Sylvia Pankhurst. „Socializmas“

Straipsnis „Socializmas“ pirmą kartą publikuotas 1923 m. žurnale „Workers’ Dreadnought“. Šis straipsnis skirtas ne mokslinei analizei, o paprasčiausiam žmonių supažindinimui su socializmu. Straipsnyje Sylvia Pankhurst paprastai paaiškina kapitalizmo funkcionavimo mechanizmą ir išdėsto ateities santvarkos – socializmo – viziją.

Estelle Sylvia Pankhurst (1882 – 1960) – anglų socialistinio judėjimo veikėja, antifašistė, kairioji komunistė, sufražistė.
 – Marksistai.lt

Socializmas reiškia visiems apstybę. Mes neskelbiame vargo ir nepritekliaus evangelijos, bet pertekliaus evangeliją.

Mūsų troškimas yra ne paversti vargšais tuos, kurie dabar turtingi, kad atiduoti vargšams tą padėtį, kurią dabar užima turtuoliai. Mūsų troškimas nėra nuversti esamus viešpačius ir pastatyti naujus viešpačius į anų vietą.

Mes norime panaikinti skurdą ir aprūpinti pertekliumi kiekvieną.

Mes nekviečiame riboti gimstamumo, dozuoti vystymąsi ar neigti save. Mes kviečiame tokios didelės gamybos sukūrimui, kuri aprūpintų visus ir gausiau, nei tie visi gali suvartoti.

Tokia didelė gamyba jau yra galima dėl žinių, kurias žmonija jau yra sukaupus.

Dabartinė gamyba yra dirbtinai kontroliuojama, o dar labiau už ją – vartojimas.

Kaip kontroliuojama gamyba?
Produkciją kontroliuoja privati žemės, gamybos ir transporto priemonių nuosavybė. Škotijoje didžiuliai agrokultūriniai plotai yra paversti miškingomis ganyklomis elniams. Kiekvienoje Anglijos grafystėje esama gausybės privačių parkų, kurių paskirtis yra tekti džiaugsmą tik pavienėms šeimoms. Fermų produktyvumą riboja tai, kad valstiečiams trūksta kapitalo, kuriuo jie samdytų darbą ir pirktų žaliavas, reikalingas pilnai išnaudoti jų žemę. Žemvaldžiai, turintys kapitalą, susiranda pelningesnių būdų jį išnaudoti agrokultūroje arba biržos spekuliacijose. Kaimo vietovių žemvaldžiai neleidžia savo žemėse statyti būstų, nes taip saugo savo privatumą. Miestų ir jų apylinkių žemių savininkai užkelia kainas, sudarydami slenkstį ją įsigyti kam nors kitam, išskyrus turtingiausiuosius. Metų metus žemė plyti tuščia, kol galop ten įrengiamas fabrikas arba kino teatras.

Dar gamybą riboja tai, kad žaliavų prieinamumas nėra saugomas nuo tyčia žaliavas išperkančių spekuliantų, kurie iš tokios amoralios praktikos uždirba pinigus, o taip pat kad ne visada yra pinigų užmokėti už žaliavas.

Ir gamyba ribojama dirbtinai, nes taip išlaikomos aukštos deficitinių prekių kainos, nes kitu atveju rinka produktui parduoti pelningai yra baigtinė.

Samdomi darbininkai irgi riboja gamybą iki minimumo, kad išlaikytų darbo įkainius kuo aukštesnius.

Ir vartojimas yra žiauriausiai apribotas to, kad ne visi turi galimybes įsigyti.

Mūsų miestuose – minios žmonių, kuriems trūksta visko, kas būtina ar pakankama, kad išgyventum, nes jie negali sau leisti to nesipirkti. Net ponas Nevilis Čemberlenas, Torių Sveikatos apsaugos ministras, pripažino, kad šios sąlyginai turtingos šalies didžiulė dalis žmonių pas mus gyvena tokiomis sąlygomis, kurios vargiai vadintinos žmoniškomis.

Ištisos tautos skęsta nepritekliuje, kur vargšai miršta iš bado ir net viduriniajai klasei bei profesionalams tenka badauti, nes tų tautų valiutos kursą numušė kapitalo apytakos svyravimai.

Kapitalizme nerasi jokios vilties, kad šitas skurdo viešpatavimas pasibaigtų.

Milijonai vyrų ir moterų, įsisavinusių gamybos ir transportavimo amatus, neturi darbo, o fabrikai stovi dyki arba veikia ne visu pajėgumu, nors žemės dirvonuoja, o parduotuvėse ir sandėliuose pilna gėrybių, kurios neturi pakankamai pirkėjų.

Didžioji dalis populiacijos nedalyvauja gamybinėje veikloje. Didžioji dalis – ne gamintojai. Jie dirba prie supirkimų, pardavimų ir reklamavimo tų prekių, kurias gamina mažoji populiacijos dalis. Didelė dalis žmonių, dirbančių ne gamintojais, administruoja draudimo sutartis, pensijas, paramą ir labdarą pagal Vargšų Įstatymą bedarbiams ir tiems, kurių atlyginimo nepakanka jiems išsilaikyti. Pastebima mažuma gyvena iš rentos arba didvidentų už gamintojų darbą. Į šią mažumą įeina ir tie, kurių neužsidirbtos pajamos yra tik pakankamos jiems patiems išsilaikyti, bet įeina ir labai turtingi žmonės, kurie laiko šimtus žmonių nusamdytus ne kokią naudą nešti, o vien tik jų laukti. Ir jie monopolizuoja tūkstančius akrų žemės vien savo smagumui, ir kartais jie suvartoja nenormalų kiekį rankų darbo gėrybių, kad patenkintų savo nepasotinamą troškimą visiškai dirbtiniems malonumams ir ekstravagantiškiems pasilinksminimams.

Tokia yra privačios nuosavybės sistema.

Mes norime ją pakeist socializmu.

Socializme liaudis, gamybos ir transportavimo priemonės nebebus privati nuosvybė, o priklausys visiems žmonėms. Nebeturėsi įsigyti arba paveldėti, kad būtum vienas iš šios žemės ir jos gėrybių bendrasavininkų, ir paveldo, sukurto kolektyvinio darbo. Vienintelė sąlyga bus gyvenimas šioje planetoje. Socializme niekas nepraras paveldėjimo teisės, niekas negalės prarasti savo kolektyvinės nuosavybės dalies.

Ta dalis – tai ne tiek ir tiek pėdų žemės, tiek ir tiek maisto, tiek ir tiek gaminių arba pinigų, kuriais pirktum, parduotum, paleistum į rinką. Dalis, kurią turės Socialistinės Visuomenės narys – tai teisė ir galimybė, kad bendrieji ištekliai perteklingai patenkintų tavo poreikius, teisė būti aptarnautam viešosios rūpybos ir teisė pačiam prisidėti prie visuomeninės gamybos – lygiam tarp lygių.

Socializme gamybos tikslas bus vartojimas, o ne pelnas. Visuomenė nustatys, kiek pagal liaudies poreikį turėtų būti maisto, drabužių, būsto, transporto, švietimo įstaigų, knygų, paveikslų, muzikos, teatrų, gėlių, skulptūrų, bevielio telegrafo (primename, kad straipsnis parašytas 1923 m. – Marksistai.lt) – bet ko, ko tik žmonėms norisi. Maistas, drabužiai, būstas, transportas, sveikatos apsauga – šie dalykai pirmiausia. Reikia pajungti visas pastangas, kad būtų parūpinti šie dalykai. Kiekvienas jaus pareigą įdėti įnašą į šitų dalykų užtikrinimą. Tada eilė apdailai ir pramogoms – nestokojanti, kultūringa, laisvalaikio turinti liaudis kurs meninę ir mokslinę produkciją, gamins ją savo džiaugsmui – ir spontaniškai! Didžiulė daugybė žmonių turės ir galimybę ir noro tapyti bei kaldinti skultūras, ir siuvinėti, ir vaidinti, ir kurti muziką.

Jie papuoš savo būstus meno kūriniais, jie juos duos laisvai visiems, kas tik parodys susižavėjimą jais.

Kai kas nors parašys knygą, tas faktas bus paviešintas, idant kiekvienas norintis ją ar perskaityti, ar pasilaikyti, galėtų informuoti apie tai spaustuvininkus, jog būtų pagaminta pakankamai egzempliorių kiekvienam norinčiam. Tas pats galioja muzikiniam kūriniui arba skulptūrai.

Ir taip su visais gyvenimui reikalingais dalykais. Kiekvienas asmuo, kiekvieni namai informuos tam tikslui sukurtą agentūrą apie tai, kiek jiems reikia pieno, duonos, visokio maisto, bei apavo ir drabužių. Labai greitai bus užtikrintas vidutinis vartojimas visko, ko nuolat reikia. Vartojimas bus didesnis, nei dabar, o štai gamyba labai padidės: visi, kas šiandien bedarbiai, arba kieno darbas alinantis ir nenaudingas, nes tarnauja privačios nuosavybės ir komercijos sistemai, tada turės dalį tikrąja prasme produktyviame darbe. Visos pastangos bus sutelktos į liaudies poreikių patenkinimą.

Kaip bus organizuojama gamyba?

Kiekvieną gamybos šaką organizuos tie, kurie joje dirba. Įvairios gamybos šakos bus koordinuojamos, siekiant užtikrinti žaliavos tiekimą ir galutinio produkto paskirstymą.

Kadangi gamybos paskirtis bus vartojimas, o ne pelnas, žmonės bus aprūpinami laisvai pagal pareikalavimą. Nebus jokių pirkimų ir pardavimų, nebus pinigų, jokio barterio arba mainymosi prekėmis.

Sylvia Pankhurst
1923 m. liepos 28 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *