Mefisto. „Marksistinio požiūrio… kritika? (Gintauto Mažeikio paskaitos apžvalga)“

Sausio 11 d., trečiadienį 18 val., kavinėje „La Boheme“ Naujosios kairės auditorijos organizavo viešą paskaitą-diskusiją pavadinimu „Ar egzistuoja socialinė-ekonominė formacija? Marksistinio požiūrio kritika“, kurią vedė prof. dr. Gintautas Mažeikis.

Atėjusius į paskaitą visus maloniai pasitiko nemokamas vynas, alus, užkandžiai. Viduramžiška salė su skliautais. La Boheme: tai „vynas ir pokalbiai, 18 amžiaus pastatas, 3 salės, 30 darbuotojų, 1 baras, 1 židinys, 4 gulimi čiužiniai, 137 rūšys vyno, 40 pavadinimų tapas, 100 žvakių“ – kaip skelbia kavinės tinklalapis.

Čiagi, nedidelėje keliasdešimt kvadratų salėje, susirinko tiek žmonių, jog jei staiga grindyse atsivertų praraja, tai Lietuvoje praktiškai neliktų kairės. Buvo ne tik Naujosios Kairės atstovų, anarchistų, marksistų, bet taip pat ir Lietuvos Socialdemokratų Partijos atstovų.

Paskaitoje teigta, jog K. Marxo ir F. Engelso „Vokiečių ideologijoje“ išplėtota ekonominių formacijų analizė ir jų kritika tapo prielaida komunizmo ar socializmo ekonominių formacijų aiškinimui. „Tačiau išnykus perspektyvinėms ir naujas socialines-politines sąlygas atveriančioms ekonominių formacijų teorijoms politiškumo aiškinimas neteko daugelio savo fundamentalių prielaidų ir esmės. Jis pradėtas laikyti susitarimo reikalu, tokiu būdu atimant iš dalyvių radikalios analizės galimybę ir poreikį. J. Rawlso viešojo proto ar J. Habermaso komunikacinio proto funkcijos pradėtos laikyti žymiai svarbesnėmis sprendžiant politinius klausimus nei esminiai gamybinių jėgų ir gamybinių santykių pokyčiai ir jų sąsajos su pasaulėžiūra ir santvarka.“

Prelegentas paskaitą pradėjo ironiška pastaba apie tai, kaip Rusijos premjeras opoziciją pavadino „trockistais“, nes, pasak jo, „jie neturi vizijų, tikslų“ ir jiems yra svarbiausia „pats procesas“, o ne kas bus po to.

Buvo pajuokauta, kad premjeras greičiausiai sumaišė Bronšteiną (Levas Dovidovičius Bronšteinas yra tas pats Trockis) su Bernšteinu (Eduardas Bernšteinas buvo vokiečių socialdemokratas, evoliucinio socializmo ir revizionizmo pradininkas). Pasak paskaitos vedėjo, Beršteinas suvokė komunizmą visų pirma kaip procesą, o ne kaip būseną, kuomet bolševikai, tarp jų ir jį kritikavęs Bronšteinas (Trockis) suvokę tai kaip formaciją (būseną). Tačiau vieno iš Markso darbų bolševikai tikrai negalėjo būti skaitę, o Beršteinas – galėjo. Tai „Vokiečių ideologija“.

Vokiečių ideologija („Die Deutsche Ideologie“) yra Markso ir Engelso darbas, kurį pirmąsyk Maskvos Marksizmo-Leninizmo Institutas išleido 1932 metais. Jis buvo paimtas iš Bernšteino archyvų. Visai šiai operacijai, beje, vadovavo Davidas Riazanovas, bolševikas-marksistas. „Vokiečių ideologija“ yra patrauklus darbas, nes nors ir nieko naujo jame praktiškai pasakoma nėra, tačiau labai smulkiai panagrinėjamos istorinio materializmo implikacijos.

Vedėjas pradėjo aiškinti, kaip susiformavo ekonominės formacijos samprata. Jo nuomone, tai buvo logiška vokiškos transcendentalinės refleksijos tradicijos tąsa. Kanto vadinamoji „apriorizmo“ teorija pirmoji pažiūrėjo į žmogaus pažinimą „iš šalies“ ir numatė, jog mes pažįstame užmesdami savo „sąvokų tinklus“ ant objektų, kuriuos sugalvojame a priori, t.y. iki pažinimo akto. Neva Kanto „Amžinojoje taikoje“ („Zum ewigen Frieden“) itin matosi šio požiūrio pasekmės, kurios primena Hegelio Prūsijos santvarkos, kaip tobulos, šlovinimą (kuris nebuvo logiškas). Tuomet Marksas demaskuoja tokią pažinimo sampratą teigdamas, jog žmogaus vaizdiniai iškraipomi ideologijos, savo laikmečio ir santvarkos. Skaitytojas tai pavadino ekonominiu determinizmu teigdamas, jog žmogaus „sąvokų tinklas“ naudojamas pažįstant, iškraipomas ekonominės formacijos.

Marksas kritikuoja mintį, esą yra idėjos, jo filosofija, lektoriaus žodžiais, visiškai antisubstancinė. Idėjos neegzistuoja, ideologija – ne bibliotekose, o realybėje, čia pat darbininko ir vadovo darbo santykiuose. Ideologija iškreipia realybę, tuo tarpu marksizmas nėra ideologija (čia paskaitos skaitytojui pasirodė netikėtas atradimas, jis sakė, kad šiuo atveju tektų pripažinti tuntą mokslinių knygų beprasmėmis).

Trumpai užsiminta apie Popperišką „istoricizmo“ kritiką, apie tai, kad Karlo Markso teorija pasirodė ribota, nes jau vėlyvajuoju laikotarpiu jis pats pastebėjo tai, ką vadino „azijiniu gamybos būdu“, kurį nežinojo kaip klasifikuoti – ar kaip feodalizmo atmainą, ar kaip atskirą. Paskaitos vedėjas teigė, jog tai atskleidė ekonominių formacijų koncepcijos ribotumą ir nepakankamumą, ir, galbūt, kitose kultūrose komunizmas būtų statomas visai kitomis priemonėmis ir visai kitaip atrodytų.

Taip, jei jums kilo nuostaba, nes pasigedote marksistinio diskurso sąvokų, jūs nesuklydote, aš nieko nepraleidau. Visoje paskaitoje nebuvo šių sąvokų: „susvetimėjimas“, „bazė“, „antstatas“, „klasė“, „revoliucija“. Iš šalies atrodytų net keista, kaip apskritai įmanoma kalbėti apie marksizmą nevartojant šių sąvokų. Net sąvoka „socioekonominė formacija“ (Gesellschaftsformation) buvo naudojama kaip tiesiog „ekonominė formacija“ ir gausiai kalbama apie „ekonominį determinizmą“, nors pats Marksas niekada neredukavo formacijos vien į ekonominį aspektą.

Kita vertus, įdomus autoriaus šaltinių pasirinkimas – visa paskaita praktiškai vesta vien iš „Vokiečių ideologijos“, t.y. iš pomirtinai išleisto Markso ir Engelso darbo, kuris nesudarė klasikinio „marksistinio korpuso“ ir nebuvo paliesti nei Karlo Markso 1844 metų „Filosofiniai-ekonominiai rankraščiai“, nei „Kapitalas“, nei kiti svarbiausieji Markso darbai, t.y. marksizmo kritikoje buvo abstrahuotasi (apsiribota) tiek nuo marksisitinės terminijos, tiek nuo pagrindinių marksizmo programą aiškinančių darbų, ir pasirenkamas šalutinis šaltinis, tyrėjų naudojamas kaip pagalbinis.

Įdomi ir pabaigoje nuskambėjusi mintis, jog tai, kad egzistuoja alternatyvios „ekonominės formacijos“ turėtų lemti, jog turėtų egzistuoti atskiri „keliai“ į komunizmą, atskiri „komunizmo procesai“. Juk kaip rašo filosofas Erichas Frommas savo knygoje „Karlo Markso žmogaus prigimties samprata“ (ištrauką galite rasti čia):

„Marksui, kaip ir Hegeliui, susvetimėjimo sąvoka remiasi egzistencijos ir esmės atskyrimu, ir tuo, kad žmogaus egzistencija yra svetima savo esmei, ir realiai jis nėra tas, kas potencialiai galėtų būti.

[…]

Marksas pabrėžia du dalykus: 1) darbo procese, ypač darbo kapitalizmo sąlygomis, žmogus yra atskirtas nuo savo kūrybinių galių, ir 2) jo paties darbo objektai tampa svetimais dalykais, ir galiausiai  jie pajungia jį, tampa nuo savo kūrėjo nepriklausomomis jėgomis.

[…]

Marksas eina dar toliau. Nesusvetimėjusiu darbu žmogus realizuoja save ne tik kaip individas, bet ir kaip rūšinė būtybė.

[…]

Socialistiniu požiūriu svarbiausia yra turėti žmogiškųjų poreikių turtingumą, naująjį gamybos būdą, naujos gamybos daiktus, žmogaus galių manifestaciją ir naują žmogaus būtybės praturtėjimą.“

Taigi, marksizmo komunistinės teorijos centre yra žmogaus-kaip-žmogaus prigimties išlaisvinimas. Todėl nesvarbu kokioje santvarkoje gyventų žmogus dabar, galutinis jo nukreiptumas yra į tą pačią būseną todėl, kad ši būsena numato jo prigimties realizaciją. Ši idėja glaudžiai susijusi su Hegelio dialektiška akto-potencijos samprata, kai komunizmas suvokiamas kaip dialektinė būsena, kai aktualizuojamas žmogaus potencialas, o istorinis vyksmas su savo stadijomis žymi žmonijos kelią iš potencialybės į aktą.

Todėl komunizmas kaip galutinė būsena, kurioje realizuojama žmogaus esmė, nesiskirs kad ir kokia formacija dabar būtų, nebent skirtųsi Azijos ir Europos žmonių prigimtis (abejoju, ar autorius norėjo tai pasakyti). Kita vertus, fakto, jog skirtinguose regionuose ir t.t.. kelias į šią būseną skirtingas, marksistai niekada neneigė – iš to atsirado maoizmas.

Nemažiau įdomi buvo ir paskaitoje naudota „marksizmo kaip utopijos“ samprata. Graikiškas žodis „τοπος“ („topos“) reiškia vietą, o „ου“ („ū“) reiškia „ne“. Utopija – tai ne-vieta, kažkas, ko nėra čia. Tokiu būdu Platono veikalas „Valstybė“ yra utopijos klasika, nes kalba apie idealią valstybę, kurios nėra, t.y. apie hipotetinę būseną.

Tuomet Marksas niekada neužsiiminėjo utopizmu, t.y. niekada nesistengė net pateikti „ateities santvarkos“ apmatų. Užuot darydamas tai, jis užsiėmė dabar egzistuojančios santvarkos analize: visas jo opusas „Kapitalas“ skirtas tam, kad įrodytų, jog dabartinė santvarka yra savyje prieštaringa ir pati vedanti į žlugimą, šitaip atverdama galimybę komunizmui.  Tuo jis užsiėmė nuo pat pradžių.

Neomarksistas Herbertas Marcuse savo straipsnyje „Utopijos pabaiga“ apie Markso utopiškumą atsiliepia taip:

„Manau, kad dabar mes galime kalbėti apie utopiją tik pastarąja prasme, o būtent — kai socialinių pokyčių projektas prieštarauja tikriems gamtos dėsniams. Tik toks projektas, griežtai sakant, yra utopinis, tai yra nesuderinamas istorijos atžvilgiu, bet net šitas „neistoriškumas“ turi istorinę ribą.

[…]

…abejotina yra pateikti tam tikrų objektyvių ir subjektyvių faktorių nebuvimą kaip argumentą prieš esminio pasikeitimo įgyvendinamumą. Iš dalies — ir šis klausimas sudomina mus čia — tas faktas, kad labiausiai išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse negalima išskirti revoliucinės klasės, tai visai nereiškia marksizmo utopiškumo. Pagal Marksą socialinės revoliucijos atstovai formuojasi tik vykstant visuomenės pasikeitimams, ir negalima pasikliauti situacija, kai revolicinio judėjimo pradžioje egzistuoja revoliucinės jėgos, jeigu galima taip išsireikšti, jau galutinai išsivysčiusios. Bet, mano požiūriu, yra tik vienas tikras įmanomo pertvarkymo įgyvendinimo kriterijus, o būtent — kai  tam pertvarkymui yra materialinės ir intelektualinės jėgos, bet  jas racionaliai panaudoti trukdo esamos gamybinės jėgos. Aš manau, kad šia prasme šiandien mes iš tikrųjų galime kalbėti apie utopijos pabaigą.

[…]

Ir būtent todėl taip vadinamos utopinės galimybės visai ne utopinės, bet yra lemiančios socialinės–istorinės buvimo neigimą, kuris reikalauja iš mūsų labai realaus ir pragmatiško pasipriešinimo, kad mes patys ir kiti suprastume šių galimybių buvimą ir jėgas, trukdančias jų įgyvendinimui.“

Apskritai Markso bendražygis Engelsas yra parašęs veikalą „Socializmo išsivystymas iš utopijos į mokslą“, kurį pradžioje ironiškai perfrazuoja Marcuse. Visgi Marcuse patvirtina, kad marksizmo utopiškumas yra iliuzinis.

Daugiau nesiplėtojant į detales, galima pasakyti, jog paskaitos antraštėje skelbta „marksizmo kritika“ pasirodė visai nesanti marksizmo kritika. Liestos paskaitoje ir po paskaitos sekusioje diskusijoje temos buvo įdomios ir aktualios, tačiau praktiškai neturėjo sąlyčio taškų su marksizmu. Jei Aristotelis „Organone“ pažymėjo tai, kaip skirtingiems kritikos objektams turi būti taikomi skirtingi kritikos įrankiai ir daiktas turi būti aptariamas per jį patį, o ne per kitus daiktus, tai šiuo atveju buvo visiškai atvirkščiai. Paties marksizmo kaip marksizmo gelmė buvo visiškai neišsemta, kaip minėta, apsiribota tik paviršutiniška 1932 m. išleistos „Vokiečių ideologijos“ interpretacija, kuri vėlgi nebuvo dalyko-kaip-dalyko interpretacija,  užtat dalykas buvo susietas su eile papildomų kontekstų ir naudojant tuos kontekstus kaip kritiką. Elementariai lektoriaus užuomina į tai, kad Marksas skurdžiai naudojasi antropologijos ir sociologijos duomenimis, o dabar yra naujų, yra visiškai nerelevantiška temai, nes Marksas nėra nei mokslininkas pozityvistine prasme, nei pozityvistinis filosofas, ir savo filosofijos neremia empirija. Panašiai buvo ir su kita „kritika“, kritikos strėlės lėkė kažkur toli, greičiau į XX amžiaus pabaigos politologijos barus, o ne į Markso socioekonominės formacijos sampratą.

Galop linksma ir tikrai šmaikšti replika dėl Putino giliau nagrinėjant gali pasirodyti esanti laužta iš piršto. Permanentinės revoliucijos idėja, esanti ryškiausiu Levo Trockio idėjų atributu, paskaitoje buvo visai nepaminėta. Tokiu būdu finale Putinas gali pasirodyti esąs geresnis marksizmo ekspertas, žinantis, jog trockizmas sureikšmina procesą: juk permanentinė revoliucija yra idėja, jog revoliucija turi tęstis bet kokiomis sąlygomis (pastoviai), taigi, svarbiausiu tampa procesas, o ne vienkartinis aktas. Pavyzdžiui, stalinistai sureikšmino vienkartinį aktą ir būseną, todėl kalbėjo apie „socializmą vienoje šalyje“, kuomet trockistai teigia, kad pasiremiant Leninu ir Marksu revoliucija įmanoma tik kaip pastovus procesas, kitaip po politinio perversmo darbininkų valstybė degeneruoja ir įsitvirtina reakcinė biurokratija, kas ir atsitiko TSRS.

Telieka apgailestauti, jog Lietuvoje marksizmo tyrimai vis dar lieka filosofų laisvalaikio pomėgiu kavinėse ir, žinoma, pasidžiaugti, kad apskritai atsiranda žmonių, kurie aukoja tą savo laisvą laiką ir tai neatlyginamai daro. Visgi, kaip NK95 atstovas A. Bielskis sakė prieš keletą metų, taip, regis, yra ir dabar: Karlas Marksas vis dar lieka terra incognita Lietuvos gyventojams.

Mefisto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *