Levas Trockis. „Šeimyniniai santykiai Tarybų valstybėje“

Levas Trockis parašė šį straipsnį 1932-ųjų pab., praėjus daugiau nei metams po to, kai JAV pripažino TSRS. Straipsnis pirmą kartą publikuotas 1934 metais. Trockis straipsnyje aptaria daugybę tiek tais, tiek šiais laikais aktualių temų, todėl rekomenduotinas ir dar tik pradėjusiems domėtis marksizmu žmonėms. Straipsnis pateiktas klausimo-atsakymo pavidalu (viso 14 klausimų). – Marksistai.lt

1. Ar Tarybų valstybė vyrus paverčia robotais?

Kodėl? Aš klausiu. Patriarchalinės sistemos ideologai, kaip Tolstojus arba Ruskinas, nesutinka, kad industrinė civilizacija laisvą valstietį ir amatininką paverčia liūdnais automatais. Pastaraisiais dešimtmečiais šis kaltinimas daugiausiai buvo iškeltas Amerikos industrinei sistemai (Teilorizmas, Fordizmas).

Galbūt dabar mes išgirsime iš Čikagos arba Detroito protestą prieš dvasios naikinimo mašiną? Kodėl negrįžus atgal į akmeninių kirvelių ir namų ant polių, į apdangalų iš avikailių laikus? Ne, mes atsisakome tai daryti. Mechanizacijos srityje Tarybų Respublika šiuo metu jau toli pažengusi, atsilieka tik nuo Jungtinių Valstijų ir neplanuoja sustoti pusiaukelėje.

Galbūt klausimas yra keliamas ne dėl mechaninių operacijų, bet dėl santvarkos savitų ypatumų? Ar vyrai robotais Tarybų Valstybėje kartais tampa ne dėl to, kad gamybos priemones valdo valstybė, o ne privatininkas? Užtenka tik aiškiai iškelti klausimą ir pamatysime, jog jis nėra pagrįstas.

Galiausiai lieka klausimas dėl politinio režimo, kietos diktatūros, stipriausios visų jėgų įtampos, prasto populiacijos pragyvenimo lygio. Nėra jokios prasmės neigti šiuos faktus. Bet jie yra ne tiek naujojo režimo, kiek baisaus paveldėto atsilikimo išraiška.

Diktatūra švelnės kylant šalies ekonominei gerovei. Dabartiniai komandiniai metodai leis atsikratyti daiktų valdžios. Kelias nepavers žmogaus robotu, bet dar labiau išvystys žmogų.

2. Ar Tarybų valstybę visiškai valdo iš Kremliaus maža grupelė, kuri naudojasi oligarchinėmis galiomis, prisidengdama proletariato diktatūra?

Ne, taip nėra. Ta pati klasė gali viešpatauti  įvairiomis politinėmis sistemomis ir metodais priklausomai nuo aplinkybių. Buržuazija savo istorinėje raidoje įgyvendino savo valdžią absoliutinėje monarchijoje, bonapartizme, parlamentinėje respublikoje ir fašistinėje diktatūroje. Visos šios viešpatavimo formos išsaugo kapitalistinį pobūdį tol, kol svarbiausias tautos turtas, gamybos priemonių, mokyklų bei spaudos administravimas, esant bet kuriai iš šių viešpatavimo formai, lieka buržuazijos rankose; visi įstatymai ir teisės aktai visų pirma buvo skirti buržuazijos turto apsaugojimui.

Tarybinis režimas reiškia proletariato valdymą nepriklausomai nuo to, kiek platus yra sluoksnis, kurio rankose yra tuo metu sutelkta valdžia.

3. Ar Tarybų valdžia atėmė vaikystės džiaugsmą ir švietimą pavertė bolševikinės propagandos sistema?

Vaikų mokymas visur ir visada buvo susijęs su propaganda. Propagandos diegimas prasideda nuo nosinės privalumo prieš pirštus aiškinimo iki Respublikonų platformos pranašumų prieš Demokratų arba vice versa. Švietimas religiniu požiūriu yra propaganda; jūs, be abejo, neatsisakysite pripažinti, kad Šv. Paulius buvo vienas didžiausių propagandistų.

Pasaulietinis ugdymas Prancūzijos Respublikoj yra persmelktas propaganda iki kaulų čiulpų. Jos pagrindinė idėja yra ta, kad visos dorybės yra būdingos prancūzų tautai arba, tiksliau, prancūzų tautos valdančiajai klasei.

Niekas negali paneigti, kad ir Tarybų valstybės vaikų mokymas taip pat yra propagandinis. Vienintelis skirtumas yra tas, kad buržuazinėse valstybėse vaikams skiepijama pagarba senoms institucijoms ir idėjoms, kurios yra pateikiamos kaip savaime suprantamos. TSRS yra skatinama priimti naujas idėjas, todėl propaganda taip išskirtinai ir krenta į akį. Žodžiu „propaganda“ blogąja prasme suinteresuoti žmonės paprastai pavadinama tas idėjas, kurių bijo plėtimo ir jos jiems neįtinka.

Konservatyvumo ir stabilumo laikais kasdienė propaganda yra nepastebima. Revoliuciniais laikais propaganda dažnai įgauna karingą ir agresyvų pobūdį.

Kai 1917 m. gegužės aš su šeima grįžau iš Kanados į Maskvą, mano du vaikai mokėsi „gimnazijoje“ (vidurinė mokykla), kurią lankė ir daugelio politikų, tarp jų net ir Laikinosios vyriausybės ministrų, vaikai. Visoje gimnazijoje buvo tik du bolševikai – mano sūnūs ir  dar vienas prijaučiantis. Nepaisant oficialios taisyklės: „mokykla turi būti nepolitizuota“, mano vos dvylikos metų sūnus buvo žiauriai sumuštas už tai, kad buvo bolševikas. Kai aš buvau išrinktas į Petrogrado tarybą, mano sūnus buvo pradėtas vadinti „Pirmininku“ ir sulaukė dvigubai didesnio smurto. Tokia buvo propaganda prieš bolševizmą.

Tie tėvai ir mokytojai, atsidavę senajai visuomenei, nesutinka su „propaganda“. Jei valstybė siekia sukurti naują visuomenę, tai nuo ko pradėti, jei ne nuo mokyklų?

„Ar Tarybinė propaganda atėmė vaikystės džiaugsmą?“ Dėl kokių priežasčių ir kaip? Tarybų Sąjungos vaikai žaidžia, dainuoja, šoka ir verkia kaip visi kiti vaikai. Išskirtinė Tarybinio režimo vaikų priežiūra pripažįstama net priešiškai nusiteikusių stebėtojų. Palyginti su senuoju (cariniu) režimu, kūdikių mirtingumas sumažėjo perpus. Tiesa, TSRS vaikams nieko nėra pasakojama apie prigimtinę nuodėmę ar Rojų. Dėl to kai kurie gali sakyti, kad vaikai netenka gyvenimo po mirties džiaugsmo. Nesu šios srities ekspertas, todėl galimos žalos komentuoti negaliu. Visgi neigiami šio gyvenimo aspektai turi tam tikrą pranašumą prieš gyvenimo džiaugsmus. Jei vaikai pasisavina pakankamą kiekį kalorijų, jų gyvenimo prasmės gausa ras pakankamai priežasčių būti laimingais.

Prieš dvejerius metus mano penkerių metų anūkas atvyko iš Maskvos pas mane. Nors jis visiškai nieko nežinojo apie Dievą, aš negalėjau pastebėti jokio polinkio į nuodėmingumą, išskyrus tada, kai su kai kuriais laikraščiais jam pavyko hermetiškai užkišti prausyklės vamzdį. Visgi mes jį turėjome išsiųsti į katalikišką darželį, norėdami, kad jis pritaptų prie kitų Prinkipo (Turkijos miestas – Marksistai.lt) vaikų. Gerbiamos seserys nieko kito nesako, tik giria dabar jau beveik septynerių metų mano ateistą.

Ačiū tam pačiam anūkui, per pastaruosius metus man pavyko gana artimai susipažinti su rusiškomis vaikų knygelėmis – pagamintomis tiek TSRS, tiek išeivijoje. Abiejose yra propaganda. Tačiau TSRS knygelės nepalyginti naujesnės, aktyvesnės ir gyvybingesnės. Mažasis vyrutis skaito ir klausosi skaitomų šių knygelių su didžiausiu malonumu. Ne, Tarybinė propaganda neatėmė vaikystės džiaugsmo.

4. Ar bolševizmas sąmoningai griauna šeimą?
5. Ar bolševizmas ardo visus moralius lyčių standartus?

6. Ar tiesa, kad bigamija ir poligamija yra nebaudžiama Tarybų valstybėje?

Jei „šeimą“ suprastume kaip priverstinę sąjungą, paremtą vedybų sutartimi, bažnyčios palaiminimu, nuosavybės teisėmis ir bendru pasu, tada taip – bolševizmas tokią policinę šeimą sunaikino iš šaknų.

Jei „šeimą“ suprastume kaip neribotą tėvų dominavimą prieš vaikus ir žmonos teisių nebuvimą, tada bolševizmas, deja, dar ne visiškai sunaikino šio senosios visuomenės barbarizmo.

Jei „šeimą“ suprastume kaip idealią monogamiją, paremtą ne teise, o tikrais jausmais, tada bolševikai negalėjo sunaikinti to, ko niekada nebuvo šioje žemėje, išskyrus laimingas išimtis.

Teiginys, kad Tarybų šalies santuokos teisė buvo stimulas poligamijai ar poliandrijai, nėra pagrįstas. Vedybinių santykių statistika, žinoma, negali būti sudaryta. Bet net be skaičių stulpeliuose galime būti tikri, kad svetimavimo bei iširusių santykių lygis Maskvoje tikrai daug nesiskiria nuo Niujorko, Londono ar Paryžiaus duomenų – ir kas žino? – galbūt netgi daug mažesnis.

Prieš prostituciją buvo intensyviai ir gana sėkmingai kovojama. Tai įrodo, kad Tarybų valdžia neturi jokių intencijų toleruoti nežabotą paleistuvavimą, kuris pasireiškia pačiu destruktyviausiu ir nuodingiausiu būdu – prostitucija.

Ilga ir pastovi santuoka, paremta tarpusavio meile ir supratimu, yra idealus pavyzdys. Tam daro įtaką mokykla, literatūra ir viešoji nuomonė Tarybose. Išsilaisvinęs iš policijos ir klierikų grandinių, vėliau taip pat iš ekonominės būtinybės, ryšys tarp vyro ir moters ras savo kelią, nulemtą fiziologijos, psichologijos ir paremtą žmonijos gerbūviu. Tarybinis režimas dar toli gražu neišsprendė šios ir kitų svarbių problemų, tačiau sukūrė rimtas prielaidas jų sprendimui. Bet kuriuo atveju santuokos problema nebėra nekritinės tradicijos ir aklos aplinkybių jėgos klausimas; ji tapo keliama kaip kolektyvinė užduotis.

Kiekvienais metais Tarybų Sąjungoje gimsta 5,5 mln. vaikų. Gyventojų prieaugis kasmet būna daugiau kaip 3 mln. Carinėje Rusijoje tokio gyventojų augimo nebuvo. Vieno šito fakto pakanka, kad būtų neįmanoma kalbėti apie moralinę dezintegraciją ar Rusijos populiacijos gyvybinių jėgų mažėjimą.

7. Ar tiesa, kad kraujomaiša nėra traktuojama kaip nusikaltimas?

Turiu prisipažinti, kad niekada nesidomėjau šiuo klausimu baudžiamosios teisės požiūriu, todėl į šį klausimą negaliu atsakyti, negavęs informacijos apie Tarybų valstybės teisinį požiūrį į kraujomaišą, jei išvis toks oficialus požiūris egzistuoja. Visgi aš manau, kad greičiau tai yra patologijos ir švietimo klausimas. Kraujomaiša naikina svarbias savybes ir mažina rūšies galimybę išlikti. Dėl to kraujomaiša daugumos sveikų žmonių yra laikoma įprastų normų pažeidimu.

Socializmo tikslas yra skatinti mąstyti ne tik ekonominių santykių srityje, bet ir taip pat, kiek įmanoma, biologinių žmogaus funkcijų srityje. Jau šiandien TSRS mokyklos  labai stengiasi, kad apšviestų vaikus apie realius žmogaus kūno ir dvasios poreikius. Aš neturiu priežasties manyti, kad patologinių kraujomaišos atvejų Rusijoje yra daugiau nei kitose šalyse. Taip pat aš esu linkęs konstatuoti, kad būtent šioje srityje teisininkų kišimasis gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Aš, pavyzdžiui, abejoju, kad žmonija būtų gavusi naudos, jei Britų teismas būtų pasiuntęs Baironą į kalėjimą.

8. Ar tiesa, kad skyrybos gali įvykti bet kuriam iš sutuoktinių panorėjus?

Žinoma, kad tiesa. Vietoj to tikslingiau būtų buvę paklausti: „Ar tiesa, kad vis dar yra šalių, kuriose negalima išsiskirti bet kuriam iš sutuoktinių panorėjus?“

9. Ar tiesa, kad Tarybinis režimas visai nevertina vyrų ir moterų skaistybės?

Ar yra kokių nors abejonių, kad, pavyzdžiui, degtukų karalius Ivaras Kreugeris (plačiau wiki) savo gyvenimo laikotarpiu laikytas rūsčiu asketu ir nesutaikomu TSRS priešu, daugiau nei kartą pasmerkė Rusijos komjaunimo berniukų ir mergaičių amoralumą, nesiekiančių bažnyčios palaiminimo? Jei nebūtų įvykęs finansinis krachass, tai Kreugeris būtų ir numiręs ne tik su pavienio teisuolio akcijų biržoje, bet ir su moralės stabo/šulo reputacija. Tačiau dabar spauda praneša, kad moterų įvairiuose žemynuose Kreugeris turėjo kelis kartus daugiau nei jo visi degtukų fabrikai kartu sudėjus turi kaminų.

Prancūzų, anglų, amerikiečių novelės dvigubas ir trigubas šeimas apibūdina ne kaip išimtį, bet kaip taisyklę. Labai gerai informuotas jaunas vokiečių apžvalgininkas Klausas Mehnertas (plačiau wiki), kuris neseniai išleido knygą apie TSRS jaunimą, rašo:

„Tiesa, kad jauni rusai nėra dorybės įsikūnijimai… bet jų moralė tikrai nėra labiau atsilikusi nei to paties amžiaus vokiečių“

Aš tikiu, kad tai tiesa. 1917 m. vasarį, vieną vakarą, būdamas Niujorko metro, aš stebėjau dvidešimt studentų su merginomis. Metro taip pat buvo nemažai pašalinių žmonių, nepriklausiusių tai jaunimo kompanijai, tačiau šių nuotaikingų porelių elgesys buvo toks, kad iš karto galima pasakyti: net jei šie jauni žmonės iš principo ir tiki monogamija, tai praktiškai jie tai pasiekia aplinkiniais keliais.

Sauso įstatymo panaikinimas Amerikoje jokiu būdu nereiškia, kad naujoji valdžia siekia skatinti girtavimą. Panašiai kaip TSRS valdžios įvykdytas įstatymų, turėjusių apsaugoti namų židinį bei santūrumą, panaikinimas nereiškia, kad Tarybų valdžia siekia sunaikinti šeimos pastovumą ar skatina poligamiją. Tai paprastas klausimas bandyti pasiekti tai, kas negali būti pasiekta formaliais draudimas ar negyvais pamokslavimais, o tik keliant materialinį ir kultūrinį lygį.

10. Ar pagrindinis bolševizmo tikslas yra atkurti bičių avilio arba skruzdėlyno principą žmonių gyvenime?
11. Kuo skiriasi bolševizmo idealas nuo civilizacijos būsenos, kuri įsigalėtų, jei pasaulį užvaldytų vabzdžiai?

Abu klausimai yra nesąžiningi tiek vabzdžių, tiek žmonių atžvilgiu. Nei skruzdėlės, nei bitės nėra pridariusios blogybių, kiek jų žmonija pridarė savo istorijoje. Kita vertus, nesvarbu, kokie blogi žmonės gali būti, tačiau jie turi galimybes, kurių neturi jokie vabzdžiai. Nebūtų sunku įrodyti, kad Tarybų valdžios uždavinys būtent ir yra panaikinti skruzdėlių charakterio pasireiškimą žmonių visuomenėje.

Faktas, kad bitės ir skruzdės turi savo klases: vienų funkcija dirbti bei kovoti, kitų – specializuotis reprodukcijos srityje. Ar galima pamatyti tokią socialinių funkcijų specializaciją bolševizmo ideale? Veikiau tai yra mūsų dabartinės civilizacijos požymiai, pasiekę galutinę ribą. Tam tikros skruzdžių rūšys verčia vergais kitų spalvų skruzdes.

Tarybinė visiškai to neprimena. Tarp skruzdžių dar net neatsirado Džonas Braunas ar Abraomas Linkolnas.

Bendžaminas Franklinas žmogų apibūdino kaip „įrankius kuriantį gyvūną“. Šis žinomas apibūdinimas yra marksistinės istorijos interpretacijos pagrindas. Darbo įrankiai išlaisvino žmogų iš gyvūnų karalystės ir davė impulsą žmogaus intelekto vystymuisi; būtent jo dėka įvyko šuolis nuo vergovinės santvarkos prie feodalizmo, vėliau prie kapitalizmo, Tarybų valdžios.

Klausimo prasmė yra aiški: universali, visa apimanti kontrolė turi nužudyti individualumą. Tarybinės sistemos blogis tada būtų jos išpūsta kontrolė, ar ne? Dar nemažai kitų klausimų, kaip matėme, kaltinama Tarybinė sistema atsisakymu pajungti valstybės kontrolei intymiausias asmeninio gyvenimo, meilės, šeimos, lyčių santykių sritis. Prieštaravimas akivaizdus.

Tarybinė sistema nieku gyvu nesiekia pajungti intelektines ir moralines žmogaus galias.

Priešingai, perimdama ekonominio gyvenimo valdymą, Tarybinė sistema siekia išlaisvinti žmonių asmenybes iš rinkos ir jos aklųjų jėgų jungo.

Fordui organizavus automobilių konstravimą su konvejerine sistema, gamybos našumas buvo milžiniškas. Socializmo uždavinys, jei kas susidomi gamybos našumo principu, yra valdyti visą nacionalinę ir internacionalinę ekonomiką konvejeriniu principu, remiantis planu ir tiksliu plano dalių proporcingumu. Konvejerinis principas, pritaikytas ne atskiroms įmonėms, bet visoms įmonėms ir ūkiui, gali atnešti tokį gamybinį našumą, kad, palyginti su šiuo našumu, Fordo pasiekimai atrodytų kaip naminė parduotuvė šalia Detroito. Užvaldęs gamtą žmogus daugiau neturės užsidirbti kasdieninės duonos braukdamas prakaitą nuo kaktos. Tai yra būtina sąlyga asmenybės išsilaisvinimui.

Tarkim, kai trijų ar keturių valandų kasdienis darbas leis laisvai patenkinti visus materialinius poreikius, likusias 20 valandų kiekvienas vyras ir moteris turės laisvas. Auklėjimo klausimai, susiję su kūnišku ir dvasišku žmogaus tobulinimusi, patrauks didžiausią visuomenės dėmesio dalį. Filosofinės ir mokslinės mokyklos, priešingos literatūros, architektūros ir apskritai meno tendencijos pirmą kartą bus svarbiausias ne tik elito, bet ir visų gyventojų interesas. Išsilaisvinimas iš aklų ekonominių jėgų spaudimo, klasių, tendencijų ir mokyklų kova įgaus nepaprastai idealų ir nesavanaudišką pobūdį. Tokioje atmosferoje žmogaus asmenybė neišseks, o, atvirkščiai, pirmą kartą suklestės.

12. Ar tai tiesa, jog Tarybų valdžia moko vaikus negerbti savo tėvų?

Ne; tokia bendra forma šis teiginys yra paprasčiausias karikatūriškas. Visgi tai tiesa, kad greitas progresas technikos, idėjų ir elgesio srityse paprastai mažina senesnės kartos, taip pat ir tėvų, įtaką. Kai profesoriai dėsto Darvino teoriją, autoritetas tikinčių tėvų tuo, kad Ieva buvo sukurta iš Adomo šonkaulio, gali tik smukti.

Tarybų Sąjungoje visi konfliktai yra nepalyginti smarkesni ir skaudesni. Komjaunuolių papročiai turi neišvengiamai susikirsti su tėvų autoritetu, linkusių labiau spręsti, su kuo turi tuoktis jų vaikai. Raudonarmietis, kuris išmoko jau valdyti traktorius ir kombainus, negali pripažinti savo tėvo, dirbančio su mediniu plūgu, techninio autoriteto.

Kad išlaikytų orumą, tėvas daugiau nebegali paprasčiausiai mosikuoti pirštu į įkoną ir galiausiai tekštelti per veidą. Tėvai turėtų atsakyti imdamiesi dvasinių priemonių. Vaikai, kurie remiasi oficialios mokyklos autoritetu, pasirodo esą visgi geriau pasiruošę. Iškrypusi tėvų amour propre dažnai virsta priešinga valstybei. Tai dažniausiai atsitinka tokioms šeimoms, kurios yra priešiškai nusiteikusios prieš naują režimą ir jo uždavinius. Dauguma proletariato tėvų susitaiksto su savo tėvystės autoritetu praradimu tuo labiau, kuo labiau valstybė prisiima didesnę tėvų rūpesčių dalį. Visgi dar kyla konfliktai tarp kartų net tokiose šeimose. Valstiečių šeimose tokie konflktai įgyja ypatingai  ūmų pobūdį. Tai gerai, ar blogai? Kitaip nebūtų jokios pažangos.

Leiskite man pasidalinti savo patirtimi. Būdamas septyniolikos metų aš turėjau pabėgti iš namų. Mano tėvas stengėsi įtakoti mano gyvenimo būdą. Jis man pasakė: „Net po trijų šimtų metų neatsitiks tai, ko tu siekei.“ Ir tuo metu tai buvo monarchijos nuvertimo klauisimas. Vėliau mano tėvas suvokė savo įtakos ribas ir mano santykiai su šeima pagerėjo. Po Spalio revoliucijos jis suprato savo klaidą: „Tavo tiesa buvo stipresnė.“ Tokie pavyzdžiai buvo skaičiuojami tūkstančiais, vėliau šimtais tūkstančių ir milijonais. Jie apibūdina laikotarpio lemiamą perversmą, kai „amžiaus ryšiai“ išyra į šipulius.

13. Ar tiesa, kad bolševizmas baudžia religiją ir draudžia religines apeigas?

Šį sąmoningą apgaulingą teiginį tūkstantį kartų paneigė visiškai neginčijami įrodymai, faktai ir liudininkų parodymai. Kodėl jis iškyla vėl? Nes bažnyčia mano esą persekiojama, kai jos neremia valstybės lėšos ir policija, ir jos priešininkai nėra priversti būti persekiojamiems. Daugelyje valstybių mokslinė religinių tiesų kritika yra laikoma nusikaltimu; kitose tai tiktai toleruojama. Tarybų valstybė veikia kitaip. Nelaikydama religinių apeigų nusikaltimu, ji toleruoja įvairias religijas, tačiau taip pat atvirai palaiko materialistinę propagandą prieš religiją. Tai yra būtent ta situacija, kurią bažnyčia interpretuoja kaip religinį persekiojimą.

14. Ar tai tiesa, kad Tarybų valstybė, būdama priešiška religijai, vis dėlto naudojasi neišprususių masių prietarais? Pavyzdžiui, rusai tikrai neskelbia nieko šventu, tinkamu į rojų, jeigu jo kūnas nepradeda pūti. Ar tai yra priežastis, kodėl bolševikai dirbtinai saugo Lenino mumiją?

Ne, tai yra visiškai neteisinga interpretacija, atsiradusi dėl prietarų ir priešiškumo. Aš galiu suformuluoti šį teiginį aiškiau, nes iš pat pradžių aš buvau ryžtingas balzamavimo, mauzoliejaus ir panašių dalykų priešininkas, kaip ir Lenino našlė, N. K. Krupskaja. Be abejonės, kas bebūtų, jei net akimirkai Leninas sirgdamas būtų pagalvojęs, kad jei jo lavoną palaidotų kaip faraono, jis būtų su pasipiktinimu kreipęsis į partiją iš anksto. Su Lenino kūnu neturi būti elgiamasi prieš jo valią.

Aš taip pat pažymėjau, kad balzamuoto Lenino lavono „negendamumas“ gali pagyvinti religinius prietarus. Krasinas, kuris apgynė ir inicijavo balzavimo idėją, paprieštaravo: „Priešingai, koks buvo stebuklo atvejis dvasininkams, toks bus technologijos atvejis mūsų rankose. Milijonai žmonių žinos, kaip atrodė žmogus, kuris įtakojo tokias dideles permainas mūsų gyvenime ir šalyje. Remdamiesi mokslu, mes patenkinsime šį pateisinamą masių poreikį ir paaiškinsime jiems „negendamumo“ paslaptį.“

Be abejo, mauzoliejaus pastatymas pasiekė politinį tikslą: amžiams sustiprinti mokinių autoritetą mokytojo autoriteto pagrindu. Visgi dar nėra jokių argumentų tam, kad religiniai prietarai būtų išnaudojami. Mauzoliejaus lankytojams sakoma, kad kūnas yra išsaugojamas nuo irimo dėl cheminių procesų.

Mūsų atsakymai nėra visiškas bandymas pagražinti esamą situaciją Tarybų Sąjungoje, nuvertinti ekonominius ir kultūrinius pasiekimus, nei tuo labiau pavaizduoti socializmą kaip fazę, kuri jau yra pasiekta. Tarybų valstybė yra ir išliks ilgai pereinamuoju režimu, pilnu prieštaravimų ir nepaprastų sunkumų. Tačiau mes turime atsižvelgti į raidos faktus. Tarybų valstybė paveldėjo Romanovų imperiją. Ji 15 metų egzistavo apsupta priešiško pasaulio.

Apgultos tvirtovės situacija suteikė diktatūrai ypač šiurkščias formas. Japonijos politika yra mažiausiai apskaičiuota plėtoti saugumo jausmą Rusijoje; bet iš tikrųjų JAV, kurios tęsė karą prieš Tarybų valstybę Tarybų teritorijoje, neužmezgė jokių diplomatinių ryšių su Maskva dar iki šiol, ir tai savaime turėjo milžiniškai neigiamą įtaką vidaus šalies režimui.

Levas Trockis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *