Karlas Marksas. „Tezės apie Feuerbachą“

Šiose tezėse K. Marksas vysto savo filosofiją ir eina link materialistinio istorijos supratimo. Senasis materializmas buvo labai ribotas ir tikrovę suvokė tarsi iš Visagalės būtybės pozicijos, atmesdamas patį stebėtoją (subjektą). Įvairios filosofinės problemos, tokios kaip tikrovės klausimas, buvo nagrinėjamos atsietai nuo praktinės žmogaus veiklos (vėlgi, atsietai nuo subjekto). K. Marksas sukritikuoja šį požiūrį ir teigia, kad objektas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo stebėtojo, o žmogus yra ne tik visuomeninių santykių produktas, bet jis pats, veikdamas praktiškai, dalyvauja tų aplinkybių pokyčiuose. Taip pat yra kritikuojamas religinis Feuerbacho žmogaus esmės supratimas, formuluojama pragmatinė tiesos samprata, svarstomas filosofijos ir filosofo prasmingumas ir tikslas. – Marksistai.lt

1.

Viso ligšiolinio materializmo – įskaitant ir feuerbachinį – pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimingumas, imamas tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip žmogaus jutiminė veikla, praktika, ne subjektyviai. Todėl ir atsitiko, kad aktyvioji pusė, priešingai materializmui, buvo vystoma idealizmo, tačiau tik abstrakčiai, nes idealizmas, žinoma, nepažįsta tikros, jutiminės veiklos kaip tokios. Feuerbachas nori turėti reikalą su jutiminiais objektais, iš tikrųjų skirtingais nuo mintinių objektų, bet jis pačios žmogaus veiklos neima kaip daiktinės veiklos. Todėl „Krikščionybės esmėje“ jis tik teorinę veiklą laiko tikrai žmogiška, tuo tarpu kai praktika imama ir fiksuojama tik savo nešvaria–judėjiška pasireiškimo forma. Todėl jis nesupranta „revoliucinės“, „praktinės–kritinės“ veiklos reikšmės.

2.

Klausimas, ar žmogaus mąstymas turi daiktinį tikrumą, visiškai nėra teorijos klausimas, o praktinis klausimas. Praktikoje žmogus turi įrodyti savo mąstymo tikrumą, t.y. realumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas dėl realumo arba nerealumo mąstymo, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra grynai scholastinis klausimas.

3.

Materialistinė doktrina, kad žmonės yra aplinkybių ir auklėjimo produktai, kad, vadinasi, pasikeitę žmonės yra kitų aplinkybių ir pakeisto auklėjimo produktai, – užmiršta, kad aplinkybės keičia kaip tik žmonės ir kad patį auklėtoją reikia išauklėti. Todėl ji neišvengiamai prieina tai, kad skirsto visuomenę į dvi dalis, kurių viena iškyla viršum visuomenės (pavyzdžiui, Robertas Ouenas).

Į aplinkybių ir žmogaus veiklos pasikeitimo sutapimą galima žiūrėti ir jį racionaliai suprasti tik kaip revoliucinę praktiką.

4.

Feuerbachas remiasi religinio atsiskyrimo faktu, pasaulio dvejinimu į religinį, įsivaizduojamąjį pasaulį ir į realųjį pasaulį. Ir jis atsidėjęs stengiasi religinį pasaulį suvesti į jo žemiškąjį pagrindą. Jis nepastebi, kad atlikus šį darbą, svarbiausias dalykas dar lieka nepadarytas. Būtent, tas faktas, kad žemiškasis pagrindas atsiskiria pats nuo savęs ir įsikuria debesyse kaip savarankiška viešpatija, gali būti paaiškintas tik tuo, kad tas žemiškasis pagrindas pats yra suskilęs ir pats sau prieštarauja. Vadinasi, pastarasis, pirma, pats turi būti suprastas savo prieštaravime, o po to praktiškai surevoliucintas, pašalinant tą prieštaravimą. Vadinasi, atradus, pavyzdžiui, kad žemiškoji šeima išaiškina šventosios šeimos paslaptį, žemiškoji šeima pati turi būti teoriškai sukritikuota ir praktiškai revoliuciniu būdu pertvarkyta.

5.

Nepatenkintas abstrakčiu mąstymu, Feuerbachas apeliuoja į jutiminį stebėjimą; bet jutimingumą jis supranta ne kaip praktinę žmogaus jutiminę veiklą.

6.

Religinę esmę Feuerbachas suveda į žmogiškąją esmę. Bet žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma.

Feuerbachas, neįsileisdamas į tos tikrosios esmės kritiką, yra todėl priverstas:

1)      abstrahuotis nuo istorijos eigos ir žiūrėti į religinį jausmą (Germut) kaip į kažką savaimingo ir tarti esant abstraktų – izoliuotą – žmogišką individą;

2)      todėl jam žmogaus esmė gali būti suprantama tik kaip „giminė“, kaip vidinis, nebylus bendrumas, jungiąs daugelį individų tik gamtiniais ryšiais.

7.

Todėl Feuerbachas nemato, kad „religinis jausmas“ pats yra visuomeninis produktas ir kad abstraktus individas, kurį jis analizuoja, iš tikrųjų priklauso tam tikrai visuomenės formai.

8.

Visuomeninis gyvenimas iš esmės yra praktinis. Visas misterijas, kurios teoriją nuveda į misticizmą, racionaliai išsprendžia žmogaus praktika ir šitos praktikos supratimas.

9.

Daugių daugiausia, ką gali pasiekti stebimasis materializmas, t.y. materializmas, kuris jutimingumą supranta ne kaip praktinę veiklą, tai – stebėti atskirus individus „civilinėje visuomenėje“.

10.

Senojo materializmo požiūris yra „civilinė“ visuomenė; naujojo materializmo požiūris yra žmogiškoji visuomenė, arba suvisuomenėjusi žmonija.

11.

Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti.

Parašė K. Marksas 1845 m. pavasarį. Pirmą kartą paskelbė F. Engelsas 1888 m. priedu prie savojo veikalo „Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ atskirojo leidinio.

Taip pat rekomenduojame perskaityti: Frydrichas Engelsas. „Liudvigas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *