J. Vračiovas. „Du žodžiai apie Dzeržinskį“

Straipsnis nėra nei aktualus šiandienai, nei kitaip ypatingai svarbus, tačiau jame galima atrasti vieną svarbų dalyką. Feliksas Dzeržinskis – Rusijos revoliucionierius, bolševikas, dabartinių istorikų vaizduojamas kaip negailestingas ir kraugeriškas komunistas. Tačiau straipsnyje atskleidžiama, jog Krondštato sukilimo metu Dzeržinskis palaikė oficialiai partijos linijai priešingą poziciją ir manė, jog revoliucija išsigimė. Straipsnio autorius – Felikso Dzeržinskio amžininkas J. N. Vračiovas. – Marksistai.lt

Laiškas žurnalo „Istorijos klausimai“ redakcijai

J. N. Vračiovas — Vasario ir Spalio revoliucijų veteranas.

Man teko būti Rusijos Komunistų Partijos (b) X-ojo suvažiavimo delegatu 1921 m. kovo mėnesį. Kaip žinoma, jame susidūrė frakcijų nuomonės, iškilusios diskusijoje prieš suvažiavimą; apie profsąjungų reikšmę esant tarybų valdžiai: L. D. Trockio šalininkai, „demokratinio centralizmo“ grupė, „darbininkų opozicija“ ir „dešimties platformos“ šalininkai su Vladimiru Leninu (Artiomas (F. A. Sergejevas), G. E. Zinovjevas, M. I. Kalininas, L. V. Kamenevas, S. A. Lazovskis, G. I. Petrovskis, J. E. Rudzutagas, J. V. Stalinas, M. P. Tomskis). Pranešimą apie profesines sąjungas ir jų reikšmę ūkiniame šalies gyvenime skaitė G. E. Zinovjevas; pranešimą papildė L. D. Trockis ir vienas iš „darbininkų opozicijos“ lyderių A. G. Šliapnikovas. Suvažiavimas priėmė rezoliuciją „apie profsąjungų reikšmę ir uždavinius“ su lenininiu jų apibūdinimu – auklėjamosios ir šviečiamosios organizacijos, valdymo ir ūkininkavimo bei komunizmo mokyklos [1].

Vieną iš pirmųjų suvažiavimo dienų, pasibaigus vakariniam posėdžiui, aš (tuo laiku Kaukazo Darbo Armijos politinės dalies vadovo pagalbininkas) buvau partijos draugų pakviestas į liaudies komisaro ir partijos CK nario L. P. Serebrekovo butą. Leonidas Petrovičius (Serebrekovas) tada gyveno Kremliuje, nedidelio namo antrame aukšte prie Trejybės vartų (vėliau šiame pačiame bute apsigyveno Stalinas). Ten susirinko tuometiniai Trockio tezių dėl profsąjungų reikšmės šalininkai: partijos CK narys ir VCPST (Visasąjunginė centrinė profesinių sąjungų taryba) sekretorius A. A. Andrejevas, VYK (Visos Rusijos ypatingoji komisija) pirmininkas ir kandidatas į partijos CK organizacinį biurą F. E. Dzeržinskis, kandidatas į partijos CK narius ir ALŪT (Aukščiausia liaudies ūkio taryba) pirmininko pavaduotojas I. T. Smilga, Maskvos partijos komiteto sekretorė V. N. Jakovleva, revoliucinės karinės tarybos politinės valdybos viršininko pavaduotojas V. I. Solovjovas, LFK (Liaudies finansų tarybos) pavaduotojas A. O. Alskis ir dar keli žmonių, kurių pavardžių gerai neatsimenu. Trockio Maskvoje tuo metu nebuvo: būdamas Respublikos revoliucinės karinės tarybos pirmininkas, turėjo reikalų, susijusių su kontrrevoliuciniu Krondštato sukilimu.

Įvyko frakcinis Trockio pažiūrų į profsąjungas šalininkų pasitarimas. Pirmininkavo Jakovleva. Pasitarimas buvo sušauktas su tikslu aptarti kandidatūras į partijos CK narius tam, kad po to būtų galima juos rekomenduoti suvažiavimui. Šis Trockio šalininkų frakcinis pasitarimas buvo vienintelis. Nors suvažiavimas tęsėsi devynias dienas, mes daugiau nesusirinkome, o po Trockio grįžimo iš Krondštato fronto, jis nerekomendavo mums susirinkti, nes manė, jog remiantis partinės disciplinos principais reikia paklusti daugumos nuomonei. Niekas iš Trockio šalininkų šiuo klausimu jokių nurodymų ar patarimų dėl balsavimo suvažiavime negavo. Aš, pavyzdžiui, balsavau tiek už Lenino rezoliuciją dėl partijos vienybės, tiek už rezoliuciją dėl anarchistinių ir sindikalistinių nukrypimų.

Vėliau iš Rusijos Komunistų Partijos (b) XIII-osios konferencijos tribūnos 1924 m. sausio mėnesį aš papasakojau delegatams apie pasitarimą, nors anksčiau davęs partinį žodį tylėti. Pasinaudojau galimybe priminti tik vieną epizodą, kuris įstrigo man į atmintį ir apie kurį noriu paskelbti iš dar iki šiol išsilikusių mano užrašų.

Po to, kai tarp kitų buvo pasiūlyta Dzeržinskio kandidatūra į CK narius, Feliksas Edmundovičius paprašė žodžio ir pasisakė labai susijaudinęs: „Draugai, jūs pasiūlėte mano kandidatūrą į CK narius, tikriausiai turėdami omeny, kad aš pratęsiu  VYK  pirmininko pareigas. O aš nenoriu, o svarbiausia — negaliu daugiau dirbti. Jūs žinote, kad mano ranka niekada nedrebėjo, kai aš pakreipdavau keršto kardą virš mūsų klasinių priešų galvų. Bet dabar mūsų revoliucija atsidūrė tragiškoje situacijoje, kurios metu reikia bausti ne tik klasinius priešus, bet ir dirbančiuosius – darbininkus ir valstiečius – Krondštate, Tambovo gubernijoje ir kitose vietose. Jūs žinote, draugai, kad aš nebranginau savo gyvenimo dėl revoliucinės kovos, kovojau už geresnę darbininkų ir valstiečių dalią. O dabar ir juos prireikia represuoti. O aš negaliu, supraskite, negaliu! Labai prašau atmesti mano kandidatūrą.“

Šis pasisakymas sukėlė sąmyšį tarp dalyvavusiųjų. Visi nutilo. Tylą nutraukė Jakovleva. Ji pasakė: „Pasižadėkime: niekas neprivalo žinoti to, ką mes išgirdome iš Felikso Edmundovičiaus. Visą šį jo atvirumą išlaikykime paslaptyje.“ Mes sutikome su Varvara Nikolajevna. O ji kreipdamasi į Dzeržinskį priminė, kad siūlydami kandidatūras į partijos CK narius, partijos draugai visiškai nesprendžia klausimų dėl jų būsimo darbo. Po to Serebrekovas pasakė Dzeržinskiui, kad jo kandidatūra į CK narius vis vien bus pasiūlyta suvažiavimui: „Jei mes jūsų nepasiūlysime, pasiūlys Leninas. O apie būsimą jūsų darbą jums, Feliksai Edmundovičiau, geriau pasitarti atvirai su Vladimiru Iljičiumi.“

Štai kokią reikšmę turėjo šis epizodas. Dėl dabar pasirodžiusių darbų galiu pridurti, kad po Krondštato sukilimo numalšinimo Dzeržinskis pateikė pareiškimą dėl visų darbininkų ir valstiečių, nepriklausomai nuo jų nusikaltimumo, išlaisvinimo iš įkalinimo įstaigų. Taip veikė tais metais VČK.

[1] Žr.: TSKP suvažiavimų rezoliucijose ir sprendimuose, konferencijose ir CK plenumuose. I t., psl. 226-242; V. I. Leninas. Pilnas raštų rinkinys, 42 t., 203 psl. Žr.: „Krondštatas buvo tragedija“, „Jaunystė“, 1988 m., Nr. 11.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *