Jurgis M. „Kedžių situacija ir kairiųjų neveiksnumas“

Publikuojame Marksistai.lt skaitytojo atsiųstą straipsnį, susijusį su šiandienos įvykiais Garliavoje. Straipsnyje kritikuojama kairiųjų reakcija į įvykius ir atskleidžiama politinė šių įvykių reikšmė – Marksistai.lt

Ketvirtadienį, gegužės 17 d., pedofilijos istorijoje įvyko esminis lūžis – įvykdytas teismo sprendimas ir mergaitė perduota biologinei motinai. Tačiau, kaip sakė signataras Algirdas Patackas, iš tiesų viskas dar tik prasideda: prie Prezidentūros esančioje Daukanto aikštėje kuriasi palapinių miestelis; protestų banga nuvilnijo per visą šalį. Liūdina tik vangus kairiųjų jėgų įsitraukimas į šį socialinį sąjūdį.

Ar kairiesiems reikėjo kreipti dėmesį?

Dažniausiai nesidomintys istorija žmonės mano, jog visa esmė yra nepagrįstame įsivaizdavime neva mergaitę prievartavo pedofilai. Religingų fanatikų minia susirado sau dar vieną užsiėmimą. Ne, nieko panašaus čia nėra.

Visų pirma, „kedofilų“ kontingentas seniai išaugo iš Gražulio ir Ko gerbėjų klubo. Prie „patvorinių“ prisijungė menininkai, rašytojai Robertas Keturakis, Erika Drungytė, taip pat kun. Robertas Grigas, disidentė Nijolė Sadūnaitė, kino režisierius Arūnas Matelis, Vytautas V. Landsbergis, Andrius Nakas, Rimantė Valiukaitė; Venckienę buvo užstojus ir prezidentė.

Situacijos esmė yra ši: Lietuvoje vyksta rimtas įtakingų sluoksnių santykių aiškinimasis. Pati Venckienė yra teisėja, jos vyras – advokatas; tai toli gražu nėra eiliniai Lietuvos gyventojai. Mirę ir nužudytieji taip pat nebuvo eiliniai – teisėjai, verslininkai ir kt. Stankūnaitės pajamų šaltinis neaiškus, tačiau jos kampanija ir kt. rodo, kad tai nėra eilinė dirbančioji.

Visoje byloje, oficialiuose teismų sprendimuose, valstybininkų elgesyje visiškai nėra logikos. Nutartys prieštarauja viena kitai, institucijos nutekina informaciją (vienos – Venckienei, kitos – Stankūnaitės kompanijai) ir taip toliau. Aktyvistai paprasčiausiai neapsikentė nuo viešai vykstančio kliedesio kai, visiškai nusispjaunant į visuomenę, galios grupės aiškinasi tarpusavio santykius.

Tik naivuoliui gali atrodyti, jog  situacija yra nesvarbi: į ją įsitraukusi visa Lietuvos valdžia (Prezidentė, parlamentas, vyriausybė, teismai), tarptautinės institucijos (Europos Žmogaus Teisių Teismas; peticijos įteiktos ir Hilary Clinton bei žmogaus teisių aktyvistei Angelinai Jolie). Padėties rimtumą iškart suprato ir konservatorių idėjinis vadovas Vytautas Landsbergis. Jis jau prieš kelis mėnesius ėmė kalbėti apie tai, kad susidariusi padėtis gali padalyti Lietuvą per pusę ir greit pavirsti politiniu veiksmu.

Menkiausia kibirkštėlė galėjo iššaukti minias, kokias matėme Maskvoje po rinkimų, Kijeve po Tymošenko suėmimo. Juk iš tikro patys tie veiksmai nebuvo tokie jau super svarbūs visai visuomenei: svarbiausia buvo tai, kad jie vyko visiškos savivalės fone. Todėl minia tik laukė kad ir kvailiausio preteksto, kad iš de jure nepolitinio Tymošenko suėmimo už finansinius nusikaltimus galėtų paversti jį politiniu ir priešintis.

Ką galėjo padaryti kairieji?

Šioje situacijoje sąžiningi kairieji galėjo deklaruot, kad dabartinė „valdžia“, tie veidai, rodomi televizijoje, nebeturi realios valdžios. Viskas yra kontroliuojama verslininkų, nusikaltėlių grupuočių, kurie santykius aiškinasi nepaisydami įstatymų. Valdžia nėra legitimi, nėra demokratijos ir teisingumo: nusivylę rinkėjai net nebeateina į rinkimus.

Iš pradžių tikra kairioji partija galėtų sudalyvauti rinkimuose, o nelaimėjus (arba laimėjus mažu rezultatu) žygiuoti su minia ir kurti „palapinių miestelius“. Viskas būtų legalu, nes būtent tai, kas dabar vyksta, pažeidžia Lietuvos Konstitucinę santvarką.

Tačiau nieko panašaus nebuvo. Neturime rimto kairiojo judėjimo, o daugelis dabartinių menininkų bei akademikų, besiklijuojančių „kairiųjų“ etiketę, laiko žemu dalyku veltis į tokius „prasčiokų“ reikalus. Kalbėti apie pedofiliją ar Kedį tokioje kompanijoje yra „blogo tono ženklas“. Iš „patvorinių“ tyčiojamasi ir džiaugiamasi, kad valstybininkai, galios institutai „sutvarkė“ marazmą.

Tuo tarpu minėtas Vytautas Landsbergis, puikiai supratęs to grėsmę, ėmėsi konflikto reguliavimo. Juk net Venckienė ėmė burti politinę partiją! Todėl, prieš pusmetį pradėjęs šnekėt apie galimą visuomenės pasidalijimą, maždaug prieš savaitę ėmė kalbėti apie organizuotą nusikalstamumą, valdžios nesusitvarkymą. Paklaustas, negi agituotų nevykdyti teismo sprendimo, jis atrėžė, jog svarbiausia yra ne įstatymo raidė, o paprastas žmogus ir įstatymo statymas aukščiau nei moralės yra siaubingas.

Landsbergis kaip ant mielių kaupia politinį kapitalą, kurį konservatoriai galės panaudoti legitimuodami savo valdžią. Jei dar prieš mėnesį protestuotojai galėjo inicijuoti valdžios pasikeitimą ir į ją atvesti savus lyderius, dabar dalis palapinių miestelio gyventojų mąsto visai kitaip.

Išvados

O išvados paprastos: kol „kairiosiomis“ besivadinančios veikiančios kairiųjų organizacijos atsisako bendrauti su paprasta liaudimi ir užrietę nosis trina alkūnes universitetų auditorijose bei buržuazine kultūra tvinksinčiose susirinkimų vietose, atskilusiomis nuo bandos „avelėmis“ rūpinasi konservatoriai.

O tiems snobams, kurie aiškina, kad čia nepolitinis įvykis ir permainoms reikia objektyvių sąlygų, galima tiesiog priminti Ernesto Che Guevaros žodžius: „ne visada reikia laukti, kol atsiras visos tinkamos sąlygos revoliucijai; ir nedidelis revoliucionierių branduolys gali sukurti subjektyvias sąlygas, pagrįstas egzistuojančiomis objektyviomis sąlygomis.“

Jurgis M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *