Andrius Mingėla. „Regioninė istorijos samprata“

Straipsnyje pristatoma regioninė-formacinė istorijos samprata, būdinga marksizmui. Tai daroma fragmentiškai, deskriptyviai. Parodomas bendras, istorinis šio požiūrio vaizdas. Straipsnis naudingas tuo, jog įrodo, kad Rusijoje vyravo Azijinis vystymosi kelias, aptaria Lietuvos istoriją. Straipsnio pabaigoje pradėti samprotavimai apie valstybių gyventojų kolektyvinę sąmonę su klasikiniu marksizmu nieko bendro neturi.

Regioninis–formacinis požiūris į istoriją yra materialistinio požiūrio į istoriją tipas. Materialistinį požiūrį į istoriją suformavo K. Marxas, teigęs, jog žmogaus būtis yra neatsiejama nuo materialių jo gyvenimo sąlygų. Istorijos raida skirstoma į laikotarpius pagal dominuojančias ekonomines formacijas (pirmykštė bendruomenė, vergovė, feodalizmas, kapitalizmas, komunizmas). Regioninė istorijos samprata Marxo ne itin išplėtota, tačiau būdamas gyvas jis įžvelgė, jog Azijos (išskyrus Japonijos dėl jos izoliuotumo) ir Europos formacijos skyrėsi savo administravimu (Azijos valstybių valdžia pasižymėjo despotizmu, gamybos priemonės dažnai priklausė valstybei, Dievam arba panašiai abstraktybei, o valdantieji neva buvo tik „administratoriai“). Svarbu tai, jog Tarybų Sąjungos ekonomiką, remiantis regioniniu požiūriu į istoriją, galima priskirti azijiniam vystymosi keliui.

Formacinį–regionionį požiūrį į istoriją bei teoriją apie Azijinį gamybos būdą taip pat plėtojo ir lietuvių istorikas bei marksistas Edvardas Gudavičius.
– Marksistai.lt

Pirmykštė bendruomenė ir vergovė

Pirmoji pirmykštė santvarka* buvo banda. Žmonės užsiminėjo rinkimu, medžiokle. Po to perėjo i aukštesnę – giminę. Ypatingą vaidmenį atliko ugnis, kurią saugojo moteris, atsirado matriarchatas, laikotarpis kuriame moteris atliko svarbiausią vaidmenį: saugojo ugnį, gimdė vaikus. Giminė buvo pasmerkta žūčiai dėl kraujomaišos, todėl kad kraujomaiša giminėje buvo neišvengiama (palikuonys buvo su išsigimimais), todėl netoli gyvenančios, panašiai kalbančios giminės ėmė jungtis į gentis. Kada atsirado gentis, matriarchatinė santvarka nubluko, atėjo antrasis etapas patriarchatas – pagrindinis yra vyras, kuris gali žvejoti, medžioti…

Autorius žodį „santvarka“ vartoja ne marksistine, o bendrąja prasme (visuomenės tvarkos, o ne ekonominės formacijos). Marksistai.lt past.

Atsiradus gentims prasidėjo tarpusavio genčių kariniai susidūrimai: kovojant dėl žemių, vergų. Ir tada vykstant stambioms karinėms operacijoms giminingos gentys ėmė jungtis į genčių sąjungas, čia atsirado: žemaičiai, prūsai, lietuviai. Susidarius genčių sąjungoms išryškėjo turtinėdiferenciacija. Tai yra genčių sąjungos nariai, kurie vykdavo į karus, turtėdavo, o tie kurie nedalyvavo – skursdavo.

Karinės demokratijos laikotarpyje išryškėja turtinė nelygybė bei pradeda irti pirmykštė bendruomenė. Atsiranda skirtingi visuomenė sluoksniai, kurie skirstomi pagal turtingumą, tam kad reguliuotų visuomenės sluoksnių, jų tarpusavio santykius, reikalingas mechanizmas skirtas kontroliuoti visuomenės sluoksnių tarpusavio sluoksnį. Karinės demokratijos laikotarpiu ima ryškėti valstybės pamatai.  Valstybės tipą nusako ekonominės valstybės pagrindas bei politinė santvarka.

Po pirmykštės susidaro vergovinėsklasikinės (praėjusios visus etapus). Klasikinė Europos valstybė buvo: Graikija, Roma. Kitos Europos valstybės nepraėjo visų vergovės etapų o trečios iš vis peršoko vergovę (Lietuva). Turi savo visuomeninius sluoksnius: vergai ir vergvaldžiai. Ekonominis vergovinės valstybės pagrindas yra vergovinė žemės nuosavybė, kuria naudojosi tik vergvaldžių visuomeninis sluoksnis. Ekonominė formacija turi savo pradžią ir pabaigą. Vergovinė ekonominė formacija nėra išimtis. Ji atsirado dar pirmykštėje bendruomenėje, kada prasidėjo turtinė diferenciacija, tačiau tuo metu verg. santykiai savo įtaka bei kiekiu nusileisdavo pirmykštei bendruomeninei santvarkai. Ir tik tada kai verg. santykiai įveikė pirmykščius bendruomeninius, ėmė kurtis vergovinės valstybės. Nes pasirodė jog vergoviniai santykiai progresyvesni už pirmykščius bendruomeninius.

Feodalizmas

Ilgainiui ir vergoviniai santykiai ir vergovėje pasiekė aukščiausią savo išsivystymo lygį ir tapo jau savotišku stabdžiu ekonomikoje, toje teritorijoje užsimezgė progresyvesni feodaliniai santykiai, kurie tuo laiku ėmė varžytis su vergoviniais santykiais ir galiausiai juos įveikė. Kada feodaliniai santykiai išstūmė vergovinius santykius valstybė virsta feodaline valstybe. Feodalizme egzistuoja visuomenės sluoksniai, kurie skiriasi savo santykiu su žeme, nes feodalinės žemės nuosavybė yra feodalizmo santvarkos pagrindas. Feodalinės visuomenės sluoksniai:

1.FEODALAI (didikai/kunigaikščiai ir bajorija);

2.VALSTIEČIAI

Feodalizmo pagrindas yra PAVELDIMUMAS.

1.

2.

KARINĖS DEMOKRATIJOS LAIKAS

3.

KARINĖS DEMOKRATIJOS LAIKAS

4.

VERGOJINĖ NUOSAVYBĖ PASIEKIA VIRŠŲ PRIEŠ PAT BENDRUOMENINIUS SANTYKIUS

5.

SUSIDARO VERGOVINĖ VALSTYBĖ

Žemės valdymo formos:

1. ALODAS (paveldima žemėvaldos forma) – tai pagrindinė teisė paveldėti žemę, kuria naudojosi didikai arba Lietuvoje vadinami kunigaikščiai.

2. BENEFICIJA – tai žemė skirta už karinę tarnybą arba šiaip tam tikram laikui, dažniausiai iki mirties, su šia žemėvaldos forma atsirado BAJORIJA, išeiviai iš valstiečių.

3. FEODAS – tai paveldima, bajorų beneficinėmis teisėmis valdoma forma. Kitaip tariant, paveldima beneficija.

1)

2)

3)

Feodalizmas turi savo bruožus, kurių egzistavimas parodo ar yra toje valstybėje feodalizmas ar ne. Visų pirma feodalinėje valstybėje turi egzistuoti visos 3 feodalinės žemėvaldos formos. Kartu su jomis atsiranda ir visi feodaliniai sluoksniai. Esminis feodalizmo bruožas yra katalikybė, nes tai susiję su bažnytinės žemėvaldos atsiradimu. Egzistuoja aksioma: kur buvo katalikybė, ten buvo feodalizmas. Valstybės, kuriose buvo feodalizmas, vystėsi europinio vystymosi keliu. Kitas bruožas tai yra miestų savivalda, su kuria gimsta naujas feodalinis luomas – miestiečiai, išeiviai iš amatininkų, pirklių. Labai svarbus bruožas yra rašytinė teisė, kuri išsivystė iš tradicinės arba paprotinės teisės. Politinių galimybių sulyginimas tarp bajorų ir didikų (leidimas vienodom sąlygom dalyvauti valstybės valdyme). Feodalizmas pasiekė savo aukščiausią lygį, kurio metu ieškoma naujųjų ekonominių sričių, atsiranda cechaimanufaktūros, kartu ir samdomasis darbas, su pastaruoju nauji visuomenės sluoksniai: darbininkaiburžuazija.

Feodalinė žemės nuosavybė praranda savo vertę, nes turtingumo matu tampa pinigų kiekis. Feodalizme užsimezga nauji ekonominiaikapitalistiniai, santykiai, kurie ilgainiui nukonkuruoja feodalinius santykius, taip feodalinę ekonominę formaciją keičia kapitalizmo ekonominė formacija. Kiekviena ekonominė formacija turi savo laikotarpius, kurie pažymi tos formacijos ekonominių santykių išsivystymo lygį.

Kai kurios Europos valstybės, nepatekusios į Romos imperijos sudėtį, nepergyveno vergovės ir iš pirmykštės bendruomenės perėjo tiesiai į feodalizmą. Tačiau visos valstybės, kurios pergyveno bent dvi iš anksčiau minėtų santvarkų prieš pasiekiant feodalizmą ir kapitalizmą, priskiriamos prie Europinio vystymosi kelio valstybių. Tuo tarpu Graikija ir Romos imperija pergyveno visas tris ekonomines formacijas ir jos vadinamos klasikinėmis vakarų Europos vystymosi kelio valstybėmis. Tačiau pasaulio istorijoje žinoma ir dar viena ekonominė formacija, kuri vadinama azijiniu gamybos būdu ir kurią pergyveno Azijinio vystymosi kelio valstybės. Todėl pasaulinio vystymosi istorija egzistuoja du vystymosi keliai, azijinis ir europinis, kurie nulėmė dabartinį išsivystymo lygį. Šie du vystymosi keliai išsiskyrė irstant pirmykštei bendruomenei:

Europinis:

Azijinis:

Azijinis vystymosi kelias

Azijinio tipo valstybės, skirtingai nuo europinio vystymosi tipo, susidarė neiširus pirmykščiams visuomeniniams santykiams. Todėl Azijinėje valstybėje toliau vyravo bendruomenės nuosavybė, tačiau šį kartą ji priklausė ne visai ten gyvenančiai bendruomenei, bet vienam valdovui, pvz. Egipto faraonui. Tokia ekonominė formacija, tarnaujanti vieno žmogaus (arba jo aplinkos) interesams, gimdo autoritarizmą , diktatūrą ir tokia valstybė negali tapti teisine valstybe, kaip Europinio tipo, nes čia teisė yra valdovo žodis arba pozicija.

Egiptas:

Jeigu Europino tipo valstybės pereina iš vienos ekonominės reformos į kitą, tai Azijinio tipo per visą savo istorijos vystymosi bėgį išlieka toje pačioje Azijinio būdo gamybinėje formacijoje ir keičiasi tik technologijos. Geopolitine prasme ribos reikia ieškoti (Azijoje ir Europoje) remiantis istorinio politinio vystymosi kriterijumi:

Azijinį tipo būdą nagrinėjo visa eilė filosofų, tačiau ypač tiksliai ir detaliai jį apibūdino XIX amžiaus pradžioje K. Marksas ir jo bendražygis F. Engelsas. Pastarasis apytikriai nustatė geopolitinę ribą tarp Azijos ir Europos XIX a. antroje pusėje. Anot jo, ši riba buvo Lenkija ir Mažoji Rusija. „Mažoji Rusija“ – tai Lietuva , ji buvo prijungta 1795m. Rusija yra Azijinio tipo valstybė – štai kodėl ilgą laiką Tarybų Sąjungoje buvo tylima apie Azijinį vystymosi kelią.

1934 m. Maskvoje Stalino iniciatyva buvo sukviesta mokslo konferencija, kurioje „vienbalsiai“ nustatyta, kad Marksas ir Engelsas „suklydo“, ir minėtieji straipsniai buvo išimti iš Markso ir Engelso raštų. Nuo to laiko jie tapo daugiau niekada prieinami Tarybų Sąjungos mokslininkams, tik perestroikos laikotarpiu jie vėl perleisti. Toje pačioje konferencijoje sudaryta istorikų grupė, kuri turėjo perrašyti TSRS istoriją pagal Europinį vystymosi kelią. Šie istorikai teigė, kad Rusija, kaip ir daugelis Europinio tipo valstybių, nepergyveno vergovės, o tiesiai iš pirmykštės bendruomenės perėjo prie feodalizmo. Pagal Europinį pavyzdį jie sudarė ir feodalinės visuomenės sluoksnius, kuriuos sudarė: bojarinai ir bajorai (bojarinai-didikai) bei valstiečiai. Tačiau Europinės feodalinės žemės nuosavybės esmė yra santykis su žemės nuosavybe arba paveldimumas. Iš Rusijos istorijos matosi, kad žemės paveldėjimo teisės rusų bajorai ir bojarinai neturėjo. Tai puikiai iliustruoja Rusijos caro Ivano Rūsčiojo (XVI a.) suorganizuota opričnina.

Caras pasirašė raštą skirtą Maskvos gyventojams, kuriame teigė, jog nesugrįš į Maskvą tol, kol nesusidoros su nepaklusniais bojarinais. Caras apsistojo kaime netoli Maskvos, į kurį atvyko jo šalininkai, vadinami opričninkais. Opričninkai sudarė kariuomenę, kurios pagalba bojarinai, gyvenantys centrinėje Rusijoje, buvo nuvaryti nuo savo žemių. Šis faktas rodė, jog Rusijoje neegzistuoja jokios feodalinės žemėvaldos formos, kadangi bojarinai neturėjo jokios teisės į žemės nuosavybę. Vadinasi, alodai neegzistavo – nėra net kalbų apie feodus ar beneficijas.

Pirmasis Rusijos imperatorius, PETRAS I-asis, dar XVII a keliavęs po Vakarų valstybes suprato, jog Rusijos atsilikimas glūdi jos ekonominėje ir politinėje sistemoje. 1714 m. jis išleido dekretą dėl žemių nuosavybės Rusijoje, tik po šio dekreto buvo galima juridiškai įtvirtinti savo žemės nuosavybę. Tačiau šis reiškinys masiškai nepaplito. Kitą vertus, politinėje sistemoje pokyčių neįvyko. Tad Rusijos kaimo pagrindą sudarė valstiečių bendruomenės, be to,  nebuvo jokios rašytinės teisės dokumentų, reglamentuojančių valstybės bei gyventojų santykius. Tiesa, XV-XVI a. buvo išleisti du teisynai, tačiau tai buvo baudžiamosios teisės dokumentai. Baudžiamosios teisės dokumentai azijinio tipo valstybėse būdavo.

Rusija buvo pasienyje su Europinio tipo valstybėmis ir ji buvo veikiama Europinių valstybių, todėl visiškai natūralu jog jau 1819 m. Rusijoje galų gale įsitvirtino feodaliniai santykiai, tačiau jie nebuvo vyraujantys. Vyravo Azijinis gamybos būdas, ekonomikos pagrindu buvo kaimas. XIX amžiaus II-oje pusėje įvyksta pramoninis perversmas, ypač paveikęs kalnakasybos sritį. Atsirado nauji stambūs kapitalistai, tad, vyraujant Azijiniam gamybos būdui, galime surasti ir feodalinių bei kapitalistinių santvarkų požymių.

1905 m. spalio 17 d. Rusijoje priimta pirmoji konstitucija, kuri įtvirtino konstitucinę monarchiją. Ėmė veikti Rusijos parlamentas – duma. Tačiau ir visuomenės pagrindu išliko valstiečių bendruomenė. 1907 m. Tulipinas paskelbė žemės reformą. Jos esmė buvo išardyti valstiečių bendruomenes ir sukurti ūkininkų sluoksnį. Reformos rezultatas buvo milžiniškas, iki I-osios pusės Rusija ėmė eksportuoti grūdus į užsienį, ko anksčiau niekada nebuvo. Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje į valdžią atėjo bolševikai vadovaujami Lenino. Jie vėl sugrąžino Rusiją į Azijinį vystymosi kelią. Dar 1919 m. buvo vykdoma karinio komunizmo politika, kuri neleido turėti jokios privatinės nuosavybės, viskas eksproprijuota valstybės naudai. Šios politikos padariniai Rusijoje taip pat buvo kolosalūs – prasidėjo badas. Tą supratęs Leninas 1921 m. paskelbė naująją ekonominę politiką, sutrumpintai – NEP. Ji leido kurti smulkų bei vidutinį verslą, atgaivino šalies ūkį.

Tačiau po 1924 m., mirus Leninui, lyderiu tapo Stalinas, kuris kryptingai pasunkino valstybę Azijiniu vystymosi keliu. Stalinas vadovavo jau ne Tarybų Rusijai, o Tarybų Sąjungai, įkurtai 1922 m. gruodžio 30d. Stalinas Azijiniam gamybos būdui uždėjo socializmo skraistę. Tai reiškė, kad Tarybų Sąjunga oficialiai socializmą, o iš tiesų grįžta prie bendruomeninės nuosavybės įtvirtinimo.

Pirmiausia Stalinas įvykdė valstybės industrializacijos politiką. pagal kurią visos pramonės šakos buvo sutelktos valstybės rankose. Po to pravesta kolektyvizacijos politika, kuri įtvirtino kolektyvinius ūkius kaime, visoje valstybėje, bei sunaikino ūkininkų sluoksnį. Kolūkiai tebuvo senųjų valstiečių bendruomenių išraiška. 1936 metais gruodžio 5d. TSRS priimta Stalininė konstitucija, kuri įtvirtino šalyje valstybių visuomeninę bei kolūkinę ir kooperacinę nuosavybes. Tai reiškė, kad valstybėje nebeliko vietos privačiai nuosavybei. O minėtos konstitucijos nuosavybės formos buvo ne kas kita, kaip ankstesnė bendruomeninė nuosavybė. Tarybų Sąjungos valdymo sistema taip pat buvo tipiška Azijinės valstybės sistema.

Visa valdžia buvo sutelkta TSKP (TSKP politinis biuras) rankose. Pastarųjų vietininkų TSKP buvo tos respublikos komunistų partijos pirmasis sekretorius, pvz.: Gruzijos (GKP), Moldavijos (MKP), Lietuvos (LKP)… lyderiai. Be to Lietuva pagal administracinius padalijimus buvo skirstoma į miestų ir rajonų KP organizacijas, pvz.: LKP-Šiaulių miesto partinė organizacija, LKP-Šiaulių rajono organizacija, kuriems taip pat vadovavo pirmieji sekretoriai, tai buvo savotiški vietininkai tam tikram regione. Už paklusnumą, darbą gaudavo privilegijas, ne tokias kaip Egipte, bet pritaikytas XX a. Tai yra specialūs butai, ligoninės, poilsio namai, parduotuvės.

Tokioje sistemoje buvome priklausomi Rusijai nuo pat 1795 m., Trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, iki 1915 m. (Pirmojo pasaulinio karo vokiečių okupacijos). TSRS priklausėme 1940.06.15-1941.06.24 (pirmoji sovietinė okupacija) ir nuo 1944 vasaros (rugpjūčio) iki 1990m. kovo 11 d. (antroji sovietinė okupacija).

Japonija

Tačiau Azijos žemyne būta ir išimčių, ryškiausia – Japonija. Rašytiniai šaltiniai mini, kad Japonai kardo įsmeigimu į žemę žymėdavo savo žemės teritoriją (panašiai kaip su pjautuvu – lietuviai, su kardu – norvegai), šis faktas byloja, kad Japonija vystėsi analogiškai kaip ir Europos tautos. Tai, kad Japonija vystėsi ne azijiniu, o europiniu būdu reiškia, jog Japonijoje buvo feodalizmas. Tokį Japonijos vystymosi kelią lėmė kelios priežastys:

1. Japonija yra salynas , atskirtas nuo Azijos žemyno: tai trukdė Japonijai tiesiogiai kontaktuoti su žemyne gyvenančiomis tautomis. Ši sąlyga padėjo Japonams savarankiškai susikurti savo vystymosi kelią.

2. Japonijoje pagal jos reljefą egzistuoja didelis žemės deficitas, kuris neleido Japonams gyventi didelėmis bendruomenėmis, o mažos bendruomenės greičiau ir lengviau skilo į atskiras šeimas, pradėjusias ūkininkauti atskirai.

Lietuva

Lietuvos geopolitinę padėtį galime nusakyti taip: Vidurio Europos rytinis pakraštys. Vidurio Europai priskiriame todėl, kad ji nuėjo analogišką vystymosi kelią, kaip Vidurio Europos valstybės: Vengrija, Lenkija, Čekija. Rytiniam pakraščiui todėl, kad ji atsirado ryčiausiame Vidurio Europos valstybių taške, tiesiogiai kontaktuojančiame su azijinio tipo valstybėmis. Norėdami įrodyti, jog Lietuva yra europinio tipo valstybė, turime įrodyti, kad Lietuvoje buvo feodalizmas. Feodalizmas turi savo bruožus, todėl reikia pažiūrėti ar tie bruožai buvo Lietuvoje. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1219 m. 21 Lietuvos kunigaikštis pasirašė taikos sutartį su Haičiu ir Volynia. Tai įrodė, jog begimstančios Lietuvos valstybės teritorija jau buvo paskirstyta tarp 21 Lietuvos kunigaikščio. O tai reiškia, kad tuo metu Lietuvoje egzistavo 21 kunigaikščių arba didikų giminė, disponuojanti paveldima feodalinės žemės nuosavybe – alodais.

Kada Lietuvoje atsirado beneficija, o kartu bajorija, nėra tiksliai nustatyta, tačiau manoma, kad šis procesas prasidėjo apie XIII a. vidurį arba antrąją pusę. Tačiau galime tiksliai pasakyti, kad 1387m. pagal Jogailos privilegiją, apsikrikštiję Lietuvos bajorai gavo feodo teises, t.y. jų žemė tapo paveldima. Pagal šią privilegiją apsikrikštijusiems bajorams Jogaila dovanojo valstiečius, norėdamas juos paversti valdomais t.y. įbaudžiavinant bajoras negalėjo turėti savo valstiečių, kol jis neturėjo savo žemės. Logiškai galime teigti, kad prieš 1387 m. privilegiją bajorams suteikusią feodo teises, anksčiau Lietuvoje turėjo atsirasti beneficija, pagimdžiusi bajoriją. Kitaip be beneficijos negalėjo būti nei bajorų, o tuo labiau feodų. Vadinasi, nuo 1387 m. etninėje Lietuvoje egzistavo visos 3 feodalinės žemėvaldos formos.

1387 m. Lietuva priėmė krikštą (Žemaitija okupuota kryžiuočių ir apkrikštija 1413 m., po Žalgirio mūšio). Tais pačiais metais Jogaila išleido privilegiją skirtą Vilniaus vyskupijos sudarymui, suteikiant jai žemes, esančias aplink Vilnių, su visais valstiečiais, atleidžiant pastaruosius nuo valstybinių prievolių. Taip Lietuva tapo katalikiška valstybe, kurioje atsirado bažnytinė žemėvalda. Dar viena 1387 m. savivaldos privilegija, arba Magdenburginės teisės, suteiktos Vilniaus miestui. Rašytinė teisė Lietuvoje taip pat atsirado 1387 m. – visos 3 Jogailos privilegijos ir buvo rašytinės tesės dokumentai.

Ir vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai leido privilegijas. 1468 m. Kazimieras išleido teisyną, kurio atskiri straipsniai apėmė įvairias teisės sritis. Tačiau viduramžių teisės viršūne tapo Lietuvos statutai. Įstatymų rinkiniai apėmė visas teisės sritis, kurių pirmasis pasirodė 1529 m. antrasis 1566m. ir trečiasis 1588m. Galiausiai paskutinį feodalinį bruožą, lygias politines bajorų teises, Lietuva įgavo 1569 m. po susijungimo su Lenkija į vieną valstybe. Tokiu būdu aiškiai matyti, kad Lietuvoje buvo feodalizmas.

Feodalizmas įdiegė lietuvių tradicijose privatinės nuosavybės jausmą, kurio Azijinių valstybių gyventojai netūrėjo. Šio jausmo negalėjo panaikinti net prijungimas prie Rusijos imperijos 1795m. 1918m. lapkričio mėn. atkurta Lietuvos valstybė ir vėl grįžo į Europinį vystymosi kelią. Ji atkūrė teisę į privačią nuosavybę, bendrai į privačią veiklą ekonomikoje, prekyboje,…. Gyvena bei valdo pagal tuo metu galiojančias konstitucijas (iš 6 konstitucijų 3 laikinos), tačiau Lietuvos sugrįžimą į Europą sustabdė 1940.06.15 pirmoji sovietų okupacija (o vėliau, 1944m. vasarą, ir antroji sovietų okupacija). Lietuva vėl buvo įjungta į Azijinės Tarybų Sąjungos sudėtį ir buvo ten iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Beveik 170 m. Lietuvos priklausymas Azijinei valstybei padarė tam tikrą psichologinę įtaką eiliniam žmogui. Visų pirma europinio tipo žmogui būdingas individualizmas, tuo tarpu Azijinio piliečiui įvairiais būdais išmaišomas individualizmas ir pasėjama kolektyvizmo sėkla. Šiandieniniam Lietuvos piliečiui, paliestam sovietinės okupacijos, labiau būdingas kolektyvizmas, nei individualizmas. Tai apsunkina sugrįžimą prie Europinio tipo žmogaus. Kitą vertus, beveik 170 m. Azijinė Lietuvos okupacija nesugebėjo išmušti iš lietuvio privatinės nuosavybės jausmo, kuris jo sąmonėje įsitvirtino feodalizmo laikais. Štai todėl galima paaiškinti gan greitą Latvijos, Lietuvos, Estijos sugrįžimą link Europos, bei atvirkščiai, sunkų likusių 12 buvusių TSRS valstybių kelią Europos link.

Plačiau galite paskaityti:
F. Engels. „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės šeima“.
Gudavičius, Edvardas. Azijinis gamybos būdas / Edvardas Gudavičius // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 2
Hal Draper, Karl Marx’s Theory of Revolution (4 tomai)

Andrius Mingėla

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *