Hayden White. „Metaistorija. Pagrindinis analizės modelis“

Tai – Hayden White knygos „Metaistorija“ ištrauka, aiškinanti K.Marxo istorijos filosofijos analizės pagrindus. Šiame skyriuje remiantis K. Marxo knyga „Kapitalas“ aiškinama Marxo substancinė ekonominės vertės teorija, pristatomas jo požiūris į prekes ir pinigus. Ši knygos ištrauka bus itin pravarti filosofams, sociologams, ekonomistams, psichologams, kitiems socialinių mokslų atstovams ar šiaip asmenims besidomintiems marksizmo filosofija ir praktika, norintiems suprasti marksistinės politinės ekonomijos ir istorijos filosofijos pamatus.

Knygoje „Metaistorija“ iškeliama mintis, kad po istorinio teksto paviršiumi slypi iš esmės poetinės ir retorinės prigimties gilioji struktūra, priklausanti metaistorijos sferai. Iš jos galima spręsti apie vieno ar kito istorinio aiškinimo organiškumą ir įtikinamumą. Analizuodamas istorikų Michelet, Rankes, Tocqueville’io, Burckhardto bei filosofų Hegelio, Marxo, Nietzsche, Croce darbus, autorius stengiasi atpažinti pagrindinius istorinės sąmonės tipus. – rasyk.lt

Hayden White (g. 1928) – amerikiečių mokslininkas, istorikas, Kalifornijos Universiteto profesorius.

Už tekstą dėkojame „Zombiui“!
 – Marksistai.lt

1 skyrius
2 skyrius

Analitinės strategijos modelis, kurį Marxas vartojo siekdamas suprasti visus istorinius reiškinius, bene aiškiausiai buvo suformuluotas pirmame Kapitalo skyriuje, kuriame jis išdėstė darbo vertės teoriją, kad nubrėžtų skirtumą tarp visų žmonių pagaminamų prekių vertės „turinio“ ir „formos“. Šis skyrius, pavadintas „Prekės“, padalytas į keturias dalis, iš kurių pirmos dvi nagrinėja prekių vertės turinį, antrosios – formas, vertės įgyjamas skirtingose mainų sistemose.

Prekė, anot Marxo, yra visuomenių, kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, turto „elementari forma“ (Capital, Pauled., 3).  Toliau jis, remdamasis darbo vertės teorija, vartojamąją prekės vertę atskyrė nuo mainomosios vertės; šis skirtumas grįstas bet kokioje primityvioje ar pažangioje ekonominėje sistemoje mainams pateiktos prekės turinio ir fenomenalios formos skirtumu. Prekės vartojamoji vertė, įrodinėjo Marxas, kyla iš to, „kad joje sudaiktintas, arba materializuotas, abstraktus žmogaus darbas“. Žmogus gali pamatuoti šią vertę, tvirtino Marxas, „prekėje esančio darbo, šios „vertes kuriančios“ substancijos, kiekiu“(7). Tai reiškia, jog „kaip vertės, visos prekės tėra tam tikri sustingusio darbo laiko kiekiai“ (8).

Tačiau Marxas nurodė, kad prekės mainomoji vertė nėra tas pat kas vertė, priskiriama jai konkrečioje mainų sistemoje. Kiekvienoje tikroje mainų sistemoje prekių vertė pasirodys visiškai nesusijusi su darbu, reikalingu jai pagaminti. Žmonės maino prekes sistemose, joms teikiančiose kitokią mainomąją vertę nei tikra vartojamoji vertė, arba vertės turinys. Prekės, skirtos mainams, turi kitokias vertes nei vartoti skirtos prekės. Marxo nuomone, svarbiausia buvo paaiškinti šį prekių formos (mainomosios vertės) ir turinio (vartojamosios vertės) skirtumą. Paaiškinę šį skirtumą, galime pateikti metodą, leidžiantį atskirti besikeičiančias fenomenalias vertės formas ir prekių turinio vertės nekintamumą. Marxo idėja buvo ta, kad prekės vartojamoji vertė yra pastovi, nustatoma pagal visuomeninį darbą, reikalingą jai pagaminti, o mainomoji vertė yra nepastovi ir kintanti, nustatoma pagal tikruosius įvairių laikų ir įvairių vietų, skirtingų istorinių situacijų ar mainų sistemų santykius.

Mane čia domina būtent tai, kaip Marxas analizuoja įvairias formas, įgyjamas fenomenalaus prekės vertės aspekto, bei santykius tarp šių formų ir tikros, arba realios, bet kokios prekės vertės, jo supratimu, išliekančios pastovios, kad ir kaip keistųsi fenomenali jos forma. Mat šios dvi santykių rūšys – viena vertus, vertėsformų, antra vertus – formų ir pastovaus vertėsturinio santykiai yra visiškai analogiški santykiams, kuriuos jis manė egzistuojant tarp fenomenalių istorinės (socialinės) būties formų ir pastovaus (žmogiško) turinio.

Visų pirma Marxas tvirtino, kad nors tikrą bet kokios prekės vertę nustato visuomeninio reikalingo darbo, įdėto jai pagaminti, kiekis, fenomenali prekės vertės forma, jos mainomoji vertė kinta ir gali įgyti viena iš šių formų: paprastąją (arba atsitiktinę) vertės formą, visuminę (arba išplėstinę) formą, visuotinę formą ir piniginę formą (Geldform). Pirmoji forma prekės vertę prilygina vertei, numanomai priskiriamai kitai prekei. Antroji prekės vertę išreiškia, anot Marxo „daugybe kitų prekių pasaulio elementų“ (34), taip, kad prekės vertė gali būti išreikšta begaline kitų prekių eile. Trečioji forma visų prekių vertę gali išreikšti vienos iš jų eilės išskirtos prekės verte, kaip kad paltas, tam tikras arbatos, kavos, kviečių, aukso, geležies ir t.t. kiekis yra laikomas „vertu“ tam tikro kitos prekės, tarkim, drobės kiekio, ir taip visų bendra vertė, darbo, reikalingo joms pagaminti, kiekis, gali būti prilyginamas tik vienos prekės atžvilgiu. O ketvirtoji vertės forma atsiranda tada, kai tam tikra prekė, auksas, įtvirtinamas kaip standartas kiekvienos kitos prekės vertei nustatyti ir tiksliai apibrėžti.

Marxo požiūrių, ši ketvirtoji vertės forma, piniginė forma, yra išeities taškas, iš kurio turi būti analizuojama tikroji prekių vertė. Piniginė vertės forma yra „paslaptis“, kurią privalo išspręsti ekonominė analizė, paslaptis, kurią sudaro faktas, kad žmonės, savo darbu sukuriantys vertę, glūdinčią prekėse kaip vartojamoji vertė, reikalauja nustatyti prekių vertę pagal jos mainomąją vertę ir būtent pagal mainomąją vertę auksu. Marxas tai išdėsto taip:

Mąstymas apie žmogaus gyvenimo formas, vadinasi, ir mokslinė šių formų analizė apskritai pasirenka tikrajai jų raidai priešingą kelią. Jis prasideda atgaline data, t.y. remiasi gatavais raidos proceso rezultatais. Formos, kurios darbo produktams uždeda prekės antspaudą ir kurios dėl to yra prekinės cirkuliacijos prielaidos, suspėja įgauti natūralių visuomeninio gyvenimo formų tvirtumą dar prieš tai, kai ekonomistai pirmą kartą bando suvokti ne šių formų istorija,[…] o tik jų prasmę. Tad tik prekių kainų analizė atvedė į vertės dydžio nustatymą, ir tik bendroji piniginė prekių išraiška įgalino fiksuoti jų kaip verčių pobūdį. Bet būtent pati baigtinė prekių pasaulio forma – piniginė jo forma – užuot atskleidusi, maskuoja visuomeninį privataus ir individualaus darbo pobūdį, vadinasi, slepia visuomeninius individualių gamintojų santykius. Kai aš sakau: švarkas, batai ir t.t. santykiauja su drobe kaip visuotinis žmogaus abstrakčiojo darbo įkūnijimas, tai šio posakio absurdiškumas bado akis. Bet kai švarkų, batų ir pan. gamintojai šias prekes sugretina su drobe arba (tai reikalo nekeičia) su auksu ir sidabru kaip visuotiniu ekvivalentu, jų privačių darbų santykiavimas su visuminiu visuomeniniu darbu atsiskleidžia kaip tik šia absurdiška forma [49 (German ed. 89-90; kursyvas H.W.]

Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog piniginę vertės formą Marxas laiko „absurdiška“. Ji absurdiška, nes žmonės, bent jau buržuaziniame pasaulyje, jų pagamintų ir mainomų prekių vertę reikalauja apibūdinti pagal jų mainomąją vertę auksu, Marxo požiūriu, nenaudingiausiu iš visu metalų. Visa Marxo tiek prekių vertės turinio, tiek formos analizė buvo skirta atskleisti šio akstino prekės vertę prilyginti jos aukso ekvivalentui absurdiškumą. Būtent tai Marxas turėjo omeny, buržuazinę visuomenę apibūdindamas kaip grįsta prekių fetišizmo „paslaptimi“. Buržuazinėje visuomenėje žmonės reikalauja slėpti mastą, kuriuo prekių vertė glūdi visuomeninio reikalingo darbo, įdedamo joms pagaminti, kiekyje, ir prilyginti jų vertę jų mainomajai vertei auksu. Socialiai nenaudingos prekės, tokios kaip auksas, pavertimas žmonių darbu sukurtų prekių vertės kriterijumi yra, anot Marxo, atsiliepiant į kapitalistinio gamybos būdo imperatyvus buržuaziškai sutvarkytos visuomenės tipo beprotybės įrodymas.

Marxo požiūriu, tikrovėje prekės egzistuoja kaip komplekso, daugelio savybių visumos, kurių tikrą vertę galima nustatyti pagal tam tikrus visuomeninio būtino darbo, įdedamo joms pagaminti, kiekius. Bet jos egzistuoja žmonių sąmonėje tik tiek, kiek jos vertingos mainant į kitas prekes, ypač į aukso prekę. Kaip galima paaiškinti šį keistą faktą?

Kapitalo pirmojo skirsnio trečioje dalyje Marxas plačiai nagrinėja vertės formą – kitaip sakant, prekės mainomąją vertę – kad, viena vertus, paaiškintų piniginės vertės formos raidą, antra vertus, paruoštų savo skaitytojus savam „fetišistinio prekių pobūdžio paslapties“ aiškinimui. Šio knygos poskyrio įvade jis tai išdėsto taip:

Mums čia tenka […] parodyti šios piniginės formos kilmę, t.y. susekti prekių vertės santykyje esančios vertės išraiškos išsirutuliojimą nuo jos paprasčiausio, vos pastebimo pavidalo iki akinančios piniginės formos. Drauge su tuo išnyks ir pinigų mįslingumas. [Kapitalas, 1957.50].

Toliau jis išskyrė keturias vertės formas: paprastąją (arba atsitiktinę), visuminę (arba išplėstinę), visuotinę ir piniginę vertės formas.

Marxo analizė mane domina strategija, kurią jis pasitelkia išvesdamas įrodinėjamą aukso fetišizmo faktą iš paprasto ir natūralaus santykinių mainomųjų verčių sulyginimo pradinėje mainų formoje fakto. Mat ši strategija gali būti naudinga kaip metodo, kuriuo Marxas analizuoja pasikeitimus, atsirandančius fenomenaliame visų specifiškai socialinių ir istorinių (o ne gamtinių) procesų lygmenyje, modelis.

Ši strategija gali atrodyti iš esmės dialektiška hėgeliška šio žodžio prasme; o norint apie keturias vertės formas galima galvoti kaip apie vertę savyje, vertę sau, vertę savyje ir sau bei vertę savyje, sau ir viduje savęs. Bet akivaizdu, kaip nurodo Michelis Foucault, jog Marxo dialektinė fenomenaliosios vertės formos analizė yra ne kas daugiau nei išplėtota žodžio „vertė“ egzegezė (Foucault, 298), o Marxas atliko tropologinę būdo, kuriuo žmonės suvokė „vertės“ sąvoką įvairiomis socialinės jų evoliucijos stadijomis, analizę.

Pavyzdžiui, Marxo paprastos (arba atsitiktinės) vertės formos modelis yra sulyginimas, suprantamas kaip metaforinis dviejų verčių santykis. Jis sako:

užrašome: x prekės A = y prekės B, arba: x prekės A turi y prekės B vertę. Konkrečiu atveju užrašome: 20 uolekčių audeklo = 1 švarkui, arba: 20 uolekčių audeklo turi vieno švarko vertę. [50]

Bet šitoks sulyginimas nėra toks paprastas aritmetinės lygybės teigimas. Tariamai aritmetinėje formoje paslėptas gilesnis, nuodugnesnis santykis. Marxas įrodinėjo, kad „bet kurios vertės formos paslaptis glūdi šioje paprastoje vertės formoje“ (Ibid.). Mat, kaip sakė jis, teigiant A ir B lygybę,

Dvi skirtingos prekės A ir B, mūsų pavyzdyje audeklas ir švarkas, aišku, čia vaidina du skirtingus vaidmenis. Audeklas išreiškia savo vertę švarku, švarkas yra priemonė šiam vertės išreiškimui. Pirmoji prekė vaidina aktyvų, antroji pasyvų vaidmenį. Pirmosios prekės vertė yra pateikta kaip santykinė ar lyginamoji vertė, arba pirmoji prekė turi santykinę vertės formą. Antroji prekė funkcionuoja kaip ekvivalentas, arba turi ekvivalentinę formą. [Ibid., 51; kursyvas H.W.]

Trumpai tariant, pora, jungianti A su B pagal tariamos lygybės santykį, yra kintanti, aktyvi, ar, tikriau sakant, anaklastiškai pasisavinanti.

Išraiška „A = B“, A žymimos prekės vertė „pateikiama kaip santykinė ar lyginamoji“, o B vertė – kaip „ekvivalentas“. Pora įsteigia metaforinį lyginamų dalykų santykį. Ji tuo pat metu išreiškia ir skirtumą, ir panašumą, arba „santykinę vertės formą“ ir „ekvivalentišką formą“, kurios, Marxo žodžiais tariant. Yra „santykiaujami, vienas kitą sąlygojantieji, neatskiriami momentai, bet tuo pačiu metu vienas kitą pašalinantieji arba priešingi kraštutinumai, t.y. vertės tos pačios išraiškos poliai.“ (Ibid.). Ir Marxas daro išvadą:

Ar tam tikra prekė turi santykinės vertės forma, ar jai priešingą ekvivalentinę formą, lemia išimtinai ta vieta, kurią ji užima toje vertės išraiškoje, t.y. tai, ar ji yra prekė, kurios vertė išreiškiama, ar prekė, kuria išreiškiama vertė. [Ibid., 51; kursyvas H.W.]

Trumpai tariant, nustatant vertę prekei suteikiama santykinė arba ekvivalentinė vertė priklausomai nuo jos vietos vienoje arba kitoje metaforinės išraiškos pusėje. Metafora, glūdinti bet kurios išraiškos šerdyje, prekei priskiria vertę atsižvelgdama į kokią nors kitą prekę kuri yra pačios „visos vertės formos paslapties“ raktas.

Metafora įgalina suprasti, kaip grynai materialiems arba kiekybiniams esiniams suteikiamos dvasinės ar kokybinės savybės. Metaforos supratimas pateikė Marxui metodą apsimestiniam visų prekių, o ypač aukso, dvasingumui atskleisti.

Kad skirtingos vertės formos (priešingai nei tikras bet kokios prekės vertės turinys, visuomeninio būtino darbo, įdedamo jai pagaminti, kiekis) yra sąmonės formų produktai, liudija Marxo santykinės vertės formos analizė. Norint atrasti, kaip paprasta vienos prekės išraiška „glūdi dviejų prekių vertės santykyje“, sako Marxas, reikia „šį santykį pirmiausia apgalvoti visiškai nepriklasomai nuo kiekybinio jo aspekto“. Jis kritikuoja tuos, kurie „elgiasi kaip tik atvirkščiai ir vertės santykį telaiko tik proporcija, kuria tam tikri dviejų prekių rūšių kiekiai palyginami vienas su kitu“. Marxo požiūriu, tokia analizė aptemdo faktą, kad „skirtingų daiktų dydžiai negali būti kiekybiškai palyginti, kol jie nėra išreikšti tuo pačiu matavimo vienetu“(19;kursyvas H.W.). Metaforinėje išraiškoje suponuojamas tas pats vienetas yra paslėptas, o dėmesys kreipiamas vien tik į išorines sulyginimu palyginamų objektų savybes. Bet kas šis paslėptas matavimo vienetas?

Jei mes sakome: kaip vertės, prekės yra paprasti žmogaus darbo kondensatai, tai mūsų analizė suveda prekes į abstrakčią vertę, bet nesuteikia joms vertės formos, kuri būtų skirtinga nuo jų natūralinės formos. Kitaip yra vienos prekės santykyje su kitos prekės verte. Prekės kaip vertės pobūdis čia pasireiškia jos pačios santykiu su kita preke. [Ibid., 52]

Marxas įrodinėjo, jog prekė A ir prekė B tikrovėje yra „konkretizuotos“ „žmogaus darbo“, paslėpto kiekvieno žmogaus gaminio turinio „kondensatų“ formos. Kai švarko vertės formos išraiška prilyginama audeklui, „siuvimas suvedamas į tai, kas iš tikrųjų yra vienoda abiejose darbo rūšyse, į jiems bendrą žmogaus darbo pobūdį“. Šiuo „aplinkiniu keliu“ Marxas iš tikrųjų patvirtino, kad „ir audimas, kadangi jis audžia vertę, nesiskiria nuo siuvimo, vadinasi, yra abstraktus žmogaus darbas“. Šis abstraktus žmogaus darbas išreiškiamas tvirtinant bet kokių dviejų prekių lygybę. Ir šis tvirtinimas „skirtingas darbo rūšis, esančias skirtingose prekėse, iš tikrųjų suveda į tai, kas yra joms bendra,- į žmogaus darbą apskritai“ (53).

Tad lingvistinėmis priemonėmis žmonės netiesiogiai moka duoklę savo darbui, teikiančiam vertę visoms prekėms. Taigi užčiuopti lingvistinės redukcijos prigimtį reiškia užčiuopti to, ką Marxas vadina „prekių kalba“ (die Warensprache), prigimtį ir taip išsiaiškinti fenomenalias formas, kurias įgyja vertė įvairiose mainų sistemose. Ši prekių kalba yra išorinių santykių kalba, maskuojanti tai, kas iš tikrųjų yra dviejų bet kokių prekių vidinis santykis (bendras, neatskiriamas darbo elementas) visose prekėse; tos prekės gali būti palygintos viena su kita, taip pagrindžiant bet kurį išmainymo veiksmą. Tad Marxas rašė.

Gaminant švarką, siuvimo darbo forma iš tikrųjų buvo sunaudota žmogaus darbo jėga. Vadinasi, jame yra sukauptas žmogaus darbas. Šiuo požiūriu, švarkas yra „vertės reiškėjas“, nors ši jo savybė nėra matoma net per labiausiai ištrintas jo vietas. Ir savo vertės santykyje su audeklu jis pasireiškia šiuo požiūriu, t.y. kaip įkūnyta vertė, kaip vertės kūnas. Nepaisant to, švarkas pasirodo užsagstytas visomis sagomis, audeklas jame atpažįsta sau giminingą puikią vertės sielą. Bet švarkas audeklo atžvilgiu negali būti vertė, jei tuo pačiu metu audeklui vertė nebus įgavusi švarko formos. Antai individas A negali santykiauti su individu B kaip su jo didenybe, jei individui A didenybė nėra įgavusi kūniškojo individo B pavidalo,- kaip tik dėl to didenybei savybingi veido bruožai, plaukai ir daug kas kita kinta kiekvieną kartą, kai pasikeičia šalies valdovas.

[…] Kaip vartojamoji vertė audeklas yra daiktas, jutimiškai skirtingas nuo švarko; kaip vertė jis yra „panašus į švarką“ ir todėl atrodo kaip švarkas. Tuo būdu audeklas įgauna vertės formą, skirtingą nuo natūralinės jo formos. Jo kaip vertės buvimas pasireiškia savo panašumu į švarką lygiai kaip aviškas krikščionio būdas savo panašumu į dievo avinėlį. [Ibid., 54]

Žaismingos šių Marxo pastraipų kalbos nereiktų atmesti kaip nesvarbios jo tikslui išanalizuoti vertės formas. Šis vaizdingumas būtinas išreikšti jo supratimui, kaip veikia sąmonė, suteikdama (klaidingą) prasmę daiktams, procesams ir įvykiams. Daiktų pasaulis, Marxo požiūriu, yra izoliuotų individualybių, atskirybių, iš pažiūros neturinčių jokio tarpusavio ryšio, pasaulis. Iš tikrųjų bet kuriai prekei priskirta vertė, pagrindžianti mainymo aktą, yra sąmonės produktas. Marxas leidžia suprasti, kad žmonės daiktams priskiria prasmę, kaip kad darbu jie gamina prekes ir joms suteikia vertę. Iš tiesų išnašoje Marxas rašė, jog:

Kai kuriais atžvilgiais žmogus primena prekę. Kadangi jis gimsta be veidrodžio rankose ir ne Fichtes pakraipos filosofu: „Aš esu aš“, tai žmogus iš pradžių žiūri kaip į veidrodį tik į kitą žmogų. Tik santykiaudamas su žmogumi Povilu kaip su į save panašiu, žmogus Petras pradeda santykiauti su pačiu savimi kaip su žmogumi. Kartu ir Povilas kaip Povilas, visu savo povilišku kūniškumu jam tampa „žmogaus“ giminės pasireiškimo forma. [54,18 išnaša]

Marxą domino daiktų santykiai, tie santykiai, per kuriuos daiktai gali įgyti fenomenalų aspektą, besiskiriantį nuo to, kas jie yra „savyje“. Žmonės nesidžiaugia jokiu specifiniu savo „žmogiškumu“ kitaip, nei santykiaudami tarpusavyje. Taip suprasti prekių vertę įgalina tai, jog žmonių protai bet kuriai prekei suteikia metaforinį santykį su kokia nors kita prekę. Anot Marxo,

Mes matome, kad visa tai, ką anksčiau mums yra pasakiusi prekių vertės analizė, pasakoja pats audeklas, kai tik jis pradeda bendrauti su kita preke, su švarku. Jis tik išreiškia savo mintis vien jam įprasta kalba, prekių kalba. Norėdamas pasakyti, kad darbas savo abstrakčia žmogaus darbo savybe sudaro jo paties, audeklo, vertę, jis sako, kad švarkas, kadangi jis yra jam lygiavertis ir, vadinasi, yra vertė, susideda iš to paties darbo, kaip ir jis, audeklas. Norėdamas pasakyti, kad kilnus jo vertės daiktiškumas yra skirtingas nuo jo šiurkštaus lininio kūno, jis sako, kad vertė atrodo kaip švarkas ir kad dėl to jis pats kaip daiktas, kuriame įkūnyta vertė, yra kaip du vandens lašai panašus į švarką. Tarp kita ko pastebėsime, kad ir prekių kalba, be žydų kalbos, turi nemaža kitų daugiau ar mažiau taisyklingų tarmių. Pavyzdžiui, vokiškas „Werthsein“ ne taip tiksliai kaip romanų veiksmažodis valere, valer, valoir išreiškia tą faktą, kad prekės B prilyginimas prekei A yra pačios prekės A vertės išreiškimas. Paris vaut bien une messe! [Žinoma, Paryžius yra vertas mišių!]. [54]

Taigi per „vertės santykį“, išreiškiamą metaforine „A=B“ išraiška „kūniška prekės B forma pasidaro prekės A vertės forma, arba prekės B kūnas pasidaro prekės A vertės veidrodžiu“. Ir „prekė A, santykiaudama su preke B kaip su vertės kūnu, kaip su žmogaus darbo materializacija, daro vartojamąją vertę B medžiaga savo pačios vertei išreikšti. Prekės A vertė, būdama šiuo būdu išreikšta prekės B vartojamąja verte, turi santykinės vertės formą“ (54).

Aš pabrėžiau bet kurios prekės „formos“ ir „turinio“ skirtumą Marxo teorijoje, nes savo istorijos filosofijoje jis norėjo įtvirtinti visiškai analogišką skirtumą tarp istorijos procesų „reiškinių“ ir jų vidinės, ar paslėptos, „prasmės“. Fenomenali istorijos forma yra įvairiu visuomenės rūšių seka, kurią liudija neanalizuota istorinio dokumento forma. Visuomenės formos keičiasi taip pat, kaip ir vertės formos, bet jų prasmė, šių pasikeitimų reikšmė išlieka tokia pat pastovi, kaip ir darbo „kondensatai“, prekėms suteikiantys jų tikrą ar esminę vertę. Tai reiškia, kad istorinio proceso sukurtos visuomenės formos su vertės formomis santykiauja taip pat, kaip gamybos būdai, lemiantys tas visuomenės formas, santykiauja su prekių vertės turiniu.

Pagrindinės tiek vertės, tiek visuomenės formos yra keturios. Vertės formos yra paprasta, visuminė, visuotinė ir piniginė. Visuomenės formos yra pirmykštė komunistinė, vergovinė, feodalinė ir kapitalistinė. Tad kyla toks klausimas: ar šios visuomenės formos ir perėjimo iš vienos visuomenės formos į kitą būdai yra analogiški vertės formoms ir jų perėjimo iš vienos formos į kita būdams (Kapitale pateiktiems kaip aukso fetišizmo „mįslės“ sprendimas)? Jeigu jie iš tiesų yra analogiški, mes atradome teisingo Marxo istorijos teorijos supratimo raktą ir kartu nustatėme konceptualų jo ankstesniųjų ir vėlesniųjų darbų tęstinumą.

Leiskite patikslinti. Marxas, rašydamas Kapitalą, vertės formas kildino iš primityvios, pradinės arba metaforinės lygybės išraiškos, taip aiškindamas aukso fetišizmą, būdingą pažangioms mainų formoms. Bet tikrasis visų prekių vertės turinys iš esmės lieka tas pats: darbas, įdėtas prekėms gaminti. Tai tinka ir visuomenių istorijai. Jų formos kinta, bet jų kitimą grindžiantis turinys išlieka tas pats. Šį turinį sudaro gamybos būdai, kuriais žmogus susijęs su gamta. Šių sistemų komponentai gali kisti, versdami keistis jų pagrindu sukurtus socialinius santykius. Bet tikroji šių pasikeitimų prasmė neatsiskleis apmąstant fenomenalią tiriamos visuomenės formą; ji glūdi slaptuose, gamybos būduose atsirandančiuose pakitimuose.

Reiktų pabrėžti, kad išanalizavęs paprastą vertės formą ir atskleidęs jos esmiškai metaforinę prigimtį, Marxas toliau grynai tropologine kalba aiškinosi kitų trijų vertės formų prigimtis, pasiekdamas kulminaciją aukso fetišizmo aptarimu. Visuminė, arba išplėstinė, vertės forma yra ne kas kita, kaip prekių vertės konceptualizavimas metonimijos modalumu. Čia prekių santykiai suvokiami remiantis jų vieta be galo besitęsiančioje eilėje, kai prekės viena su kita siejamos tokia tvarka: „A=B“, „B=C“, „C=D“, „D=E“, … n, kiekvienos prekės vertę laikant mainų sistemoje ekvivalentiška tam tikram bet kurios kitos prekės kiekiui. Bet toks prekių, egzistuojančių besitęsiančioje eilėje, suvokimas leidžia manyti, kad būtent dėl šito eilės begalinio tęsimosi galima joms visoms bendra vertė. Trumpai tariant, visuotinės vertės formos galimybę siūlo pats faktas, jog prekes galima išdėstyti taip, kad jos taptų visos grynai išorinių santykių sistemos dalimis. Tad per sinekdochą metonimiškai sukurtoms prekių eilėms suteikiamos visumos dalių savybės. Marxo požiūriu, ši visos eilės vertė yra ne kas kita, kaip „sustingdytas“ individualioms prekės gaminti skirtas laikas. Bet dėl to, kad su specifinėmis mainų sistemomis susiję žmonės yra linkę paslėpti nuo savęs tikrąjį vertės, kurią jie suvokia glūdint visose prekėse, turinį, bendra vertė, glūdinti visoje prekių eilėje, sinekdochiškai suvienijama kaip aukso kiekis, kuriuo galima įvertinti prekes mainų sistemoje. Ir šis „absurdiškas“ galios reprezentuoti visų prekių vertę priskyrimas auksui paaiškina „aukso fetišizmą“, būdingą pažangioms mainų sistemoms.

Tad vertės formų raida ar evoliucija, nuo pradinio (metaforinio) prekės vertės apibūdinimo jos lygumo kokios nors kitos prekės vertei aspektu vedanti į (ironišką) prekės vertės apibūdinimą pagal aukso (ar pinigų), kuriuos jis įveda į mainų sistemą, kiekį, vyksta dviem tropologinėmis redukcijos ir integracijos strategijomis, kurių galime tikėtis: metonimijos ir sinekdochos strategijomis. Paskutinė vertės forma, Marxo analizuojama šiame Kapitalo skirsnyje, piniginę forma, yra ironiška, kadangi būtinas darbas, įdedamas ją gaminant, yra slepiamas nuo akių priskiriant jai piniginio (ar aukso) ekvivalento formos vertę. Ji ironiška ir dėl to, kad prekės vertės apibūdinimas jos piniginiu ekvivalentu ir teisingas, ir klaidingas. Jo teisingumą atspindi impulsas visas prekes vertinti pagal standartinį matą; klaidinga šiuo standartu laikyti piniginį ekvivalentą, kuriuo prekė gali būti verta konkrečioje mainų sistemoje. Fetišistinis visų prekių vertės sutapatinimo su jų aukso ekvivalentu pobūdis yra sykiu ir pažangiausių mainų sistemų saviapgaulės sąlyga, ir išankstinė sąlyga sąmonei išsilaisvinti ir suvokti tikrąjį pagrindą, kuriuo bet kuriai prekei priskiriama vertė – t.y. darbo vertės teorija, Marxo pasitelktą mainų sistemos, žinomos kaip kapitalizmas, privalumas ir trūkumas analizuoti.

Tad antrąją pirmojo Kapitalo skirsnio pusę sudaro ironijos pratybos, kurių metu atskleidžiama grynai fikcinė visų prekių vertės sampratų, nepradedančių nuo darbo vertės teorijos tiesos suvokimo, esmė. Trumpai tariant, darbo vertės teorija yra pagrindinė riba, atskirianti visas klaidingas vertės teorijas.

Tačiau reikėtų pabrėžti, jog Marxas netvirtino, esą įvairios tropologinėmis redukcijomis sukurtos vertės formos yra visiškai klaidingos. Kiekvienoje iš jų glūdi vertinga bendros vertės prigimties įžvalga. Šios įžvalgos kyla iš teisėto siekio atrasti tikrąją vertės, kurią prekės turi bet kurioje mainų sistemoje, prigimtį. Bet kiekvienoje analizėje, kuri imasi svarstyti formą, o ne turinį, tikrasis visų verčių pagrindas lieka užtemdytas ir paslėptas nuo suvokimo. Tad mąstymo apie vertės formas istorija aprašo nuolatinį sąmonės smukimą į savo pačių darbo, slapto tikrojo visų prekių verčių turinio, vertę tam, kad beverčiam metalui, auksui, atiduotų unikalias savo pačių galias sukurti vertę.

Bet koks yra darbo vertės teorijos, kuria remdamasis Marxas kritikavo visas kitas prekių vertės sampratas, ir kitų jo analizuotų, klaidingų arba iliuzinių vertės formų santykio pobūdis? Jis pasirodytų esąs metoniminis, todėl neišvengiamai redukcinis santykis. Mat Marxas reikalavo prekių mainų reiškinius padalyti į dvi būties sąrangas: formos ir turinio, trumpai tariant, į fenomenalią ir noumenalią būties sąrangą. Pripažinus šį skirtumą, reikia patyrinėti pagrindus, pagal kuriuos jie suvokiami kaip praktiškai susiję. Kodėl tikrąjį visų prekių vertės turinį sąmonė užgniaužia įvairių Marxo analizuojamų fenomenalių formų labui? Ši problema sykiu yra psichologinė, sociologinė ir istorinė; norėdami suprasti, kaip ją išsprendžia Marxas, turime imtis ir jo sąmonės teorijos, ir istorijos filosofijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *