Evaldas Garliauskas. „In memoriam istorikui Ericui Hobsbawmui”

Marksistinę filosofiją ir istoriografiją bei kairiųjų judėjimą ištiko didelė netektis­- šių metų spalio 1 d. eidamas devyniasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus vienoje iš Londono ligoninių nuo pneumonijos mirė garsus britų istorikas marksistas, kairysis politinis ir socialinis aktyvistas intelektualas Ericas Hobsbawmas (1917-2012 m.).

Kaip istorikas E. Hobsbawmas buvo nepaprastai produktyvus mokslininkas, žinomas ir vertinamas pirmiausia dėl savo novatoriškų istorinių tyrinėjimų. Itin plataus atgarsio ir palankių vertinimų akademiniuose  profesionalių istorikų sluoksniuose susilaukė jo pateikta ir išplėtota teorija apie „ilgąjį“ XIX amžių, prasidėjusį 1789 m. Didžiąja buržuazine Prancūzijos revoliucija ir pasibaigusį 1914 m. rugpjūtį kilusiu Pirmuoju pasauliniu karu. Šiam „ilgajam“ šimtmečiui profesorius paskyrė garsiausią savo istorinių darbų ciklą – XIX a. Europos civilizacijai skirtą ištisą trilogiją: „The Age of Revolution: Europe 1789-1848” (1962 m.), “The Age of Capital: 1848-1875” (1975 m.), “The Age of Empire: 1875-1914” (1987 m.). Šią seriją E. Hobsbawmas užbaigė 1994 m., išleisdamas dvidešimtojo „trumpojo“ amžiaus istorijai skirtą knygą „The Age of Extremes“. Ją, kaip ir likusias tris, istorikas Niallas Fergusonas įvertino šiais žodžiais: „Jo knygų kvartetas, pradedant „Revoliucijų amžiumi“ ir baigiant „Kraštutinumų amžiumi“, yra kiek man žinoma, geriausias atspirties taškas tiems, kurie nori imtis naujųjų amžių istorijos studijų“. Beje, „Kraštutinumų amžius“ 2000 m. pasirodė ir lietuviškai.

Profesorius E. Hobswawmas taip pat pagrindė ir išplėtojo dvigubos revoliucijos, tradicijos išradimo originalias koncepcijas, kurias išradingai taiko įvairūs socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai. Esminė dvigubos revoliucijos teorijos mintis yra ta, jog mūsų modernaus kapitalistinio pasaulio ištakos – tai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje vykusių Prancūzijos politinės ir Britanijos pramonės revoliucijų sukeltų istorinių procesų rezultatas. Ši dviguba revoliucija, anot istoriko, radikaliai transformavo ir iš pagrindų pakeitė senąjį žemyną. Tuo tarpu tradicijos išradimo koncepcija E. Hobsbawmas (su garsių istorikų grupe) siekė atskleisti, jog daugelis mums iš pirmo žvilgsnio įprastais, tradiciniais atrodančių fenomenų viso labo tėra šiuolaikinės sąmoningai išrastos tradicijos, kaip tokios fiksuojamos ir mentališkai įtvirtinamos pasitelkus nuolatinio kartojimo etc. mechanizmus (ar mūsų sąmonėje susiformavęs Vytauto Didžiojo įvaizdis nėra II Respublikos metu išrasta tradicija?). Kad suvoktume šios teorijos populiarumą, pakanka prisiminti, jog ją pasitelkė literatūrologas, muzikos teoretikas, kultūrinio imperializmo tyrinėtojas Edwardas Saidas savo postkolonializmo studijoms pagrindus padėjusioje, eurocentristinę mąstymo ir elgsenos sistemą arabų civilizacijos atžvilgiu dekonstravusioje knygoje „Orientalizmas“ (1978 m.). Tyrinėdamas Europos kaip geografinio, kultūrinio, politinio regiono tapatumo formavimąsi istorijos eigoje pastarąją teorinę paradigmą akumuliavo ir Gerardas Delanty. Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių minėtos teorijos mokslinį aktualumą ir jos naudingumą.

Kita ne mažiau svarbi jo istorinių tyrimų inovacija – tai socialinės istorijos tyrinėjimai, tiesiogiai išplaukę iš jo kaip marksisto pasaulėžiūros ir marksistinės istoriografijos preferencijų. E. Hobsbawmas buvo vienas pirmųjų istorikų, atmetusių tradicinį konservatyvų istorinį naratyvą, paremtą politinės, „herojinės“, „didžiavyrių“ kuriamos istorijos samprata, ir pradėjusių istoriografijoje sistemingai taikyti taip vadinamą „history from below“ (istorija iš apačios) prieigą, atvėrusią plačias perspektyvas istorijos tyrėjams ir pačioms visuomenėms į istorinius procesus pažvelgti ilgą laiką „neegzistavusių“ „žemujų“ klasių – darbininkų, nusikaltėlių, socialinių banditų, moterų, vergų etc. – akimis. Šiai problematikai skirtos jo „Primitive Rebels“ (1959 m.), „Labouring men“ (1964), „Bandits“ (1969 m.), „Captain Swing“ (1969 m.) originalios studijos.

Nors E. Hobsbawmas ir pripažino (tai matyti ir iš solidžios jo bibliografijos), jog pagrindinė jo mokslinių interesų sritis – tai XIX amžiaus istorijos tyrimai, tačiau akivaizdu, kad jis buvo universalus istorikas, tikras polimatas, kompetentingai pasisakęs daugeliu svarbių istorinių klausimų, pradedant XVII a. vidurio visuotinės Europos krizės vertinimu, nacionalizmu, imperializmu, darbininkų judėjimu, industrializmu ir baigiant teoriniais istorijos svarstymais ar marksizmo istorijai skirtais darbais. O apie savo aistrą džiazą rašė taip pat įdomiai, kaip ir apie monarchistinę Europą sukrėtusias 1848 m. revoliucijas ar XIX a. buržuazijos gyvenseną.

Nepaprastai didelę įtaką kaip profesionaliam istorikui ir socialiniam aktyvistui E. Hobsbawmui padarė jo narystė prie Britanijos komunistų partijos 1946 m. susiformavusioje istorikų marksistų grupėje. Be jo šiai grupei priklausė tokie istorijos tyrimų srityje dirbę ir marksistinę istoriografiją praturtinę mokslininkai kaip Christopheris Hillas, Edwardas P. Thompsonas, Rodney Hiltonas, Viktoras Kiernanas ar ekonomistas Maurice Dobbas. Tiesa, po šeštojo dešimtmečio įvykių Sovietų Sąjungoje – N. Chruščiovo inicijuotos sovietinės politinės sistemos destalinizacijos ir Vengrijos revoliucijos numalšinimo – iš grupės pasitraukus kai kuriems jos nariams, ji 1956 m. iširo. Tačiau nuveikta buvo tikrai daug. Pakanka prisiminti šios grupės ir kai kurių istorikų nemarksistų iniciatyva 1952 m. pradėtą leisti socialinės istorijos tyrimams skirtą autoritetingą mokslinį žurnalą „Past and Present“, kuris Vakaruose labai vertinamas eina iki šiol. Reikšmingų darbų jame išspausdino ir E. Hobsbawmas.

Kita vertus, ir sulaukęs gilios senatvės  profesorius E. Hobsbawmas  išliko nepaprastai aktyvus  ir produktyvus: dalyvavo konferencijose, duodavo inerviu, rašė straipsnius, leido knygas. Iš pastarųjų ypatingo tiek profesionalių istorikų, tiek plačiosios visuomenės dėmesio sulaukė  kritikų palankiai įvertinta istoriko atsiminimų knyga „Interesting Times: a twentieth-Century life“ (2000 m.), kuri be to, jog leis pažinti vieną garsiausių mūsų laikų istorijos mokslo šviesulių ir kairiosios minties guru, neabejotinai taps būtinu parankiniu šaltiniu tiems, kurie gilinsis į intelektualinės dvidešimtojo amžiaus istorijos peripetijas ir problemas.

Toks buvo jis –  istorikas Ericas Hobsbawmas, savo gyvenimą pavertęs istorija, kurią studijuos ir iš kurios mokysis ateities kartos, o istoriją – savo gyvenimo amatu.

Už straipsnį dėkojame Evaldui Garliauskui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *