Teodoras Adornas. „Nihilizmas“

Straipsnyje pateikiamos T. Adorno mintys apie nihilizmą ir metafiziką, aprašytos jo knygoje „Negatyvioji dialektika“, kurioje jis kritikuoja Kanto, Hegelio bei Heideggerio metafiziką.

Theodor W. Adorno (1903 – 1969) – vokiečių filosofas ir sociologas, muzikologas ir kompozitorius. Neomarksistų Frankfurto mokyklos narys. Kritinės teorijos atstovas.Oponavo tiek Martino Heideggerio egzitencinei filosofijai (pats Heideggeris ją laikė fenomenologija), tiek K. Popperio mokslo filosofijai bei pozityvizmui. Adrono moksliniai tyrimai pasižymėjo tarpdisciplininio žinojimo naudojimu bei savita metodologine sistema.
 – Marksistai.lt

Ištrauka iš knygos „Negatyvioji dialektika“

Sekuliarizuotu pavidalu metafizinės kategorijos egzistuoja tame, kas vulgariai pakylėtame polėkyje vadinama klausimu apie gyvenimo prasmę. Pasaulėžiūrą primenantis žodžio skambesys – tai nuosprendis pačiam žodžiui. Praktiškai neišvengiama, kad prie klausimo iškart prijungiamas ir atsakymas: prasmė yra ta prasme, kurią turi omenyje klausimą užduodantysis. Panašiai samprotauja ir marksizmas, pakylėtas iki oficialaus credo, bei vėlyvasis Lukačas. Prasmės sąvoka turi savyje objektyvumą, visiems žmonėms anapusinį; sukuriama prasmė tėra fikcija, – ir ji dviguba fikcija, kai pateikiama kolektyvinio subjekto ir meluoja, kad tai, kas pateikiama, turi patvirtinti ir pagrįsti. Metafizika kalba apie subjektyvųjį pradą, tačiau ir šiuo atveju neleistina painioti metafiziką ir subjektyviąją refleksiją. Subjektai randasi savyje, savo „konstitucijoje“; metafizikos priedermė yra aiškinti, kaip toli yra leistina subjektams išeiti iš savo ribų. Filosofemos, kurios išsilaisvina iš tos problematikos, diskvalifikuoja save kaip sutikimas ir nusiraminimas. Veikla to, kas vienaip ar kitaip susiję su tais rėžiais, apibūdina praėjusius dešimtmečius; toks filosofas kiša nosį ten ir ten, sudarinėja suokalbius su biurokratija, kurių pagrindas yra prasmė. Laisvai įkvepiantis kiekvienąkart, kai gyvenime aptinkama kas nors primenančio apie gyvenimą, ne vien tik apie procesą, paleistą vardan gamybos ir vartojimo (Karlo Krauso formuluotė), tiesiogiai ir aistringai mato ir skaito tame gyvenimiškame prade transcendencijos dabartį (šiandieną).

Spekuliatyviojo idealizmo nuopuolis iki klausimo apie prasmę lygio prakeikia (ir tas prakeiksmas turi grįžtamąją galią) tą, kas iš savo pozicijos aukštumų, kad ir kiek kitokiais žodžiais, deklaruoja tą prasmę: dvasia yra absoliutas, neišsilaisvinantis nuo savo ištakų, tūnantis netobulame ir nepakankamame savo savastyje objekte; dvasia neriboja subjekto poreikių turėti panašumą į save. Tai ideologijos pro-fenomenas. Pats klausimo totalumas sukuria magiškus kerus; tačiau tasai užkeikimas, nepaisant viso jo prisitaikėliško antūražo, yra niekas prieš tikrąjį blogį. Jei nusivylęs, esantis ties savižudybės slenksčiu žmogus klausia savo gerojo patarėjo ir guodėjo apie gyvenimo prasmę, vargu ar bejėgis, negalintis padėti pagalbininkas atsakys, kame ta prasmė. Bet kuri jo pastanga kažką pasakyti apie Prasmę sukels tai, kas paneigia pačią prasmę; mat prasmė egzistuoja kaip consensus omnium aidas, o sentencijos apie svarbiausius dalykus reikalingos taip, kaip imperatoriui – kareiviai. Gyvenimas, jei turi prasmę, neišreiškiamas klausimu apie tą prasmę; prasmė išsisuka nuo klausimo, sprunka nuo jo.

Abstraktus nihilizmas, atvirkščiai, turėtų netekti kalbos dovanos, jei jam užduotų kontrklausimą: o vardan ko egzistuoji tu? Nes pasiekti visumą, suskaičiuoti gyvenimo netto ir pelną, ir yra mirtis, kuria stengiasi išvengti vadinamojo klausimo apie gyvenimo prasmę; Tai nutinka ir tada, kai nihilizmas leidžia sau pasipuikuoti prasme, kurią savyje turi mirtis. Visa, kas nesivaržant gali pretenduoti į tai, kas būtų vadinama prasme, egzistuoja atvirai, o ne uždarai, savyje užsidariusiame; tezė „gyvenimas neturi valdžios“ savyje turi ir pozityvų pradą, pajuoką; klaidingas pats tezės išsakymo dalykas; toji tezė gali būti teisinga tik kaip apsvarstymo-tezės paneigimas, apsvarstymo-patikinimo. Šopenhauerio noras sutapatinti pasaulio esmę su akla valia, kurią jis humanizmo aspektu ima kaip absoliutų neigiamą pradą, jau neatitinka paties suvokimo lygio; bet kuriuo atveju pretenzija totaliam sąlygotumui yra analogiška pretenzijai į pozityvumą, perteiktą idealistų, Šopenhauerio amžininkų, kurių jis taip nemėgo. Tikrose religijose atsiranda demoniškoji baimė; kažką priimtiniau siūlo epikūrizmas, pasakodamas apie dievus, nepriklausomai apmąstančius [pasaulį].

Šopenhauerio iracionalizme monoteizmas, kurį jis užsipuola Švietimo epochos dvasia, turi ir savo tikrąjį pradą. Šopenhauerio metafizika regresuoja į tą jos fazę, kai žodžio dvasia dar snaudžia nebylių apsuptyje. Jis iškreipia, falsifikuoja motyvaciją laisvei, kurią, tikėtina, žmonės kartais prisimena ir būdami visiškai nelaisvi. Šopenhaueris mato, kad pagrindą sudaro individualizacijos regimybė; jis regimybę priima kaip priežastį, tačiau jo nuorodos į laisvę ketvirtoje knygoje, valios gyventi neigimas yra tokia pat regimybe; argu, ar efemeriškai individualizuotas [subjektas] gali nusimesti savo negatyviojo absoliuto prakeiksmą, valią kaip daiktą savyje, kurie vis dar turi valdžią jam, nepasinaudojęs saviapgaule; saviapgaulė reiškia, kad subjektas išvengė valios metafizikos spąstų.

Determinizmas lygiai taip pat mistinis, kaip ir totalumas Hėgelio logikoje. Šopenhaueris buvo idealistas malgre lui tete, jis aukštino prakeiksmą. Tetemu yra totum. Sąmonė neturi teisės suabejoti [šio pasaulio] pilkumu, ji nekultivuoja sąvokos apie kitas spalvas, nors jų išsklaidytas atspindys blykčioja ir negatyviojoje visumoje. Tasai atspindys, tas pėdsakas atsklinda iš praeities; tai viltis, išauganti iš jo atspindžio, iš tai, kas turėjo žūti arba buvo pasmerkta žūčiai; toks aiškinimas galėjo būti baigiamąja fraze Benjamino tekste apie sielų giminingumą, ji artima frazei „viltis duodama mums dėl tų, kurie neturi vilties“. Pagunda, vienok, tame, kad norima ieškoti prasmės ne pačiame gyvenime, o jos įvykusiose akimirkose. Jos kompensuoja asmeniniame egzistavime, , jo nepakantumą viskam, kas išorėje.

Iš Prusto tekstų sklinda su niekuo nepalyginama prievarta: Prustas, kaip niekas kitas, susigundė besąlyginiu laimės reikalavimu; jis panoro išsivaduoti iš savojo aš, nenorėjo žvalgytis, laikytis jo. Tačiau pačiame romane prasiskverbia tai, kas nepasiduoda pagundai; net tasai pilnumas, pasiekiamas dėka prisiminimo apie išsaugotą akimirką, nėra laimė. Prustas buvo nepaprastai priartėjęs prie Bergsono patirties erdvės; tasai įsivaizdavimą apie gyvenimo jautrumą jo konkretybei pakėlė iki teorijos lygio. Tačiau Prustas – įpėdinis prancūziškojo romano, atidengusio iliuziją, aštriai kritikuoja Bergsono pažiūras. Pokalbiai apie gyvenimo pilnatvę, jos lucus a non lucendo,virsta pasitikėjimu ir savigarba, nes atitraukti nuo mirties. Jei mirtis yra nenuginčijama ir negali būti atšaukta, tai teigimas kažkokio fragmentiškos savo įžvalga, tegu net ir genialios patirties ir [gyvenimo] prasmės pažinimu, to, kaip jis atsiranda, yra ideologinis [tvirtinimas]. Viename pagrindinių savo romano epizodų, Bergoto mirties scenoje, Prustas priešingai visoms gyvenimo filosofijos nuostatoms, nesislėpdamas už pozityviųjų religijų, padarė, kad viltis apie prisikėlimą įsikūnytų išsireiškimuose, svarstymuose, kurie buvo rasti tamsoje – Prustas jų ieškojo apčiuopomis. Gyvenimo pilnatvės idėja, netgi tos pilnatvės, kurią aukština socialinės doktrinos ir žmogaus koncepcija, nėra utopija, nors būtent tokia jos save ir falsifikuoja; mat gyvenimo pilnatvė neatskiriama nuo troškulio, troškimo [gyventi], nuo to, kas jaunimo žargonu vadinama „išgyventi“; nuo reikalavimo, kurį savyje turi prievartos ir eksploatacijos aktas. Jei viltis egzistuoja, o siekiai ir troškimai joje neribojami, nelokalizuoti, viltis vėl įtraukiama į prakeiktą „tapataus tapačiu“ pakeitimo ratą, beviltiškumo sąryšį. Gyvenime nėra pilnatvės, jei jos niekas nepagiria savąja jėga, nepademonstruoja jos. Teologija teisi kovodama su tais, kurie tiki gyvenimu šiapus; jos teisumas yra negatyvus, ji sąlygojama sąmonės – nėra nieko, o kas yra, niekinga. Pernelyg daug tiesos Jeremijo pasisakymą apie gyvenimą šiapus, Dasein. Tų svarstymų nereikia tikrinti iš jų vidinių sąlygotumų pusės, iš to, kad žmonės gali priimti kitas prasmes; jį reikia išbandyti, nusišalinant nuo vienintelės prielaidos, – neigiamas principas, kurias atsako ir neigia. Su tuo principu, tikriausiai, išnyksta ir visas atlikimo ir priskyrimo ciklas; taip glaudžiai persipynę metafizika ir gyvenimo konstrukcijos.

Su panašiais žodžiais apie tuštumą ir beprasmybė ir asocijuojasi nihilizmo terminas. Nyčė adaptavo išsireiškimą, kurį filosofine prasme pirmąkart panaudojo Jakobis, paėmęs jį, matyt, iš pranešimų laikraščiuose apie rusų teroristų išpuolius. Nyčė šią sąvoką naudoja su ironijos atspalviu (o mūsų ausys kiek apykurtės, kad ją išgirstų); jo tikslas – paneigti antitezę to, kas suvokiama žodžiu nihilizmas suokalbių praktikoje; Nyčei nihilizmas reiškai visa, kas priešinga krikščionybei, suprastai kaip institucija, neigianti valią gyventi. Po šios išvados filosofija jau negalėjo atsisakyti šio termino. Kaip atsvarą Nyčei, ji permąstė ir nukreipė nihilizmo sąvoką konformizmo vaga; ji virto invariantu sampratos apie būseną, kuri arba vertinama bei smerkiama kaip niekas, arba pati pateikia supratimą apie save, kaip apie nieką. Kas būdinga mintyti nihilizmą kaip blogį bet kokiomis aplinkybėmis, tai, kad nihilistinė būsena tarsi laukia tam tikros prasmės injekcijos; ir, tuo tarpu, neatsižvelgiama, ar pagrįsta kritika visa, kas laikoma neigiamu nihilizme, arba, atvirkščiai, nepagrįsta. Pašnekesiai apie nihilizmą, nesvarbu, kad jie nieko neįpareigoja, primena siundymą. Pasirodo, kad nulaužta daržo baidyklė, kurią kadaise patys pastatėme. Teiginys „viskas yra niekas“ yra toks pats tuščias, kaip „būtis“, su kuriuo jis tapatinamas hėgeliškame sąvokos vystymosi procese; kalba ne apie tai, kad įtvirtintume abiejų aspektų tapatumą, o apie tai, kad vėl ir vėl, slepiantis už abstraktaus niekio, nihilizmu teigti apibrėžtumą ir čia, ir ten. Jau savo apibrėžtumo galia toksai teigimas jau, tikriausiai, yra daugiau nei tiesiog niekas. Mat mintis apie tai, kad žmonės trokšta niekio, siekia jo (kaip tai mus tikina Nyčė), bet kuriai atskirai valiai atrodo pašiepimu, akibrokštu. Tačiau tokia samprata praktiškai nekinta, ji išlieka, tikriausiai, net ir tada, kai organizuotai visuomenei vis tik pavyksta paversti žemę buveine, netinkama gyvenimui, arba tiesiog susprogdinti mūsų planetą. Tikėti nieku – pamąstyti apie tai gerokai sunkiau, nei save laikyti niekio valdžioje; tai, kas suprantama žodžiu tikėjimas (nesvarbu, legitimiai ar nelegitimiai), savąja reikšme nėra niekas. Tikėjimas nieku, matyt, būtų tokiu pat prėsku patiekalu, kaip tikėjimas būtimi – iššūkiu dvasios, pasitenkinančios, kad gali atskirti apgaulę ir „pakištą kiaulę“. Nihilizmo nuginklavimas – vėl šiandien pradedama akcija neturinti tos mistikos, kuri atsikleidžia nieke kaip vienetiniame nihil privatum,tame niekyje, kuris čia ir dabar neigiamas ir kuriame savo nusiraminimą randa dialektika, įaudrinta paties žodžio niekas; todėl pradžioje reikia, naudojantis visuotine neapykanta žodžiui, aiškiai nesiderinančiu su visuotiniu padūkimu ir linksmybėmis, paprasčiausiai morališkai apšmeižti nihilizmą; būtent nihilizmas atsisako perteikti europinį pozityvizmo palikimą ir suteikti bent kokią prasmę visai būčiai. Plepalai apie pasaulinį nihilizmą, apie tai, kad niekas ir yra tai, už ko galima pagriebti ir laikytis, tėra tik šūksnis apie būtinybę įveikti jį, profesionaliai likviduoti susijusiose kalbos srityse. Nubrėžiama perspektyva, o ne pati būsena, kurioje visiškai būtų galima išsilaikyti, įsikibus į nieką; priežastis – tokia būsena, matyt, daugiau dera su žmogaus verte – verte visko, kas palaiko mintį apie tai, kad, galų gale, reikia veikti ir elgtis savarankiškai, kaip to veltui reikalauja filosofija (reikalauja, sutrukdytų žmogui tiesiog kvėptelėti laisvės oro).

Likvidacija, net kai kalbama apie nihilizmo likvidaciją, apimant ir Nyčės nihilizmą (įveikimui to, kad Nyčė mintijo visai kitaip, tačiau, vis tik, tapo visų reikalingų fašizmui žodžių pateikėju), yra kažkas šlykštesnio, nei visa, ką reikia įveikti ir likviduoti. Viduramžių nihil privatum, įžvelgęs niekio kaip neigimo sąvokoje ne tik semantinį paneigimo automatizmą, o kažką, turi prieš paviršutinį [nihilizmo] įveikimą pranašumus, sulyginamus su turinčiais nirvanos vaizdinį, niekio kaip kažko vaizdinį. Klausimus užduoda tie, kuriems abejonė nėra tik terminas, fiksuojantis abejonės būseną – o ar ne geriau būtų, jei neegzistuotų niekas, išskyrus niekį. Tačiau taip galima pasiekti tik atsisakymą atsakyti į pagrindinį klausimą. Žmogui koncentracijos stovykloje, sprendžiant pagal iš ten ištrūkusiųjų vertinimus, geriau būtų buvę visai negimti, nei gyventi. Nepaisant tokių vertinimų, niekio idealas išgaruoja, kai tik išvysti, kaip sužvilga kieno nors akys, kaip vizgina uodegą šuo, kuriam numetė skanėstą, tačiau iškart tai užsimiršta. Mąstantis apie tiesą žmogus į klausimą „ar tu nihilistas?’ turi teisę atsakyti: tikriausiai aš per blogas nihilistas, todėl, kad neužsidegęs ir abejingas. Simpatija kančiai pernelyg niekinga, pernelyg maža. Niekyje abstrakcija pasiekia savo kulminaciją, o abstraktusis ir yra ydingas.

Beketas sureagavo į koncentracijos stovyklą neminėdamas jos (tarsi egzistuotų draudimas šiam vaizdiniu); sureagavo taip, tarsi sprendimas dar nepriimtas. Buvimas ir yra koncentracijos stovykla. Kartą jis kalbėjo apie mirties bausmę, kuri lydi visą gyvenimą. Daugiau nėra nieko – štai paskutinė miglota viltis. Tačiau Beketas ir ją atmeta. Iš nenuoseklumo plyšio, kaip jis pastebimas pas Beketą, tarp kito, išauga pasaulio, kuris kaip niekis yra kažkas, vaizdinys; tas vaizdinys ir apibūdina kūrybą. Tame, kas stoikiškai tęsia daryti ir elgtis būtent taip, skamba nebyli neviltis, tai riksmas apie tai, kad viskas turėtų būti kitaip. Tokio nihilizmo pasekme yra tai, kas pateikiama sutapatinimui su nieku. Šiam nihilizmui pasaulis kaip tvarinys, gnostinės tradicijos prasme sutvertasis pasaulis, yra radikalusis blogis; o pasaulio neigimas – kito, nebūtiškojo pasaulio galimybė. Kol pasaulis egzistuoja toks, koks yra, visi susitaikymo, pasaulio, kuriame klesti ramybė, vaizdiniai ir vaizdai primena mirties vaizdinį ir vaizdą. Minimalus skirtumas tarp nieko ir to kažko, kuris pasiekė ramybės būseną, galbūt, leidžia ieškoti išsigelbėjimo slepiantis viltyje – niekieno žemėje, esančioje tarp būties ir nieko riboženklių. Toje sferoje, vilties sferoje, būtina sąmonė, laisva nuo aspektų, būdingų sąmonei, orientuotai į likvidaciją-įveikimą; vilties sąmonei nepavaldi jos alternatyva. Nihilistai – tie, kurie priešpastatė nihilizmą savo pozityvumui, išdžiovinančiam visa, kas gyva; tuo teigiamu [poelgiu] jie ir prisiekia ištikimybę sau patiems bei bet kuriai egzistuojančiai bendrybei, tame tarpe – ir pačiam sunaikinimo principui.

Teodoras Adornas

Šaltinis: http://www.spauda.lt/plato/adorno.htm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *