Egoras Putilovas. „Kurdų gambitas“

Straipsnyje rašoma apie Kurdistano Darbininkų Partijos – separatistinės organizacijos, veikiančios daugiausiai Turkijai priklausančiame Kurdistane – esamą padėtį bei istoriją. Autorius atskleidžia, kas iš tiesų slepiasi po KDP kairumo vėliava bei vietinių požiūrį į KDP. Straipsnis publikuotas žurnale „Ekspertas“.

Egoras Putilovas – žurnalistas ir keliautojas, http://rabies-rabbit.livejournal.com blogo autorius.
– Marksistai.lt

Pastaraisiais mėnesiais turkiškasis Kurdistanas faktiškai gyvena ant parako statinės. Teroristiniai aktai vyksta vienas po kito. Taip spalio 19 d. Chakkario provincijoje kurdų sukilėliams pasisekė surengti didelio masto operaciją prieš turkų armiją. Dėl koordinuoto puolimo aštuoniuose pasienio postuose buvo nušauti 24 kareiviai, dar 18 sužeisti. Rugsėjo 19 d. teroristinis aktas buvo pats garsiausias, bet anaiptol ne vienintelis per praėjusią savaitę. Prieš vieną dieną Bitlio provincijoje nuo padėtos bombos žuvo 8 žmonės, Mardino ir Tundželi provincijose buvo apšaudyta karinė kolona ir žandarmerijos postas. Rugsėjį Kurdistano Darbininkų Partija (KDP) taip pat garsiai priminė save dviem teroristiniais aktais — šalies sostinėje Ankaroje ir nedidelio miesto Kachramanmarašo rytuose, šalia Gazijentepomo. Pagal šiuos įvykius ir jų nušvietimą žiniasklaidoje susidaro įspūdis, kad kurdų separatistų judėjimas Turkijoje yra pakilime. Tarp kitko, netgi aktyvumas per pastaruosius 2 mėnesius negali nuslėpti to fakto, kad iš tikrųjų KDP išgyvena pačią rimčiausią krizę per savo 30 egzistavimo metų.

Nepaisant dabartinio suaktyvėjimo, bendras KDP operacijų skaičius sumažėjo (netgi padedant galingai kaimyninio Irako bazei). Moralinė Turkijos valdžios ir piliečių išsekinimo strategija diversinėmis akcijomis daugiau nebeveikia — per pastaruosius 3 metus žuvusiųjų teroristinių aktų ir užpuolimų metu skaičius sumažėjo daugiau nei 2 kartus. Be to, KPD kryptingai praranda kurdų gyventojų palaikymą. Tam didžiausią įtaką padarė nauja turkų vyriausybės politika, kurioje atsispindi bekompromisiškumas partijos narių atžvilgiu ir esminės nuolaidos kurdų gyventojams. Prievartinės asimiliacijos atmetimas, infrastruktūros kūrimas, darbo vietų ir visuotinis interneto įsigalėjimas — šie visuomeninio susitarimo elementai buvo pasiūlyti Turkijos kurdams. Gestanti KDP dinamika pastaraisiais metais liudija tai, kad susitarimas priimtas. Norėdami suprasti tai, kas vyksta su kurdų separatistų judėjimu iš tikrųjų, mes nuvykome į turkiškąjį Kurdistaną – KDP gimtinę.

Tundželi

Nedidelis turkų miestas, turintis 80 tūkst. Žmonių ir įsikūręs aukštai kalnuose, kažkada buvo viena iš pagrindinių kurdų pasipriešinimo bazių. 2011 m. parlamento rinkimuose net 56% šito miesto rinkėjų balsavo už Nacionalinę Kiemalitinę Partiją (Respublikinė Liaudies Partija) — už partiją, atstovaujančią armijos viršūnių interesus ir pasisakančią už prievartinę kurdų asimiliaciją.

Aš kalbuosi su vietiniu mokytoju Serkanu, norėdamas suprasti tokio paradokso priežastį. Prieš 10 metų KDP kariai dažnai nusileisdavo į miestą pasipildyti maisto ir kitas atsargas. Vietiniai gyventojai laikė juos savo gynėjais ir išskirdavo žymią savo nedidelio biudžeto dalį KDP. „Visi padėjo“, sako Serkanas. „O jeigu kas nenorėjo?“, patikslinu aš. „Tokių nebuvo, visi norėjo padėti.“, atsako jis nuolankiai. „Bet jei visgi kas nors nebūtų norėjęs mokėti?“. Serkanas šypsosi: „Tada būtų problemų…“ „Bet nedidelės.“ – prideda jis, pagalvojęs.

90-ųjų metų viduryje dėl nedidelių problemų iš Tundželio emigravo didelė dalis gyventojų — daugiausiai į Turkijos vakarus, įsikūrė turkiškuose miestuose, palaipsniui asimiliavosi ir prigijo vietinėse bendruomenėse. Vietinių gyventojų nuomone, išvažiavo apie 70% gyventojų.

Trisdešimtmetis karas

Nuo Osmanų imperijos laikų rytai buvo neturtingas ir atsilikusęs regionas. 1920 m. atėjus į valdžią Kemaliui Atatiurkui ir paskelbus nacionalinės valstybės sukūrimo kursą, kurdų identiškumas pasidarė nereikalingas naujoje Turkijoje. Taip atsirado kurdų gyventojų asimiliacijos planas ir ekonominis regiono vystymasis. Prievartinis asimiliacinės politikos vykdymas sukėlė greitą kurdų reakciją: daug blogai organizuotų maištų ir sukilimų, kurie nepasiteisino. Dar daugiau, būtent tada buvo padėtas civilizuoto konflikto pagrindas tarp apsišvietusios Vakarų Turkijos ir laukinio Kurdistano, kuris galutinai susiformavo 1970 m. viduryje, kai buvo sukurta Kurdistano Darbininkų Partija, vadovaujant charizmatiškam Abdulai Odžalanui.

Karinis perversmas 1980 m. Turkijoje pastūmėjo naujai įkurtą partiją į partizaninio karo kelią, nes daugiau nebebuvo galimybių kurdų interesus ginti taikiai. Aštrūs karinės chuntos veiksmai, taip pat ir visišką kurdų kalbos draudimą ir didelių įgaliojimų suteikimą armijai, tik dar labiau įkaitino situaciją. Palaipsniui konflikto eskalacija pasiekė savo piką 1990-ųjų metų viduryje, kai turkų vyriausybė su policijos pagalba įkūrė žudikų grupuotę, turėjusią medžioti kurdų pasipriešinimo lyderius, ir įsteigė neoficialias sukarintas formuotes, turėjusias tą patį daryti Kurdistano miestuose. Šios grupuotės finansavo save savarankiškai, kontroliuodamos narkotikų kontrabandą. Ypač tuo metu iš kurdų kaimų spec. tarnybų grobti žmonės ir be teismo vykdyti armijos nuosprendžiai tapo kasdienybe, o žuvusiųjų skaičius nuo karinių veiksmų pradžios priartėjo prie 30 tūkst. žmonių. Sudėtingą policijos, spec. tarnybų, samdomų žudikų ir organizuotų nusikaltimų ryšių voratinklį išaiškino visuomenė atsitiktinai, kai 1996 m. autokatastrofos metu vienoje mašinoje sėdėjo Stambulo policijos viršininko pavaduotojas, vienas iš įtakingiausių kurdų klano Turkijoje veteranų bei samdomas žudikas iš „raudonojo“ Interpolo ieškomų nusikaltėlių sąrašo.

KDP kovotojų aktyvumas sumažėjo 1999 m. po didžiulės Turkų spec. tarnybų sėkmės — judėjimo vado Abdulos Odažalano arešto. Naujas pakilimas įvyko 2003 m. po amerikiečių įsiveržimo į Iraką pradžios.

Prasidedant 2000-iesiems metams, armija ir policija pakeitė taktiką, pradėdami naudoti „minkštąją jėgą“. Liūdnai pagarsėjusios neteisėtos galvažudžių grupuotės buvo paleistos, KDP narių giminaičių grobimų taktika ir beatodairiškų grobimų praktika taip pat buvo peržvelgta. Dabar, kaip aiškina mokytojas Serkanas, dabar prie žmogaus, nešančio į namus žymiai daugiau produktų nei reikia jo šeimai, gali prieiti kariškiai ir pasidomėti, kam skirti produktai paprasčiausiai tam, kad parodytų, jog žmogus įsidėmėtas. Vėliau jo namai gali būti sekami — ar neužsiima žmogus KDP kovotojų aprūpinimu. Dar prieš 15 metų tokio įtarimo užteko areštui ir neterminuotam uždarymui į vienutę.

Dabar KDP kovotojai vis rečiau atvyksta į miestą prašyti pagalbos, bet ir norinčių suteikti pagalbą liko visai nedaug. Daugiausiai senukai, kurie  jau seniau dar palaikė „savo“ partijos šaką. Reikalas tas, kad KDP,  nors jų oficiali ideologija yra marksistinė, visada skirstėsi į Islamo religines frakcijas — alevitų ir sunitų.

Kai kurie pašnekovai netgi tvirtino, kad KDP marksizmas buvo tik išorinė priedanga, norėdami gauti TSRS palaikymą. Net ir pats pavadinimas „partija“, klaidinantis europinius „kairiuosius“, jų nuomone, buvo tik piaras. KDP  1970 m. įkūrė kurdų studentų grupė, kurią tada pasiekė atgarsis apie kairiųjų studentų sukilimus Europoje. Iš pat pradžių partija paskelbė save judėjimo už pasaulinę revoliuciją dalimi ir priėmė marksizmo-leninizmo ideologiją. Tarp kitko, KDP susikoncentravo tik ties lyčių lygybės principu, kuris leido į kareivius imti ir moteris.

Po „didžiojo tarybų liaudies draugo“ Odžalano, kuris retkarčiais pavartodavo socialistinę terminologiją, arešto KDP priedanga (marksizmo-leninizmo) galutinai nukrito ir KDP susikoncentravo ties kurdų kultūrinių ir kalbinių teisių atstatymu ir pasaulinė revoliucija buvo pilnai užmiršta.

Visgi netgi tai pasirodė esąs visiškai silpnas pagrindas visų kurdų visuomeninės struktūros statybai ir į paviršių išplaukė seni dviejų islamo šakų nesutarimai, atsiradę partijoje — alevitų (sekuliaresnė Islamo versija) ir sunitų. Dalyvavimas vienoje ar kitoje sektoje priklausė nuo kurdo gimimo vietos, nes sektos turi „savo“ regionus, kuriose jos naudojasi maksimalia įtaka. Taip religinius skirtumus papildo dar ir regioniniai. Kalnuotų vietovių ypatumai izoliuoja vienus nuo kitų ir, todėl iš dalies skiriasi išsivystymas bei atsiranda dideli kultūriniai skirtumai netgi tarp atskirų kaimyninių slėnių gyventojų. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad „svetimos“ sektos pasirodymas ne savo kaime gali sukelti konfliktą ir netgi kruviną susišaudymą. Turkų kariškių nuomone, didelė dalis pastaraisiais metais nužudytų Kurdistane, žūsta paprastai vidiniuose konfliktuose.

Aš klausiu Serkano, kodėl miesto gyventojai balsavo už Turkų nacionalistus rinkimuose. „Žmonės pavargo nuo karo, kuris vyksta jau 30 metų be rezultato. Kielamistai iš tikrųjų vysto regioną, tiesia kelius, suremontavo mokyklą — va! Mes daugiau nenorime būti izoliuoti“. „VDR (politinis sparnas)“, — priduria jis.

Mes išvykstame iš Tundželio jau vakare. Ant uolų aplink miestą stovi karinės bazės, matyti kulkosvaidžių vamzdžiai — ant kiekvieno gražiai plazda turkiška vėliava. Žemiau parengtų kulkosvaidžių mieste gyvenimas teka sava vaga, sava kalba. Mūsų kelias veda į Dijarbakyro miestą — neoficialią turkų Kurdistano sostinę.

Dijarbakyras

Pats stambiausias pietryčių Turkijos miestas, turintis apie 2 mln. gyventojų, visada turėjo lemiamą svarbą KDP. Čia buvo atliekama daug operacijų, teroristinių aktų prieš Turkijos armiją bei policiją ir iš čia buvo KDP pildoma naujais kovotojais.

Dijarbakyro gatvėse jaučiama įtampa – pagrindinėse sankryžose stovi policijos šarvuočiai su vandens patrankomis demonstracijų išvaikymui, o temstant neapšviestose gatvėse pasirodo žmonės, apsirengę civilių drabužiais, bet su automatais. „Nebijokite“, — ramina mus mūsų palydovai, — „tai – policija“. Vestuvinių fejerverkų garsuose visa gatvė pavojingai apmiršta — fejerverkai ir šaudymai aidi vienu metu.

Aš kalbu su Jemeru, elektros įrenginių inžinieriumi, su vienu iš tų jaunų profesionalų, kurie yra ištisos reklaminės kampanijos grupės atstovai. Nei Jemeras, nei jo draugai nenori Kurdistano atsiskyrimo nuo Turkijos, suprasdami, kad šiandien Turkija yra vienintelis šio kalnų regiono, atskirto nuo prekybinių kelių, vystymosi šansas. Skirtingai nei netoliese nuo KDP gyvenančio Serkano, Jemeras neslepia emocijų: „KDP – tai teroristų ir nusikaltėlių gauja, kurie, prisidengdami kurdų interesų gynimu, daro sau biznį.“

Iš tikrųjų Kurdistano Darbininkų Partija tapo tikra „biznio“ imperija, per metus uždirbanti, kai kuriais vertinimais, iki pusės milijardo eurų. Pinigai gaunami ne tik kaip narkotikų kontrabandos „stogas“ per Kurdistaną, bet ir iš kurdų pagalbos. Šie „mokesčiai“ iš tikrųjų yra priverstiniai — jais apkrauta dauguma kurdų, pasiekusių laimėjimų versle, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Plačiai žinomos istorijos apie kurdų, atsisakiusių mokėti „pagalbą“, restoranų ir ofisų padegimus.

KDP populiarumo kritimui padeda ir atsargi turkų valdžios politika, skelbianti kompromisą, kad pademonstruotų kurdų gyventojams savo lojalumą. Pavyzdžiui, kadrų parinkimas į Dijarbakyro policiją — reikalas ne taip seniai nesuprastas – tapo kasdienine rutina. Legali kurdų partija VDR (taikos ir demokratijos Partija) turi parlamente savo deputatų, kurie, tiesa, atsisako dalyvauti parlamento veikloje; turi būstinę Dijarbakyre ir pilną programą, kurioje neįtraukta Kurdistano nepriklausomybė nuo Turkijos.

Kol kas daugiametis neinvestavimas į miestą akivaizdus — daug kur nėra šaligatvių, didelės duobės keliuose, milžiniški šiukšlių kalnai, bet tuo pačiu statomi nauji gyvenamieji rajonai, tiesiama automagistralė iki „didžiosios žemės“, neseniai atidaryta nauja ligoninė. Tikslius dotacijų ir investicijų į turkiškąjį Kurdistaną iš centro mastus sunku nustatyti – jos paskirstytos įvairių ministerijų ir žinybų biudžetuose, neišskiriant net gynybos ministerijos. Tačiau akivaizdus turkų vyriausybės aktyvumas užglaisto savo istorinę kaltę, stengdamasi pritempti šį regioną iki likusios Turkijos lygio.

Kurdai gyvena keturių Artimųjų Rytų valstybių sankirtoje

Pavadinimas „kurdai“ atsirado Persijoje Sasanidų dinastijos laikais kaip pavadinimas Irano kilmės klajoklių, užsiiminėjusių gyvulių ganymu. Pradžioje kaip etninė grupė, viduramžiais jie išsiskyrė nacionalinių valstybių ir imperijų formavimosi fone. Kurdų geografinis pasiskirstymas nustatė jų tolesnį statusą — jų teritorija buvo trijų Artimųjų Rytų kultūrų sankirtoje: arabų, persų ir osmanų. Kurdai, buvę nedidele tauta, gyvenę nuošaliau nuo pagrindinių prekybinių kelių, negalėjo atlaikyti konkurencijos ir tapo atskirti nuo įtakos sferų. Stambių imperijų žlugimas, pasibaigęs XX a. amžiuje, dar labiau suskaldė kurdų bendruomenę: dabar kurdai išblaškyti tarp Irano, Irako, Sirijos ir Turkijos. Kiekviena iš šių bendruomenių labai skiriasi viena nuo kitos ir ir kovoja savaip, dažnai nekoordinuodamos su kaimynais separatiškai. Kiekvienoje iš šalių dalių kurdų separatizmas tapo rimta vidine problema, metų metais virstančia prieštaravimais ir prievarta bei prestižo klausimais. Turkijoje kurdų klausimas per pastaruosius 20 metų tapo svarbiausiu politikos punktu. Turėdami omeny tai, kad Artimųjų Rytų režimai, legitimizavęsi liaudies akyse, remiasi visų pirma tradicionalistinėmis vertybėmis, tai visiškos nepriklausomybės suteikimas kokiai nors teritorijai, apgyvendintai kurdų, aiškioje perspektyvoje yra neįmanomas. Manoma, kad kurdų yra 28-35 mln. Šiandien ši stambi, kompaktiškai gyvenanti liaudis neturi savo valstybės.

Jemerui 25 metai, jis moka anglų kalbą ir svajoje gauti darbą turkiškami ABB korporacijos — elektros įrenginių gamybos lyderio — skyriuje. „Mūsų karta“, — sako jis,  —„su malonumu eis į rinkimus ir balsuos už legalią kurdų partiją. Mes galime eiti į demonstraciją. Bet mes nebėgiosime su automatais kalnuose ir nepuldinėsim karinių bazių.“

Partizaninio karo tęsimui reikalingi žmonės, pasiruošę išgyventi visus sunkumus kalnų stovyklose ir galbūt mirti už kurdų nepriklausomybės idėją. Per 40 savo egzistavimo metų KDP susidūrė su netikėta problema – pasirodo, tokių žmonių naujame Kurdistane vis mažiau.

KDP krizė

Naujųjų kovotojų ėmimo į KDP sistema buvo paremta mažai išsimokslinusio jaunimo pritraukimu. Pagrindinis politinis darbas pavertė politiškai nesubrendusius paauglius tikrais partijos fanatikais.

Tačiau Turkijos vyriausybės didelės investicijos į švietimą Kurdistane pagaliau pradeda duoti vaisius. Ko gero, pats didžiausias vyriausybės pasiekimas kovoje su partizanais buvo visiems prieinamo interneto įvedimas didelėje pietryčių Turkijos gyvenviečių dalyje. Kurdų jaunimas dabar labiau nori sėdėti prie socialinių tinklalapių ir bendrauti su savo bendraamžiais iš kitų Turkijos vietovių bei likusio pasaulio ir pamažu naikina uždarumą, izoliaciją, kas buvo gera dirva KDP propagandai. Mokytojas Serkanas iš Tundželio pasakojo, kad pastaraisiais metais į miestą ateina vis mažiau jaunuolių iš KDP.

Daugiausiai kovotojų grupes sudaro senoji gvardija — vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.

Dijarbakyro gatvėse vis dažniau galima sutikti madingai apsirengusius vaikinus ir merginas su vaizdo kameromis, nešiojamaisiais kompiuteriais — bet kokio šiuolaikinio megapolio požymį.

Nauja karta Kurdistane, kaip ir daugumoje kitų pasaulio dalių, renkasi anglų kalbą, Facebook ir ironiškai atsiliepia apie savo protėvių vertybes. Kurdų dar laukia ilgas kelias, kuriame įveiks ilgai trukusią savo izoliaciją ir buitinį nepalankumą,  įsišaknijusius tarp jų ir turkų per konflikto metus, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti.

Kurdistano Darbininkų Partija kai kada tęsia teroristinius aktus, vykdydami periodinius išpuolius iš Irako su vis mažesniu intensyvumu. KDP lyderis Odžalanas nuteistas kalėti iki gyvos galvos Stambulo kalėjime. O kurdų vėliava — neseno pasipriešinimo simbolis – jau parduodama Dijarbakyro suvenyrų kioskuose, palaipsniui užimdama savo vietą ant sportinių marškinėlių ir kaklaskarių vienoje eilėje su Če Gevara raidėmis „TSRS“ — kitais praėjusios epochos simboliais.

Egoras Putilovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *