Paul Mattick. „Ar bolševikų revoliucija patyrė nesėkmę?“

Šiame straipsnyje buvęs Spartakistų narys, Paul Mattick, bando parodyti tikrąją 1917 m. Spalio revoliucijos orientaciją. Jis stipriai sukritikuoja bolševikinę socializmo koncepciją ir neigiamai įvertina tarybas slopinančią partinę diktatūrą. Galiausiai prieinama prie išvados, kad tokio tipo revoliucijos yra viduriniosios klasės vykdomos modernizacijos ir kovos prieš imperializmą išraiška. Nors kai kuriems jo teiginiams trūksta gilesnio pagrįstumo, šis straipsnis naudingas tuo, kad pateikia paprastą, aiškiai suprantamą bolševikinės politikos kritiką. – Marksistai.lt

1.  Ar Bolševikų Revoliucija pasiekė savo proletarinius tikslus?

Aš neigiu pirmojo klausimo prielaidą, kad Bolševikų Revoliucijos tikslai buvo proletariniai. Rusijos Revoliucijos proletariškumas tėra tik tariamas. Tiesa, kad darbininkai kovojo dėl kažkokio migloto socializmo, tačiau kiekvienoje buržuazinėje revoliucijoje, kurioje dalyvaudavo darbininkai, proletariato tikslai būdavo akivaizdūs.

Nepakanka vien tik  proletarinių idėjų ir šūkių, ar  nepriklausomam darbininkų klasės judėjimui būdingų organizacinių formų ir kovų, kad būtų galima laikyti Rusijos Revoliuciją proletarine. Be abejo, darbininkų dauguma tikėjo, jog Bolševikinė Revoliucija baigsis socializmu, bet darbininkų iliuzijos negali pakeisti to įgyvendinimui būtinų veiksmų. Socializmas kaip šūkis, idealas, vis dar puikiai tinka buržuazinei revoliucijai ir visuomenei. Visų pirma, svarbiausiu tikslu turi būti, proletariato klasės panaikinimas per visų klasinių santykių panaikinimą.

Tačiau Bolševikų Revoliucija siekė šiuolaikinės pramonės plėtros ir šiuolaikinio proletariato sukūrimo. Šį faktą aiškiai atskleidžia bolševikinė „socializmo“ koncepcija, kurioje vis dar išlikęs samdomasis darbas, kapitalo gamyba ir visuomenės pasiskirstymas į valdančiuosius ir valdomuosius. Negalima paneigti, kad Rusijos Revoliucija pirmiausia buvo valstiečių revoliucija; akivaizdu, kad valstiečiai, kovojantys dėl žemės ir turto, neturėjo jokių proletarinių tikslų. Tol, kol Bolševikų Revoliucija buvo remiama valstiečių ir, savo ruožu, juos palaikė, proletariniai tikslai nefigūravo. Dėl to Bolševikai savo ankstyvą valstiečių politiką laikė neišvengiama nuolaida atsilikusioms Rusijos sąlygoms. Vėlesnioji žemės ūkio kolektyvizacijos kampanija iliustruoja nuoširdų Bolševikų pritarimą vakarietiškam socializmui, jog žemės išdalijimas valstiečiams nėra socialistinis uždavinys. Tačiau žemės ūkio kolektyvizacija ir savarankiškų valstiečių pavertimas samdomais darbininkais nėra proletarinis uždavinys. Tai yra senas buržuazinis troškimas, kurio įgyvendinimo galimybė yra menka, be rizikingų ir radikalių pokyčių socio-ekonominėje santvarkoje.

Ligi šiol, samdomų darbininkų gretų didinimas visada būdavo kapitalistu uždaviniu; iškėlę šį tikslą savu, bolševikai pasiekė kapitalistinius tikslus. Tiesa, kad per visą revoliuciją Rusijoje taip pat veikė jėgos, kurios kovojo už atvirus revoliucinius proletariato siekius. Jie iš dalies buvo pasiekti šen bei ten, nusavinus gamyklas ir sukūrus Sovietines nuosavybės formas. Bet šie laimėjimai netrukus buvo prarasti iškilus Bolševikų Valstybei, kuri pakeitė Sovietų valdžią Bolševikų Partijos valdžia.

Dažnai klausiama, kaip įmanoma prarasti darbininkų revoliucijos iškovotą valdžią be kontrrevoliucijos. Pastaroji suvokiama kaip senosios valdžios sugrįžimas, bet kontrrevoliuciniai veiksmai neapsiriboja senąja valdžia; nauji pareigūnai gali užsiimti kontrrevoliuciniais veiksmais taip pat, ar netgi geriau. Kontrrevoliuciją prieš Rusijos Revoliucijos valstybinio-kapitalizmo kėslus nuslopino Rusų masės, vykdančios bolševikų nurodymus. Kontrrevoliucija prieš proletarinius tikslus triumfavo drauge su Bolševizmo pergale, kuri pakeitė privačią nuosavybę į valstybinę ir toliau vykdė darbininkų išnaudojimą valstybinio-kapitalizmo sąlygomis.

Sovietų pavertimas bolševikiniu visuomenės kontrolės instrumentu, neapsėjo be opozicijos ir kovos. Darbininkų grupės vakarų Europoje bei Rusijoje gana greitai suvokė tikrąją Bolševikinės Revoliucijos prigimtį. Kiti, stodami į opoziciją prieš Stalino aparatą, mano netgi šiandien, kad pastarasis yra tik Bolševizmo išsigimimas, o tikras Leninizmas ketino daryti visai ką kita, nei kas dabar yra daroma Rusijoje. Tačiau tai nėra tiesa. Dabartinė Rusija atstovauja esminius ankstyvųjų Bolševikų prieš ir po Spalio Revoliucijos siekius. Pats Leninas ne kartą buvo pareiškęs, kad Bolševikai vis dėl to įvykdė buržuazinę revoliucija, nes pati buržuazija tam nebuvo pajėgi. Faktas yra toks, jog iš esmės buržuazinė revoliucija, pasinaudojo Marksistine terminologija, ir sukėlė iliuzijas skatinančias manyti, kad jos socialistinės tendencijos yra pakankamai pajėgios pakeisti pradinę revoliucijos prigimtį. Tačiau viskas, kas įvyko, buvo tai, kad bolševikai buvo ne tik priversti atlikti buržuazijos funkcijas, bet jie tapo naująja valdančiąja ir išnaudojančiąja klase.

2. Ar proletariato diktatūra derinasi su Partijos Diktatūra?

Partinė diktatūra negali derintis su proletariato diktatūra. Arba proletariatas valdo, arba jis yra valdomas. Partija yra tik tai maža visuomeninė grupė; ji nėra visas proletariatas; ji valdo kaip mažuma ir yra išnaudojimo sąlygų pasireiškimas. Pačios sąlygos ją būtinai sąlygoja ir verčia valdyti remiantis savais interesais ir nuolat atnaujinti diktatūros prieš proletariatą sąlygas tol, kol proletariatas galutinai nuvers visų mažumų valdžią, sunaikinęs išnaudojimo bazę — samdomąjį darbą ir valstybę.

3. Ar proletarinė valstybė gali susikurti esant darbo užmokesčio sistemai, kurią valdo Partija-Valstybė? Kas yra būtina kapitalizmo panaikinimui?

Valstybė visada ir nuolat reiškė dominavimą proletariato atžvilgiu. Tai yra neabejotinas išnaudojimo visuomenės ženklas. Valstybinių būdų įgyvendinamas „socializmas“ visada pasireiškia klasinių santykių tęsimusi, nelygiu darbo užmokesčio pasiskirstymu, rinkos taisyklėmis, pinigais ir kitomis modernaus išnaudojimo formomis. Kaip ir kiekvienas prieštaringas terminas, „proletariato valstybė“ yra nesuvokiama. Tačiau įmanoma įsivaizduoti laikiną ir tiesioginį ginkluoto proletariato valstybės funkcijų vykdymą. Tai yra tikroji revoliucija, siekianti užtikrinti socializmo išsivystymą ar laisvą gamintojų ir vartotojų asociaciją.

4. Ar Lenino tezė apie imperialistinę epochą, kurioje vien tik proletariatas gali vadovauti revoliucijai, kad įvykdytų „Buržuazinį uždavinį“, pagrįsta atsižvelgiant į kryptį, vykdomą Kardenų Meksikoje, Kemal Pacha Turkijoje ir t.t.?

Bolševikų revoliucijai vadovavo vidurinioji klasė, o ne proletariatas. Tos šalies buržuazija buvo nepaprastai silpna, o inteligentija ir visos kitos „progresyvios“ jėgos, besipriešinančios prieš reakcija, negalėjo sulaukti palaikymo nei iš savos, nei iš jau reakcinės Vakarų Europos buržuazijos. Tik tarp darbininkų jie galėjo rasti naudingą revoliucinę ideologija ir tik su jų pagalba, taip pat su revoliucinėmis žemės ūkio reformomis, inteligentija galėjo tikėtis paversti Rusiją modernia valstybe.

Taip pat Turkijoje ir Meksikoje vadovauja ne proletariatas, o vidurinioji klasė, kuri naudojasi proletariatu savo naudai. Svarbūs viduriniosios klasės sluoksniai, nebesugebantys apsaugoti ar pagerinti savo ekonominės padėties senajame kapitalizme, siekia išsaugoti savo tolimesnį nedarbininkišką buvimą. Jie politiškai iškelia save į valdančiąją padėtį tam, kad galėtų toliau dalyvauti darbo išnaudojime dėl „darbo interesų“.

Valstybė visada turėjo didelę reikšmę kapitalizmo raidoje. Jos reikšmė sąlyginai padidėja esant kapitalo plėtros sąstingiui. Revoliucija Rusijoje buvo būtina tam, kad politiškai būtų užtikrinta tai, ko jau nebuvo galima pasiekti ekonominiu karu: visiška visos įmanomos valdžios centralizacija diktatūrinės valstybės rankose — būtina sparčios Rusijos pramonės modernizacijos sąlyga. Tik taip buvo galima užbaigti šalies atsilikimo keliamas kančias ir apsaugoti šalį nuo kitų Imperialistinių šalių kolonijinio išnaudojimo. Bolševikų politika, siekianti valstybinio kapitalizmo sistemos, buvo tinkamiausia Rusijos pasaulinės jėgos iškilimui ir išsigelbėjimui nuo pusiau kolonijinių sąlygų. Imperializmas — atsilikusių šalių vystymosi kliūtis — pagimdė modernius nacionalistinius judėjimus, kurie siekia pribaigti imperialistinę priespaudą pasitelkdami valstybinio-kapitalizmo santvarka.

Šiandien modernios, sugebančios išlaikyti nepriklausomybę valstybės sukūrimui nebereikalingas lėtas privačios nuosavybės plėtros procesas; užuot to, reikalinga didžiausia įmanoma kapitalo išteklių koncentracija, kuri sukeltų radikalų antpuolį prieš interesus, ginančius atsilikusią valstybės padėtį. Kad būtų pasiekti pergalingi rezultatai, nacionalinio išsivadavimo kova turėjo įgyti revoliucines formas. Ši būtinybė lėmė raidos tendencijas ir kitose šalyse, kaip Turkijoje ir Meksikoje, taip pat ir tokiose šalyse kaip Vokietija, kuri siekia atstatyti savo imperialistinę galią.

Kitos šalys šios politinės galios koncentracijos metu nepažengė taip toli kaip Rusija dėl skirtingų vidinių ir išorinių sąlygų. Pavyzdžiui, Rusijai buvo santykinai gerokai lengviau nei Turkijai ar Meksikai mesti įšuki imperialistinėms šalims. Tačiau valstybinis kapitalizmas išreiškia tų šalių  ekonominį silpnumą ir esamo pasaulinio kapitalizmo silpnumą. Pasaulinis kapitalizmas jau nebesugeba suvaldyti atsilikusių šalių, nes šis valdymas nebegali būtų palaikomas vien tik ekonomiškai. Ekonominio karo jau nebepakanka; politinis karas, atviros brutalios skerdynės tampa vienintele išeitimi įveikti ekonominę stagnaciją, kuri kamuoja visą kapitalistinį pasaulį. Tokiomis sąlygos valstybės valdžia nuolat didėja. Tokioje situacijoje, tikrieji visuomenės valdytojai yra atpažįstami pagal valstybės aparate užimama padėti, o ne pagal pinigų maišo dydį.

Rusiškasis valstybinis kapitalizmas tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Tai parodo fašizmo ir valdžios kontrolės augimas visose šalyse. Tačiau tai nėra „progreso“ požymis, kaip dauguma žmonių linkę manyti. Tai nėra joks „aukštesnio lygio“ kapitalizmas, o, atvirkščiai, tai parodo tik pasaulinio kapitalizmo nuosmukį. Polinkis į Bolševizaciją ir Fašizaciją tėra tik kapitalizmo sistemos stagnacijos ir nuosmukio politinė išraiška; tai yra barbarizmas.

5.  Retrospektyviu požiūriu, ar Bolševikų perversmas sutrikdė Pasaulinę Proletarinę Revoliuciją?

Bolševikų pasaulinės revoliucijos propaganda per pirmuosius revoliucijos metus buvo suvokiama  kaip garantija, jog Bolševizmas iš esmės buvo proletarinis. Tačiau šiuo „internacionalizmu“ niekada nebuvo siekiama nieko daugiau, išskyrus Bolševikų Revoliucijos išsaugojimo tam, kad Bolševikų partija galėtų išlikti valdžioje.

Kai tik Bolševikai suprato, kad kitų šalių proletariatas yra per silpnas, jog įkurtų palankias Rusijai valstybinio kapitalizmo sistemas ir, kad buržuazija nebenori daugiau priešintis prieš Rusijos valstybinį kapitalizmą, tai yra apie 1920 m., Bolševikai nutraukė savo aktyvų revoliucinių judėjimų palaikymą kitose šalyse. Jie pasiruošė taikiam sambūviui su kitomis kapitalistinėmis sistemomis. Ne daugiau nei Staliną šiandien, Leniną ir Trockį domino pasaulinės revoliucijos proletarinių tikslų įgyvendinimas. Viso pasaulio revoliucinio judėjimo nuosmukis ir kapitalo galios konsolidacija dabar atitiko ir Bolševikų Rusijos interesus.

Vis dėlto negalima sakyti, kad Bolševikų Revoliucija sutrukdė pasaulinės revoliucijos įgyvendinimui. Jei bandymai pasiekti pastarąją žlugo, tai ši nesėkmė šiaip nepriklausė nuo Bolševikų, ar, tiesą sakant, nuo bet kokių kitų mažumos grupių politikos ir iš esmės priklausė nuo vis dar milžiniškos kapitalizmo galios ir jo gyvybingumo. Bolševikai gali būti kaltinami tik dėl trukdymo proletariatui prieiti reikiamas savo pirmojo didžiojo pralaimėjimo išvadas ir sužlugdytų bandymų sukurti tikrąjį revoliucinį darbo judėjimą, kuris atitiktų dabarties realijas.

Paul Mattick, 1938 m.

Šaltinis: http://www.marxists.org

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *