Sėkmė. „Šiek tiek tiesos apie Gevarą“

Straipsnio autorius bando atsakyti ir paneigti kito straipsnio autoriaus teiginius, apie Ernestą Če Gevarą. Kadangi straipsnio, į kurį yra atsakoma, teiginiai yra gana paplitę ir vakarų žiniasklaidoje, šis straipsnis yra neblogas atsakas į vakarų pasaulyje nusistovėjusias dogmas, apie Ernestą Gevarą. Autorius taip pat paprastai paaiškina kai kuriuos komunizmo principus. – Marksistai.lt

Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje vis atsiranda naujų straipsnių, mėginančių apdrabstyti purvais Ernesta Gevara. Tokios klaidinančios publikacijos turi būti būtinai paneigtos (kitaip tokių atsiras dar daugiau). Todėl man kelia nuostabą, kaip toks absurdiškas Edmundo Girskio straipsnis -„Mirties ikona – Ernestas „Če“ Gevara“, lyg šiol nesusilaukė jį paneigiančio atsako. Dėl to ir nusprendžiau padaryti galą šiam kvailam straipsniui. Beje, pats Girskio straipsnis yra tiesiog saldainiukas, paimtas iš Lietuvos „patriotų“ melo dėžės. Pateikiu jums jį visu gražumu.

Na štai ir prasideda – „Komunizmo nepatyrę asmenys“. Norėčiau paklausti autoriaus, kaip galima patirti kažką, kas neegzistavo ir neegzistuoja (jei nekalbėsime apie primityvųjį komunizmą, egzistavusį dar prieš atsirandant vergoviniam gamybos būdui) ? Akivaizdūs stalinizmo sąvokos nesupratimo simptomai.

(„maištaudami prieš savo susikurtus kapitalizmo baubus“) Autorius, matyt, nori pasakyti, jog kapitalistinė santvarka nekalta dėl kiekvieną dieną nuo bado ir ligų mirštančių vaikų Afrikoje, imperialistinių valstybių sukeliamų karų, nusinešančių tūkstančius gyvybių. Šie karai yra pridengiami „kovos su terorizmu“ lozungu , nors iš tikrųjų jų tikslas yra apsaugoti imperialistinių valstybių investicijas tose skurdžiose šalyse. Autorius tikriausiai taip pat mano, jog Lietuvoje žmonės, dirbantys visą gyvenimą ir vos sugebantys sudurti galą su galu, irgi yra tik kairiųjų susikurtas „kapitalizmo baubas“ ? O gal vertėtų pasitikėti nacionalistais, kurie kosmopolitini išnaudojimą nori pakeisti tautiniu ?

(„Istorijoje nebuvo nė vienos komunistinės revoliucijos, kurios nelydėjo upės kraujo ir nesuskaičiuojama daugybė suluošintų gyvenimų.“) Istorijoje apskritai nebuvo nei vienos komunistinės revoliucijos, buvo tik politinės revoliucijos (perversmai), kurios pakeisdavo valdžią. Toks terminas, kaip „komunistinė revoliucija“, apskritai yra labai prieštaringas, kadangi komunistinė santvarka nėra pasiekiama per vieną dieną, ar metus, o prie jos turi būti (ir bus) prieinama per ilgą laiko tarpą. Pasaulį bus galima vadinti komunistiniu tik tada, kai nebeliks socialinio susiskaldymo, valstybių, susvetimėjimo tarp gamintojo ir pagaminto produkto, gamybos priemonės priklausys visuomenei , bei bus naudojamas naujas gamybos būdas. Žinoma, kad būtų sukurta komunistinė santvarką, visu pirma turi įvykti revoliucijos, kurios valdžią perduos į masių rankas. Ankstesnes Leninistų pasiektas politines pergales reiktu vertinti teigiamai, tačiau jas pasiekus, buvo einama visiškai ne tuo keliu, kokiu turėtu eiti socialiai lygios visuomenės bei savo nunykimo siekianti valstybė.

(„Mūsų šalyje niekada nebuvo mirties būrių… – F. Kastro“) Iš tiesų nėra jokių duomenų apie Kuboje, Fidelio Kastro valdymo metu, egzistavusius „mirties būrius“. Tik prašau nesumaišyti JAV remtų „mirties būrių“ Lotynų Amerikoje, kurie be jokių įrodymų ir nuosprendžių žudydavo nekaltus žmones, su „šaulių būriais“ Kuboje, kurie įvykdydavo teismo ar tarybos paskirtą bausmę. Beje, Gevara kaip tik tokias tarybas ir prižiūrėjo Kuboje, kurios vadinosi „revoliuciniai tribunolai“.

(„10 000 patvirtintų režimo žmogžudysčių…“) Nepradėsiu komentuoti Kuboje politiniais motyvais nužudytų žmonių skaičiaus, nes paprasčiausiai niekas nežino ir negali žinoti tikslių skaičių, kol Kuboje gyvuoja diktatūra. Tik noriu pridurti, jog prie tų skaičių dažnas šaltinis prideda ir po partizaninio karo „revoliucinių tribunolų“ įvykdytus mirties nuosprendžius.

(„1958 m. Kubos ekonomika ir įplaukos buvo didesnės… buvo daugiau gydytojų nei Didžiojoje Britanijoje ar JAV.“) Įvairūs šaltiniai iš tiesų teigia, jog Fulgencijaus Batistos valdymo laikotarpiu Kuba buvo labiau išsivysčiusi už daugelį tuometinių Pietų Amerikos ar net kai kurias Europos valstybes. Tačiau šalyje egzistavo didžiulė praraja tarp viduriniosios klasės, buržuazijos ir valstiečių (44 % Kubos populiacijos gyveno kaimo vietovėse). Situaciją puikiai apibūdina ši Marko Falcoff‘o citata – „Geriausiai bus galima apibūdinti sudėtingą situaciją pasakius, kad miesto Kuba tapo panaši į Pietų Europos šalis (su tokiu pat aukštu ar net pralenkiančiu Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją bei Graikiją pragyvenimo lygių), kuomet kaimo Kuba, pakartojo kitų plantacinių visuomenių sąlygas Lotynų Amerikoje ir Karibų jūroje“. Prie viso to pridėkime Batistos režimo žiaurumus, kurie įvairių šaltinių duomenimis, galėjo nusinešti net iki 20,000 gyvybių (pralenkia net straipsnio autoriaus pateiktas Fidelio Kastro režimo aukas), korupcija ir turėsime puikias sąlygas revoliucijai.

(„Tačiau po Fidelio Kastro perversmo iš Kubos pabėgo kone penktadalis gyventojų ir tokiomis sąlygomis, kai tai yra griežčiausiai draudžiama ir baudžiama“) Iškart po perversmo iš Kubos daugiausia pabėgo nenorėjusieji parasti savo padėties viduriniosios klasės bei buržuazijos atstovai. Tačiau vėliau, žinoma, įvykdavo daugybė pabėgimų iš Kubos dėl nevykusios, valstybinio kapitalizmo santvarkos.

Už tokio lygio aplaidumą, galima būtų autorių ir apdovanoti  – („Mes užgrūdinsime savo širdis ir padarysime jas žiaurias… tiek daug kraujo, kaip tik įmanoma“, – rašė Gevara viename savo dienoraščių.“). Šios citatos autorius yra Feliksas Dzeržinskis, o ne Ernestas Gevara. Dėl to šios citatos nerasite jokioje Gevaros knygoje.

(„Pasiųsti žmogų sušaudyti… turime sukurti sienos (sušaudymo) pedagogiką.“ – Ernestas Gevara.“) Ši citata pirmą kartą buvo išspausdinta knygoje „The Cuban Revolution : Years of Promise“, kurioje nėra nurodyta jokio originalaus šios citatos šaltinio. Gevaros darbuose šios citatos taip pat nėra. Tad tegul išvadą padaro pats skaitytojas. Be to, logiškai pamasčius, ši citata prieštarautų teisingumui, dėl kurio Gevara ir pašventė savo gyvenimą.

(„Pasaulyje priimta laikyti nacių Vokietiją aukščiausiu teroro valstybės įsikūnijimu. „Krištolinė naktis“ – teroro aktas prieš žydus, kurios metu žuvo 71 asmuo (iš 70 milijonų Vokietijos piliečių) – dar ir šiandien linksniuojamas kaip vienas kraupiausių totalitarizmo teroro aktų, vykdytų prieškario Europoje. 1959 m. Kuba turėjo 6,5 milijono gyventojų, tačiau per tris mėnesius Kastro režimas pralenkė visą nacių Vokietijos aukų skaičių ikikariniu laikotarpiu“)

Įdėmesnis skaitytojas tikriausiai pastebėjo, kaip gražiai mėginama sužaisti skaičiais ir įvykiais. Taip teigiu dėl to, kad „Krištolinė naktis“ toli gražu nebuvo vienas iš kraupiausių totalitarizmo teroro aktų tarpukario Europoje –  Italijos fašistų teroras, koncentracijos stovyklos ir kolonializmas pražudė šimtus tūkstančių žmonių, dar nė neprasidėjus antrajam pasauliniam karui; taip pat visiems gerai žinomas Stalino teroras prieš valstiečius ir bendrapartiečius, kurio aukos skaičiuojamos milijonais; stalinistu ir nacionalistų teroras Ispanijos pilietiniame kare(1936-1939), bendrai sudėjus, nusinešęs apie keliasdešimt tūkstančių gyvybių.

Užuot palyginęs su vienu iš mano išvardintų didesnių teroro aktų, Girskis lygina 71 (iš tiesų buvo bent 91) nužudytą žmogų „Krištolinės nakties“ metu, su šimtais ar keliais tūkstančiais La Kabana kalėjime, teismo nuosprendžiu sušaudytais nusikaltėliais.  Beje, kad sumenkintų „Krištolinės nakties“ baisumą, nužudytų žmonių skaičių autorius sugretina su visa tarpukario Vokietijos populiacija .Taip lyginti, žinoma, yra paranku, nes yra sukuriamas „pabaisos Kastro ir šiek tiek prasikaltusių nacistų“ paveikslas.

(„Dar Kubos perversmo metu Gevara už pasitraukimą iš dalinių pasiuntė myriop 600 jaunuolių.“) Žinoma, yra duomenų apie asmeniškai Gevaros nužudytus žmones. Pavyzdžiui, išdavikas Eutimio Guerra, dėl kurio kaltės mirė vienas žmogus ir buvo sudeginti valstiečių namai bei kilo pavojus viso būrio saugumui, buvo nužudytas Kubos partizaninio karo laikotarpiu. Atsižvelgiant konkrečiai į šia situaciją, nors būrio nariai iš anksto žinojo Guerro‘s nusikaltimus ir bausmę už juos, pirmiausia reikėjo sudaryti tarybą, kuri būtų apibendrinusi padarytus nusikaltimus ir priėmusi nuosprendį. Nes šiuo atveju Guerra bausmė buvo įvykdyta be teismo proceso ir gana chaotiškai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, niekur nepavyko rasti informacijos, apie pasiustus „myriop 600 jaunuolių“. Net svetainė „CubanArchive“ nurodo tik keliems žmonėms karo metu įvykdytas egzekucijas.

(„Gevara labai mėgo psichologinius kankinimus… Kubos disidentas Armando Valadaresas pateikia dokumentus, įrodančius, kad Gevara asmeniškai dalyvaudavo kankinant politinius kalinius.“) Nėra jokių duomenų apie Ernesto Gevaros dalyvavimą kalinių kankinimuose, išskyrus autoriaus paminėtus Armando Valadareso pateiktus dokumentus, kurių nepavyko gauti. Tačiau, kad dar labiau patvirtinčiau savo teiginį, t.y. leisčiau susidaryti nuomonę apie paties Valadareso objektyvumą, pateiksiu absurdišką Valadareso citatą: „Che Gevara nužudė daugybę žmonių, kurie niekada nebuvo teisiami bei nebuvo pripažinti kaltais… Jo žodžiais tariant: „Dėl mažiausių abejonių privalome žudyti“

(„Gevara pradėjo vadovauti „La Kabana“ kalėjimui, pagrindiniam diktatūros priešininkų kalinimo, kankinimo ir žudymo centrui.“) Taip, po partizaninio karo, Gevara, pradėjo vadovauti La Kabanos kalėjimui. Jame, priešingai, nei rašo autorius, buvo baudžiami (teismo nuosprendžiu) Batistos režimo nusikaltėliai.

(„Jis taip pat buvo iniciatorius, kuriant koncentracijos „darbo“ stovyklas“) Autorius tikriausiai Ernestą Gevarą sumaišė su Rauliu Kastro (F. Kastro brolis), kuris po apsilankymo Tarybų Sąjungoje ir Rumunijoje pasiūlė darbo-karinių stovyklų idėją.

(„Alvaras Vargasas Liosa rašė, kad Gevara įsakė nužudyti du tuzinus regiono, kuriame dingo Gevaros kovotojų dalinys, gyventojus“) Niekur neradau jokios patikimos informacijos, apie Gevaros įsakytas valstiečiams vykdyti egzekucijas. Beje, jau nekalbant apie tokių atvejų pamintus marksistinius idealus, taip pat būtų pamintas Gevaros knygoje „Partizanų karas“ aprašytas partizaninio karo principas – „Partizanų kovotojas tikisi absoliučios vietinių gyventojų paramos. Tai yra būtina sąlyga.“

(„1964 m. Jungtinių tautų generalinėje asamblėjoje jis kalbėjo: „Žinoma, kad mes žudome…“) Gevaros, Jungtinių Tautų asamblėjoje pasakytoje kalboje, nepavyko rasti šių žodžių.

(„Pašėlęs ir įsiutęs aš stovėsiu… Neapykanta, kaip kovos elementas, tvirta, nesvyruojanti neapykanta priešui padeda žmogui peržengti savo natūralius trūkumus ir tapti efektyvia, žiauria, rinktine, šaltakraujiška kovos mašina. Štai kuo turi tapti mūsų kariai.“) Šitoje, iš kelių citatų, autoriaus sulipdytoje citatoje Gevara rašo, kaip mėgaujasi „proletariato triumfu“ (Ar žmogui nedera džiaugtis teigiamais dalykais ?) bei rašo apie neapykantos priešui kovoje svarbą (galbūt priešui reikia jausti šiltus jausmus ?). Todėl noriu paklausti, kur čia galime pamatyti sadistiškas ar protu nesuvokiamas mintis ? Nes autorius akivaizdžiai mėgino įvardinti šią citatą taip – „Gevara pasižymėjo sadistiškais polinkiais į žiaurumą, kankinimus ir mirtį.“?

(„Gevara pasakė neprieštaraujantis, jei būtų pradėtas atominis karas, nes manė, kad geresnis „naujasis pasaulis“ būtų sukurtas iš pelenų, nors tai ir kainuotų šimtus milijonų gyvybių“) Gevara nesakė, jog neprieštarautų atominiam karui, jis sakė, jog jis neprieštarautų atominių bombų paleidimui, jeigu prasidėtų JAV agresija. Pats atominių bombų atgabenimas į Kuba buvo labai protingas žingsnis, jis turėjo atbaidyti (ir atbaidė) JAV nuo puolimo.

(„Jis manė, kad tikslas pateisina bet kokias priemones“) Niekur neradau tokios, Ernesto išsakytos minties. Savo darbais jis įrodė, jog taip nemanė.

(„Gevara taip pat buvo ir rasistas… „Negrai yra tingūs ir ištižę, mėgstantys lengvabūdiškai taškyti savo pinigus, o europiečiai yra toliaregiai, organizuoti ir protingi“) Ši citata buvo parašyta Gevaros dienoraštyje (dabar yra išleista knyga, pavadinimu, „Motociklininko dienoraštis“), dar tada, kai jis nebuvo marksistas, keliavo po Pietų Ameriką ir jo pažiūros dar tik buvo pradėjusios formuotis.

Gevara Konge

(„Ernesto Če Gevaros, kuris kaip nieko kito nekentė Amerikos, atvaizdai – kandidato į Amerikos prezidentus rinkimų štabe.“) Autorius šneka taip, lyg Gevara asmeniškai būtų prisidėjęs prie garbaus jo atminimo panaudojimo nešvariems tikslams.

Toliau autorius pateikia nuotraukas, kuriose yra nupaveiksluoti sudaužyti Gevaros paminklai Venesueloje. Jis netgi bando teigti, jog jie yra sudaužyti, nepasitenkinusių „marksistinėmis revoliucijomis“ gyventojų, nepaisant to, kad Venesueloje niekada nebuvo sėkmingų perversmų, kurie būtų į valdžią atvedę marksistus. Tačiau yra visiškai kvaila spėlioti, kas sudaužė tuos paminklus. Tai galėjo padaryti paprasčiausi vandalai, nacistai iš Venesuelos nacionalsocialistų partijos (Partido Nacional Socialista Venezolano) ar  galų gale „marksistinėmis revoliucijomis nepasitenkinę gyventojai“.

(„Štai paprasčiausias komentaras, kurį radau internete, rašytas kubiečio Mario Fernandeso“) Čia taip pat, kaip ir ankstesnėje pastraipoje yra prasilenkiama su logika. Visų pirma dėl to, jog komentarą internete galėjo parašyti bet koks žmogus, prisidengęs Fernandeso slapyvardžiu. Antra, pats Fernandesas yra pateikiamas kaip kažkoks autoritetas, kurio mintimis turime sekti.

(„Ne, šie faktai nėra ištraukti staiga, jie užrašinėti nuo pat 1959 metų, tačiau masinės informavimo priemonės niekada to neskleidė nei JAV, nei visame pasaulyje.“ – H.Fontova) Apie tų „faktų“ bei „citatų“ patikimumą ir tikrumą, jau ankščiau rašiau šiame straipsnyje. Kitas  tiesiog juokingas dalykas šioje Humberto Fontovos citatoje yra tai, jog norima pavaizduoti, kad JAV specialiai neviešino kažkokių faktų apie Gevara. Turbūt kiekvienam aišku, jeigu tokie faktai ir būtų buvę, juos JAV būtų parodžiusios visu gražumu. Gal paprasčiausiai Fontova pamiršo, jog komunistai yra aršiausi JAV priešai ?

(„Kodėl Jungtinėse Valstijose yra taip daug žmonių, kurie idealizuoja Ernestą Gevarą, stengdamiesi jį parodyti kaip didvyrį?“) Man nepatiko, kaip į šį klausymą atsakė Fontova (neva dėl visko kalti ilgi Gevaros plaukai), todėl pamėginsiu pateikti savo nuomonę. Manyčiau, kad Gevaros vardą pasaulis taip gerai žino, dėl jo stiprios, spalvingos asmenybės bei jo nuveiktų darbų (Kubos partizaninis karas, arši Tarybų Sąjungos ir JAV politikos kritika bei tarptautinė diplomatija).

(„Osama Bin Ladenas, Fidelis Kastro, Gevara – tai tarptautiniai antiamerikonizmo simboliai.“) Taip, jie buvo ir yra tarptautiniai „antiamerikonizmo“ simboliai (gal vertėtu sakyti antiimperializmo ?), tačiau sugretinti Gevarą, kuris buvo marksistas, su Bin Ladenu, kurio pasaulėžiūra ir darbai, buvo visiškai priešingi, yra paprasčiausiais mėginimas žaisti purvinus žaidimus, naudojantis tam tikrais faktais ir juos iškreipiant savaip (ankščiau minėjau, jog Girskis savo straipsnyje užsiima tokiais pačiais „žaidimais“).

(„Dar gyvendamas kalnuose Kastro stebėdavo, su kokia aistra Gevara mirtimi bausdavo ūkininkų vaikus, kaltindamas juos esant informatoriais.“) Apie tokias egzekucijas nėra jokios informacijos.

(1957 metais jis savo buvusiai žmonai rašė: „Aš čia, Kubos kalnuose, ir aš ištroškęs kraujo“. Savo tėvui: „Dievinu žudymą“) Pirmoji citata yra ištraukta iš konteksto, nes perskaičius visą laišką, susidaro įspūdis, jog Gevara norėjo pasakyti, kad yra pasiruošęs kovoti. Antroji citata, yra dar viena citata, kuri egzistuoja internete, tačiau neegzistuoja joks originalus šaltinis, iš kurio ji būtų buvusi paimta. Šiuo atveju neegzistuoja toks Gevaros laiškas savo tėvui, kuriame būtų ankščiau paminėta citata.

(„be jokio teismo buvo sušaudyta nuo 500 iki 1182 vyrų“) Vėl gi tas pats įžūlus melas. Kaip jau ankščiau minėjau, visi nusikaltėliai buvo sušaudomi teismo nuosprendžiu. „Revoliuciniai tribunolai“ susidėjo iš dviejų – trijų kariuomenės pareigūnų, vertintojo bei gerbiamo vietinio gyventojo.

(„Sovietų Sąjungos saugumas padėjo Gevarai formuoti naikinimo būrius. 1959 m. Gevara apsigyveno viename prabangiausių užgrobtos Kubos namų, ten jis reguliariai susitikdavo su sovietiniais agentais.“) Nėra jokios informacijos apie tai, jog, KGB, padėjo Gevarai formuoti revoliucinių tribunolų šaulių būrius ar apie tai, jog Gevara susitikinėjo su KGB agentais.

(„Lietuviai, atsibuskite! Jauskime pagarbą tėvams ir seneliams, kovojusiems su raudonuoju siaubu, kritusiems kovoje, palaužtiems ledo žemėje. Lietuviai, negarbinkime komunizmo!“) Taip,  lietuviai, atsibuskite ! T.y. sekite autoriaus pavyzdžiu (ir visų dešiniųjų) nesuprasdami komunizmo sąvokos bei kovodami už žmonių, kurie jus išnaudoja, sotų gyvenimą !

Pabaigai reikėtų pasakyti, jog Ernestas „Če“ Gevara nebuvo tobulas žmogus, nes tokie žmonės ir neegzistuoja, tačiau tikriausiai pats tobuliausias iš visų tų, kurie gyveno jo gyvenimo laikotarpiu. Pasiaukojantys karai Kuboje, Konge, Bolivijoje; aršus Tarybų Sąjungos kritikavimas; visos Lotynų Amerikos partizanus įkvėpusi knyga „Partizanų karas“; tarptautinė diplomatija, skatinusi „trečiojo pasaulio šalis“ kovoti su imperializmu; šimtai tūkstančių išmokytų rašyti beraščių. Būtent dėl šių darbų bei jo asmeninių savybių jis vis dar šiais laikais yra labai plačiai žinomas ir yra tapęs tikru pasipriešinimo simboliu. Taip pat reikėtų nepamiršti ir susidariusios, ištisos, „anti-gevaristinės literatūros žanro“, kuri savo melu ir faktų iškraipymais yra pasiekusi absurdiškumo aukštumas. O tai, matyt, yra daroma dėl  kapitalistinėje santvarkoje egzistuojančio piniginio motyvo.

„Če buvo tobuliausias mūsų epochos žmogus“ – Jean-Paul Sartre

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *