Sylvia Pankhurst. „Ateities visuomenė“

Straipsnis „Ateities visuomenė“ pirmą kartą publikuotas 1923 m. žurnale „One Big Union Bulletin“. Jame Sylvia Pankhurst trumpai ir suprantamai išdėsto savo ateities visuomenės viziją. Šiame darbe autorė toliau plėtoja straipsnyje „Socializmas“ išdėstytas mintis.

Estelle Sylvia Pankhurst (1882 – 1960) – anglų socialistinio judėjimo veikėja, antifašistė, kairioji komunistė, sufražistė.
 – Marksistai.lt

Žodžiai „socializmas“ ir „komunizmas“ reiškia tą patį. Jie nurodo visuomenės padėtį, kurioje jos turtas – žemė ir gamybos priemonės, skirstymas ir transportas yra bendri, produkcija gaminama naudojimui, o ne pelno gavimui.

Socializmas yra idealas, dėl kurio mes dirbame. Natūralu, jog šioje ateities visuomenėje turėtų būti skirtingų nuomonių. Nuo tada, kai gyvename kapitalizme, normalu, jog daugelio žmonių socialistinės idėjos turėjo būti nuspalvintos jų gyvenimiška patirtimi šioje sistemoje. Mes neturime būti nustebinti, jog tie, kurie pripažįsta dabartinės santvarkos ydingumą, vis dar neturi pakankamai vaizduotės, jog suprastų visų kapitalistinės santvarkos institucijų sunaikinimo galimybę. Vis dėlto negali būti jokios realios naudos, statant tarpinę konstrukciją į socializmą. Socializmo ir kapitalizmo kombinacija atneštų tik bet kokio pobūdžio neteisybę, sunkumus ir nuostolius. Tie, kurie nukentėtų nuo naujos santvarkos anomalijų, tęstų kovą už kapitalizmo grįžimą.

Visiškas ir galutinis socializmas reiškia pinigų, pirkimo, pardavimo ir atlyginimų panaikinimą.

Vadinasi, visuomenė turės sugalvoti būdą, kaip gaminti visų jai reikalingų ir norimų produktų daugiau, nei reikalauja vartojimas ir vėliau jais aprūpinti žmones, kuriems jų reikia.

Kiekvienoje sistemoje, kurioje egzistuoja pirkimas ir pardavimas, ištisi populiacijos sektoriai yra pajungti darbams, neturintiems produktyvumo. Kuomet mūsų laikais produktyvus darbas atitenka tik vienai daliai žmonių, kai du trečdaliai žmonių eikvoja energiją parduotuvių valdymui, bankininkystei, reklamų kūrimui ir kitoms komercijos šakoms.

Esant pinigų sistemai, atlyginimų sistema taip pat neišvengiama. Jei reikalingi arba norimi daiktai gali būti įsigyjami tik už pinigus, tai dirbantieji turi gauti atlyginimą tam, kad įsigytų pragyvenimui būtinus reikmenis. Atlyginimų sistema lemia tokias garantijas, kaip senatvės pensija, pašalpos nedirbantiems, sergantiems ar našlėms, arba tiesiog socialinio aprūpinimo įstatymą (arba plius socialinio aprūpinimo įstatymą). Tai lemia daugybės žmonių pasitraukimą iš produktyvaus darbo ir perėjimą prie grynai administracinio darbo. Taip sudaromas beprasmiškas tinklas ir produktyvūs darbuotojai turi vilkti naštą tų, kurie negamina nieko.

Be to, buvo išsaugotos net tokios socialinės sąlygos, kurios gerokai disonuoja su komunistine brolybe. Atlyginimų sistema padaro darbininkų gyvenimą nesaugų. Ši sistema suteikia valdininkui arba valdininkams galią atleisti darbuotojus.

Tol, kol egzistuos pinigų sistema, kiekviena gamykla remsis atlyginimų sistema. Dėl to išliks tendencija samdyti kiek įmanoma mažiau darbuotojų, kad būtų išleista mažiau pinigų atlyginimams. Taip pat išliks ir tendencija atleisti mažiau produktyvius darbininkus, kurie, tapdami bedarbiais, dar labiau praras sugebėjimą našiai dirbti. Taigi, bedarbių tik augs.

Atlyginimų sistema beveik neišvengiamai sukuria nelygius užmokesčius; viršvalandžius; premijas ir didesnį atlyginimą darbuotojams, kurių darbas reikalauja didesnės kvalifikacijos. Klasių skirtumus visiškai atsispindi išsilavinimo lygis, materialinis apsirūpinimas ir aplinka.

Vyriausybės pirkimai ir pardavimai atveria duris formaliai korupcijai. Kad tai būtų kontroliuojama, sukuriamos gerai apmokamos pozicijos, kurias užimantiems neapsimoka vagiliauti ir užsiimti korupcija, nes per daug prarastų.

Sylvia Pankhurst
1923 m. rugpjūčio 2 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *