesugeba pasipriešinti priešrinkiminei buržuazinių partijų demagogijai. Arba, pavyzdžiui, Nepalas, kur maoistai atėję į valdžią turėjo visiškai išversti savo dokumentaciją, propagandą ir t.t. į anglų kalbą ir čia pat Indijos spec. tarnybų (taip pat D. Britanijos ir, aišku, JAV) ekspertai  pasinaudojo kalba, kad gautų informaciją. Greitai perdirbti ir pasiūlyti savo klientūrai Nepale tokią strategiją, kuri pridarytų ganėtinai rimtų problemų maoistams. Arba Kolumbijos pavyzdys. Tai yra vienintelė šalis, kurią aš žinau, kur ne dešinieji, o kairieji įsisavino infrastruktūros griovimo taktiką (susprogdindami naftotiekį ir t.t.). Dėl to visi likusieji kairieji juos smerkė ir gėdino. Ir pagaliau įtikino atsisakyti tokios taktikos kaip „klasinio vengimo“. Tarp kitko, prieš šios kampanijos pradžią, kairiųjų organizacija FARC turėjo tiktai 4500 karių, o jos pabaigoje 12000 karių. Kas įrodo teisingą materialistinį požiūrį į politiką (nepamirškime, kad politika – tai tik koncentruota ekonomika). Galiausiai aš galėjau parašyti apie isterišką amerikiečių administracijos reikalavimą Bušo jaunesniojo valdymo pabaigoje automatiškaipanaudoti karinę jėgą prieš bet kokią šalį, kuri pabandys apriboti JAV priėjimą prie angliavandenių. Taigi vėl, kaip buvo daug kartų paskutinio šimtmečio pabaigoje, dešinieji (kapitalistai) praktiškai pasirodė daugdidesniais materialistais už kairiuosius, ir, manau, iki to laiko, kol situacija nepasikeis, kol kairieji nepakeis (moralizavimo) kalbų į kalbas apie karinę jėgą, jokių pergalių kairieji nepasieks. Nuslėptasis idealizmas keršys už save.

2009 metų, rugsėjo 37 d.

Pasaulinis istorinis Tarybinio bloko žlugimas III pasauliniame kare („šaltajame“) duoda mums galimybę galiausiai grįžti prie globalinės revoliucinės antiburžuazinės strategijos.

XX amžiuje tokia strategija, pagrįsta globalia vizija ir klasiniu požiūriu, buvo pasiūlyta tik 2 kartus. Pirmą kartą buvo pasiūlyta bolševikų, gerai suprantančių, kad Rusijos revoliucijos likimas priklauso nuo pasaulinės revoliucijos, kad joks „socializmo sukūrimas atskirai vienoje šalyje yra negalimas“ ir sąmoningai reikalaujančių pasaulinės revoliucijos. Norint įgyvendinti šį tikslą buvo sukurtas Kominternas.

Pradžioje pasaulinė revoliucija buvo suprantama, kaip revoliucija išsivysčiusiose Europos šalyse, bet labai greitai bolševikai atkreipė dėmesį į „trečiojo pasaulio“ šalis, visų pirma į kolonijines ir pusiau kolonijines Azijos šalis.

Ši strategija buvo atmesta po stalininio kontrrevolicinio perversmo. Atėjusi į valdžią Tarybų Sąjungoje per šitą perversmą smulkioji buržuazija (konkrečiai – valdininkija, o pagal socialinę kilmę iš esmės smulkioji kaimo buržuazija) jokiais būdais nebuvo suinteresuota tęsti revoliuciją revoliucine kova ir su ja susijusia rizika. Kaip ir visa buržuazija apskritai, ji siekė stabilumo (ir tas faktas, kad specifinėmis Tarybinėmis sąlygomis valdininkija buvo tik virtuali smulkioji buržuazija, esmės nekeičia, nes stabilumas – tai socialinės psichologijos kategorija, socialinis elgesys). Revoliucinė klasių kovos strategija buvo pakeista kontrrevoliucine strategija RealpolitikKlasinė pozicija buvo pakeista valstybine, t. y. klasių ir jų politinių atstovų pasipriešinimas buvo pakeistas valstybės pasipriešinimu. Ir vėliau karinių–politinių blokų supriešinimas (NATO prieš Varšuvos paktą, Vakarai prieš Rytus ir t.t.). Tai tapo nusiritimu į klasikinę politiką, kai valstybės tarptautinėje arenoje visada remiasi klasinės eksploatacijos pagrindais.

Įsitvirtinusi Tarybų Sąjungoje (o vėliau ir jos satelitinėse valstybėse) visuomeninė santvarka – superetatizmas (apie superetatizmą smulkiau žiūrėkite mano straipsnyje „Superetatizmas ir socializmas“), pagrįstas industriniu gamybos būdu ir valstybinės nuosavybės gamybos priemonėmis, būdamas porinis ir tam tikra prasme alternatyviu kapitalizmu (alternatyva, primenu, tai pasirinkimas iš dviejų arba daugiau vienodų variantų) vieno industrinio gamybos būdo rėmuose, objektyviai buvo orientuotas į vieningą su kapitalizmu pasaulinę ekonomiką, į taikų bendradarbiavimą, o ne į karą iki pilnos pergalės.

Be abejo, Tarybinės valdžios viršūnės nuo stalinizmo laikų buvo pasiruošusios atsisakyti pasipriešinimo prieš buržuazinį pasaulį, bet negalėjo to padaryti dėl buržuazinio pasaulio pozicijos: gamybos priemonių eksproriacija iš privačių savininkų tiek išgąsdino buržuaziją ir tapo tokiu pavojingu pavyzdžiu, kad TSRS ir kapitalistinių šalių konflikto atsisakymas galėjo būti pagrįstas tik eksproprijuotos nuosavybės grąžinimu ankstesniems savininkams. Tai suprasdama stalininė, o po to ir postalininė TSRS vadovybė, buvo priversta pratęsti valstybinį, karinį ir ideologinį pasipriešinimą prieš vakarus, tuo labiau, kad tik apeliuodama  į 1917 m. Spalį galėjo įrodyti savo vyriausybės teisėtumą.

Tačiau valstybinio pasipriešinimo strategija iš pat pradžių buvo pasmerkta pražūčiai: tai buvo tipinė, gerai žinoma strategija iš klasinės eksplotatoriškos visuomenės strategijos istorijos, pagrįsta valstybine mobilizacija, t.y. galiausiai materialinių, techninių jėgų ir resursų pasipriešinimu (įskaitant karinę ir žmogiškąją jėgą). Akivaizdu, kad TSRS (netgi su satelitais) buvo silpnesnė (turėjo mažiau resursų), nei likęs pasaulis (kapitalistinis pasaulis). Bet ir dėl ideologinių priežasčių (kadangi tarybinės superetatistinės viršūnės buvo priverstos naudotis svetima sau socialistine ideologija – kaip priedanga) TSRS negalėjo taip atvirai grobti ir engti „Trečiojo pasaulio“ šalių kaip tai darė Vakarai.

Taigi, TSRS ir jos sąjungininkų žlugimas šitame globaliniame pasipriešinime buvo tik laiko klausimas. Šis žlugimas ir įvyko 15 metų atgal – mūsų akyse – greitai po to, kai Vakaruose iškilo TNK su kapitalizacijos apimtimi didesne nei Tarybų Sąjungos kapitalizacija (visų pirma reikia suprasti, kad pasaulio ekonomikoje TSRS buvo viena didžiulė monopolija, kuri buvo priversta, kitaip nei Vakarų monopolijos, konkuruoti su visais Vakarais pagal visas produkcijų rūšis, o antra, prarasti didelę dalį pelno išlaikydama karines pajėgas ir socialinius siekius).

Klasinis konfliktas – kitoks nei valstybinis, vystosi pagal kitus dėsnius ir pagrįstas kitu principu: tai ne skirtingų šalių ir blokų kova, kai tarpusavyje kariaujančios jėgos yra pasiruošusios visiškam gyventojų ir viso liaudies ūkio sunaikinimui priešo teritorijoje. Tai kova tarp tarpusavyje kariaujančių klasinių jėgų už vienus ir tuos pačius liaudies ūkio objektus (ir resursus). Nė viena iš pusių šioje kovoje nesuinteresuota sugriauti ir sunaikinti (tuo labiau visiškai) šių objektų ir resursų. Juk net ir pats įžūliausias reakcionierius nenumes atominės bombos ant savo gamyklų tik todėl, kad šios gamyklos šiuo metu yra užgrobtos jo pačio darbininkų. Būtent šis apribojantis faktorius duoda realią galimybę revoliucinėms jėgoms nugalėti netgi tais atvejais, kai priešininkas objektyviai stipresnis.

Antrą kartą pasaulinės revoliucijos strategija buvo pasiūlyta Ernesto Če Gevaros žinomame „Laiške trims žemynams“. Primenu, kad šiame laiške Če paskelbė JAV žmonijos priešu, kvietė sukurti „du, tris, daug Vietnamų „ „Trečiojo pasaulio“ šalyse. Visų pirma tam, kad atskirtų imperialistines šalis nuo „Trečiajame pasaulyje“ esančių žaliavų, energijos ir ekonominių bazių. Antra, tokiu būdu įtraukti imperializmą į tokį lokalinių karinių konfliktų skaičių kapitalistinėje periferijoje, kad priverstų imperializmą žlugti ekonomiškai. Faktiškai Če pasiūlė globalinio partizaninio karo strategiją – būtinai perkeliant ją į „Pirmojo pasaulio“ šalių teritoriją, kad priešas negalėtų jaustis ramiai netgi savo kapitalistinės metropolijos tvirtovėse, kad jis būtų priverstas vesti ginkluotą kovą  savo namuose ir kad ši kova pagilintų jo ekonomines ir politines problemas bei tokiu būdu būtinai įstumtų „Pirmąjį pasaulį“ į atvirus klasinius konfliktus.

Šią strategiją Če pasiūlė visiems imperializmo priešams, taip pat ir Tarybinei vyriausybei. Nors iki to laiko Če jau neturėjo iliuzijų dėl TSRS, tačiau jis suprato, kad objektyviai – tegul netgi prieš Tarybinės nomenklatūros valią, TSRS buvo Vakarų imperializmo priešas. Tačiau kontrrevoliucinė Tarybinė vadovybė, kaip ir reikėjo tikėtis, atmetė Če strategiją, pavadindama ją „avantiūristine“. „Avantiūristų“ etiketė buvo priklijuota ir visiems, prijaučiantiems Če Gevaros pasiūlytai strategijai. Be abejo, kad 60–ųjų pabaigoje ir 70–ųjų pradžioje Tarybinė nomeklatūra – kaip socialinė grupė – jau ruošėsi būti ne tiktai valdytoja, bet ir planavo tapti privačios nuosavybė savininke, t.y. atsisakyti ir taip svetimos sau socialistinės ideologijos. Taip pat ruošėsi ir įjungti Rytų bloko šalis į kapitalistinį pasaulį. Netgi 70–ųjų metų „naftos krizė“, teisingai numatyta Gevaros, niekaip nepaveikė Tarybinės nomenklatūros elgesio.

Kuomet patys imperialistai pagirtinai įvertino Če Gevaros pasiūlytą strategiją. Neatsitiktinai Zbignevas Bžezinskis * vėliau ciniškai prisipažino, kad Reigano valdymo metais būtent „du, trys ir daug Vietnamų“ strategiją Vašingtonas sąmoningai panaudojama prieš TSRS. Tam, kad sužlugdytų TSRS ekonomiką, JAV privertė Tarybų Sąjungą įsitraukti į daugumą konfliktų visame pasaulyje (Afganistanas, Lenkija, Etiopija, Angola, Mozambikas, Kambodža, Nikaragva). Če Gevaros strategija, kaip ir tikėtasi, pasirodė sėkminga.

* Zbignevas Bžezinskis (g. 1928) – JAV politologas, sociologas, valstybės veikėjas, imperializmo ideologas. – Marksistai.lt

Be kita ko, šios strategijos elementais aktyviai naudojosi JAV, kad destabilizuotų kairiuosius režimus. Pavyzdžiui, de facto partizaniniu karu, išplėtotu ultradešiniųjų  Čilėje vadovaujant Aljendai, buvo siekiama sunaikinti liaudies ūkio objektus ir visų pirma sugriauti infrastruktūrą (tiltus, kelius, elektros perdavimo linijas, hidroelektrines, šachtas ir t.t.). Šis karas greitai sukėlė sunkias ekonomines problemas, daugumos gyventojų nepasitenkinimą Aljendos režimu ir sėkmingai paruošė šalį 1973 m. rugsėjo 11 d. kariniam perversmui.

Ekonominis embargas, blokuojantis prekių importą iš nepalankių Vašingtonui režimų, plačiai buvo naudojamas ir iki šiol tebėra naudojamas JAV kaip destabilizacijos ginklas.

Karinių veiksmų perkėlimas į priešo teritoriją („kontrrevoliucijos eksportas“) buvo sėkmingai išbandytas Afganistane (iš Pakistano teritorijos), Mozambike (iš Pietų Afrikos Respublikos), Angoloje (iš PAR okupuotos Namibijos), Nikaragvoje (iš Hondūro).

Tuo pat metu imperializmo priešai niekur nesistengė panaudoti savo teritorijos kaip aktyvaus partizaninio karo užnugario bazės, iš kurios revoliucijos jėgos tiek periodiškai, tiek ir metodiškai galėtų sėkmingai smogti klasiniam priešui. Niekur nebuvo strategiškai griaunama masinė infrastruktūra, norint destabilizuoti ekonomiką. Niekas nebandė blokuoti, paralyžuoti arba sugriauti tradicinių kelių, kuriais „Trečiojo pasaulio“ materialiniai resursai patenka į „Pirmąjį pasaulį“. Niekas nebandė netgi dezorganizuoti biržos darbo, panaudojant kompiuterių atakas (nors, suprantama, tai lengvai buvo galima padaryti!) ir t.t., ir pnš. Atvirkščiai, tie silpnieji, dėl žmonių ir priemonių ribotumo – karo perkėlimo į metropoliją bandymai, kuriuos padarė revoliucionieriai „Pirmojo pasaulio“ šalyse, buvo apstulbinti kontrrevoliucinės Tarybinės vyriausybės. Šiems revoliucionieriams buvo priklijuotos „provokatorių“ „CŽV agentų“ (arba „Pekino agentų“) etiketės. Po to Tarybinė vyriausybė su pasitenkinimu priėmė politinio priešo (Vašingtono) logiką, prilygindama ginkluotą revoliuciją terorizmui.

Bet jeigu Če Gevaros XX a. 60–ųjų metų pabaigoje analizė buvo teisinga, ­tai ji dar teisingesnė šiandien. Nuo paskutinių XX a. dešimtmečių – ir ypatingai po TSRS ir Rytų bloko kracho – vis didėjančiu tempu vyksta gamybinių sričių uždarymo arba konservacijos procesas „Pirmojo pasaulio“ šalyse ir augančios pramonės perkėlimas į „Trečiąjį pasaulį“. Vėliau prie jo aktyviai prisidėjo pramoninės produkcijos sumažinimo „Pirmojo pasaulio“ šalyse taktika ir pramoninės gamybos perkėlimas į „Trečiojo pasaulio“ šalis. Vadinasi, metropolija vis atviriau materialiai priklausoma nuo periferijos, todėl tampa vis labiau pažeidžiama dėl pasaulinio partizaninio karo strategijos.

Išvedus vidurkį iš šešių skirtingų tarptautinės ekonomikos žinynų duomenų, gauname, kad 2000–2002 metais kapitalistinių metropolijų priklausomybė (įskaitant Australiją, Naująją Zelandiją ir Izraelį) nuo periferijos atrodė šitaip:

Pagal energijos tiekimą – 52% (o jeigu imti tiktai angliavandenilių žaliavą, tai 79%);
Pagal metalus – 81%;
Pagal cheminės pramonės žaliavas – 89%;
Pagal maisto pramonės žaliavas ir žemės ūkio produkcija – 46%;
Pagal žaliavas ir lengvosios pramonės produkciją – 67%.

Iš tikrųjų priklausomybė yra kur kas didesnė, nes oficiali statistika neatspindi realios padėties. Kaip pavyzdį paimsiu makiladorus *. Meksikietiški makiladorai, pagal savo teisinį statusą, skirstomi į tris kategorijas. Taigi, trečiosios kategorijos makiladorų (naudojančius eksteritorialumo teisę) produkcija nepatenka į Meksikos statistiką, tačiau patenka į JAV statistiką. Be to, ir pačios gamyklos yra už JAV ir dirba jose ne JAV piliečiai, o meksikiečių darbininkai (kurių, žinoma, JAV statistika neįtraukia). Tokiu būdu gauname, kad oficiali JAV statistika, skaičiuojant amerikietiškų gamyklų produkciją, pagamintą makiladoruose, ne tik pervertina bendrą JAV gamybą, bet ir išpučia amerikiečių darbininkų produktyvumą.

* Makiladorai – tam tikros rūšies įmonės. Plačiau: http://en.wikipedia.org/wiki/Maquiladora. – Marksistai.lt

Yra daugybė gyvenimiškų pavyzdžių, įrodančių neatitikimą oficialios statistikos ir realios padėties neatitikimą. Sakykime, kažkada man atvežė kompiuterį iš JAV. Dokumentuose nurodyta, kad jis buvo surinktas Silicio slėnyje. Kai kompiuteris sugedo, jis buvo išrinktas ir paaiškėjo, kad Silicio slėnyje buvo pagaminta tik motininė plokštė, o visa kita – Taivane, Indonezijoje, Singapūre, Malaizijoje, Tailande, Indijoje ir Pietų Korėjoje. Nors, žinoma, į statistiką jau įtrauktas šis kompiuteris, kaip „pagamintas JAV“. Kitas pavyzdys: viena buvusi mano mokinė, gyvenanti dabar Miunchene, nupirko vyrui kostiumą parduotuvėje, prekiaujančioje tik prabangiais vokiškais vyriškais kostiumais. Dokumentuose nurodyta, kad jį pasiuvo žymi ir solidi vokiška įmonė. Ir tik namie, lygindana kelnių vidų, mano mokinė pastebėjo mažą etiketę, iš kurios paaiškėjo, kad kostiumas iš tikrųjų buvo pasiųtas Oršoje (Baltarusija). Ir vėl gi, nėra jokių abejonių, kad ši prekė įtraukta į statistiką, kaip pagaminta Vokietijoje.

Kitaip tariant, kapitalistinė metropolija („pirmasis pasaulis“) tapo kapitalistinės periferijos („trečiojo pasaulio“) kolektyviniu eksploatatoriumi. Dėl milžiniško pelno, kurį gauna Vakarų monopolijos iš „trečiojo pasaulio“, „pirmojo pasaulio“ šalyse yra vykdomas per pelno perskirstymo sistemą, taikant mokesčius, masinis liaudies papirkimas, įskaitant ir  plačiuosius darbininkų sluoksnius. Vadinasi, metropolija vis ryškiau ir aiškiau įgauna parazituojančios strutktūros pobūdį – tarsi metropolija Romos imperijoje, gyvenanti dėl kaimyninių žemių ir provincijų eksploatacijos bei plėšimo.

Pats darbininkų papirkimas nerodo nieko naujo ar unikalaus: šį fenomeną jau seniai aprašė  marksistų klasikai, kurį pavadino „darbininkų aristokratija“. Tiesiog šiandien neįtikėtinai milžiniškas pelnas leidžia išplėsti šitą strategiją kur kas plačiau.

Tuo pat metu kartu su šiuo reiškiniu kapitalitinės metropolijos valdantieji sluoksniai ir klasės, padarę išvadas iš bolševikų ir kitų revoliucijų patyrimo, vykdo sąmoningą politiką, kuri maksimaliai mažintų darbininkų klasės skaičių (visų pirma pramonės proletariato) „Pirmąjame pasaulyje“, kad pakeistų klasinę gyventojų sudėtį, padidintų smulkiųjų savininkų ir asmenų skaičių, dirbančių aptarnavimų, paslaugų ir pramogų sektoriuje; asmenų, tiesiogiai priklausančių nuo valdančiosios klasės interesų ir priklausančių jau parazituojančioms arba pusiau parazituojančioms socialinėms grupėms. Pirkliai, liokajai, prostitutės ir juokdariai išstumia tuos, kurie savo darbu pagamina materialias gėrybes – betkokios civilizacijos pagrindą.

Vadinasi, tradicinė kairiųjų orientacija į darbininkų klasę metropolijos šalyse pasmerkta žūti: visų pirma dėl to, kad papirkta darbininkų klasė negali būti revoliucinė, o antra dėl to, kad pati ši darbininkų klasė labai sparčiai nyksta, kas, žinoma, reiškia, kad krenta ir šios klasės įtaka visuomenėje.

Socialdemokratų ir leiboristų degradacija iki neoliberalų visai nėra atsitiktinė ir tuo labiau nėra piktos valios produktas: tai natūrali reakcija į socialinius pakitimus, vykstančius Vakarų Europoje.

Iš čia išplaukia revoliucijos perspektyvų nebuvimas „Pirmojo pasaulio“ šalyse (parazitai ir eksploatatoriai nebūna revoliucionieriais) ir revoliucijos centrų persikėlimas į „Trečiojo pasaulio“ šalis. Kairieji „Pirmojo pasaulio“ šalyse neturi ateities – jeigu, aišku, nekreiptume dėmesio į gėdingą Europos socialdemokratų ir leiboristų kelio pakartojimą ateityje, kai išdavę savo idealus tapo stambiojo kapitalo įrankiais.

Labiausiai pastebima tai, kad šiuolaikiniai kairieji metropolijos šalyse nesugebėjo pasiūlyti jokios strateginės kovos, išskyrus reformistinę: kovą už mažumų teises, moterų lygybę, imigrantų ir benamių teises, aplinkosaugą ir t.t. – tai yra pasiūlė veiksmus, kurie  dalinai pagerina kapitalizmą (kas leidžia padaryti kapitalizmą patrauklų daugumai ir tokiu būdu sumažinti kovotojų už socializmą skaičių), o ne sunaikinti jį. Visa tai, aišku, visai nepavojinga kapitalo valdžiai.

Lygiai taip pat kapitalizmui nepavojingas ir taip vadinamas antiglobalizmas – ypač savo ciniška reformistine forma, propaguojamaATTAC(procento atskaičiavimas iš finansinių spekuliacijų numato šių spekuliacijų plėtrą ir vystymąsi; plačiau). Ir jo karnavališkas būdas, ypač labai patinkantis vakarų kairiesiems (karnavalas, pagal apibrėžimą, ne kova, o spektaklis – dar Metternichas sakė: kol liaudis šoka – ji nepavojinga).

Organizacijos plane strategija, pasiūlyta „antiglobalistų“ – masinis judėjimas vietoj griežtai „totalitariškai“ centralizuotų organizacijų – neturi perspektyvos dėl to, kad visų pirma šie judėjimai nepavojingi klasiniam priešui ir jo spec. tarnyboms, o antra, nes politinis priešas jau rado ir išbandė praktikoje priešnuodį prieš šią strategiją: išmoko kurti, taip pat ir dėl finansinio papirkimo, kontrrevoliucinio, reakcinio pobūdžio masinius visuomeninius judėjimus. Tai parodė „spalvotojų revoliucijų“ patirtis Jugoslavijoje, Ukrainoje, Gruzijoje (ir kas mažiau žinoma – Bulgarijoje ir Rumunijoje).

Šiuolaikiniai vakarų kairieji parodė savoskurdumąjau tuo faktu, kad nesugebėjovadovauti (ne sakau: organizuoti) nei vienam masinio radikalaus pasipriešinimo atvejui prieš neoglobalizmą politiką „Pirmojo pasaulio“ šalyse. Pradedant žvejų ir uostų darbininkų gatvių kovomis su policija Ispanijoje ir baigiant riaušėmis prancūzų HLM–uose.

Yra, žinoma, galimybė išgelbėti savo reputaciją – tie „pirmojo pasaulio“ kairieji, kurie sąmoningai visą likusį gyvenimą atiduos visas savo jėgas revoliucinei kovai „Trečiojo pasaulio“ šalyse. Kai kurie 60–70–ųjų metų vakarų kairieji parodė tokį pavyzdį dar XX amžiuje: tie prancūzų, ispanų, italų draugai, kurie prisijungė prie geriljos „trečiojo pasaulio“ šalyse; tie Šiaurės Amerikos kairieji, kurie nusprendė atvykti į Venesuelą, kad taptų Hugo Chavezo vyriausybės patarėjais, ir taip pat tie, kurie (kaip RAF) atvirai paskelbė save ginkluotu „Trečiojo pasaulio“ revoliucinių jėgų atstovu „Pirmąjame pasaulyje“.

Tarybiniu laikotarpiu iš Maskvos visiems pasaulio kairiesiems primestas požiūris, kad labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės šalys yra arčiausiai socialistinės revoliucijos – požiūris ne marksistinis, ne dialektinis, ir ne mokslinis, o pozityvistinis. Pats Marksas buvo dialektikas ir gerai suprato, kad visuomeninis progresas klasiškai padalintose, eksploatatoriškose visuomenėse vyksta ne pagal pozityvistines schemas, o įgyvendinamas tų jėgų, kurios iš ankstotampa šio progreso aukomis, – ir tiesiogiai apie tai rašė „Filosofijos skurde“.

Vienintele globalios revoliucinės strategijos perspektyva šiandien tampa strategija kurti revoliucinius židinius „Trečiojo pasaulio“ šalyse, horizontalius ryšius tarp šių židinių, ignoruojant „Pirmąjį pasaulį“, jo imperinius, kultūrinius institutus ir kalbas. Po to sekanti ginkluota kova, sukilimų organizavimas, „laisvųjų zonų“ sukūrimas ir valdžios užgrobimas konkrečiuose šalyse, kurios vėliau sąmoningai turi tapti pasaulinio revoliucinio proceso užnugario bazėmis

Šią strategiją negalima buvo įgyvendinti XX amžiaus pradžioje: superetatistinės revoliucijos, panašios į bolševikų, de facto išspręsdavo buržuazinės revoliucijos uždavinius (industrializacija, agrarinis klausimas ir kultūrinė revoliucija), ir todėl buvusios periferijos ir pusiau periferinės šalys (kur, būtent ir vyko antiburžuazinės revoliucijos) buvo priverstos mokytis iš metropolijos šalių, priimti jų kultūrą ir technologijas. Be to, revoliucinių pajėgų periferijų šalyse horizontalius ryšius, dėl neišvystytos komunikacijos, informacinių techonologijų ir nacionalinės pasaulio izoliacijos, buvo labai sunku sukurti (dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Britanijos imperijos kolonijų revoliucionieriai buvo priversti kalbėtis per metropoliją pačios metropolijos kalba).

Dėl globalizacijos šitos kliūtyspranyksta. Tuo labiau, jog nėra jokio būtinumo perimti šiuolaikinę Vakarų kultūrą, nes ji degradacinė kultūra; po XX a. 70–ųjų m. metropolijų kultūra ir humanitariniai mokslai, kurios sugadino poststruktualizmas ir postmodernizmas, taip ir nesukūrė pasauliui rimtų išradimų (kas, beje, tipiška parazituojančioms visuomenėms). XX a. pradžioje kapitalizmas klestėjo, buržuazija – jeigu žiūrėtume ne nacionaliniu požiūriu, o pasaulinio – vis dar buvo kylančiąja klase, susijusi visų pirma su realia materialine gamyba. Šiandien kapitalizmas apibrėžė savo kokybinio vystymosi ribas ir liko vystytis tik kiekybiškai, grobuoniškai išnaudojant pasaulines atsargas, o buržuazijos klasė susijusi visų pirma su finansų sfera – ir netgi šios sferos viduje daugiausia su spekuliatyviu, virtualiu kapitalu. Dabartiniame kapitalizme nėra tokios patyrimo, kuris kažką reikštų antikapitalistinėms jėgoms.

Masinės kultūros pergalė meno ir literatūros srityje, postmodernizmo pergalė ir mokslinio požiūrio atmetimas humanitariniuose moksluose, „multikultūrizmo“ ir „politkorektiškumo“ pergalė socialiniame gyvenime, obskurantizmo pergalė, religinio fundamentalizmo ir neoliberalizmo pergalė šuolaikinėje Vakarų ideologijoje – ne atsitiktinumas, o dėsningumas, susijęs su parazituojančiu metropolijos pobūdžiu. Menas ir literatūra, filosofija ir humanitariniai mokslai šiuolaikiniuose Vakaruose neturi jokios progresyvios visuomeninės vertės (šitas tinka ir vakarų kairiesiems – užtenka sulyginti atvirai popkultūrinius, bulvarinio lygio Antonio Negri „Imperija“ ir „Multitude“ bestelerius su jo iš ties rimtais ir tikrai pionieriškas 60–70–ųjų metų darbais). Mes pagaliau gyvename tokiu laiku, kai galima ir reikia ne mokytis kultūros iš išsivysčiusių kapitalistinių šalių (nėra ko mokytis), o vystyti savarankiškai pasipriešinimo pagrindą buržuazinei „kultūrai“.

Deja, technologinio „Pirmojo pasaulio“ pranašumo neįmanoma ignoruoti. Ir kalbama ne tik apie karinį pranašumą, bet ir apie politinės ir visuomeninės scenos kontrolės pranašumą, organizacijų ir individų, socialinio elgesio ir socialinio veiksmo kontrolę. Imperializmas aktyviai vysto ir įgyvendina tai praktikoje. Spec. tarnybų dėka, gavusių išskirtines teises ir įgaliojimus (dėl to ir buvo išpūsta „antiteroristinė“ isterija), totalaus stebėjimo ir totalios kontrolės metodus ir mechanizmus ir, žinoma, totalaus nuslopinimo.

Vadinasi, pagal bendras taisykles galės išgyventi, įsitvirtinti ir sukurti revoliucinius židinius tik tos revoliucinės jėgos, kurių nepaveiksimperializmas. Kitaip tariant, revoliucinėms jėgoms reikalingos autonominės zonos. XX a. patirtis parodė, kad efektyvios autonomijos zonos yra tokios organizacijos formos, kurios ignoruoja įstatymus ir klasinio bei politinio priešo kontrolės valią ir kurių klasinis ir politinis priešas negali efektyviai paveikti jėga dėl to, kad neturi patikimos informacijos apie jų padėtį. Tai, pavyzdžiui, pogrindis ir partizaninis būrys.

Klasinis ir politinis priešas primeta savo žaidimo taisykles per valstybę, kaip tiesioginę klasinio nuslopinimo mašiną ir per „pilietinę visuomenę“ – kaip dubliuojančią (formaliai nepriklausomą nuo valstybės) klasinio nuslopinimo sistemą. Tačiau dar Gramsci nurodė, kad būtent dėl esančios kapitalizme šios dubliuojančios represyvios sistemos, „pilietiškos visuomenės“, revoliucinės jėgos sugebės laimėti tik tada, kai priešpastatys buržuazinės „pilietiškos visuomenės“ insitutams savo institutus, antiburžuazinės „kontr–pilietiškos visuomenės“, tai yra sukuriant tokias visuomenines sferas, kurios nepaveikiamos priešo ir kurios teritorijoje jos nėra leidžiamos. XX a. patirtis parodė, kad tai revoliucinės kultūros teritorija, revoliuciniai „pilietinės visuomenės“ institutai, labiausiai save pilnai įgyvendinę geriljos praktikoje (Kinijos,Vietnamo, Kubos, Bisau Gvinėjos, Nikaragvos patirtis).

Visi bandymai žaisti svetimoje teritorijoje, buržuazinės „pilietinės visuomenės“ teritorijoje, neišvengiamai žlugo, nes buvo legalios veiklos strategijos priešo sąlygomis  šios visuomenės viduje (turint tikslą „įgauti hegemoniją“) vietoje to, kad būtų buržuazinės „pilietinės visuomenės“ griovimo, naikinimo strategija.

Strategiškai teisinga yra ne buržuazinės „pilietinės visuomenės“ institutų ir buržuazijos kultūrinių institutų dubliavimas, o jų atsisakymas, pakeičiant juos kitais institutais – tokiais, kuriuos tiesiogiai reikalauja sukurti pasaulinės revoliucijos uždaviniai. TSRS po 20–ųjų metų ir Vakarų bloko šalys visai neatsitiktinai kultūriniu (ir tuometiniu) aspektu buvo labai buržuazinės: jos nebuvo revoliucinėmis šalimis. Iš šios liūdnos patirties reikia būtinai padaryti išvadas ir nepakartoti Tarybų Sąjungos ir kitų superetatistinių valstybių patirties. Kitaip tariant, jau šiandien reikia kruopščiai išanalizuoti (kritiškai, žinoma) ankstyvą revoliucinę kultūrinę–visuomeninę Tarybų Rusijos 20–ųjų m. patirtį, pirmųjų revoliucinių metų Vietnamo, Kubos, Nikaragvos ir t.t. revoliucijų patirtį.

Galiausiai, pagrindinė pergalės sąlyga yra atsisakymas pagrindinių pasaulio imperializmo kalbų. Visų pirma (ir būtina) anglų kalbos. JAV, būdamos pasauliniu žandarmu, sąmoningai primeta visam pasauliui anglų kalbą kaip tarptautinę kalbą: taip palengvindama valdyti pasaulį. Visai neatsitiktinai, kad pastaraisiais metais radikalių antiburžuazinių jėgų laimėjimai (kad ir lokaliniai) buvo pasiekti ten, kur šios jėgos ignoravo anglų kalbą (ir stengėsi išvengti kitų pasaulinio imperializmo kalbų, tokių kaip prancūzų ir vokiečių): tai Čiapasas, kur revoliucinė propaganda vyko majų kalba; Ekvadoras ir Bolivija, kur revoliucinė propaganda vyko visų pirma kečujų ir aimarų kalbomis; Nepalas ir Indija, kur maoistų partizanai propaguoja vietinėmis kalbomis (ir tik kraštutiniu atvejiu – hindi ir nepali). Kitaip tariant, pasaulinis imperializmas pražiopsojo šiuos pasipriešinimo židinius būtent dėl savo imperinio pasitikėjimo. Dėl įsitikinimo, kad visi svarbūs dokumentai bus būtinai išversti į anglų kalbą.

Metropolijos kalbų (būtinai – anglų) boikotas horizontaliais ryšiais revoliucinių jėgų periferijose – ir mokinantis vienu metu kalbų pas vienas kitą – padarys šias jėgas kur kas mažiau paveikiamas imperializmo ir kur kas pavojingesnes jam.

Pasaulinės revoliucijos strategija pasauliniu partizaniniu karu, kylančiu iš „Trečiojo pasaulio“ yra ilgalaikė strategija (netgi regioniniams veiksmams). Patirtis rodo, kad pasiruošimas bet kokiam kariniam pasipriešinimui reikalauja daug laiko: 20–25 metų prireikė pasiruošti sukilimui Čiapase; 20 metų pasiruošti „Sendero luminoso“ geriljai Peru; maoistų gerilja Nepale ir Indijoje pradėta kurti organizacijomis pogrindyje (arba nuėjusiomis į pogrindį) 60–ųjų pabaigoje; pergalingus masinius gatvės streikus Ekvadore ir Bolivijoje organizavo indėnų sąjungos, sukurtos 70–ųjų metų viduryje. Vadinasi, ši strategija, žinoma, neturi nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu „tuščiažodžiavimu“ apie „revoliucijos sukūrimą per vieną dieną“. Apie tai mėgsta šnekėti (ir mėgsta kritikuoti) mūsų ir vakarų „akademiniai kairieji“. Šie „akademiniai kairieji“ savo kritika tik slepia savo baimę, savo negalią aktyviai kovoti ir savanaudį interesą, išsaugodami status quo: jie daugiau ar mažiau sėkmingai įsitaisę buržuazinės visuomenės viduje ir bijo dėl „staigių permainų“ prarasti tai, ką turi. Mėgstamas „akademinių kairiųjų“ užsiėmimas (laisvu laiku, kai nereikia dirbti buržuaziniuose akademiniuose institutuose ir rašyti akademinių straipsnių buržuaziniams akademikų žurnalams) – tai „mokslinių konferencijų“ vedimas. Tačiau pasaulinėje istorijoje nežinomas nei vienas atvejis, kad mokslinė konferencija sukeltų socialinę revoliuciją!

Galima iš anksto numatyti, kad revoliuciniai centrai persikėlė į kapitalistinę periferiją, tai „naujos periferijos“ šalys (buvusios Vakarų bloko šalys), priklausančios arba pretenduojančios į pusiau periferijos šalių statusą, paskutinės prisijungs prie revoliucinės kovos. Vienos iš jų – tos, kurioms iš tiesų pavyks tapti pusiau periferijos šalimis (kol kas, tai aiškiai pasisekė tik Slovėnijai) dėl pačio pusiau periferijos statuso. Likusios – dėl to, kad sėkmingai vystytųsi revoliucinis judėjimas šiose šalyse reikia, kad būtų įgyvendintos dvi sąlygos, reikalaujančios nemažai laiko:

1. Turi pasikeisti kartos.  Iš istorinės arenos turi pasitraukti revoliucijai neperspektyvi „sovietinė“ karta, o vėliau ir apnuodyta antikomunistine propaganda karta, kuri entuziastiškai sutiko kapitalizmą;

2. Turi vėl atsikurti sunaikintos kontrrevoliucinės stalininės biurokratijos valdžios savarankiško radikalaus kairioiojo opocizicinio judėjimo tradicijos.

Galiausiai būtina suvokti tai, kad teritorijos, išvaduotos iš kapitalizmo revoliucijos jėgų – tai tinka ir ištisoms šalims – negali būti niekuo kitu, kaip tikpasaulinės revoliucijos užnugario bazėmis. TSRS patirtis parodė, kad betkoks kitas bandymas, kita strategija yra savižudybė. Objektyviai šiandien nėra sąlygų socialistinei revoliucijai: niekur pasaulyje gamybinės jėgos neišsivystė tiek, kad būtų už ekonominės formacijos ir industrialinio gamybos būdo ribų. (Visos pasakos apie „postindustrialinę“ visuomenę yra kliediesiai, pagrįsti parazituojančio pobūdžio, kurį priėmė šiandien „Pirmasis pasaulis“. Pagal šią logiką turtingi kapitalistinių miestų kvartalai visada buvo „postindustrialine visuomene“). Taigi, būtina apibrėžti ir antiburžuazinės bei socialistinės revoliucijų sąvokas, kad neapgaudinėtume savęs ir kitų. Būsimosios antiburžuazinės revoliucijos neišvengiamai bus superetatistinės ir visuomenės, kurias sukurs šios revoliucijos, bus labai netobulos. Superetatistinių visuomenių egzistavimo pateisinimas bus tas, kad jos taps socialinių–ekonominių ir kultūrinių antikapitalistinių eksperimentų zonomis (kur atrankos būduformuosis nauji – postburžuaziniai – kultūra, psichologija ir visuomeniniai santykiai) ir taps pamatu revoliucijoms kitose šalyse, kurių grandinė galų gale pribaigs pasaulinį kapitalizmą.

Šia prasme neigiama superetatistinių šalių (TSRS ir kitų) patirtis neįkainojama, nes leidžia iš anksto turėti supratimą apie pavojus, objektyviai gresiančius laimėjusioms antiburžuazinėms revoliucijoms.

Socialistinė revoliucija, kuri gali būti tik pasaulinė ir kuri vystysis ne pagal tuos dėsnius, kuriais vystosi buržuazinės ir superetatistinės revoliucijos – ateities reikalas. Tačiau antiburžuazines revoliucijas galės pamatyti  ir sudalyvauti jose mūsų amžininkai. Galiausiai reikia turėti omeny, kad ateitis atvira. Ir jeigu šios strategijos globalizuojančiame pasaulyje negalės dėl kokių nors priežasčių panaudoti kairieji, ją galės įgyvendinti koks nors kitas „Pirmojo pasaulio“ priešas, pavyzdžiui, islamo radikalai, kurie šiandien reiškiasi kaip jėga, regionaliai kovojanti prieš vakarų imperializmą, bet kurie kairiųjų neveikiamumo sąlygomis gali tapti globalia jėga (ir būtent ši antiimperialistinė potencija daro šiandien islamistinį radikalizmą tokį patrauklų pasaulyje – ne veltui vien Vokietijoje kasmett 10 tūkstančių vokiečių pereina į islamą).

2005 m. spalio 10 d. – 2006 m. sausio 18 d.
Aleksandras Tarasovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *