Jonas Klimas. „Apie universitetą ir reformos formas“

Straipsnyje bandoma naujai pažvelgti į Aukštojo mokslo reformos klausimą, nesinaudojant klišėmis. Kalbama apie dehumanizuojantį reformos pobūdį, tikint, jog apie reformą prasmingiausia kalbėti iš marksizmo teorinės paradigmos pozicijų. – Marksistai.lt

Konstituciniam teismui aukštojo mokslo reformą (toliau AMR) pripažinus prieštaraujančia konstitucijai, pasirodė nemažai straipsnių apžvelgiančių universitetų ir aukštojo mokslo padėtį. Būdami tikri, kad skaitytojas jau girdėjo visus pagrindinius reformos kritikų argumentus, pasistengsime nesikartoti. Todėl turime paklausti savęs, kaip kritikuoti kapitalizmo logikos persmelktą AMR, kaip kritikuoti ją taip, kad kritika atskleistų naujus taškus ir naujus požiūrius? Atsakymas gali atrodyti gana akivaizdus (nors sprendžiant iš tekstų, skirtų AMR, masyvo jis nėra toks jau akivaizdus), juk kas, jei ne didžiausias kapitalizmo kritikas, marksizmas (maksimaliai plačia prasme), gali tapti (ir jau visada yra) mūsų teoriniu pagrindu? Suprantant tai, kaip universitetas kasdien yra painiojamas su darbo jėgos produkavimo vieta, kaip ŠMM atstovai savo kalbose nesibodi kalbėti apie viešąsias įstaigas (taip jie pavadino universitetą!), teikiančias paslaugas (taip jie pavadino aukštąjį mokslą!), norom nenorom prisimename liūdnas Marxo pranašystes. Šiandien jau daugiau nei akivaizdu, jog pirmasis ir svarbiausias AMR efektas, tai galutinis universiteto pavertimas ekonominiu institutu. Taip įtvirtinamas ekonominis pseudophysis, kuris pakeičia tikrąjį tą, kurį randame pirmojoje Aristotelio „Metafizikos“ eilutėje: „Žmogus trokšta pažinti“. Aristotelio, Kanto ir Heideggerio, taip pat kaip ir nesuskaičiuojamos daugybės kitų, vardu, pati žmogaus prigimtis, pati filosofija, šimtmečius skelbė – profesinis išsilavinimas (ar rinkos tenkinimas) negali būti svarbiausia universiteto atsakomybė.

Galbūt kažkas pasakys, jog praėjus kiek daugiau nei dviem metams po aukštojo mokslo reformos dar anksti daryti tokias toli siekiančias išvadas, bet panašu, kad reformos padariniai jau įgavo savo tikrąjį pavidalą ir vargu ar pasikeis. Taip kalbame todėl, jog pagrindiniai veiksniai, pakreipiantys reformą neplanuota linkme, tikrai niekur nepranyks.  AMR buvo formuota iš ekonomikos teorijos perimtais principais: aukštosios mokyklos turėjo kovoti dėl studentų, dėl to  norėdamos juos pritraukti, jos turėjo gerinti studijų kokybę, o stojantieji rinktis kokybiškiausiais studijas. Taip patys stojantieji savo pasirinkimu (tiksliau, pasirinkimu nestoti) turėjo išnaikinti iškerojusias studijų programas. Ką praleido reformatoriai?

Tokia liberali reforma neatsiejama nuo laisvo savo ateitimi suinteresuoto stojančiojo. Reformatoriai dažnai akcentuodavo laisvą pasirinkimą, tačiau, kaip pastebi Olga Suprun, „pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja visa įmanoma informacija, lemiančia jo pasirinkimą. Pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis yra neišmanymo įkaitas“. Čia apsistokime ilgiau. Nors ŠMM kas šešis metus turėtų akredituoti studijų programas, vargu ar kuris stojantysis akreditacijų išvadas yra matęs. Objektyvios ir išsamios informacijos nėra, tyrimų, ką veikia AM absolventai, taipogi. Vargu ar išvis įmanoma statistikos įrankiais išmatuoti, kiek AM prisideda prie neatsiejamo intelektualo palydovo dvasios orumo ugdymo.  Paradoksalu, tačiau net rimto susidomėjimo pasirinkimu, lemsiančiu tolesnį gyvenimą, neretam trūksta. Ministras Steponavičius pervertino stojančiuosius ir tai stipriai iškreipia reformos eigą.

O štai AM ministras nepervertino, jis jas nuvertino. Kaip naivu, žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, buvo tikėtis, jo AM elgsis būtent taip, kaip norėjo reformatoriai. Mūsų aptartas stojančiųjų aklumas sunaikino bet kokią studijų kokybės gerinimo būtinybę. Koks skirtumas, jei stojantieji nežino realios situacijos? AM kovoti nusprendė kitaip:  šiandien gausu `ekonomika ledas`  tipo AM savireklamos, didžiulio smegenų plovimo pačiose AM, panegirikų pačiam sau, dažniausiai paremtų tik rinkodaros gudrybėmis ar papraščiausiu melu. Šis rinkodaros sapnas eliminuoja bet kokią studijų kokybės dimensiją. Kad ir kur mokosi studentas, jam primygtinai primenama jo AM šlovė: VU geresnis už užsienio AM, MRU ar ISM už VU, kolegijos už universitetus, „kieti“ mokslai už „minkštus“. Kalbant prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo žodžiais, studentai ir stojantieji šiandien yra atsidurę „tikrovės dykumoje“. „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“, būtent toks užrašas turėtų puikuotis virš lietuviškosios akademijos durų.

Konkurencinė studijų programų kova paskatino didžiulį stojamųjų balų kritimą, nes esant didžiulei paklausai (pagal įstojančių į AM procentą Lietuva yra viena pirmaujančių Europoje), nebuvo pasiektas norėtas studijų programų sumažėjimas, bet tam tikra studijų devalvacija, institucijos, norėdamos išgyventi buvo priverstos priimti bet ką. Nors studijų programų užsidarymas reformos dėka neišvengiamas, taip pat neišvengiamas ir populiarių studijų programų dubliavimas ir kūrimas. 110% taisyklė neleido AM priimti tūkstančio žmonių į Vadybą, bet nesutrukdė sukurti dešimt vadybų ir dešimt teisių. Taipogi nėra jokių garantijų, kad stojantieji rinksis valstybei reikalingas studijų programas. Tarkime, uždarius Klaipėdos universitetą (o tai visai realu) valstybė netektų daugybės su jūra susijusių specialybių. Tokia reformos eiga gali sukelti darbo rinkos dinamiškumo mažėjimą, o taip pat ir jaunų žmonių frustraciją. Jau dabar aišku, kad tūkstančiai teisininkų ar vadybininkų dirbti pagal išsilavinimą negalės, nes tiek jų darbo rinkai tiesiog nereikia.

Vienas pagrindinių reformos siekių buvo mažint milžinišką universitetuose studijuojančių žmonių kiekį, nukreipiant juos į kolegijas. Taip buvo tikimasi kovoti su universitetinių diplomų nuvertėjimu. Tam pasiekti AMR turėjo didint krepšelių kiekius kolegijoms.

Dirbtinis krepšelių paskirstymas kolegijų naudai didins konkurenciją populiariose universitetų programose be galo, sąlyginai talentingi žmonės bus priversti emigruoti, nes neatlaikys milžiniškos konkurencijos, o kolegijose studijuoti nenorės. Anot  profesoriaus Vytauto Daujočio „Lietuva, pagal atvykusių studijuoti į UK žmonių skaičių, dabar varžosi su tokiomis mažomis šalimis kaip Indija“. Taipogi, taip mažės konkurencija kolegijose, nes paklausa tolygiai nedidės dirbtinai keliamai pasiūlai. Šiuo atveju vargu ar pasiūla išvis gali reguliuoti paklausą, nes daugelis stojančiųjų nė nežino apie tokius ŠMM judesius.
AMR  ne tik neįvykdė praktiškai nei vieno iš keltų tikslų, bet (o tai galbūt svarbiausia) pajungė aukštojo mokslo sistemą kapitalo ir rinkos logikai. Idėja, jog universitetas privalo tarnauti rinkai ir kapitalui, jog jis privalo ruošti žaliavą, darbo jėgą (o kartu ši dehumanizacija, nuasmeninimas, susvetimėjimas) tūlam politikui, ar Lietuvos laisvosios rinkos instituto ideologui gali pasirodyti savaime suprantama ar net būtina. Besipriešindami šiam diskursui vėl atsigręžiame į Aristotelio „Metafiziką“, kurioje randame nesuinteresuoto, mokslo dėl paties mokslo idealą. Šiam idealui amžius buvo lemta likti pačioje akademijos, likėjaus ar universiteto šerdyje. Šiandien jam kilo pavojus. Šis pavojus sukūrė naują atsakomybės formą, tai atsakomybė, kurią mums dar tik teks prisiimti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *