David North, Alex Lantier. „Kodėl JAV pradeda karą prieš Siriją“

Straipsnyje kalbamą apie artėjančia NATO jėgų intervenciją į Siriją. Autoriai bando paaiškinti kodėl taip skubiai bandoma išprovokuoti naują karą, kokios jo giluminės geopolitines priežastis, tuo pačių parodant, jog tokia situacija istoriškai nėra nauja. – Marksistai.lt

Praeitos savaitės tariamų cheminių atakų akivaizdoje, JAV ir jos Europinės sąjungininkės (D.Britanija ir Prancūzija) skuba pradėti karą prieš Sirija. Bombardavimas, kuriuo bus siekiama priversti Siriją paklusti, gali prasidėti dienų bėgyje. Propagandinė žiniasklaidos kampanija, keičianti viešąją nuomonę ir ruošianti pretekstą dar vienam nepopuliariam karui, pradėjo veikti visu pajėgumu.

Oficialius artėjančio karo argumentus sudaro visiškai nepagrįstų melagysčių ir pretekstų kratinys, skirtas naujo karo prasidėjimo pateisinimui, kuris tikriausiai buvo suplanuotas iš anksto.

Tikrosios šio artėjančio karo priežastys gali būti suprastos tik geopolitinių, ekonominių ir socialinių Amerikos ir Europos kapitalizmo krizių kontekste. Iš esmės, reikia atsižvelgti į pasaulinio imperializmo sistemos visumą.

Pirma: Žiūrint iš geopolitinės pozicijos, ilgai planuotas karas prieš Siriją yra dar vienas Vašingtono žengtas žingsnis, siekiant užtikrinti savo pasaulinį dominavimą karinėmis priemonėmis. Jungtinių Valstijų dominuojanti ekonominė pozicija silpnėja, todėl jos pasitelkia savo karinę jėgą, tam kad sutvirtintų šią byrančią hegemonišką poziciją. Dar 1992m. Pentagono Gynybos Planavimo Gairėse[1] buvo pareikšta, kad JAV politika siekia užkirsti kelią, bet kokios kitos, galimos JAV konkurentės iškilimui. Be to, 2002m. JAV Nacionalinio Saugumo Strategijoje[2] buvo teigiama, kad tai įgyvendinant bus naudojamas išankstinis karas.

Pagrindinė JAV militarizmo priežastis yra Vašingtono noras apsaugoti savo dominuojančią poziciją ne tik Vidurio Rytuose, bet ir visame Eurazijos žemyne. Paskutiniaisiais metais, JAV Valstybės Departamento, Pentagono ir CŽV agentūroms, vėl ypatingai parūpo, 19a. pabaigos ir 20a. pradžios, imperializmo stratego Sero Halfordo Mackinderio darbai. Yra išleista nesuskaičiuojamai daug akademinių straipsnių ir knygų, kuriuose rašoma apie ta ką Mackinderis vadino „pasaulio-sala“. Jis turėjo omenyje teritoriją besidriekiančia nuo rytinių Vokietijos sienų iki Kinijos sienų, būtent ši teritorija yra laikoma svarbiausia strategine, JAV ir jos Vakarų Europos sąjungininkių, interesu sfera.

Kaip vienas neseniai atliktas tyrimas tvirtina: „Eurazijos žemynas turėtų būti pagrindiniu Vakarų, strateginiu prasiveržimo tašku… Norint sulaikyti ir atsukti atgal kylantį Vakarų nuosmukį reikia įgauti geresnį Eurazijos geopolitinės svarbos supratimą, todėl reikia sukoncentruoti pastangas į kovą Eurazijoje.“ [ The World Island: Eurasian Geopolitics and the Fate of the West, by Alexandros Petersen] Kaip ir visos kitos imperialistinės pasaulio dominavimo strategijos, taip ir ši, negali apsieiti be kovos prieš jėgas kurios stoja jai skersai kelio. Noras užvaldyti Euraziją veda prie neišvengiamo konflikto su Rusija ir Kinija.

Nuo 1990 metų, JAV vykdyti agresyvūs karai (Balkanuose, Vidurio Rytuose, Centrinėje Azijoje) įeina į JAV pasaulinio viešpatavimo strategiją. Faktas, kad pasaulinis viešpatavimas negali būti pasiektas be karų, kurie nusineš šimtus milijonų gyvybių ir labai tikėtina sunaikins visa planetą, neatbaido Vašingtono nuo tolimesnių agresijų.

Ši imperialistinio užkariavimo strategija gali atrodyti beprotiška, bet taip pat atrodė ir Adolfo Hitlerio, kurio geopolitiniai tikslai dabar atrodo menkai, palyginus su JAV ambicijų apimtimi. Numatydamas Amerikos imperializmo evoliuciją, prieš beveik 80 metų marksistas L.Trockis rašė: „Vokiečiai  norėjo „suorganizuoti Europą“. O Jungtinės Valstijos nori „suorganizuoti“ visą pasaulį.“

Kas liečia Europines galias, šiuo metu jos mato, kad jų imperialistinius interesus geriausiai atstovauja Pentagonas. Jos tikisi, kad galės pasidalinti su JAV kariniu grobiu ir tuo pačiu pateisinti savo nuosavas grobstymų operacijas (Prancūzų kolonializmas Afrikoje).

Antra: Ekonomiškai, pasaulinis kapitalizmas dabar išgyvena penktus savo giliausios krizės, nuo Didžiosios Depresijos laikų, metus, kurių bėgyje išsivystė didelis ekonominis sąstingis, masinis nedarbingumas ir nepaliaujamas gyvenimo kokybės standartų smukimas. Vis labiau keblėjant ekonominei situacijai—didėjant skoloms, sumenkėjant valiutoms ir intensyvėjant tarptautinei konkurencijai—išsivysto vis beprotiškesnės ir žiauresnės užsienio politikos strategijos.

Didžioji Depresija įvykusi 1930m. privedė prie Antrojo Pasaulinio Karo, nes imperialistinės jėgos bandė išbristi iš kapitalizmo krizės panaudodamos karines priemones. Dabartinė Didžioji Recesija (prasidėjusi 2008m.) nerodo jokių žymių sulėtėjimo ženklų, todėl ji gali privesti prie Trečiojo Pasaulinio Karo. Globalinis financializacijos (financialization) procesas išprovokavo ekonominį parazitizmą, kuris pasireiškia visuomenės mažumos sluoksnio praturtėjimu, nuskurdintos daugumos sąskaita. Šis parazitizmas randa savo natūralią išraišką kriminalinėje užsienio politikoje, kuri išreiškia turtingosios mažumos interesus per karinį žiaurumą, tose vietovėse kur jos politika ir ekonomika dar neturi visiškos kontrolės.

Svarbu tai, kad Jungtinės A. Valstijos nušluoja šalin JTO ir pradeda karą be jokio JTO Saugumo Tarybos pritarimo, kurioje Rusija ir Kinija turi veto galią. Panašiai nutiko ir Tautų Sąjungai, kuri subyrėjo po fašistinės Italijos invazijos į Etiopiją (1935 metais).

Trečia: Visos imperialistinės šalys susiduria su nuolat blogėjančia socialine krize, kuri pagilina socialinę nelygybę ir klasinę įtampą. Jungtinėse Amerikos Valstijose, 10 procentų  populiacijos turi beveik tris ketvirtadalius viso turto, be to viršutinis 1% monopolizuoja pusę viso šio turto. Negailestingas išpuolis prieš algas ir gyvenimo kokybę priverčia bankrutuoti net ištisus miestus.

Europoje, tarp Europos galybių kylanti įtampa ir išpuoliai prieš darbo vietas, ir gyvenimo kokybės standartus (tai puikiausiai simbolizuoja socialinė destrukcija Graikijoje) drebina Europos Sąjungą. Kuo labiau konfliktai tarp Europos galybių pagilėja ir tampa nebevaldomais, tuo labiau šalys linksta link išorinės agresijos, prie vienintelės išeities, kurią dar vieningai sugebą palaikyti.

Imperialistinės jėgos naudoja karą, kaip įrankį, galinti nukreipti dėmėsį nuo jų įvykdytų kriminalinių nusikaltimų prieš savus žmones. Akivaizdu, kad JAV skubotas noras pradėti karą yra šiek tiek susijęs ir su Edwardo Snowdeno nesenai atskleisto, JAV saugumo tarnybų vykdyto nelegalaus masinio žmonių šnipinėjimo (nukreipto tiek prieš savo ir Europos žmones), kuris sukėlė didelę įtampa sistemai. Imperialistinis militarizmas yra valdančiojo elito įrankis, nukreipiantis socialines įtampas į išorę, į bereikalingus ir destruktyvius karus.

Bet dvidešimtasis amžius mus moko, kad valdančiosios klasės, manydamos, jog gali išpainioti save iš kapitalizmo bankroto tinklo panaudodamos militarizmą, bėgant laikui priveda visą pasaulį prie visiškos destrukcijos.

Sirijos karas, kaip ir Irako bei Afganistano karai, masiškai pražudys dar daugiau žmonių ir sukurs dar daugiau kančių, pagilins pasauline ekonominę ir politinę krizes, ir prives žmonijos visumą dar arčiau prie katastrofos.

Karo pradėjimas prieš dar vieną mažą šalį įrodo, ne tik Amerikos ir Europos kapitalizmo, bet ir visos pasaulinės išnaudojimo ir grobstymo sistemos, bankrotą. Vienintelė išeitis iš kruvinos kapitalizmo ir imperializmo aklavietės yra vieninga, tarptautinė, darbo klasių kova už pasaulinę socialistine revoliuciją.

David North and Alex Lantier, Rugpjūčio 28d.

World Socialist Web Site

Išnašos:

[1] http://www2.gwu.edu/~nsarchiv/nukevault/ebb245/doc03_extract_nytedit.pdf

[2] http://www.state.gov/documents/organization/63562.pdf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *