Mefisto. „Pussy Riot protestas: įvairios perspektyvos“

Straipsnyje aptariamas šiuo metu teisiamų merginų grupės „Pussy Riot“ protestas, įvykęs Maskvos Kristaus Gelbėtojo Sobore. Pristatomi kitų konfesijų požiūriai, atliekama analizė, daromos išvados. Autorius giną nuomonę, jog pasirinkta protesto taktika buvo netinkama. – Marksistai.lt

Maskvoje šiuo metu vyksta pankių-feminisčių grupės Pussy Riot teismas. Šios merginos 2012 m. vasarį nukeliavo į Kristaus Gelbėtojo Soborą, esantį Rusios Ortodoksų Bažnyčios centru, užsiropštė į altorių ir atliko „pankiškas pamaldas“.

Reikalas savo tiesmukiškumu sudrebino Rusiją. Juk visų cerkvių durys atviros kiaurą parą, dažniausiai jose niekas nesaugoma, netgi šiame sobore tebuvo vienas apsauginis, kuris negalėjo panaudoti prieš įsiveržėlius fizinės jėgos. Tai buvo tarsi spjūvis į veidą vidury baltos dienos. Kodėl tai įvyko? Kodėl valdžia pradėjo vykdyti susidorojimą? Galiausiai kaip į tai derėtų reaguoti kairiesiems?

Norėdami atsakyti į šią virtinę klausimų turime išanalizuoti subjektyvius motyvus, pastūmėjusius protestuotojas į poelgį, jo aplinkybes ir tada bandyti nustatyti objektyvią įvykių reikšmę. Pabaigoje peržvelgsime kitų valstybių ir bažnyčių atstovų požiūrius.

Pussy Riot pozicija

Savo tinklaraštyje http://pussy-riot.livejournal.com/ grupė teigia, esą teismais su ja nori susidoroti Putinas, kuris ir skelbs tikrąjį nuosprendį, ne teismas. Prieš jį ir buvo nukreiptas protestas: „pamaldos“ vadinosi „Dievo Gimdytoja, išvaryk Putiną!“.

Mintis surengti akciją kilo „matant, jog žemiški protestai neturi poveikio“. Merginas labai liūdina, jog ortodoksiją (stačiatikybę) išpažįstantys žmonės neprotestuoja, nedalyvauja demonstracijose, tik sėdi sau tyliai namuose, celėse ir vienuolynuose. Juo labiau, jų teigimu, Patriarchas Kirilas agituoja tikinčiuosius balsuoti už Putiną.

Todėl štai, jos sugalvojo tokį protestą. Tiesa, teismo metu jos pripažino, jog „tai buvo etinė klaida […]. Mes negalvojome, jog tai gali ką įžeisti“.

Įvykio aplinkybės

„Pankiškos pamaldos“, kaip minėta, surengtos Rusios ortodoksų dvasiniame centre. Daina atlikta altoriuje, ortodoksų bažnyčiose tai yra atskira patalpa, kurioje šventinama eucharistija ir į kurią leidžiama eiti tik dvasininkams. Tai buvo svarbu merginoms, pabrėžusioms, jog į altorių negalima įeiti moterims [1].

Atlikta tokia daina (vert. autoriaus):

Pussy Riot

Dievo gimdyve, Putiną išvaryk
„(choras)
Dievo gimdyve (gr. theotokos – vert. past.), Putiną išvaryk,
Dievo gimdyve, Putiną išvaryk,
(choro pabaiga)

Juoda sutana, auksiniai antpečiai,
Tikintieji šliaužia lenktis,
Laisvės šmėkla danguje,
Gay-pride supančiotas ir išsiųstas Sibiran.

KGB vadovas yra jų pagrindinis šventasis,
Konvojumi veda protestuojančius į izoliatorių
Kad Švenčiausiojo neįžeist,
Moterims reikia gimdyti ir mylėti.

Šūdas, šūdas, šūdas Viešpaties,
Šūdas, šūdas, šūdas Viešpaties.

(choras)
Dievo gimdytoja, mergele, tapk feministe,
Tapk feministe, tapk feministe
(choro pabaiga)

Bažnytinė šlovė supuvusių vedlių
Kryžiaus žygis iš juodų limuzinų
Pas tave į mokyklą ruošiasi pamokslininkas
Eik pamokon – atnešk jam pinigų!

Patriarchas Gundjajus tiki į Putiną,
Geriau, kalė, tikėtų į Dievą,
Mergelės juosmuo nepakeis mitingų –
Į protestus su mumis, visada nekalta Marija!
(choras)

Dievo gimdyve, Putiną išvaryk,
Dievo gimdyve, Putiną išvaryk,
(choro pabaiga)“

Dainoje, matome, „suduodama“ patriarchui tiek, kad jis tiesiogine kalba pavadinamas „kale“. Taip pat jis kaltinamas buvęs KGB darbuotoju (minimi „auksiniai antpečiai“ po „juoda sutana“), tyčiojamasi iš jo „cigaretinės“ praeities (pasak gandų, sovietiniais laikais, dar, žinoma, nebūdamas patriarchas, Kirilas nelegaliai gabenosi iš užsienio cigaretes), prašoma išvaryti Putiną.

Tekste gausu aliuzijų į šventąsias giesmes. Pagrindinė eilutė „Dievo gimdyvė, Putiną išvaryk“ yra nuoroda į ortodoksišką „Sveika Marija“ variantą, graikų ar slavų kalba sakoma „Dievo gimdyve, džiaukis“. Viduryje dainos suskamba pasityčiojimas iš serafimiškosios giesmės, lotyniškai vadinamos „Sanctus“, lietuviškai skambančios „šventas, šventas, šventas Viešpats [galybių Dievas]“, čia feministės pasirenka rusišką išsireiškimą „sranj Gospodnja“ („šūdas, šūdas, šūdas Viešpaties“), atitinkantį maždaug anglišką pasakymą „holy shit“ ir šitaip pajuokia giesmę, kurią visų konfesijų krikščionys giedą liturgijos kulminacijoje – prieš priimdami Komuniją.

Teiginys, jog patriarchas „myli Putiną“ įdėtas dėl to, jog, Pussy Riot teigimu, Kirilas agitavo už jį balsuoti. Toks gandas pasklido po to, kai tiesioginiame eteryje patriarchas su kitais intelektualais perskaitė palinkėjimus Putinui ateičiai, nors šis dar nebuvo laimėjęs rinkimų. Netrukus blogosferoje pasklido konspiracinė teorija apie visų aukščiausių rusų akademikų, dvasininkų ir politikų sąmokslą.

Savaime suprantama, jog šie socialiniai institutai vienas kitą remia, tačiau padarius iš rinkimų fetišą visi juos veikiantieji tampa subjektyvizuotais priešais. Kaip įprasta liberalams, dėl Bažnyčios ir valstybės ar kokių režisierių ir valstybės santykių kaltinama ne sistema, ne socialinė struktūra, o Michalkovas, Putinas ar, štai, Kirilas. Kuriamas įspūdis, neva jei Kirilą pakeistume kitu žmogumi, tai nuo Rytų Romos imperatoriaus Justiniano laikų susiklostęs Bažnyčios ir Valstybės santykis staiga imtų ir pasikeistų, nes kaltas Kirilas, jaunystėje stumdęs cigaretes ir jo draugelis „kagėbistas“ Putinas, o sistema gera. Štai ir rinkimų sistema gera, nepaisant kai kurių spragų, tik bėda, kad blogas Putinas neleidžia jai veikti.

Ortodoksų Bažnyčios pozicija

Paminėjus Justinianą galima paminėti ir paskutiniąsias aplinkybes, kurias derėtų žinoti vakariečiui, norinčiam suvokti situaciją. Krikščionybėje egzistuoja mažiausiai trys skirtingos valdžios ir Bažnyčios santykio formos, trys skirtingos Bažnyčios organizacijos formos – katalikiška, ortodoksiška ir protestantiška.

Mums artimiausia yra katalikiška forma, kuri mus supa Lietuvoje. Katalikų Bažnyčia turi griežtą hierarchiją, kurios viršuje – niekada neklystantis popiežius (neklystamumą reglamentuoja popiežiaus neklystamumo dogma). Popiežius turi savo atskirą valstybę, o su vietinėmis valstybėmis palaiko santykius pagal dviejų kalavijų principą – vietinė valdžia tvarko pasaulietinius reikalus, jis – dvasinius ir nesikišama į kito „teritoriją“. Visi katalikai turi vieną centrą Vatikane.

Ortodoksų Bažnyčios organizacija yra visiškai kitokia. Šią Bažnyčią sudaro autokefalinių vietinių Bažnyčių bendruomenė. „Autokefalinis“ reiškia „pats sau uola“, pats sau pagrindas – t.y., šiuos Bažnyčios yra visiškai viena nuo kitos nepriklausomos ir visiškai savarankiškos. Kiekviena turi patriarchą.  Patriarchas – tai ne specialus Bažnytinis statusas (kaip pvz. diakono, kunigo, vyskupo), o tik tam tikras garbingas vardas, suteikiamas vyskupui, tapusiam autokefalijos dvasinio centro vyskupu (pavyzdžiui, Maskvos, Konstantinopolio, Tbilisio ir t.t..). Viena pagrindinių skilimo priežasčių buvo ta, jog ortodoksai Romos vyskupą (popiežių) laikė „pirmu tarp lygiu“, t.y. jį laikė paprastu vyskupu, turintį tik moralinę reikšmę. Savo ruožtu popiežius manė turįs realią galią.

Po schizmos ir iki šiandienos šis titulas („pirmojo tarp lygių“) perėjo Konstantinopolio patriarchui.

Šiandienis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas realią juridinę galią turi galią tik sušaukti sinodą, įvairių vyskupų tarybą, atstovauti Bažnyčią. Jo pareigos yra organizuoti vyskupų darbo priežiūrą, palaikyti Bažnyčios vienybę ir ją atstovauti. Jis neturi jokio ypatingo „neklystamumo“ statuso, atvirkščiai, laikomas paprastu dvasininku, užsitarnavusiu moralinę pagarbą.

Bažnyčios ir valstybės santykis Rytų krikščionybėje yra susiklostęs Bizantijos laikais, konkrečiai minėtojo Justiniano teisyne. Laikomasi Bažnyčios ir Valstybės „simfonijos“ doktrinos, pagal kurią abi valdžios veikia išvien, bet dvasinė valdžia yra aukščiau pasaulio, nes dvasia esanti aukščiau už kūną. Tačiau patriarchas nėra dvasinės valdžios įsikūnijimas, dvasinė valdžia priklauso Dievui, o įsikūnija tik per bendrą, visos Bažnyčios, ne tik patriarcho, veiklą. Todėl istoriškai tai dažnai sukeldavo konfliktų tarp patriarchų ir imperatorių, nes dažnas imperatorius norėjo turėti, švelniai tariant, daugiau galios.

Protestantai, kurių šūkis buvo ad fontes (prie ištakų), daugeliu klausimų atžvilgiu grįžo nuo katalikiškos prie ortodoksiškos organizacijos. Tas pats lietė ir Bažnyčios hierarchiją; atsisakydami popiežiaus valdžios, jie grįžo prie decentralizuoto modelio, tačiau nebegražino ortodoksiško „patriarcho“ titulo. Jų bažnyčios valdomos taip pat vyskupų tarybų, tačiau tai įgauna kiek kitą prasmę, nes protestantai turi kitą tikėjimo sampratą. Jei ortodoksų supratime tikėjimas (gr. pistis) reiškiasi kaip darbai (gr. praxis) ir taip bet koks vidinis dvasingumas galų gale virsta išoriniu dvasingumu (taip bet koks Rusios Patriarchijos skatinamas dvasingumas pagal jų teologiją turi baigtis praktiniais darbais, pavyzdžiui, tam tikru valstybės valdymu). Šitaip pačioje teologijos esmėje užfiksuotas glaudus Valstybės ir Bažnyčios santykis. Tuo tarpu protestantai šį mokymą atmeta. Jų teigimu, išgelbėjimas ateina vien tik iš tikėjimo (ši doktrina vadinasi sola fide) ir darbai čia ne prie ko. Taip ir protestantų Bažnyčia nesikiša į „ūkinius“, gyvenimiškus žmonių reikalus: atėjai į Bažnyčią – kunigo reikalas pravest liturgiją, krikštyt, suteikt Komuniją ir viskas, jis užsiima tikėjimo ugdymu. Kuomet ortodoksų Bažnyčioje kunigas dar išklauso tavo išpažintis, dalija gyvenimiškus patarimus ir kitaip atlieka aktyvią „sielovadą“, tuo tiesiogiai veikdamas tavo kasdienį ir politinį elgesį.

Iš to ką aptarėme, galime suprasti, kodėl vienas iš tikinčių akademikų, paklaustas žurnalistų apie tokių žmonių kaip Pussy Riot „Bažnyčios kritiką“ atsakė, kad jam tai neįdomu – tai kas, kad Kirilas ankščiau prekiavo cigaretėmis (pagal krikščionišką mokymą, net jei jis tai tikrai darė, tai jei jis gailisi šio poelgio, jis negali būti kitų krikščionių smerkiamas), tai kas, kad jis bendrauja su politikais ir įtakoja valstybės reikalus (jei tikintieji to nenorėtų, tai pereitų į katalikybę arba protestantizmą, o dabar jis elgiasi pagal ortodoksų teologiją), tai kas, kad su juo bendrauja Putinas – jis yra ortodoksas ir jei darytų kitaip, tai elgtųsi prieš savo tikėjimą. Dabar kas galėtų prieštarauti, jog Putinas netikras krikščionis, bet net patriarchas Ortodoksų Bažnyčioje neturi teisės spręsti kas yra tikras krikščionis, o kas nėra [2].

Todėl visos išvardytos aplinkybės atlikus Pussy Riot protestą davė adekvačias Rusijos situacijai aplinkybes: šimtai milijonų įžeistų tikinčiųjų, pasipiktinusi dvasininkija ir pasaulietinis teismas. Pasityčiodamos iš altoriaus ir patriarcho Pussy Riot ne pasityčiojo iš Putino, bet pasityčiojo iš visų tikinčiųjų Rusijos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos, Graikijos ir kitų daugybės valstybių tikinčiųjų, kurie kartu ir sudaro Ortodoksų Bažnyčią. Pasityčiodamos iš šventųjų giesmių jos pasityčiojo ne iš Putino, o iš visų tikinčių ortodoksų, katalikų, protestantų ir kitų krikščionių, naudojančių liturgijoje šias giesmes. Ir matysime, kad tai atsispindi kitų Ortodoksų Bažnyčių ir kitų konfesijų atstovų pareikšimuose.

Kitų Bažnyčių atstovų pozicijos

Dabar peržvelgsime kokių nuomonių laikosi kitų konfesijų atstovai, nesusiję su Rusija.

Gruzijos Patriarchijos atstovas [3] Michailas Botkovelis teigė, jog jei tai būtų įvykę Gruzijoje, tai taip pat sulauktų adekvačios reakcijos – juk negalima pateisinti tikinčiųjų žeminimo, šventovių niekinimo tik dėl politinių motyvų. Politinis protestas, jo nuomone, nėra šventa karvė – juk terorizmas tai taip pat politinis protestas, tačiau civilizuotame pasaulyje uždraustas. Uždraustas todėl, kad pažeidžia kitų žmonių teises. Tikinčiųjų orumo žeminimas taip pat pažeidžia kitų teises.

Katalikų žurnalisto Govanni Bensi teigimu, pagal Romos Katalikų Bažnyčios konkordatus su Italijos valstybe Bažnyčios įžeidimu laikomas bet koks tyčinis tikinčiųjų bažnytinio gyvenimo sutrukdymas. Šio apžvalgininko nuomone, jei analogiškas įvykis būtų įvykęs Romoje, Bažnyčia į tai nesikištų, bet būtų bandoma ramiai nubausti kaltininkus privačia tvarka – nedarant iš to „rezonansinės bylos“. Galbūt politikai ir pradėtų diskutuoti, konservatoriai remtų sprendimą, liberalai – peiktų, tačiau viskas būtų daroma ne bažnytine, o valstybine tvarka.

Paklaustas, ar galėtų įsivaizduoti situaciją, kaip Italijoje Bažnyčioje įsiveržia pankių grupė ir dainuoja savo dainas, respondentas atsakė, kad vargu ar taip kada nors įvyktų, nes Europoje tokios protesto formos laikomos necivilizuotomis.

Beje, pačioje Katalikų Bažnyčioje kituose regionuose visokių „protestų“ ir mišių metu pasitaiko. Toli žvelgti nereikia: pavyzdžiui, praeitais metais Lietuvoje, Jonavoje mišių metu įsiveržęs žmogus padegė kunigą, taip protestuodamas prieš vietinių dvasininkų elgesį. Šis veikėjas tiesiog gavo 10 metų kalėjimo ir apie jį garsiau nebuvo kalbama nei Lietuvoje, nei užsienyje.

Vokiečių protestantų pastorius Ole Ekel-Enger teigė, jog jam laisvė, artimo meilė yra labai svarbios vertybės, dėl to, žinoma, Bažnyčia atleistų ramybės drumstėjams ir greičiausiai nesikreiptų į policiją, bet pasinaudotų savo teise uždrausti ateityje tiems žmonėms įeiti į bažnyčią. Jo nuomone, ypač žodžiai „šūdas Viešpaties“ yra itin įžeidūs bet kokiam krikščioniui, tačiau tokia bausmė, kokią skiria valstybė Rusijoje jam atrodo neadekvati.

Merginų likimas

Po įvykio patriarchas pareiškė, jog atleidžia merginoms, tačiau jų užstoti jokiu būdu negali, nes jos išniekinusios „didžias šventenybes“ ir to nesuprasdamos nesigaili. Pagal Rusijos Federacijos BK 213 str. „grubus visuomenės tvarkos pažeidimas“, į kurį įeina asmens orumo, moralinių jausmų žeminimas laikomas chuliganizmu ir baudžiamas iki 7 metų kalėjimo. Chuliganizmas yra skiriamas nuo vandalizmo – vandalizmo aktu, skirtingai nei chuliganizmo, padaroma turtinė žala.

Merginos teisiamos, ir matyt bus nuteistos. Patriarchas kištis negali, nes tai būtų neteisingas signalas tiek tikintiesiems, tiek oponentams, nors gal ir būtų gražus gestas iš jo pusės. Tikintieji vargu ar kišis, nes jie įžeisti ir tai taip pat būtų vargu ar toks jų elgesys atneštų gerų vaisių. Kitaip pasakius, eklezijos atleidžiama, bet niekas nenori lįst į teisinę sistemą.

Štai ir aš prakalbau apie protesto socialinę reikšmę, ir tik dabar pradėjau liesti teismo procesą. Protestas, mano nuomone, buvo nevykęs – užuot „sudavęs“ valdantiesiems jis pažemino milijonus tikinčiųjų ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų, kaip matėme, netgi tolerantiškiesiems protestantams pasirodė esąs įžeidžiantis. Jeigu mes jį bandytume katalikiškai suvokti kaip protestą prieš klierikus, tai taip pat neatitinka tikrovės: ten hierarchija kitokia, ne centralizuota kaip katalikų, o štai minėti protestantai, kurie taip pat liko įžeisti, hierarchijos apskritai neturi.

Jeigu bandyta protestuoti už moterų teises, tai vėlgi, Ortodoksų Bažnyčia neturi tokių šeimos planavimo koncepcijų, kurias turi katalikai, o protestantai leidžia kunigais būti ir gėjus, ir moteris.

Tai gal protestas buvo prieš Putiną? Bet jis nėra dvasininkas, su protesto vieta ir forma menkai susijęs. Taip, įžeisti Putiną pavyko. Bet tada aš nesuprantu, ar Putinas yra blogas dėl to, kad jis autoritarinės valstybės prezidentas, ar atvirkščiai, autoritarinės valstybės prezidentas yra blogas dėl to, kad jis Putinas?

Viltis galima dėti nebent į teismo procesą, bet kol kas nepanašu, kad iš to pavyktų gauti ką nors pozityvaus. Amerikiečiai ir liberalai sudėjo nemažus pinigus į tai, kad surengtų plataus mąsto kampaniją už Pussy Riot, bet nepanašu, kad tai išjudintų visuomenę. Jei merginos būtų pasodintos į kalėjimą, būtų liūdna, nes kalėjimas apskritai yra luošinanti, o ne taisanti priemonė.

Situacija yra aklavietėje. Visi apklaustieji krikščionių dvasininkai, žurnalistai lygiai taip pat svarsto, jog iš vienos pusės merginos pasielgė negerai, iš kitos pusės neteisingai elgiasi valdžia. Niekas nenori remti žmonių žeminimo, bet niekas nenori, kad žemintojai būtų nubausti skaudžiau, nei nusipelnė.

Pussy Riot pamokos

Iš merginų patirties galima daug ko pasimokyti. Pirmiausia, iš anksto planuojant protestą reikėtų gerai pasverti, kokie galėtų būti protesto vaisiai, siekiai, ar negali būti taip, kad protestu tik bus pasikenkta sau ir nieko neišlošta. Žinoma, galėtų būti ir taip, jog jos, būdamos muzikos atlikėjos, tiesiog taip sugalvojo prisitraukti gerbėjų, bet pabūkime geranoriški jų atžvilgiu ir be pagrindo nekaltinkime nedorais kėslais.

Marksistams turėtų būti aišku, jog šis protestas yra tobulai antikomunistinis, nes užuot sudavęs smūgį dominuojančiai klasei, suduoda smūgį masėms – eiliniams tikintiesiems, religijoje ieškantiems paguodos nuo susvetimėjimo. Vietoj feministinių idėjų platinimo buvo pasiektas atvirkščias efektas – didžioji dalis visuomenės pradės žiūrėti į feminizmą kaip visiškai svetimą, priešišką jų religingumui ir perversyvų fenomeną.

Turbūt geriausia šioje situacijoje, siekiant pagelbėti merginoms, būtų protestas ne už „Pussy Riot“ ir ne prieš „Putiną“,  bet prieš beveidę, negyvą sistemą, tarsi vampyrą siurbiančią gyvastį iš joje dirbančių. Asmenų įvardijimas turi būti ne priežastis, o pasekmė. Ne dėl Nadeždos, Jekaterinos ar Marijos, o dėl visų sėdinčių, sėdėjusių ir ateityje sėdėsiančių laisvės reikia protestuoti. Bet kokia politinė kova, moko Marxas, turi būti klasių kova, o klasių kova yra ne dainuškų dainavimas nesaugomoje, visą parą atviroje cerkvėje ir net ne visų iš eilės tau nepatikusių šaudymas, klasių kova – tai sąmoningas savo liaudies atstovavimas kiekviename tavo veiksme, nepriklausomai nuo to, ar tavo liaudis yra katalikiška, ar stačiatikiška, ar joje gyvena žydų, ar vokiečių, ar gėjų, ar lesbiečių.

Bet kai žmonės iš tiesų mato kito akyje krislą, bet nemato rąsto savojoje, dažnai būna, kad ima veidmainiškai vaikščioti ir moralizuoti, kokie kiti, matai, blogi, nemato savo blogybių ir nemoka atleisti. Argi ne ironiška, jog merginos, moralizuodamos patriarchui apie krislą ir rastą, atėjo į didžiausią patriarcho šventovę ir jį įskaudino, kartu su šimtais milijonų kitų krikščionių, tarp kurių greičiausiai buvo ir pačių protestuotojų giminės?

Išnašos:

[1] Teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog negali ten įeiti ir didžioji dauguma vyrų, nes draudimas yra susijęs su šventumo statusu, o ne su lytimi. Moteris, gavusi kunigo palaiminimą, į altorių įeiti gali. Tačiau merginos greičiausiai to nežinojo, bent jau to niekur neminėjo.

[2] Jei kas dar norėtų šiuo klausimu ginčytis, tai galima pasakyti, jog rytų krikščionybėje anatema skiriama tik tada, kai žmogus pats atsižada Ortodoksų Bažnyčios mokymo ir skelbiasi esąs eretinio mokymo pasekėjas ir tik po bažnytinio teismo. Net jei Putinas būtų užsislaptinęs masonas ir patriarchas tai įtartų, jis negalėtų ekskomunikuoti Putino.

[3] Čia ir toliau informacija apie kitas konfesijas pateikiama pagal JAV kongreso finansuojamos radijo stoties „Svoboda News“ atliktą tyrimą „Pussy Riot: взгляд со стороны“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *