Jean-Paul Sartre. „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1)

Šiame straipsnyje, J.-P. Sartre’as išdėsto abstraktaus humanizmo teoriją ir fenomenologinę laisvės ontologiją, pratęsdamas savo pagrindiniame filosofiniame veikale „Būtis ir Niekas“ („L’Être et le Neant“, 1943) išplėtotas mintis. Iš pradžių trumpai išdėstęs komunistų ir krikščionių kaltinimus egzistencializmui, vėliau jis pereina prie pagrindinių egzistencializmo filosofijos temų – žmogaus egzistencijos ir laisvės. Kadangi, J.-P. Sartre’o požiūriu, nėra Dievo, kuris žmogui iš anksto suteiktų prasmę, žmogus pats apsibrėžia savo egzistenciją. Žmogus, anot rašytojo, negali pirma būti, o paskui mąstyti, rinktis. Pasirinkdamas žmogus renkasi save. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“, – šis aforizmas dažniausiai cituojamas kaip J.-P. Sartre’o filosofijos esmė.

Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis
 – Marksistai.lt

Aš čia norėčiau apginti egzistencializmą nuo tam tikrų jam skirtų kaltinimų.

Visų pirma jį kaltina tuo, kad jis kviečia pasinerti į nevilties kvietizmą, mat jei visos problemos yra neišsprendžiamos, tuomet apskritai nėra jokios veiksmo galimybės pasaulyje; galiausiai jis užsibaigia kontempliatyvia filosofija, o kadangi kontempliacija yra prabanga, mes vėl grįžtame prie buržuazinės filosofijos. Kaip tik tuo mus daugiausia kaltina komunistai.

Kita vertus, mus kaltina tuo, kad mes pabrėžiame žmogaus menkystę, visur rodome tai, kas žema, purvina, glitu, ir nepaisome kai kurių patrauklių, gražių savybių, būdingų šviesiajai žmogaus prigimties pusei; pavyzdžiui, pasak panelės Mercier, katalikiškos pakraipos kritikės, mes užmiršome vaiko šypseną. Vieni ir kiti mus kaltina žmonių solidarumo nepaisymu, žmogaus kaip pavienio individo traktavimu; ir visa tai dėl to, kad, teigia komunistai, mes remiamės vien subjektyvumu, dekartiškuoju aš mąstau, tai yra nuo tos akimirkos, kai žmogus suvokia save vienatvėje, o tai esą mums užkerta kelią į solidarumą su žmonėmis, esančiais anapus mūsų ir nepasiekiamais per cogito1.

Savo ruožtu krikščionys mus kaltina žmogiškųjų poelgių realybės ir svarbos neigimu, nes, atmesdami Dievo įsakymus ir amžinąsias vertybes, mes esą nepaliekame nieko, išskyrus tikrų tikriausią savivalę: kiekvienas gali daryti, ką nori, ir, vadovaudamiesi savo požiūriu, negali smerkti kitų žmonių pažiūrų ir veiksmų.

Šiandien aš ir pasistengsiu atsakyti į šiuos skirtingus kaltinimus; kaip tik todėl aš pavadinau šią trumpą paskaitą „Egzistencializmas yra humanizmas“. Ko gero, daugelis nustebs išgirdę, jog čia kalbama apie humanizmą. Tad mes panagrinėsime, kaip jį suprantame. Šiaip ar taip, mes iš pat pradžių galime sakyti, kad egzistencializmą mes suprantame kaip doktriną, kuri daro žmogaus gyvenimą galimą ir kuri, be to, teigia, jog kiekviena tiesa ir veiksmas priklauso nuo tam tikros žmogaus aplinkos ir žmogaus subjektyvumo. Pagrindinis mums metamas kaltinimas yra neabejotinai tas, jog mes ypač sureikšminame blogąją žmogaus gyvenimo pusę. Neseniai man pasakojo apie vieną damą, kuri susinervinusi paleido keiksmažodį, o atsiprašydama pasakė: „Man regis, tampu egzistencialiste“. Vadinasi, egzistencializmą prilygina nepadorumui, ir todėl mus apšaukia „natūralistais“; bet jei mes esame tokie, mums kelia nuostabą, kad gąsdiname ir šokiruojame gerokai daugiau negu nūdienis natūralizmas tikrąja to žodžio prasme. Tą, kuris puikiausiai pakenčia tokį Zola romaną kaip „Žemė“, pykina skaitant egzistencialistinį romaną; tas, kas semiasi liaudies išminties, kuri yra tikrai pesimistiška, mus laiko dar didesniais pesimistais. O tokie posakiai, kaip „Savi marškiniai arčiau kūno“ ir „Mėgsta kaip arklys botagą“, argi nėra visiškas iliuzijų atsižadėjimas? Mes žinome, kiek nuvalkiotų tiesų galima pacituoti šia tema: nekovok prieš esamą valdžią, nekovok prieš jėgą, aukščiau bambos neiššoksi, bet kuris tradicijai svetimas veiksmas – romantika, bet kuri patirtimi neparemta iniciatyva pasmerkta žlugti; patirtis rodo, kad žmonės visada linkę į blogį, kad jiems sulaikyti reikia griežtos rankos, nes kitaip įsigalės anarchija. Vis dėlto tie patys žmonės, kurie gromuliuoja šias pesimistines patarles, kiekvienąsyk matydami daugiau ar mažiau bjaurų poelgį sako: „Toks jau žmogus!“ ir minta šiomis realistinėmis giesmėmis – tie patys žmonės kaltina egzistencializmą, jog jis per daug niūrus, ir kaltina taip, jog nejučiom klausiu savęs, ar tik ne jo optimizmas, o ne pesimizmas juos greičiau erzina? Ir kuo ši doktrina juos gąsdina? Ar ne tuo, kad žmogui teikia galimybę rinktis? Kad tai sužinotume, turime ištirti klausimą griežtai filosofiniu požiūriu. Taigi kas yra egzistencializmas?

Daugelis vartojančiųjų šį žodį sutriktų, jei jiems tektų jį paaiškinti, nes šiandien yra madinga vadinti egzistencialistu ir muziką, ir dailininką. Vienas „Klartė“ („Clartés“) reporteris pasirašinėja „Egzistencialistas“; iš tiesų šis žodis šiandien taip plačiai paplitęs ir toks talpus, jog išvis jis jau nereiškia nieko. Regis, kad, nesant avangardistinės doktrinos, tokios kaip siurrealizmas, žmonės, ištroškę sensacijų ir pokyčių, metasi prie šios filosofijos. Tačiau šioje srityje egzistencializmas negali jiems padėti; tiesą pasakius, jis – mažiau skandalinga ir labiau griežta doktrina, daugiausia skirta specialistams ir filosofams. Vis dėlto jį galima nesunkiai apibrėžti. Problema komplikuojasi tik todėl, jog egzistencialistai yra dviejų rūšių: vieni krikščioniškieji, kuriems priskiriu Jaspersą ir katalikybę išpažįstantį Gabrielį Marcelį2, kiti – ateistiniai egzistencialistai, kuriems reikėtų priskirti Heideggerį3 ir kai kuriuos prancūzų egzistencialistus, taip pat ir mane. Jiems visiems bendra tai, kad egzistencija laikoma pirmesnė už esmę, arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Kas norima tuo pasakyti?

Analizuodami padarytą daiktą, pavyzdžiui, knygą ar popieriaus pjaustiklį, mes suvokiame, kad jį gamindamas meistras rėmėsi tam tikra samprata, tiksliau – pjaustiklio samprata, ir kartu iš anksto žinoma jo gamybos technika, kurią apima ši samprata ir kuri yra jo formulė. Taigi, viena vertus, pjaustiklis yra tam tikru būdu gaminamas, kita vertus, – tam tikrą naudą turintis objektas. Negalima įsivaizduoti žmogaus, kuris gamintų pjaustiklius nežinodamas jų paskirties. Todėl mes tariame, kad pjaustiklio esmė – jo gamybą ir apibrėžtį lemiančių formulių ir kokybių visuma – yra pirmesnė už egzistenciją; taigi tokio pjaustiklio arba knygos buvimas yra nulemtas iš anksto. Tad toks yra techninis požiūris į pasaulį, kuriame gamyba, galima sakyti, yra pirmesnė už egzistenciją.

Ir kada mes galvojame apie Dievą kūrėją, šis Dievas dažniausiai yra panašus į tobuliausią amatininką; kad ir kokia būtų mūsų nagrinėjama teorija – Descartes’o ar Leibnizo, – mes visados darome prielaidą, kad valia daugiau ar mažiau eina paskui ar bent lydi sumanymą ir kad Dievas kurdamas tiksliai žino, ką kuria. Taigi žmogaus samprata Dievo prote yra panaši į pjaustiklio sampratą gamintojo prote; Dievas kuria žmogų remdamasis tam tikra technika ir supratimu, o amatininkas gamina pjaustiklį remdamasis jo apibrėžimu ir technika. Taigi žmogus, kaip individas, realizuoja tam tikrą sampratą, esančią dieviškajame prote. XVIII a. filosofinis ateizmas atmetė Dievo sąvoką, bet paliko idėją, jog esmė yra pirmesnė už egzistenciją. Šią idėją mes įžvelgiame bemaž visur – Diderot, Voltaire’o ir net Kanto filosofijoje. Žmogui būdinga tam tikra žmogiškoji prigimtis; ši žmogiškoji prigimtis, kuri yra žmogaus sąvoka, būdinga visiems žmonėms. O tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra konkretus bendros sąvokos „žmogus“ pavyzdys. Vadovaudamasis šia bendrybe, Kantas vienodai apibūdina laukinį, gamtos vaiką, ir buržua, priskirdamas jiems tas pačias esmines savybes. Vadinasi, ir čia žmogaus esmė yra pirmesnė už jo istorinę egzistenciją, sutinkamą gamtoje.

Ateistinis egzistencializmas, kuriam atstovauju, yra nuoseklesnis. Jis skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai bent yra būtis, kurios egzistencija yra pirmesnė už esmę, būtis, kuri egzistuoja pirmiau, negu ją galima apibrėžti kokia nors sąvoka, ir kad tokia būtis yra žmogus arba, kaip sako Heideggeris, žmogiškoji realybė. Ką šiuo atveju reiškia, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę? Tai reiškia, kad žmogus pirma egzistuoja, atsiranda, pasirodo pasaulyje, o tik paskui apibrėžia save. Jei žmogus, egzistencialisto supratimu, yra neapibrėžiamas, tai todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis taps kažkuo tik paskui ir bus tik toks, kokį save sukurs. Taigi žmogiškosios prigimties nėra, nes nėra Dievo, kuris ją sumanytų. Žmogus yra ne toks, kokį jis save suvokia, bet toks, kokiu jis norėtų būti, ir kaip jis suvokia save jau pradėjęs egzistuoti ir parodo valią po šio siekio egzistuoti; jis yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Toks yra pirmasis egzistencializmo principas. Tai yra ir vadinamasis subjektyvizmas, kuriuo mus kaltina. Tačiau ką mes norime tuo pasakyti: gal vien tai, kad žmogus yra daug didesnė vertybė negu akmuo arba stalas? Nes mes norime pasakyti, kad žmogus visų pirma egzistuoja, t. y. jis yra tas, kuris veržiasi į ateitį ir kuris sąmoningai save projektuoja ateityje. Žmogus pirmiausia yra projektas, kuris gyvena subjektyviai, o ne kerpė, puvėsis, žiedinis kopūstas; iki to projekto niekas neegzistuoja; nieko nėra ir noetiniame danguje (ciel intelligible); žmogus nuo pat pradžių bus tuo, kuo jis save suprojektuoja, o ne tuo, kuo norėtų būti. Paprastai norą mes suprantame kaip sąmoningą sprendimą, kurį daugelis mūsų priima po to, kai sukuria patys save. Aš galiu norėti įstoti į partiją, parašyti knygą, vesti, tačiau visa tai tėra tik ankstesnio, spontaniškesnio sprendimo, paprastai vadinamo valia, išraiška. Bet jei iš tiesų egzistencija yra pirmesnė už esmę, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Taigi pirmasis egzistencializmo žygis yra priversti žmogų valdyti save ir atsakomybę už savo egzistenciją užsikrauti ant savo pečių. O kai mes sakome, kad žmogus yra atsakingas už save, mes turime galvoje ne tai, kad jis yra atsakingas vien už savo individualybę, bet tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Žodis „subjektyvumas“ turi dvi prasmes, ir mūsų priešai tuo naudojasi. Viena vertus, subjektyvumas reiškia individualaus siužeto pasirinkimą, o kita vertus, žmogaus negalėjimą peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė ir yra giliausia egzistencializmo prasmė. Kai sakome, kad žmogus renkasi save, mes turime galvoje, kad rinkdamasis save jis renkasi visus žmones. Iš tiesų nėra nė vieno mūsų veiksmo, kuris, kurdamas iš mūsų žmogų, kokiu norime būti, kartu nesukurtų žmogaus, koks jis, pasak mūsų, turėtų būti, paveikslo. Pasirinkti save, šiaip ar taip, yra kartu įtvirtinti vertybę to, ką mes renkamės, nes mes niekados negalime pasirinkti blogio; tai, ką mes renkamės, visados yra gėris, ir niekada negali būti gėris mums nebūdamas gėriu visiems. Jei, kita vertus, egzistencija yra pirmesnė už esmę ir mes norime egzistuoti kartu kurdami mūsų paveikslą, pastarasis galioja visiems ir visai mūsų epochai. Taigi mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, negu mes būtume galėję manyti, nes ji apima (engage) visą žmoniją. Jei aš esu darbininkas ir nusprendžiu įstoti į krikščioniškąją profsąjungą, o ne tapti komunistu, jei šia priklausomybe aš noriu parodyti, kad nuolankumas lemčiai yra žmogui tinkamiausias sprendimas, kad žmogaus karalystė yra ne šioje žemėje, tai šis sprendimas nėra vien mano reikalas: aš noriu būti nuolankus visiems, ir todėl mano poelgis siejasi su visa žmonija. Ir jei aš noriu vesti, turėti vaikų, net jei santuoka priklauso vien nuo mano padėties ar aistros, ar mano troškimo, tuo aš ne tik save, bet ir visą žmoniją įtraukiu į monogamiją. Taigi aš esu atsakingas prieš save, prieš visus ir kuriu tam tikrą žmogaus paveikslą, kurį pasirenku; rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų.

Tai mums leidžia suprasti, kas glūdi po tokiais kiek per skambiais žodžiais kaip nerimas (angoisse), pamestumas (délaissement), neviltis. Kaip jūs pamatysite, jie yra visai paprasti dalykai. Visų pirma, ką mes laikome nerimu? Egzistencialistas noriai skelbia, kad žmogus – tai nerimas. Vadinasi, žmogus, kuris užsiangažuoja ir suvokia, kad jis renkasi ne tik tai, kuo nori būti, bet kartu yra ir įstatymų leidėjas, kartu sprendžiantis ir už visą žmoniją, būtinai patirs totalios ir gilios atsakomybės jausmą. Iš tiesų esama daug tokių, kurie nėra dėl to sunerimę, bet mes teigiame, kad jie slepia savo nerimą, šalinasi jo. Žinoma, daugelis tiki, kad ką nors veikdami jie angažuoja tik save ir kai jų klausia: o kas būtų, jei taip elgtųsi visi?, jie tik gūžčioja pečiais atsakydami: visi taip nesielgia. Iš tikrųjų visada derėtų savęs klausti: kas atsitiktų, jei taip elgtųsi visi? Nuo šios neramios minties išsisukama tam tikru nesąžiningumu (mauvaise foi). Meluojantis ir besiteisinantis žodžiais, kad visi taip nesielgia, yra tas, kuris nesutaria su savo sąžine, nes pats melavimo faktas leidžia spėti, jog melui priskiriama universali vertė. Tačiau nerimas, net ir slepiamas, išryškėja. Tai nerimas, kurį Kierkegaard’as vadino Abraomo nerimu. Jūs žinote istoriją: angelas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, viskas būtų gerai, jei iš tiesų angelas būtų atėjęs ir pasakęs: „Tu esi Abraomas, tu paaukosi savo sūnų“. Bet pirmiausia kiekvienas gali savęs klausti, ar tai iš tiesų angelas ir ar aš iš tiesų esu Abraomas? Kas man tai įrodytų? Viena pamišėlė nuolat regėjo haliucinacijas: su ja kažkas kalbėjosi telefonu ir duodavo įsakymus. Gydytojui paklausius: „Bet kas gi kalbasi su Jumis?“, ji atsakiusi: „Jis sako, kad Dievas“. O kas galėjo jai įrodyti, jog tai iš tikrųjų buvo Dievas? Jei angelas ateina pas mane, kas įrodys, jog tai – angelas? Ir jei aš girdžiu balsus, kas įrodys, kad jie sklinda iš dangaus, o ne iš pragaro arba pasąmonės, arba kyla iš patologinės būsenos? Kas įrodys, kad jie kreipiasi į mane? Kas įrodys, kad man yra skirta įskiepyti žmonijai savąją žmogaus sampratą ir pasirinkimą? Aš niekados nerasiu jokio įrodymo, jokio mane įtikinančio balso. Jei balsas kreipiasi į mane, tai visados aš pats būsiu tas, kuris turės nuspręsti, ar šis balsas yra angelo balsas; jei aš manau, kad tam tikras veiksmas yra geras, tai tik aš, o ne kas kitas nusprendžia, kad šis veiksmas yra geras, o ne blogas. Man visai nebūtina būti Abraomu, bet vis dėlto kiekvieną akimirką esu priverstas elgtis pavyzdingai. Viskas žmogui vyksta taip, tarsi visa žmonija žiūrėtų į tai, ką jis daro, ir tvarkytųsi taip, kaip daro jis. Kiekvienas žmogus turėtų sau sakyti: ar tikrai esu tas, kuris turi teisę veikti taip, kad žmonija tvarkytųsi pagal mano veiksmus? Ir jei jis sau to nesako, vadinasi, savo nerimą jis slepia nuo paties savęs. Kalbama ne apie nerimą, vedantį į kvietizmą, neveiklumą. Kalbama apie paprastą nerimą, pažįstamą visiems, kurie ėmėsi kokios nors atsakomybės. Kai, pavyzdžiui, vienas karo vadas prisiima atsakomybę už ataką ir veda žmonių būrį į mirtį, vadinasi, jis tam pasiryžta ir iš tikrųjų pasirenka pats vienas. Be abejo, yra įsakymų, ateinančių iš aukščiau, bet jie yra pernelyg bendri, ir jiems būtina interpretacija, kuri priklauso nuo interpretuojančiojo ir nulemia dešimties, keturiolikos ar dvidešimties žmonių gyvenimus. Priimdamas sprendimą, jis patiria tam tikrą nerimo jausmą. Šis nerimo jausmas visiems vadams yra pažįstamas. Bet tai netrukdo jiems veikti, – priešingai, tai yra jų veiksmo sąlyga, leidžianti spėti, kad jie numato daugybę galimybių, o kai pasirenka kurią vieną, jie supranta, jog ji vertinga vien todėl, kad yra pasirinkta. Šios rūšies nerimas yra kaip tik tas, kurį aprašo egzistencializmas, ir, be to, jį galima paaiškinti tiesiogine atsakomybe už kitus su juo susijusius žmones. Jis yra ne pertvara, mus skirianti nuo veiksmo, o paties veiksmo dalis.

Kalbėdami apie pamestumą – Heideggerio mėgstamą žodį – mes norime tik pasakyti, kad Dievo nėra ir kad iš to būtina padaryti visas išvadas iki galo. Egzistencialistas ryžtingai priešinasi pasaulietinei moralei, norinčiai atsisakyti Dievo minimaliomis sąnaudomis. Kai maždaug 1880 metais kai kurie prancūzų profesoriai pamėgino išplėtoti pasaulietinę moralę4, jie sakė: „Dievas yra bevertė ir daug kainuojanti hipotezė, ir mes jos atsisakome. Tačiau vis dėlto jis reikalingas, kad egzistuotų moralė, visuomenė, kultūrinis pasaulis, kad kai kurios vertybės būtų traktuojamos rimtai ir laikomos egzistuojančiomis a priori; būtinybė būti sąžiningam, nemeluoti, nemušti žmonos, auginti vaikus, ir t. t. pripažįstama a priori. Vadinasi, mes dar turime mažumėlę padirbėti, kad įrodytume, jog vertybės vis dėlto egzistuoja tarsi įrašytos noetiniame danguje, nors Dievo ir nėra. Kitaip tariant, – ir tai yra, manding, tendencija, Prancūzijoje vadinama radikalizmu, – niekas nesikeičia, jei Dievo nėra; mes iš naujo atkursime tas pačias sąžiningumo, pažangos, humanizmo normas, tik Dievas mums virs pasenusia hipoteze, kuri ramiai, pati savaime numirs“. Egzistencialistas, priešingai, mano, jog labai keblu, kad Dievas neegzistuoja, nes kartu išnyksta bet kokia galimybė rasti kokių nors vertybių noetiniame danguje; negali būti jokio gėrio a priori, nes nėra jokios jį mąstančios begalinės ir tobulos sąmonės; niekur neparašyta, kad gėris egzistuoja, kad reikia būti sąžiningam, kad nereikia meluoti, nes mes kaip tik esame lygumoje, kur gyvena vien žmonės. Dostojevskis kartą parašė: „Jei Dievo nėra, tai viskas galima“. Ši frazė ir yra egzistencializmo išeities taškas. Iš tiesų viskas galima, jei Dievo nėra, vadinasi, žmogus yra apleistas, nes jis neturi į ką atsiremti nei savyje, nei kitur. Pirmiausia jis neturi jokio pasiteisinimo. Jei iš tiesų egzistencija yra pirmesnė už esmę, niekados negalėsi pasiaiškinti remdamasis duota ir nekintančia žmogaus prigimtimi; kitaip tariant, nėra jokio determinizmo, žmogus yra laisvas, žmogus yra laisvė. Jei, kita vertus, Dievas neegzistuoja, mes neturime priešais save jokių vertybių ar įsakymų, pateisinančių mūsų elgseną. Taigi nei už savęs, nei prieš save – skaisčioje vertybių karalijoje – mes neturime pasiteisinimų ar atsiprašymų. Mes vieniši, ir nėra mums pateisinimo. Kaip tik tai aš ir turiu galvoje sakydamas, kad žmogus yra pasmerktas būti laisvas. Pasmerktas, nes ne pats sukūrė save, o vis dėlto laisvas, nes jei jau įmestas į pasaulį, jis yra atsakingas už visa, ką daro. Egzistencialistas netiki aistros galia. Jis niekados nelaikys kilnios aistros šėlstančiu srautu, nenumaldomai stumiančiu žmogų atlikti tam tikrų veiksmų, ir todėl galinčiu jį pateisinti. Jis mano, kad žmogus yra atsakingas už savo aistrą. Tuo labiau egzistencialistas nemanys, kad žmogus žemėje gali sulaukti pagalbos gaudamas kokį nors ženklą kaip orientyrą, nes jis mano, kad žmogus pats iššifruoja ženklą taip, kaip nori. Tad jis mano, kad žmogus be jokios atramos ir pagalbos yra pasmerktas kiekvieną akimirką išrasti žmogų. Ponge5 labai gražiame straipsnyje yra parašęs: „Žmogus yra žmogaus ateitis“. Visiškai teisingai. Bet visiškai klaidinga, jei manysime, kad ateitis yra nulemta danguje ir Dievas ją žino, nes tada tai nebebus ateitis. Bet jei suprasime, jog kad ir koks pasirodytų esąs žmogus, jo laukia ateitis, kurią reikia kurti, nelytėta ateitis, tada šis posakis yra teisingas. Bet kol kas žmogus yra pamestas. Norėdamas, kad jūs geriau suprastumėt apleistumą, aš papasakosiu vieno savo mokinio istoriją. Pas mane jis atėjo susidėjus tokioms aplinkybėms: jo tėvas susipyko su jo motina; be to, jis linko į kolaboravimą su vokiečiais, jo vyresnysis brolis žuvo per vokiečių puolimą 1940 m., ir šis kiek vaikiškų, bet kilnių jausmų jaunuolis degė noru atkeršyti. Savo vienišai motinai, labai prislėgtai vyro pusiau išdavystės (demi-trahison) ir vyresnio sūnaus žūties, jis buvo vienintelė paguoda. Šis jaunuolis turėjo pasirinkti: ar vykti į Angliją ir įstoti į Laisvąsias Prancūzijos pajėgas – tai yra apleisti savo motiną, – ar pasilikti su motina ir jai padėti. Jis gerai suprato, kad motina gyvena vien dėl jo ir kad jam pasitraukus – o galbūt ir žuvus, – ji pultų į neviltį. Kartu jis suprato, kad kiekvienas jo veiksmas motinos atžvilgiu duoda konkretų rezultatą, nes tai padeda jai gyventi; o kiekvienas veiksmas, kurio jis imsis, kad išvyktų kovoti, yra dviprasmiškas, mat jis gali įklimpti nieko nenuveikęs: pavyzdžiui, pakeliui į Angliją, keliaudamas per Ispaniją, jis gali neribotam laikui įstrigti ispanų stovykloje; kita vertus, atvykus į Angliją ar Alžyrą, jį gali paskirti į raštinę popieriams tvarkyti. Vadinasi, jis susidūrė su dviem visiškai skirtingais veiksmų tipais: vienas – konkretus, tiesioginis veiksmas, skirtas vienam asmeniui; kitas – veiksmas, skirtas nepalyginti platesnei visumai, nacionalinei bendrijai, tačiau dėl to mažiau apibrėžtas ir galintis žlugti pakeliui. Tuo pačiu metu jis blaškėsi tarp dviejų moralės tipų. Viena moralė – atjauta, asmeninė ištikimybė, kita – platesnė, tačiau abejotina, ar tokia veiksminga. Jis turėjo pasirinkti vieną iš dviejų. Kas galėjo padėti jam apsispręsti? Krikščionybės mokymas? Ne. Krikščionybė moko: būkite gailestingi, mylėkite artimą savo, pasiaukokite kitam, rinkitės sunkiausią kelią ir t. t. Tačiau koks kelias yra sunkiausias? Ką reikia mylėti artimo meile: kovos draugą ar motiną? Kuri nauda yra didesnė – toji, bendresnė, kovoti drauge su kitais, ar toji, konkretesnė, padėti konkrečiai būtybei gyventi? Kas gali čia nuspręsti a priori? Niekas. To pasakyti negali jokia rašytinė moralė. Kantas sako: niekada nesielk su kitu vien kaip su priemone, o visada kaip su tikslu. Labai gerai, jei aš liksiu su motina, aš elgsiuos su ja kaip su tikslu, o ne kaip su priemone, tačiau taip pasirinkdamas rizikuoju elgtis su kovojančiais kaip su priemone; ir priešingai, jei aš prisidėsiu prie kovojančių, aš elgsiuos su jais kaip su tikslu, tačiau tokiu atveju rizikuoju elgtis su savo motina kaip su priemone.

Jei vertybės neapibrėžtos ir jei jos yra pernelyg plačios mūsų apžvelgiamam tiksliam ir konkrečiam atvejui, mums lieka pasikliauti vien savo instinktais. Tai ir pamėgino padaryti šis jaunuolis; kai aš susitikau su juo, jis pasakė: „Iš esmės svarbiausia – jausmas; aš turėčiau pasirinkti tai, kas mane iš tikrųjų stumia tam tikra linkme. Jei aš jaučiu, kad pakankamai myliu savo motiną, jog dėl jos paaukočiau visa kita – keršto troškimą, veiklos, nuotykių troškimą, – aš lieku su ja. Jei, priešingai, aš jaučiu, kad mano meilė motinai nėra pakankama, aš išvykstu“. Tačiau kaip nustatyti jausmo vertę? Kas sudaro jo jausmo motinai vertę? Kaip tik tai, jog jis pasiliko su ja. Aš galiu sakyti: „Aš taip myliu tokį ir tokį draugą, jog paaukočiau jam tam tikrą sumą pinigų“, tačiau galiu tą sakyti, tik jei tai padariau. Aš galiu sakyti: „Aš taip myliu savo motiną, jog likčiau su ja“, tik jei aš likau su ja. Aš galiu nustatyti šios emocijos vertę tik atlikęs ją įtvirtinantį ir apibrėžiantį veiksmą. O jei aš noriu, kad mano emocija pateisintų mano veiksmą, aš patenku į užburtą ratą.

Kita vertus, Gide’as6 labai taikliai pasakė, kad vaidinamas jausmas ir patiriamas jausmas yra du bemaž neatskiriami dalykai: nuspręsti, kad aš myliu savo motiną pasilikdamas su ja, ar vaidinti komediją, neva aš pasilieku su savo motina, yra beveik tas pat. Kitaip tariant, jausmą sukuria mūsų atliekami veiksmai; tad aš negaliu remtis jausmu, kad juo vadovaučiausi. Tai reiškia, kad aš negaliu nei savyje ieškoti tikros būsenos, kuri paskatintų mane veikti, nei reikalauti iš moralės nuostatų veiklai. Tačiau, paprieštarausite jūs, jis atėjo klausti patarimo savo dėstytoją. Bet, pavyzdžiui, jei jūs einate pas kunigą klausti patarimo, vadinasi, jūs pasirinkote šį kunigą, jūs iš esmės jau bent įsivaizdavote, ką jis jums patars. Kitaip tariant, pasirinkti patarėją, yra vis dėlto pasiryžti veikti pačiam. Štai jums įrodymas: jei esate krikščionis, pasakysite: „Pasitarkite su kunigu“. Tačiau esama kunigų-kolaborantų, kunigų-lūkuriuotojų, kunigų-pasipriešinimo dalyvių. Kuriuos pasirinkti? Ir jeigu jaunuolis pasirenka kunigą-pasipriešinimo dalyvį ar kunigą-kolaborantą, jis jau yra nusprendęs, kokį patarimą gaus. Taigi, ateidamas pas mane, jis žinojo, kokį patarimą aš jam duosiu, o aš galėjau pasakyti tik viena: jūs esate laisvas, rinkitės, tai yra sugalvokite. Jokia bendra moralė negali jums nurodyti, ką reikia daryti; nėra jokio ženklo pasaulyje. Katalikai paprieštaraus, kad ženklų yra. Tarkim, kad taip, bet ir tuomet aš pats renkuosi jų prasmę. Nelaisvėje aš susipažinau su tikrai nuostabiu žmogumi, jėzuitu, kuris įstojo į jėzuitų ordiną susidėjus aplinkybėms: jis patyrė nemažai skaudžių nesėkmių; kai jis dar buvo vaikas, mirė tėvas ir paliko jį skursti; jis gyveno gaudamas vienos bažnytinės institucijos stipendiją, kur jam nuolatos leisdavo suprasti, kad jį priėmė tik iš malonės; jis negaudavo daugelio garbingų apdovanojimų, kurie taip patinka vaikams; paskui, maždaug aštuoniolikos metų, jis išgyveno nelaimingą meilę; galiausiai dvidešimt dvejų metų jis neišlaikė karinio parengimo – faktas gana vaikiškas, tačiau tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Taigi šis jaunuolis galėjo save laikyti visišku nevykėliu; tai buvo ženklas, tačiau ženklas ko? Jis galėjo pulti į kartėlį ar neviltį, bet gana mikliai sumetė, kad tai – ženklas, jog jis nebuvo sukurtas pasaulietiniams triumfams, ir sėkmės galėjo tikėtis vien iš religijos, šventumo, tikėjimo. Vadinasi, jis suprato Dievo žodį ir įstojo į ordiną. Argi ne jis pats visiškai savarankiškai apsisprendė dėl ženklo prasmės? Iš tos nesėkmių virtinės buvo galima padaryti ir kitą išvadą: pavyzdžiui, kad geriau tapti dailide ar revoliucionieriumi. Vadinasi, jis pats visiškai atsako už ženklo išaiškinimą. Pamestumas suponuoja, kad mes patys renkamės savąją būtį. Pamestumas eina išvien su nerimu. O dėl nevilties, tai šio termino prasmė yra be galo paprasta. Ji reiškia, kad mes atsižvelgiame tik į tai, kas priklauso nuo mūsų valios, arba į tų tikimybių visumą, dėl kurių mūsų veikla tampa galima. Kada ko nors norima, visados egzistuoja tam tikra tikimybė. Aš galiu tikėtis, kad pas mane užsuks draugas. Šis draugas atvažiuos traukiniu ar tramvajumi; tai reiškia, kad traukinys atvyks nustatytu laiku ar kad tramvajus nenuvirs nuo bėgių. Aš pasilieku tikimybės valdose; tačiau kliautis galimybe reikia tik tiek, kiek mūsų veiksmas apima visą galimybių visumą. Kai tik mano nagrinėjamos galimybės tiksliai neatitinka mano veiksmų, aš turiu liautis jomis domėjęsis, nes joks Dievas ir jokia apvaizda negali priderinti pasaulio ir jo galimybių prie mano valios. Kai Descartes’as rašė: „Pirmiau nugalėti save, o ne pasaulį“7, iš tikrųjų jis norėjo pasakyti tą patį: veikti be vilties. Marksistai, su kuriais kalbėjausi, man prieštaravo: „Savo veikloje, kurią, žinoma, apribos mirtis, jūs galite pasikliauti kitų žmonių parama. Taigi kartu pasikliauti tuo, ką kiti žmonės darys, kad padėtų jums kitur – Kinijoje, Rusijoje, ir kartu tuo, ką jie darys vėliau, po jūsų mirties, kad tęstų jūsų veiklą iki pabaigos, kurios išsipildymas yra revoliucija. Jūs tiesiog privalote tuo pasikliauti, nes kitaip jūs neturite moralės“. O aš nuo pat pradžių atsakau, kad aš visada pasikliausiu savo kovos draugais tiek, kiek jie drauge su manimi dalyvauja konkrečioje ir bendroje kovoje, siejami vieningos partijos ar grupuotės, kurią aš daugmaž galiu kontroliuoti, tai yra kurios kovotojas aš esu ir kurios veiksmus aš visada žinau. Ir nuo šios akimirkos pasikliauti šios partijos vienybe ir valia yra tas pat, kaip tikėtis, jog tramvajus atvyks laiku ar traukinys nenuvirs nuo bėgių. Bet aš negaliu kliautis žmonėmis, kurių nepažįstu, remdamasis žmogaus gerumu ar jo suinteresuotumu kelti visuomenės gerovę; juk žmogus yra laisvas ir nėra jokios žmogaus prigimties, kuria aš galėčiau pasiremti. Aš nežinau, kas laukia rusų revoliucijos; aš galiu ja žavėtis ir vadovautis ja kaip pavyzdžiu tiek, kiek jis įrodo, kad proletariato vaidmuo Rusijoje yra toks kaip niekur kitur. Tačiau aš negaliu teigti, kad revoliuciją būtinai lydės proletariato triumfas. Aš turiu apsiriboti tuo, ką matau; aš negaliu būti įsitikinęs, kad kovos draugai po mano mirties tęs mano darbą iki visiškos tobulybės, nes žmonės yra laisvi ir galės rytoj nevaržomi nuspręsti, kuo bus žmogus; rytoj, po mano mirties, žmonės gali nutarti sukurti fašizmą; nuo tos akimirkos fašizmas bus žmogaus tiesa; ir tuo blogiau mums; realybė bus tokia, kokią ją nulems pats žmogus.

Ar tuo sakoma, kad aš turiu pasiduoti kvietizmui? Ne. Visų pirma aš turiu pasiryžti, paskui veikti pagal seną priesaką: „Vylimasis veiklai nėra būtinas“. Tai reiškia ne tai, kad aš neturiu stoti į tą ar kitą partiją, bet kad aš nepuoselėsiu iliuzijų ir darysiu, ką galiu. Pavyzdžiui, aš galiu klausti savęs: ar įvyks kolektyvizacija? Aš to nežinau, žinau tik tai, kad padarysiu viską, ką galiu, kad ji įvyktų; išskyrus tai, aš negaliu nieko daugiau tikėtis.

Kvietizmas – tai žmonių, sakančių, kad kiti gali daryti tai, ko aš negaliu, požiūris. Teorija, kurią aš jums dėstau, yra visiška kvietizmo priešybė, nes ji teigia: realus yra tik veiksmas; maža to, ji numato dar daugiau: žmogus yra ne kas kita kaip projektas, jis egzistuoja tik tiek, kiek jis save realizuoja, taigi jis yra ne kas kita kaip jo veiksmų visuma, kaip jo gyvenimas. Tad savaime suprantama, kodėl mūsų teorija kai kuriems žmonėms kelia siaubą. Juk dažnai jie neturi jokio kito būdo savo vargui ištverti, kaip galvoti: „Aš esu vertas gerokai daugiau, bet man susiklostė nepalankios aplinkybės; tiesa, aš nepatyriau didelės meilės ar draugystės, tačiau tik todėl, kad nesutikau tam verto vyro ar moters; aš neparašiau gerų knygų, tačiau tik todėl, kad neturėjau laisvo laiko; aš neturėjau vaikų, kuriems galėjau pasiaukoti, tačiau tik todėl, kad aš nesutikau žmogaus, su kuriuo būčiau norėjęs nugyventi savo gyvenimą. Tad aš turiu daugybę nerealizuotų ir visiškai nepatirtų polinkių, gabumų, galimybių, rodančių didesnę mano vertę, negu leidžia nuspėti paprasčiausia mano poelgių seka“. Bet iš tikrųjų, egzistencialisto nuomone, nėra jokios meilės, išskyrus tik kuriančią pačią save, nėra jokios galimos meilės, išskyrus tą, kuri apsireiškia meilėje; nėra jokio genijaus, išskyrus tą, kuris išreiškia save meno kūriniais: Prousto genijus – tai Prousto kūrinių visuma. Racine’o8 genijus – tai jo tragedijos, be kurių daugiau nieko nėra; kam teigti, kad Racine’as galėjo parašyti dar vieną tragediją, jei jis jos neparašė? Žmogus gyvena savo gyvenimą, kuria savo pavidalą, ir be šio pavidalo daugiau nieko nėra. Aišku, kad ši mintis gali pasirodyti žiauri tam, kam gyvenimas nenusisekė. Tačiau, kita vertus, ji verčia žmones suprasti, kad svarbu tik realybė, kad svajonės, lūkesčiai, viltys leidžia apibrėžti žmogų tik kaip apgaulingą svają, kaip neišsipildžiusias viltis, kaip tuščius lūkesčius, tai yra apibrėžti jį neigiamai, o ne teigiamai; vis dėlto kai sakoma: „Tu esi ne kas kita kaip gyvenimas“, tai reiškia, kad apie menininką nebus sprendžiama tik remiantis jo meno kūriniais; esama tūkstančiai kitų jį apibrėžiančių dalykų. Mes tik norime pasakyti, kad žmogus yra ne kas kita kaip jo poelgių seka, jo poelgius sudarančių santykių suma, organizacija, visuma.

Taigi iš tikrųjų mus kaltina ne pesimizmu, bet užsispyrusiu optimizmu. Jei mus kaltina už mūsų literatūrinius kūrinius, kuriuose mes aprašome vangius, silpnus, bailius, o kartais net paprasčiausiai blogus žmones, tai ne vien tik dėl to, kad šios būtybės yra vangios, silpnos, bailios ar blogos; bet jei mes, kaip Zola, pareikštume, kad jie yra tokie dėl paveldėjimo, aplinkos poveikio, visuomenės, tam tikro organinio ar psichologinio determinizmo, žmonės apsiramintų ir pasakytų: „Štai mes tokie, ir nieko čia nepadarysi“; tačiau egzistencialistas, vaizduodamas bailį, sako, kad šis bailys yra atsakingas už savo bailumą. Jis toks ne todėl, kad turi bailią širdį, plaučius ar smegenis, ne dėl savo fiziologinės sandaros, bet todėl, kad jis pats savo poelgiais padarė save bailiu. Nėra bailaus būdo; būna nervinis būdas, būna, kaip žmonės sako, silpnas ar tvirtas būdas; tačiau silpno būdo žmogus nebūtinai yra bailys, nes bailumo pradžia – atsižadėjimas ar pasidavimas. Būdas – dar ne veiksmas; bailį apibūdina jo padarytas veiksmas. Tai, ką žmonės neaiškiai nujaučia ir kas jiems kelia siaubą, yra nuojauta, kad pats bailys kaltas dėl to, kad yra bailys. Žmonės norėtų, kad būtų gimstama bailiu arba didvyriu. Vienas dažniausių mano „Laisvės keliams“9 metamų priekaištų formuluojamas taip: kaip galima herojizuoti tokius vangius žmones? Šis priekaištas kelia juoką, nes remiasi prielaida, kad žmonės gimsta didvyriais. Iš tikrųjų žmonės kaip tik taip ir norėtų galvoti: jei jau gimei bailiu, gali būti visiškai ramus, – nieko nepakeisi, būsi bailys visą gyvenimą, nors ir ką darytum; jei gimei herojumi, taip pat gali būti visiškai ramus, – būsi herojus visą gyvenimą, – gersi kaip herojus, valgysi kaip herojus. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu, herojus daro save herojumi. Bailiui visada egzistuoja galimybė daugiau nebūti bailiu, o herojui – liautis buvus herojumi. Tačiau svarbu tik visiškas angažavimasis, o ne atskiras atvejis ar veiksmas – jie neangažuoja jūsų iki galo.

Taigi, man regis, mes atsakėme į kelis egzistencializmui skirtus kaltinamus. Kaip matote, jo negalima laikyti nei kvietizmo filosofija, nes jis apibrėžia žmogų pagal jo veiklą, nei pesimistiniu žmogaus aprašymu: nėra optimistiškesnės teorijos, nes žmogaus lemtis priklauso nuo jo paties; jis ir nemėgina atimti žmogui noro veikti, nes jam sakoma, kad viltį teikia tik jo veikla, ir vienintelis dalykas, leidžiantis žmogui gyventi, yra veiksmas. Vadinasi, šiuo atveju mes visada susiduriame su veiklos ir angažavimosi morale. Vis dėlto, remdamiesi šiomis keliomis duotybėmis, mus dar kaltina ir tuo, kad mes užmūrijame žmogų į subjektyvų individualumą. Bet ir čia mus klaidingai supranta. Iš tiesų mūsų išeities taškas yra individo subjektyvumas dėl grynai filosofinių priežasčių. Ne todėl, kad esame buržua, o todėl, kad norime doktrinos, grindžiamos tiesa, o ne gražiomis teorijomis, teikiančiomis viltį be jokio realaus pagrindo. Išeities tašku negali būti jokia kita tiesa, išskyrus „Aš mąstau, vadinasi, esu“. Tai yra absoliuti save suvokiančios sąmonės tiesa. Bet kuri teorija, nagrinėjanti žmogų anapus šios akimirkos, kai jis suvokia patį save, nuo pat pradžių yra tiesą atmetanti teorija, nes anapus šio karteziškojo cogito visi objektai tėra tik tikėtini, o tikimybių doktrina, nesiremianti tiesa, nugarma į nebūtį; tikimybei apibrėžti reikalinga turėti tai, kas tikra. Taigi kad egzistuotų nors kokia tiesa, reikia absoliučios tiesos; o ši tiesa yra paprasta, lengvai atrandama ir visiems aiški; ji suvokiama tiesiogiai.

Antra dalis

____________

1 Aš mąstau (pranc.).
2 Gabrielis Marcelis (1889–1973) – prancūzų katalikų filosofas, rašytojas, krikščioniškojo egzistencializmo pradininkas. Pagrindiniai veikalai: „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 1935), „Žmogus keleivis“ („Homo viator“, 1944), Būties paslaptis („Le Mystčre de l’être“, 1950) ir kt.
3 Pats M. Heideggeris veikale „Laiškas apie humanizmą“ („Brief über den Humanismus“, 1946) netiesiogiai atmetė tokį apibūdinimą.
4 Turimas omenyje universitetinės profesūros ir Katalikų Bažnyčios ideologinis konfliktas Prancūzijos III respublikos sąlygomis.
5 Francis Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė priimti „iššūkį, kurį mums meta daiktai“, apvalyti poeziją nuo visų sąlygiškumų, asmeninių poeto nuotaikų ir nuostatų. Svarbiausi poezijos rinkiniai: „Daiktų balsai“ („Le Parti pris de choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
6 André Gide’as (1869–1951) – prancūzų rašytojas, literatūrologas. 1947 m. gavo Nobelio premiją. Pagrindiniai kūriniai: „Imoralistas“ („L’Immoraliste“, 1902), „Vatikano požemiai“ („Les caves de Vatican“, 1914), „Pinigų padirbinėtojai“ („Les Faux-Monnayeurs“, 1925) ir kt.
7 J.-P. Sartre’as perfrazuoja R. Descartes’o mintį iš „Samprotavimo apie metodą“ („Discours de la Méthode“, 1637): „Trečioji taisyklė: visuomet stengtis pirmiau nugalėti save, o ne lemtį, ir pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką, ir iš viso stengtis priprasti prie minties, kas būtų vien mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis“. Dekartas R. Rinktiniai raštai / Vertė G. Bartkus. – Vilnius: Mintis, 1978. – P. 116.
8 Jeanas Racine’as (1639–1699) – prancūzų dramaturgas tragikas. Panaudodamas antikos, biblinių mitų ir istorinius siužetus sukūrė naujo tipo klasicistinių tragedijų. Svarbiausios iš jų: „Andromacha“ („Andromaque“, 1667), „Britanikas“ („Britannicus“, 1669), „Berenikė“ („Bérénice“, 1670), „Mitridatas“ („Mithridate“, 1673), „Ifigenija Aulidėje“ („Iphigénie en Aulide“, 1674), „Fedra“ („Phčdre“, 1677), „Estera“ („Esther“, 1689) ir kt.
9 „Laisvės keliai“ („Les Chemins de la Liberté“, 1945–1949) – J.-P. Sartre’o tetralogija. Pirmuose dviejuose romanuose vaizduojama tarpukario Prancūzija, trečiajame aprašomas 1940 m. pralaimėjimas ir Pasipriešinimo sąjūdžio pradžia. Ketvirtas romanas liko nebaigtas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *