Herbertas Marcuse. „Dėl naujųjų kairiųjų situacijos“

Šiame savo straipsnyje Markuzė nagrinėja aktualius prieštaravimus dabartinėjo visuomenėje ir problemas, bendras visiems kairiesiems. Markuzė aptaria, kaip ir kokiomis priemonėmis naujieji karieji turėtų priešintis kapitalizmui ir valdančiajai klasei. Be to, jis paaiškina, kodėl senieji kairieji vargu, kad sukurs tokią revoliucinę partiją kaip XX a. pradžioje ir todėl jie yra nepažangūs šiuo metu.

Herbert Marcuse (1898 – 1979) – vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistų Frankfurto mokyklos narys. Simpatizavo XX a. kairiųjų judėjimams, griežtai kritikavo TSRS. Dėl savo įtakos naujosios kairės judėjimui buvo pramintas „naujųjų kairiųjų tėvu“. Didelė dalis Markuzės rankraščių taip ir liko nepublikuoti – apie karą, technologijas, totalitarizmą.
 – Marksistai.lt

Aš nesu tas, kuo mane vadina „New York Times“. Aš savęs niekada nelaikiau „naujųjų kairiųjų idėjiniu vadu“, be to, aš netgi manau, kad kairiesiems visai nereikia idėjinio vado. Jiems tikrai nereikia naujo tėvo figūros, naujo „tėtušio“. Ir aš visiškai nesiruošiu juo būti.

Pakartosiu tai, ką ką tik pasakė Karlas [1]: „Mes negalime laukti, ir mes nelauksime“. Aš pats negaliu daugiau laukti. Ne tik dėl savo amžiaus. Aš visai nemanau, kad mes iš vis turėtumėme kažko laukti. Aš tiesiog nėturiu pasirinkimo, nes kęsti tokią būklę, kai niekas nesikeičia, visiškai neįmanoma. Aš dūstu.

Šiandien aš norėčiau aprašyti, kiek tai įmanoma, naujųjų kairiųjų realią situaciją. To reikalauja tam tikros teoretinės refleksijos, dėl kurios, beje, aš nesiruošiu atsiprašinėti, nes jei kairieji alergiški teoriniams nagrinėjimams, vadinasi, su jais ne viskas gerai.

Iš pradžių išnagrinėsime du prieštaravimus, su kuriais susiduria mūsų – aš sakau mūsų – judėjimas. Iš vienos pusės, mes visi žinome, pergyvename ir jaučiame, kad šita visuomenė vis labiau ir labiau slopina bei naikina žmogiškąsias ir natūrialias galimybes būti laisviems, savarankiškai lemti ir kurti savo gyvenimą be išnaudojimo kitų atžvilgiu.

Mes – tai ne tik tie, kurie dabar yra šioje auditorijoje – aš turiu omeny visus, kurie yra išnaudojami, pavergti savo darbo, nenaudingi, tačiau vis dar būtini pasiekimai, kurie iš jų reikalaujami, moralė, kuri jiems primesta, – visus tuos, kurie išnaudojami dėl vidinė ir užsienio šios šalies kolonizacijos politikos. Tai – tas didelis Mes, kuriam būtinai reikalingi pasikeitimai. Iš kitos pusės, mes turime suvokti, kad didelė dalis, jeigu ne dauguma gyventojų, nejunta noro permainoms, nesuvokia jų, neturi šiuo atžvilgiu politinio sąmoningumo. Ir tai, kiek aš galiu spręsti, – pirmoji didelė mūsų strategijos problema.

Mūsų antra problema, su kuria mes pastoviai susiduriame: „Kokia alternatyva? Ar galite jūs pasiūlyti ką nors geresnio?“ Aš nemanau, kad šito klausimo galima išvengti ir atsakyti: „Iš pradžių mes turime sunaikinti seną, o toliau – pažiūrėsime“. Mes negalime šito padaryti dėl vienos paprastos priežasties: mūsų tikslai, mūsų vertybės, mūsų nauja moralė turi jau dabar atsispindėti veiksmuose. To naujo žmogaus, kurio mes siekiame, —tuo nauju žmogumi mes patys turime norėti būti čia ir dabar.

Todėl mes negalime taip lengvai atmesti šį klausimą. Mes netgi turime detaliai būti naujų žmonių pavyzdžiais, kurie vieną kartą gali atsirasti. Vienintelė alternatyva, kuri tai ir atspindi, man iki šiol yra socializmas. Ne stalininis ir ne poststalininis, o tas laisvas socializmas (der libertere Sozialism), kuris visada buvo suvokiamas kaip socializmas, bet tik tas (socializmas), nuslopinę, pernelyg kuriam lengvai užkimšo burną.

Ir taip, jei šitas laisvas socializmas – alternatyva, tai kaip mes ją apibūdinsim? Galų gale, žmonės apsidairys aplinkui ir paklaus: „Kur gi tokio tipo socializmas? Parodykite jį mums“. Mes pasakysime, kad tikriausiai jis sukurtas Kuboje. Galbūt Kinijoje. Visiškai aišku, kad jis kovoja su [amerikietišku] supermonstru Vietname. Bet žmonės apsidairys aplinkui ir pasakys: „Ne, tai – ne socializmas. Socializmas, kurį mes matome, tai yra tai, ką turime Sovietų Sąjungoje. Socializmas – tai įsiveržimas į Čekoslovakiją“. Kitaip tariant, socializmas – nusikaltimas.

Ką mes galime priešpastatyti tokiems žodžiams? Du aukščiau išvardintus prieštaravimus galima suvesti į vieną. Radikalus pasikeitimas be masių palaikymo yra neįmanomas. Bet gauti masių palaikymą – bent jau šitoje šalyje ir artimoje ateityje – atrodo dar mažiau tikėtina. Ką gi mums daryti su šiais prieštaravimais?

Atsakymas pasirodys labai paprastas. Mes turime pabandyti gauti palaikymą. Mes turime pabandyti pritraukti į savo pusę mases. Bet mes čia prieiname prie demokratinės agitacijos ribų, su kuriomis [su kurių egzistavimo faktu] mes šiandien susidūrėme. Kodėl prie ribų? Nes žymioji ir, galbūt, lemiančioji šios daugumos dalis, o būtent darbininkų klasė, yra labai integruota į egzistuojančią sistemą, be to, stipriu materialiniu pagrindu, o ne tik paviršutiniškai. Žinoma, šita integracija nėra amžina.

Istorijoje nėra nieko amžino.

Korporatyvaus kapitalizmo [3] prieštaravimai niekada nebuvo tokie aštrūs kaip dabar. Bet tai negali ir neturi kurti mums iliuzijų, kad išties atsitiko tokia laikina integracija, kuri galėtų žlugti tik tada, kai vėl paaštrės sistemos imanentiniai prieštaravimai, kas ir vyksta, kaip mes matėme pastaraisiais metais. Kadangi tokia dezintregracija nevyksta automatiškai, tai mūsų užduotis veikti šia linkme.

Antra, kodėl mes susiduriame su demokratinės agitacijos ribomis – paprastas faktas, kad kairieji tiesiog neturi sau atitinkančios žiniasklaidos… Žiniasklaida šiandien formuoja visuomenės nuomonę. Jeigu negauni pakankamai transliacijai laiko ir pakankamai vietos laikraščiuose, tai kaip tada galima pakeisti visuomenės nuomonę, suformuotą monopolistinio būdo?

Išvada: pseudodemokratijos sąlygomis mes priešpastatyti daugumai, kuri, matyt, remiasi pati savimi ir būdama didžiąja dalimi konservatyvi, turbūt, atsikuria, nes yra atspari radikaliems pokyčiams. Tos pačios aplinkybės, veikiančios prieš demokratinę agitaciją, taip pat yra prieš tradicinio modelio centralistinės masinės revoliucinės partijos sukūrimą. Tokia partija negali šiandien egzistuoti ne tik dėl to, kad šiandien slopinimo aparatas kur kas galingesnis ir efektyvesnis nei kažkada anksčiau, bet iš esmės dėl to, kad centralizmas – tai jau ne tas metodas, kuris skatina keistis ir vestų link pasikeitimo.

Čia aš norėčiau dar kai ką paaiškinti. Aš jau sakiau, kad korporatyvaus kapitalizmo prieštaravimai šiandien yra aštresni kaip niekada, bet mes turim iškart pridėti ir tai, kad jo pagrindai tokie pat naudingi ir juos tvirtina diena iš dienos bendros pastangos – turėčiau pasakyti – sunkumai tarp JAV ir Tarybų Sąjungos. Tai, ką mes stebime, aš manau galima apibrėžti senamadiška koncepcija, kurios mums reikėtų laikytis, – laikina kapitalistinės sistemos stabilizacija. O bet kokiu tokios stabilizacijos metu kairiųjų pagrindinė užduotis yra švietimas ir politinio sąmoningumo ugdymas.

Dėl to aš norėčiau trijomis trumpumis tezėmis askleisti strategijos tikslą, jos metodus ir, galiausiai, naujųjų kairiųjų organizaciją. Visų pirma – tikslas. Mes susidūrėme su nauju istoriniu faktu, o būtent – su radikalaus pokyčio, revoliucijos iš vidaus perspektyva arba būtinumu  labai išsivysčiusios, techniškai progresyvios industrialinės visuomenės atžvilgiu ir tam gerai funkcionuojančios ir integruotos visuomenės. Šitas naujas istorinis faktas reikalauja, kad mes peržvelgtume keletą mūsų mėgstamų sąvokų. Aš galiu čia duoti tik kažką panašaus į katalogą panašiam peržvelgimui.

Visų pirma, „atėjimo į valdžią“ sąvoka. Seno modelio daugiau negalima naudoti. Viziją to, pavyzdžiui, kokio nors šalyje – tokioje kaip JAV – didžiulės žmonių masės, vedamos centralistinės-autoritarinės partijos, plūsta į Vašingtoną, užima Pentagoną ir paskiria naują vyriausybę, galima laikyti utopine.

Ko mes turim siekti – tai kažkas panašaus į truputį išblaškytą ir toli išplitusią dezintegruojančią sistemą, kurioje interesai, pagrindiniai uždaviniai ir veiksmų kryptys perreina į vietinį ir regionalinį lygį.

Antra sąvoka, kurią reikėtų peržvelgti, – darbininkų klasės vaidmuo. Čia aš norėčiau pasakyti keletą žodžių dėl labiausiai šiandien diskredituotos sąvokos – „nauja darbininkų klasė“. Aš žinau ką galima priešpastatyti ir kas [jau] buvo pasakyta. Man atrodo, „naujos darbininkų klasės“ sąvoką ardo tam tikros tendencijos, kurios įgyvendinamos prieš mūsų akis šiuolaikiniame kapitalistiniame gamybos procese. Vis dažniau svarbiausias vietas gamybos procese užima aukštos kvalifikacijos samdomi tarnautojai , techniniai darbuotojai, specialistai ir t.t. Būtent todėl, pagal ortodoksinio marksizmo suvokimą, jie priklauso pramoninei darbininkų klasei. Tai ką mes čia stebime – aš norėčiau, kad į tai atkreiptumėme dėmesį – tai potencialus masės pagrindo (Massenbasis) išplėtimas, kuris yra už tradicinio pramoninio darbininkų klasės ribų ir prisideda prie naujų darbininkų klasių atsiradimo, didinantišnaudojamųjų spektrą.

Toks išplėtimas nurodo didelį, bet labai išsibarsčiusį ir miglotą masės pagrindą ir pakeičia santykius to, ką mes tradiciškai vadiname valdančiąja mažuma arba politiškai aktyvių kairiųjų „kadrine grupe“, ir masėmis. Ko mes galime siekti – tai ne didelio, centralizuoto ir organizuoto judėjimo, o lokalių ir regionalių politinių veiksmų, nukreiptų prieš tam tikrus pažeidimus – neramumai, sukilimai getuose ir t.t.. Tokie, be abejo, politiniai judėjimai, kurie ne visada vyksta su politinu sąmoningumu ir tuo labiau reikalauja politinio vadovavimo ir instruktažo pasiruošimui mažumos kovai.

Dabar keletas žodžių apie naujos kairės strategiją. Tiek, kiek pseudodemokratinis procesas, padedant kvazimonopolinei konservatyviajai žiniasklaidai, pastoviai sukuria ganėtinai mažai pakeičiamądaugumą, tiek ir turi politinis pasiruošimas ir švietimas turi būti už tradicinių liberalių formų ribų, o politiniai veiksmai ir politinis švietimas turi būti už žodinių ir raštytinių diskusijų ribų. Kairieji turi rasti tikras priemones tam, kad sugriautų konformistinį ir korumpuotą politikos kalbos ir politinių santykių pasaulį. Jie turi pažadinti likusių sąmonę ir sąžinę. Išsiveržimas iš egzistuojančių kalbos ir korumpuoto politikos pasaulio santykių šabolonų, kurie primesti kiekvienam politiniam veiksmui – tai beveik antžmogiška užduotis. Ji kartu numato viršžmogiškos vaizduotės galios reikalingumą. Mes turime bandyti rasti kalbą ir organizuoti akcijas, kurios nebūtų tradicinio politinio veiksmo elgesiu, ir kurios galėtų pademonstruoti dėl ko čia visa tai daroma – tai žmonės, su skirtingais poreikiais ir siekiais, kurie dar neleido – ir tikiuosi, niekada neleis – pavergti savęs primetamiems iš išorės interesams (vereinnahmen).

Valdantiesiems sluoksniams ir jų racionalumui toks elgesys greičiausiai pasirodys kvailu, vaikišku ir irracionaliu. Bet būtent tai ir būti įrodymas to, kad kalbama apie bandymą – bandymą, bent jau, laikas nuo laiko sėkmingu – peržengti ir sunaikinti represyvų esamo politinio elgesio  kontekstą.

Pabaigai pasakysiu apie naujųjų kairiųjų organizaciją. Aš jau minėjau, kad tradicinės organizacinės formos – tokios, kaip parlamentinė partija, – paseno. Aš niekur nematau partijos, kuri greit netaptų bendros, totalios politinės korupcijos, persmelkiančios visą politinį pasaulį, auka. Mes nenorime jokios revoliucinės politinės partijos, ir  taip pat jokio revoliucinio centralizmo ir pogrindžio, nes visa tai – lengvas grobis sustiprėjusiam ir efektyviai veikiančiam represyviam aparatui.

Tai, ką galima, atrodo, priešpastatyti šioms formoms – tai visiškai atvira organizacija, išbarstyta mažomis, labai lanksčiomis autonominėmis grupėmis, veikiančiomis visur vietoje.

Norėtųsi dar kai ką papildyti, kas skamba beveik kaip erezija: jokio skuboto kairiųjų susivienijimo! Kairieji suskilę! Kairieji visada buvo suskilę! Susivieniję tik dešinieji, negalintys kovoti už kokias nors idėjas!

Šiandien kairiųjų jėga būtent ir gali būti šios nedidelės protestinės grupės, konkuruojančios tarpusavy aktyviai tuo pačiu metu skirtinguose vietose – kažkas panašaus į politinį partizaninį judėjimą taikos metu, jeigu, žinoma, šitą metą galima laikyti taikos metu; bet – ir tai, man atrodo, svarbiausias momentas – būtent mažos grupės, kurios susikoncentravusios veiklai vietose ir kuriose  skelbia apie save kažką, matyt taps pagrindine organizacine laisvojo socializmo forma, o būtent – mažieji fizinio ir protinio darbo darbininkų tarybos (Räte) [3], arba Tarybos (Sowjets), jeigu šitą sąvoką dar vis galima vartoti, negalvojant apie tai, kas iš tikrųjų atsitiko su Tarybomis. Tai [mažosios tarybos] aš apbūdinčiau – ir aš kalbu visai rimtai – kaip organizuotą spontaniškumą.

Be to, aš norėčiau pasakyti keletą žodžių apie sąjungą, kuri, mano požiūriu, turėtų būti svarstoma tarp naujųjų kairiųjų. Aš nemanau, kad reikia, kaip sakė Leninas, sudaryti sandėrį su velniu. Šiandien jis tapo pernelyg stiprus. Jis mus suės. Jokios sąjungos su liberalais, kurie perėmė antiamerikietiškos veiklos komiteto funkcijas [4], skųsdami kairiuosiusJie priveda prie pabaigos tai, ko nebaigė šis komitetas, – čia aš neminėsiu jokių vardų. Bet mes galime stoti į sąjungą su visais tais – nesvarbu, buržuaziniai jie ar ne, – kurie žino, kad priešas yra iš dešinės, ir kurie parodė, kad jie tai žino.

Aš norėčiau dar kartą trumpai pasakyti apie naujosios kairės perspektyvas. Aš tikiu – ir tai ne įsitikinimas, o tikrumasbesiremianti daugiausiai tuo, ką mes vadiname faktų analize, – aš tikiu, kad naujieji kairieji – šiandien vienintelė mūsų viltis. Jų užduotis yra ta, kad paruoštų save ir kitus, ne laukti, o šiandien ir rytoj mintimis ir veiksmais, morališkai ir politiškai ruoštis tam laikui, kai vis labiau aštrėjantys korporatyvaus kapitalizmo konfliktai praras savo represyvų kontekstą ir atsivers naujos erdvės realiam darbui laisvojo socializmo naudai. Kitų metų perspektyvos, perspektyvos naująjai kairei yra teigiamos, bet tik jei ji išlaikys savo dabartinį aktyvumą. Visada bus nuosmukių periodai. Nei vienas judėjimas negali vystytis vienu ir tuo pačiu tempu. Todėl mums jau bus pasisekimas, jeigu mes išsaugotume savo aktyvumą.

Galiausiai, dar keli žodžiai draugams, ir priešams kairiųjų stovykloje. Tie, kas kritikuoja naujosios kairės jaunimą – tą jaunimą, kuris pasisako už rimtą nepaklusimą, kuris nenori pritarti fetišizmui ir fetišizuotoms senųjų kairiųjų ir senųjų liberalų koncepcijoms, – tiems kritikams, kurie smerkia šitą jaunimą kaip nesubrendusius radikalus ir intelektualinius snobus, ir tuo pačiu cituoja įžymųjį poleminį Lenino veikalą [5], — visiems jiems aš turiu pasakyti: visos šitos ištrauktos citatos iškreipia istoriją. Leninas užsipuolė kairiuosius radikalus, kurie buvo prieš stiprią masinę revoliucinę partiją. Šiandien panašios masinės revoliucinės partijos nėra. Komunistinė partija tapo tvarkos partija. Ji pati save taip pavadino [6]. Kitaip tariant, šiandien viskas atvirkščiai. Nėra revoliucinės partijos, bet šitie jauni, silpni ir sutrikęradikalai, – tikri didžiosios socialistinės tradicijos įpėdiniai.

Jūs visi žinote, kad mūsų gretose yra provokatoriai, kvailiai ir avantiūristai. Bet kartu su jais taip pat yra tokių žmonių – vyrų ir moterų, baltųjų ir juodųjų, – kurie tiek išsilaisvinę iš agresyvių ir represyvių-antihumaniškų poreikių ir visuomenės išnaudotojų siekių, kad turi galimybę dirbti  visuomenei be išnaudojimo. Ir aš su mielu noru su jais bendradarbiausiu – taip ilgai, kol galėsiu.

Išnašos

[1] Karlas Oglsbi (CARL OGLESBY) – Amerikos rašytojas ir publicistas, nuo 1965 m. Radikalios kairiosios organizacijos “Studentai už demokratinę visuomenę” (JAV) vadovas.

[2] Korporatyvinis kapitalizmas suprantamas kaip kapitalistinio suvisuomeninimo sistema, kurioje konfliktas tarp darbo ir kapitalo turi būti panaikintas socialinės partnerystės dėka. Šitas eksperimentas, kurio tikslas panaikinti krizes, yra inicijuojamas valstybės kaip „idealaus (ideellen) visuminio kapitalisto“ (F.Engelsas).

[3] Markuzė, kad apibrėžtų šitą organizacinę savivaldos formą, vartoja neutralų vokišką terminą (Rat), kuris skiriasi Vakaruose nuo termino Sowjets (Tarybos), vartojamo daugiausiai  apibrėžti Tarybų Sąjungos valdymo formą ir tarybinę vadovybę.

[4] Antiamerikietiškų intrigų komitetu buvo vadinamas JAV atstovų kongreso palatos tyrimų komitetas, kuris tariamai buvo pilietinės kontržvalgybos skyrius ir vienas iš raganų medžiojimo instrumentų, kurį įkūrė Makartnio administracija prieš komunistus.

[5] Kalbama apie Lenino veikalą „Vaikiška kairumo liga komunizme“ (1920).

[6] Taip apibūdino save  Prancūzijos komunistų partija  per 1968 m. „Raudonąją Gegužę“, kad patvirtintų savo (visuomeninės) sistemos stabilizacijos funkciją.

Herbertas Marcuse

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *