Herbertas Marcuse. „Utopijos pabaiga“

Šiame savo straipsnyje Markuzė daugiausiai kalba apie laisvos (socialistinės) ir nelaisvos (kapitalistinės) visuomenės santykį bei parodo esminį jų skirtumą. Autorius gan smulkiai dialektiškai išnagrinėja dabartinės visuomenės poreikius, jų prieštaravimus su esama visuomenės sistema. Markuzė teigia, kad jie neišvengiamai turės būti išspręsti. Jis taip pat mano, kad žinios taps visuomenės gamybos ir vystymosi pagrindu. Markuzė kalbėdamas apie laisvąją visuomenę, netampa utopistu – jis mano, kad šiam šuoliui padaryti yra reikalingos tam tikros materialinės sąlygos ir intelektualinės jėgos. – Marksistai.lt

Šiandien bet kokia konkretaus pasaulio, žmogiškojo gyvenimo forma, bet koks gamtinės  ir techninės aplinkos pertvarkymas yra galimybė, ir šios galimybės padėtis yra istorinė. Šiandien mes gabūs paversti pasaulį pragaru, ir mes jau pakeliui į jį. Mes taip pat gabūs paversti jį pragaro priešybe. Tai reikštų utopijos pabaigą. Tai yra teorijų ir idėjų, besiremiančių utopija, paneigimą tam, kad pasmerktų tam tikras socialines-istorines galimybes. „Utopijos pabaiga“ taip pat gali būti suprasta kaip „istorijos pabaiga“ ta prasme, kad naujų žmoniškosios visuomenės ir supančios ją aplinkos galimybių negalima laikyti daugiau nei senojo laikotarpiu tęsiniu, nei net egzistuojančiais su jais viename ir tame pačiame istoriniame kontinuume. Greičiausiai jie ketina atitrūkti nuo istorinio kontinuumo; jie numano esantį kokybinį skirtumą tarp laisvos ir nelaisvos visuomenės. Skirtumas, kuris, pasak Markso, paverčia visą ankstesniąją istoriją tik žmonijos priešistore.

Bet aš manau, kad net pats Marksas buvo apimtas tokio progreso kontinuumo supratimo, kad net jo socializmo idėja dar — arba jau — nereiškė griežto kapitalizmo neigimo, kurį turėtų reikšti socializmo idėja. Tai yra šiandien utopijos pabaigos supratimas reiškia, kad būtina bent bendrai išnagrinėti naująją socializmo sąvoką. Šio svarstymo pagrindu buvo iškeltas klausimas dėl pagrindinių dalių, sudarančių Markso socializmo supratimą, priklausomumo pasenusiam dabartiniam gamybinių jėgų vystymosi etapui. Šis pasenimas, mano požiūriu, aiškiausiai buvo išreikštas laisvės viešpatijos ir būtinybės viešpatijos skirtumu, pagal kurį laisvės viešpatija ir jos prasmė galima tik už būtinybės viešpatijos ribų. Pagal tokį suskirstymą išeina, kad būtinybės viešpatija lieka tokia susvetimėjusio darbo viešpatijos prasme, vadinasi, sako Marksas, joje galima tik racionaliausia darbo organizacija ir maksimalus jo sumažinimas.

Bet visų pirma šis darbas priklauso būtinybės viešpatijai ir, vadinasi, yra nelaisvas. Aš manau, kad viena iš naujų galimybių, susijusių su kokybiniu laisvos ir nelaisvos visuomenės skirtumu, yra laisvės viešpatijos atsiradimo galimybė būtinybės viešpatijoje — pačiame darbe, o ne tik už jo ribų. Suteikdamas šiai idėjai spekuliatyvinę formą, aš pasakyčiau, kad mums būtina pripažinti kelio tęsimosi galimybę į socializmą nuo mokslo prie utopijos, o ne nuo utopijos prie mokslo (1).

Utopija — istorinė sąvoka. Ji priklauso socialinių pokyčių projektams, kurie laikomi neįmanomais. Kodėl neįmanomais? Remiantis tradiciniu požiūriu į utopiją, naujosios visuomenės projekto įgyvendinimas negalimas yra tada, kai pertvarkymams trukdo esamos visuomeninės sistemos subjektyvūs ir objektyvūs faktoriai — taip vadinamas socialinės situacijos nesubrendimas. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikų komunistiniai projektai ir, galbūt, socializmas labiausiai išsivyčiusiose kapitalistinėse šalyse yra objektyvių ir subjektyvių faktorių tikro ar tariamo nebuvimo pavyzdžiai, dėl kurių, turbūt, jų įgyvendinimas yra neįmanomas.

Tačiau socialinių pertvarkymų projektas gali taip pat būti neįgyvendinamu, nes jis prieštarauja tam tikriems mokslo nustatytiems dėsniams: biologiniams dėsniams, fizikos dėsniams; pavyzdžiui, tokie projektai, kaip amžina jaunystė arba grįžimas į įsivaizduojamą „Aukso amžių“. Manau, kad dabar mes galime kalbėti apie utopiją tik pastarąja prasme, o būtent — kai socialinių pokyčių projektas prieštarauja tikriems gamtos dėsniams. Tik toks projektas, griežtai sakant, yra utopinis, tai yra nesuderinamas istorijos atžvilgiu, bet net šitas „neistoriškumas“ turi istorinę ribą.

Kiti projektai, kurie yra neįmanomi dėl subjektyvių ir objektyvių faktorių nebuvimo, geriausiu atveju gali būti pavadinti tik „laikinai“ neįgyvendinamais. Karlo Mancheimo (2) išskirsti tokių projektų neįgyvendinamumo kriterijai nepatenkinami dėl paprastos priežastis: visų pirma, neįgyvendinamumas išaiškėja tik praėjus kuriam laikui. Ir nieko nuostabaus, kad socialinių pertvarkymų projektus vadina neįgyvendinamais, nes jie nebuvo įgyvendinti istorijoje. Ir, visų antra, neįgyvendinamumo kriterijus šia prasme nepatenkinamas dar ir dėl to, nes visai galima situacija, kai revoliucinio projekto įgyvendinimui trukdo priešiškos jėgos ir tendencijos, kurios gali būti įveiktos ir įveikiamos būtent vykstant revoliucijai. Todėl abejotina yra pateikti tam tikrų objektyvių ir subjektyvių faktorių nebuvimą kaip argumentą prieš esminio pasikeitimo įgyvendinamumą. Iš dalies — ir šis klausimas sudomina mus čia — tas faktas, kad labiausiai išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse negalima išskirti revoliucinės klasės, tai visai nereiškia marksizmo utopiškumo. Pagal Marksą socialinės revoliucijos atstovai formuojasi tik vykstant visuomenės pasikeitimams, ir negalima pasikliauti situacija, kai revolicinio judėjimo pradžioje egzistuoja revoliucinės jėgos, jeigu galima taip išsireikšti, jau galutinai išsivysčiusios. Bet, mano požiūriu, yra tik vienas tikras įmanomo pertvarkymo įgyvendinimo kriterijus, o būtent — kai  tam pertvarkymui yra materialinės ir intelektualinės jėgos, bet  jas racionaliai panaudoti trukdo esamos gamybinės jėgos. Aš manau, kad šia prasme šiandien mes iš tikrųjų galime kalbėti apie utopijos pabaigą.

Materialinės ir intelektualinės jėgos, kurios gali būti išnaudotos laisvos visuomenės sukūrimui, o tai, kad jos neišnaudojamos pasiekti šiam tikslui, paaiškinama totalia esamos visuomenės mobilizacija prieš savą išsilaisvinimo potencialą. Bet tokia situacija jokiu būdu nepaverčia pačios esminio pertvarkymo idėjos utopine.

Šia prasme likviduoti neturtą ir skurdą įmanoma tik likviduojant susvetimėjusį darbą ir tai, ką aš pavadinau „pridėtiniu slopinimu“. Net buržuaziniame ekonomikos moksle vargu ar atsiras rimtas mokslininkas arba tyrėjas, kuris neigtų, kad techniniu požiūriu jau dabar užtenka gamybinių jėgų lygio likviduoti badą ir skurdą ir viskas, kas šiandien vyksta, yra paaiškinama globaliai represyvios visuomenės politika. Ir nors mes su tuo sutinkame, mums ligi šiol ne visai aiški šios techninės neturto, skurdo ir darbo likvidavimo galimybės reikšmė (3). Suprantama, kad šios istorinės galimybės turi būti suprastos kaip formos, reiškiančios lūžį, o ne nenutrūkstamumą su ankstesniąja istorija, jos neigimą, o ne jos teigiamą pratęsimą, išsiskyrimą, o ne vystymasį. Jos reiškia, jog šios materialios bazės pusės žmogiškojo egzistavimo matmens išsilaisvinimą, poreikių pertvarkymą.

Tuoj bus naujojo žmogaus teorija — ne teorija, bet ir jos egzistavimo būdas: gyvybinio poreikio laisvėje ir laisvės gyvybiškų poreikių atsiradimas ir vystymąsis. Laisvė, kuri daugiau nesiremia trūkumu ir susvetimėjusio darbo būtinumu ir jais neapsiriboja. Kokybiškai naujų žmogaus poreikių vystymasis pasireiškia biologinės būtinybės pavidalu; tai yra poreikiai griežtąja biologinio žodžio prasme. Kadangi žymios išsivysčiusių kapitalistinių šalių manipuliuojamų gyventojų dalies poreikis laisvėje nėra gyvybiškai svarbus ir būtinas poreikis arba jau tokiu daugiau nebėra. Kartu su šiais gyvybiškais poreikiais naujoji žmogaus teorija taip pat numato naujos moralės atsiradimą, neigsiančią paveldėtą judėjų–krikščionų moralę, kurią iki šiol lėmė vakarų civilizacijos istorija. Būtent vystomų ir patenkinamų represyvioje visuomenėje poreikių nenutrūkstamumas vėl ir vėl atkuria tokią visuomenę pačiais individais. Individai atkuria represyvią visuomenę savo poreikiais, kurie net lieka per revoliuciją, o būtent šis nenutrūkstamumas iki šiol trukdė laisvos visuomenės šuoliui iš kiekybės į kokybę. Ši idėja numato, kad žmogiškieji poreikiai turi istorinį pobūdį. Visi žmogaus poreikiai, įskaitant ir seksualinius, yra už gyvūnų pasaulio ribų. Juos lemia istorija ir keičiasi jai besivystant. Ir lūžis su šių poreikių, galinčių slopinti, nenutrūkstamumu, šuolis link kokybinio skirtumo yra ne paprastas išradimas, o neišvengiama pačių gamybinių jėgų vystymosi savybė. Šis vystymasis pasiekė tokį lygį, kuriam esant vystymuisi tikrai reikia naujų gyvybiškų poreikių, kad galėtų atskleisti savo potencialias galimybes.

Kokios gamybinių jėgų, kurios įgalina padaryti šį šuolį iš kiekybės į kokybę, tendencijos? Visų pirma, viešpatavimo technizacija palaužia viešpatavimo pagrindą. Nuoseklus fizinio darbo mažėjimas gamybos procese (materialinės gamybos procese) ir jo pakeitimas palaipsniui protiniu darbu priveda prie visuomeniškai būtino darbo susikaupimo specialistų, mokslininkų, inžinierių ir t. t. klasės pusėje. Tai reiškia išsilaisvinimo nuo susvetimėjusio darbo galimybę. Žinoma, kalbama tik apie tendencijas, kurios remiasi vystymusi ir besitęsiančia kapitalistine visuomene. Jeigu kapitalizmui nepavyks pasinaudoti šiomis  naujomis gamybinių jėgų ir jų organizacijos galimybėmis, tai darbo našumas nukris žemiau reikalaujamo pelno normos lygio. Ir jeigu kapitalizmas, atkreipęs dėmesį į šį reikalavimą, vis dar tęs automatizaciją, jis susidurs su savo vidine riba: pridėtinės vertės, būtinos palaikyti mainus visuomenėje, šaltiniai išsisems.

„1857–1859 m. ekonominiuose rankraščiuose“ Marksas parodė, kad visiška visuomeniškai būtino darbo automatizacija nesuderinama su kapitalizmu. Automatizacija — tai tik tendencijos pavadinimas, dėl kurios vyksta beprecendentinis būtino fizinio susvetimėjusio darbo atsiskyrimas nuo materialinės gamybos proceso. Tokia tendencija, kurios sąlygomis išsilaisvinimas iš kapitalistinės gamybos pančių, privestų prie kūrybiško eksperimentavimo su gamybinėmis jėgomis. Kartu likviduojant skurdą ši tendencija reikštų žaidimo (4) pavertimą su potencialiomis gamtos ir žmogaus galimybėmis visuomeninio darbo išlaikymu. Kūrybinė fantazija konkrečiai taptų struktūrizuota gamybine jėga, laisvai atvaizduojančia laisvo žmogaus egzistavimo galimybes, remiantis atitinkamu materialinų gamybinių jėgų išsivystymo lygiu. Tam, kad tokios techninės galimybės netaptų slopinimo galimybėmis, jog jos galėtų įvykdyti išlaisvinimą, jos turi tvirtėti ir būti vedamos poreikių, vedančių link išsilaisvinimo ir patenkinimo.

Kai nėra gyvybinio poreikio panaikinti (susvetimėjusio) darbo, tada, atvirkščiai, yra poreikis išsaugoti ir išplėsti darbą — netgi tada, kai tas praranda savo visuomeninę būtinybę: kai nėra gyvybinio poreikio džiaugtis, būti laimingam su švaria sąžine, o yra neįtikėtinai vargingas poreikis išgauti pelną iš visko, iš ko tik galima: kai nėra nurodytų gyvybinių poreikių arba jie yra užgniaužti represyviais poreikiais, tai lieka laukti tikro naujų techninių galimybių pasikeitimo į naujas valdžios slopinimo galimybes.

Mes jau žinome, kad kompiuteriai ir kibernetika gali padėti visapusiškai kontroliuoti žmoniją. Nauji poreikiai, kurie iš tikrųjų griežtai yra dabartinių poreikių neigimas, iš pradžių pasireiškia poreikių neigimo pavidalu, palaikančių esamą viešpatijos sistemą, ir vertybių neigimas, kuriais jie remiasi: pavyzdžiui, poreikio neigimai kovoje už būvį (pastaroji, bendra nuomone, būtina, o visos idėjos ir fantazijos, kurios skelbia galimą kovos už būvį panaikinimą tokiu būdu prieštarauja šioms „gamtinėms ir visuomeninėms“ žmogaus egzistavimo sąlygoms); poreikio neigimai užsidirbti pragyvenimui; darbo našumo, konkurencijos principo neigimai; poreikio neigimai nuniokotoje, skurdžioje gamyboje, tvirtai susijusioje su griovimu; ir poreikio neigimai veidmainiška slopiniti instinktus. Tokie poreikiai būtų paneigti gyvybinio biologinio poreikio pasaulyje, kuris šiandien nėra gyvybiniu daugumos poreikiu, poreikiu būti ramybėje, poreikiu būti vienam su savimi arba kitais žmonėmis, kuriuos kiekvienas renkasi sau, poreikiu grožiui, poreikiu „neužtarnautai“ laimei — ir visa tai ne tik individualių poreikių pavidalu, bet visuomenės gamybinių jėgų, socialinių poreikių, kurie gali būti aktyvuoti padedant gamybinių jėgų valdymui ir tvarkymui, pavidalais.

Tapusios visuomenės gamybine jėga, šių gyvybiškai svarbių poreikių dėka būtų galima sukurti visišką techninę konkretaus žmogaus pasaulio reorganizaciją, ir aš manau, kad naujieji žmonių santykiai galėtų būti įmanomi tik tokiame reorganizuotame pasaulyje. Kai aš kalbu apie techninę reorganizaciją, aš vėlgi kalbu apie labiausiai išsivysčiausias kapitalistines šalis, kur tokia restruktūrizacija reikštų išsilaisvinimą iš kapitalistinių industrializacijos ir komercializacijos žiaurumų, visišką miestų pertvarkymą ir gamtos atstatymą. Tikiuosi, kad, kai aš kalbu apie išsilaisvinimą iš kapitalistinių industrializacijos ir komercializacijos žiaurumus, suprantama, kad aš romantiškai neatsisakau technologijų. Atvirkščiai, aš manau, kad potencialas, išvaduojantis technologijų ir industrializacijos gėrybes, ne taps regimu ir realiu iki tol, kol nepasieks kapitalistinė industrializacija ir kapitalistinė technologija savo ribos.

Mano čia paminėtos laisvės ypatumai, į kuriuos iki šiol niekas nekreipė reikiamo dėmesio šiuolaikiniuose pamąstymuose apie socializmą. Net kairieji socializmo sąvoką pernelyg dažnai supranta gamybinių jėgų vystymosi požiūriu, kažkas, kas buvo ne tik pasiteisinimu, bet ir neišvengiamas tame gamybos lygyje, kuriame buvo išvystyta mokslinio socializmo idėja ir šiandien bent  jau turi būti permąstyta. Šiandien mes turime be jokio suvaržymo išnagrinėti ir nustatyti, net kai tai gali pasirodyti juokinga, kokybinį skirtumą tarp laisvos socialistinės visuomenės ir dabartinės visuomenės (5). Ir būtent čia, jeigu mes ieškotume sąvokos, kuri galbūt galėtų išryškinti socialistinės visuomenės kokybinį skirtumą, bent jau man, tai savaime ateina į galvą estetinė–erotinė egzistavimo pusė. Čia sąvoka „estetinė“ vartojama jos pradine prasme, tai yra jautrumo ir konkretaus žmogaus gyvenimo pasaulio formos. Tokiu būdu suprantant „estetikos“ sąvoką pažymimas technologijos ir meno, darbo ir žaidimo suartėjimas. Neatsitiktinai vėl Furjės darbai tampa aktualūs tarp avangardinės kairiosios inteligentijos. Marksas ir Engelsas pripažino, kad Furjė buvo vienintelis, kuriam aiškiai pavyko nustatyti kokybinį skirtumą tarp laisvos ir nelaisvos visuomenės. Ir jis, kitaip nei Marksas, neatsižadėjo savo žodžių apie galimą visuomenę, kur darbas tampa žaidimu, net visuomeniškai būtinas darbas gali būti organizuotas harmoniškai su išlaisvintais tikraisiais žmonių poreikiais.

Apibendrindamas pridėsiu dar vieną pastabą: aš jau nurodžiau, kad jei kritinė teorija, kuri anksčiau priklausė Marksui, nėra linkusi apsiriboti tik esamos daiktų padėties pagerinimu, joje turi būti ribinės laisvės galimybės, kurios buvo čia pažymėtos pačiame šiurkščiausiame pavidale, tai yra skandalingas kokybinio skirtumo faktas. Marksizmas turi būti pasiryžęs duoti tokį laisvės apibrėžimą, kuris leistų žmonėms suprasti ir pripažinti tokią, kokios dar niekur nėra. Ir būtent todėl taip vadinamos utopinės galimybės visai ne utopinės, bet yra lemiančios socialinės–istorinės buvimo neigimą, kuris reikalauja iš mūsų labai realaus ir pragmatiško pasipriešinimo, kad mes patys ir kiti suprastume šių galimybių buvimą ir jėgas, trukdančias jų įgyvendinimui. Toks pasipriešinimas reikalauja išsivadavimo iš visokių iliuzijų ir bet kokios pralaimėjimo politikos, nes pati pralaimėjimo politika išduoda laisvės galimybes, kad išsaugotų esamą daiktų padėtį.

Herbertas Marcuse

Išnašos:

(1) — Šiuo atveju prieš mus yra tipinis Frankfurto mokyklos požiūris į ironiją: „provokatoriškumas“ čia pavartojamas žinomam Engelso straipsnių rinkiniui „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“. Tačiau jeigu pavartotume šį terminą, kaip siūlo Markuzė, jog tai yra teigiamas būsimos visuomeninės santvarkos projektas, tai šis terminas visai „teisėtai“ įgyja mokslinę prasmę.

(2) — Priminisiu, kad Mancheimui „veiksminga utopija“ (galinti reikšti socialinį pasikeitimą) yra ne daugiau kaip klaidingos sąmonės variantas, priklausantis engiamam socialiniam sluoksniui. Lygiai taip pat, kaip valdantys socialiniai sluoksniai yra ideologijos kūrėjai (kurią Manheimas, supaprastintai suprasdamas Marksą, tiesiogiai sutapatina su klaidinga sąmone). Jam utopija — negatyvi ideologija, ir kaip tik engiamoji klasė ateina į valdžią, utopija tampa įprasta ideologija, kuri pateisintų esamą daiktų tvarką. Laikantis tokio požiūrio komunistinė (socialistinė) utopija apskritai yra neįmanoma, nes bet kokios „veiksmingos utopijos“ kūrėjas yra konkretus socialinis sluoksnis, o komunistinėje visuomenėje pagal apibrėžimą nėra visuomenės sluoksnių ir klasių. Šiuo atveju, paminėdamas mums Mancheimą, Markuzė duoda suprasti, kad revoliucinės klasės paieška socialistinei revoliucijai — tai ne marksistinis, o vulgarizuojantis marksizmą požiūris (Mancheimo).

(3) — Čia ir toliau „darbas“ yra vartojamas pažymėti susvetimėjusį, mirusį darbą, kurį įbruka žmogui darbo veikla.

(4) — Čia ir toliau „žaidimas“ vartojamas kaip sąvokos „kūryba“ sinonimas.

(5) — Sakydamas „dabartinė visuomenė“, suprantama, Markuzė turi omeny ir šiuolaikines jam „realiojo socializmo“ šalis, kurių socialistinę prigimtį jis teisingai paneigė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *