Inti. „Iš kokių istorijos vadovėlių mokoma mokyklose?“

Straipsnyje Marksistai.lt grupės narys Inti nagrinėja antikomunistinės propogandos įtaką istorijos faktams, atskleisdamas atvirą faktų falsifikavimą bei iškraipymą mokykliniuose vadovėliuose. Autorius parodo, kaip toli gali nueiti imperializmas ir neoliberalizmas įgyvendindamas savo tikslus. Straipsnyje nagrinėjamas vadovėlio „Laikas“ vienas skyrius. – Marksistai.lt

Neseniai pasidarė smalsu, ar mokiniai mokykloje tebemokomi iš tokių pačių idiotiškų istorijos vadovėlių, iš kokių teko mokytis man. Pasiklausinėjus paaiškėjo, jog 10 klasėj vis dar tebedėstoma iš „Laiko“ vadovėlio – tas pats, kurį turėjau. Kiek teko domėtis, tai vienas labiausiai antikomunizmu atsiduodančių istorijos vadovėlių Lietuvoje. Ironiška, jog vadovėlio autoriai (I. Kapleris, A. Laužikienė, A. Meištas, K. Mickevičius, Ž. Tamkutonytė-Mikailienė) labai puikiai naudojasi dar nacių propagandos ministro Jozefo Goebelso pasiūlytu metodu („tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa“) ir dalinio tiesos sakymo priemone. Neverta komentuoti viso vadovėlio, nes tam prireiktų atskiro nemažo darbo, todėl apsiribosiu tiesiog viena vadovėlio vieta, kaip, pavyzdžiui, 208  vadovėlio puslapyje prasideda skyrius labai skambiu pavadinimu: „Raudonasis maras“ plinta pasaulyje“ (toliau nagrinėjamus puslapius galite peržiūrėti čia).

Pačiame viršuje puikuojasi karikatūra su užrašu: „SSRS įtaką kairiosioms Prancūzijos partijoms pašiepianti karikatūra. XX a. 4 dešimtmetis.“ Istorinė tiesa. TSRS tikrai rėmė įvairias Europos kairiąsias partijas finansiškai. Autoriai, žinoma, nepasivargino to priminti, tačiau kodėl užmiršo įdėti šalia ir „JAV įtaką dešiniosioms Europos partijoms pašiepiančią karikatūrą“? O juk tai taip pat istorinė tiesa. 1946 m., prasidėjus Šaltajam karui, Europoje užvirė JAV ir TSRS kova dėl įtakos. Abejos pusės nesibodėjo jokiomis priemonėmis – tiek vieni, tiek kiti rėmė atvirai antikomunistines ar komunistines partijas ir net teroristines organizacijas. JAV įtaka išliko iki šiol. To pavyzdys, kad ir ta pati CŽV kalėjimo Lietuvoje istorijoje.

Šiek tiek dešiniau, matyt, norint palaikyti nors mažytį balansą, visgi įdėta nuotrauka iš 1968 m. revoliucijos. Užrašas skelbia: „Studentų demonstracija Vakarų Berlyne prieš JAV dalyvavimą Vietnamo kare. 1968 metai.“ Ir viskas. Daugiau nė žodeliu neužsiminta nei apie garsiąją 1968 m. revoliuciją, nei apie jos masiškumą (vien Prancūzijoje, manoma, protestavo apie 10 mln. žmonių, o juk sukilimai vyko visame pasaulyje), nei apie tos revoliucijos turinį. Logiškai kyla klausimas – gal autoriai bijo sakyti tiesą..?

Kairėje pusėje, žemiau, puikuojasi Ernesto Che Guevaros nuotrauka. Užrašas po ja: „Vienas iš garsiausių Lotynų Amerikos komunistų revoliucionierių argentinietis Ernestas Če Gevara. XX a. 7 dešimtmečio nuotrauka. Nors jis susikūrė romantiško didvyrio ir kovotojo už teisybę įvaizdį, iš tikrųjų buvo negailestingas ir diktatoriškas komunizmo fanatikas, sėjęs prievartą ir mirtį. Po laimėtos pergalės E. Če Gevara Kuboje vadovavo būriams, kurie šaudė asmenis, kovojančius prieš revoliucionierius. Jis ketino visame pasaulyje išplatinti komunistinius partizaninius karus. Atvykęs į Boliviją rengti komunistinio perversmo nesulaukė valstiečių paramos. Vietos valdžia E. Če Gevarą sugavo ir sušaudė.“ Labai šaunu, jog autoriai demonstruoja turį lakią fantaziją, tačiau istorijos vadovėlyje jai ne vieta. Gevara toje pačioje Lotynų Amerikoje yra žinomas kaip kovotojas už teisybę ir yra gerbiamas vietinių. Po laimėtos revoliucijos Kuboje Gevara iš tiesų ėjo įvairias pareigas – pramonės ministro, centrinio banko direktoriaus ir pan., tačiau nieko susijusio su karyba. Tad įdomu, kokiu būdu Gevara, sėdėdamas biuruose, galėjo šaudyti kontrrevoliucionierius? Apie savo svajonę išplatinti partizaninius karus Gevara neslėpė ir tuo didžiavosi, tačiau autoriai nesiteikia paaiškinti priežasčių. Gevara matė, jog III-iasis Pasaulis yra smaugiamas I-ojo Pasaulio kolonijinės politikos ir tam pasipriešinti matė vienintelį būdą – ginklu. Kalbant apie Bolivijos atvejį, vėlgi nuslepiama tiesa. Tuo metu Boliviją valdė prieš tai demokratinę valdžią nuvertęs, CŽV remiamas diktatorius René Barrientos. Autoriai rašo taip, lyg piktasis Gevara būtų atvykęs į Boliviją ir sujaukęs gražų ir palaimingą gyventojų ir nuostabios vietinės valdžios gyvenimą. Tiesa ta, jog Gevaros medžioklei entuziastingai vadovavo ne kas kitas, o CŽV. Deja, Gevara Bolivijoje iš tiesų nesulaukė paramos ir jis pats apie tai rašo „Bolivijos dienoraštyje“. CŽV apmokoma ir valdoma armija smarkiai terorizavo vietinius valstiečius, šie buvo įsibaiminę ir nesijungė prie revoliucionierių. Tai padarė revoliuciją neįmanomą.

Prieš prasidedant pačiam skyriui, autoriai nutaria išnaudoti šiek tiek viršuje esančios tuščios, tačiau antikomunizmui brangios vietos. Įdėta nedidelė citata: „Mes turime užkariauti žemės rutulį. Mao Dzedongas.“ Jokio šaltinio nenurodyta, neaišku, iš kur citata paimta.

Pirmas straipsnis vadinasi „Patikėję melu“. Nekomentuosiu kiekvieno sakinio, kad plačiai neišsiplėsčiau. Skyriaus pradžioje šiek tiek plačiau kalbama apie TSRS remtas partijas ir organizacijas, tačiau vėlgi nė žodžio apie JAV. „Didžiausia to meto kolonijinė imperija, „tautų kalėjimas“ SSRS“ – net jei TSRS vadintume „imperija“, ji tikrai nebuvo didžiausia tuo metu. Britai valdė kur kas daugiau teritorijų. Vien Afrikoje Britanijos kolonijomis buvo paverstos 24 valstybės, o kur dar visa Indija.

Antrasis straipsnis skirtas „komunistinei Kinijai“. Labiausiai akcentuojama asmens kultas, „didžiojo šuolio“ politika, kultūrinė revoliucija, badas, 20 milijonų žuvusių. Iki ateinant komunistams Kinija buvo absoliučiai atsilikusi agrarinė valstybė su vis dar gyvais feodaliniais elementais. Nesiruošiu teisinti Mao Dzeduno asmens kulto ar absurdiškos politikos, tačiau faktas, jog permainos buvo būtinos ir kito būdo pasivyti išsivysčiusias valstybes be industrializacijos vargu ar galima sugalvoti. Autoriai pateikia 20 milijonų žuvusių, tačiau skaičiavimai realiai labai skiriasi. Galų gale neteisinga badą nurašyti vien komunistams. Be abejonės, kad prievartinė industrializacija prie to prisidėjo, tačiau Kinijoje badas vyko ir 1928 – 1930 m., kai Mao dar nebuvo valdžioje, ir pastoviai anksčiau.

209 puslapio apačioje įdėta garsi nuotrauka iš Tiananmenio aikštės įvykių. Apačioje parašytas komentaras skelbia, jog žmonės reikalavo demokratinių reformų. Tai tiesa, tačiau tie žmonės buvo ne kas kitas kaip kairieji. Jiems TIK demokratinių reformų ir reikėjo, o ne kapitalizmo. Tomis dienomis Tiananmenio aikštėje skambėjo „Internacionalas“ ir panašios kairiųjų dainos. Valdžia tai nuslėpė. Dabartinės Kinijos valdžios laikyti komunistine tikrai nebegalima dėl jos vykdomos politikos. Liko tik simbolika.

210 ir 211 skyriaus „Raudonasis maras“ plinta pasaulyje“ puslapiai skirti Korėjos ir Vietnamo karams. Pirmiausia – apie Korėjos karą. Jau pačioje straipsnio pradžioje įžūlus melas. „1950 m. SSRS remiama ir buvusio SSRS Raudonosios armijos majoro Kim Ir Seno vadovaujama komunistinė Šiaurės Korėja užpuolė demokratinę Pietų Korėją.“ Tuo metu Pietų Korėjoje demokratija nekvepėjo. Šalį valdė JAV statytinis I Singmanas, galiausiai nuo įtūžusių protestuotojų pabėgęs į Havajus. Tačiau vieno dalyko niekaip negaliu suprasti: antikomunistai patys nesuvokdami ar tyčia painioja mokinius, suplakdami sąvokas iš skirtingų sričių? Juk demokratija – tai valdymo forma, o komunizmas – tai santvarka, tad skirstymas į „komunistines valstybes“ ir „demokratines valstybes“ yra absoliučiai absurdiškas. Straipsnio pabaigoje kalbama apie tai, ką „komunistai“ padarė su Šiaurės Korėja. Deja, bet čia jau reiktų ne tik šio vadovėlio autoriams, bet ir Lietuvos žurnalistams baigti daryti tą pačią klaidą – oficiali Šiaurės Korėjos ideologija yra čučhė, kuri mokslinį socializmą išstūmė dar 1972 m., todėl ir Šiaurės Korėjos valdžia nėra jokia „komunistinė“ ir ne komunistų rūpestis.

Toliau – apie Vietnamo karą. 211 puslapio viršuje nufotografuotas sužeistas JAV karys. Užrašas apačioje: „Vietnamo karo kasdienybė – po vietos komunistinių partizanų antpuolio sužeisti JAV kariai.  XX a. 7 deš. pabaiga.“ Labai smagu, jog antikomunistai yra tokie humanistai, tačiau dvigubų standartų taikyti nereikėtų. Antraštė skamba taip lyg „baisieji komunistai“ Vietname būtų kasdien skriaudę „taikiuosius JAV karius“. JAV karių Vietname žuvo apie 60 tūkstančių, o vietnamiečių – keletas milijonų. Jau net nekalbant apie JAV (ir, beje, „demokratinės“ Pietų Korėjos) vykdytus nusikaltimus žmoniškumui (plačiau). Jei nebūtų turėję paramos Šiaurės Vietnamo komunistai ar Vietkongas, jiems niekada nebūtų pavykę laimėti Vietnamo karo.

Pačiame straipsnyje beveik nėra ką komentuoti. Nors viena vieta ypač prajuokino: „Baimindamosi, kad, komunistams pasiekus pergalę Vietname, komunistų valdžia išplis ir kitose Azijos valstybėse, Jungtinės Valstijos į šalį įvedė kariuomenę.“ – kokios šaunios tos Jungtinės Valstijos! Jiems įvesti galima, nes jie juk „baiminasi“!

Paskutinis skyrelis skirtas Pol Poto Raudonųjų Khmerų valdymui Kambodžoje. Čia nuo komentarų susilaikysiu, bet pasakysiu tik tiek, kad Pol Poto komunistu nepripažino net tie patys TSRS komunistai, ką jau kalbėti apie modernius komunistus. Pol Poto pažiūros nė kiek nepriminė komunisto, o buvo daug panašesnės į anarchoprimityvisto. Komunistų tikslas yra aukštas technologijų išsivystymas, o ne jų naikinimas. Ir baigėsi Pol Potui tuo, kad į Kampučiją (tuo metu taip vadinosi Kambodža) „komunistinis“ Vietnamas įvedė kariuomenę ir tiesiog nuvertė absurdišką Raudonųjų Khmerų valdžią. Verta paminėti dar vieną vietą. „Klasių kovos“  teorija skelbė, kad būtina naikinti visus, kurie netinka naujai visuomenei kurti.“ Neaišku, apie kokią klasių kovą kalba šitie autoriai, bet tikrai ne apie marksistinę, nes pastaroji tiesiog skelbia, kad klasių kova, visą laiką vykusi nuo pat pirmykštės santvarkos iširimo, yra istorijos varomoji jėga ir lemia kokybinę santvarkų kaitą.

Atrodo, lyg neberasdami prie ko daugiau prikibti, autoriai sugeba net „Kalašnikovo“ automatą apkalinti. 211 puslapio apačioje, kairėje pusėje pavaizduotas AK-47 ir įvardintas kaip „karų ir terorizmo simbolis“. AK-47 buvo platinamas partizanams dėl savo pigumo ir tiek. Jungtinės Valstijos tiekė savo ginklus.

Paskutiniame skyriaus puslapyje autoriai rašo apie išlikusius „komunistinius režimus“. Vėl rašoma apie čučhės idėjomis besivadovaujančią Šiaurės Korėją, Kiniją pateikia kaip pavyzdį, kuri „atsisako komunizmo“. Deja, rinkos ekonomikos diegimas nors Kiniją ir pavertė viena galingiausių pasaulio valstybių, tačiau socialinis susiskaldymas šioje šalyje tiesiog baisus. „Vis dar gajos utopijos – komunizmo – išlikimas  pasaulyje yra tik laiko klausimas.“ – neaišku, kuo remdamiesi autoriai taip rašo tokias nesąmones, nes šiuo metu pasaulyje vėl pastebimas kairiųjų jėgų pakilimas, nes neoliberalizmas krizės laikotarpiu parodė savo tikrąjį veidą, todėl ne komunizmo, o neoliberalizmo „utopijos“ išlikimas pasaulyje tik laiko klausimas. Tokios „utopijos“, kurioje turtingos šalys gali įsiveržti į bet kokią šalį, ją sugriauti, nužudyti pora šimtų tūkstančių gyventojų, likusius pasmerkti skurdui ir išeiti tapę didvyriais. Autoriams gaila, jog komunistai liko nenubausti, tačiau susidaro įspūdis, jog nieko tokio, kad liko nenubausti JAV nusikaltėliai. O kitaip jų pavadinti ir negalima žinant, kad ir apie tą pačią Vietname vykdytą „Fenikso programą“ (plačiau), TIKSLINGAI nukreiptą prieš civilius, Nikaragvoje sukeltą pilietinį karą, nusinešusį dešimtis tūkstančių gyvybių (plačiau), Kolumbijoje sukurtus ir apginkluotus „mirties batalionus“ (plačiau) bei daugybę kitų nusikaltimų. Puslapio šone pavaizduotas Tibeto lyderis Dalai Lama – kaip kovotojas prieš komunizmą. Tačiau pats Dalai Lama interviu pareiškė, jog yra pusiau marksistas, pusiau budistas (plačiau).

Ir taip toliau, ir panašiai. Tiek ir prieš šitą skyrių, tiek ir toliau vadovėlyje rašomos tokios pačios nesąmonės, faktų kraipymas ir falsifikavimas, gudrus arba ir atviras melas. Niekur toks atviras antikomunizmas gerų rezultatų nedavė. O ko norėti, kad Lietuvoje stiprėja nacistinės jėgos, kada dar mokykloje mokiniai mulkinami tokiomis absurdiškomis nesąmonėmis ir melu. Mūsų valdžia gali kada nors pasigailėti, mokėjusi tokiems buržuaziniams šunistorikams už istorinį melą, tačiau tada gali būti per vėlu, nes „kas nežino istorijos, tas pasmerktas ją pakartoti“.

Inti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *