Viktoras Šapinovas. „Didysis šuolis ir liaudies komunos“

Straipsnio autorius – rusų protarybinių pažiūrų marksistas Viktoras Šapinovas. Nors straipsnyje esama ne vienas ir ne du ginčytini autoriaus teiginiai, tačiau straipsnis įdomus dėl alternatyvaus požiūrio į pirmojo Kinijos vadovo – pirmininko Mao Dzeduno vykdytą politiką. Autorius paneigia buržuazinių istorikų sutartinai skleidžiamą propagandą apie „neaišku nei iš kur, nei kodėl sugalvotą Mao nevykusią „didžiojo šuolio“ programą. Šapinovas, pateikdamas konkrečius skaičius, įrodo, kad prie šios programos buvo tendencingai judama: po KKP pergalės pilietiniame kare ir atėjimo į valdžią tiesiog neįtikėtinas Kinijos ekonomikos vystymasis nustebino net didžiausius entuziastus. Autorius stengiasi perteikti nuostabiai pakilias Kinijos liaudies ir valdžios nuotaikas tais metais, kai valstybės ekonomika į priekį ne žingsniavo, o šuoliavo, ir visiems atrodė, kad įmanoma dar daugiau. – Marksistai.lt

Didysis šuolis

„Mes privalome sutriuškinti nusistovėjusias normas, maksimaliai panaudoti priešakinę techniką ir per trumpą laikotarpį paversti mūsų šalį galinga šiuolaikine socialistine valstybe. Ši idėja pagrįsta tuo, kad mes tai vadiname didžiuoju šuoliu.“ – Mao Dzedunas

Didysis šuolis, žinoma, nebuvo keista, neaišku iš kur atsiradusi „voliuntaristo“ Mao idėja. Perėjimas prie jo buvo pagrįstais dviem svarbiausiais faktais. Pirmas faktas — socializmo istorija TSRS , o būtent pagreitėjęs pramonės vystymasis Tarybų Sąjungoje per pirmuosius penkmečius. Pavyzdžiui,  nuo 1928 m. iki 1932 m. mašinų gamybos produkcija ir metalo apdirbimas padidėjo 4 kartus, o lyginant su 1913 m. — septynis kartus. Antras faktas — pagreitėjęs Kinijos vystymasis po socialistinių metodų įdiegimo į ekonomiką. Pavyzdžiui, plieno gavyba Kinijos Liaudies Respublikoje nuo 1952 m. iki 1957 m. išaugo nuo 1 mln. tonų iki 5,2 mln. tonų, kuomet kaimyninėje Indijoje plieno gavyba pakilo tik nuo 1,6 mln. iki 1,7 mln. tonų.

Raidos tempų pagreitėjimas sukėlė didelį darbininkų ir valstiečių entuziazmą. Rezultatai pranoko lūkesčius. „Rytietiškas ligonis“ — taip ilgą laiką Kinija buvo vadinama Europoje — labai greitai pasveiko ir atsistojo ant kojų. Nuo 1954 m. iki 1957 m. gamybos augimas sudarė 12% per metus. Tačiau buvo manoma, kad galima pasiekti kur kas didesnių vystymosi tempų.

Vienas iš tarybinio žurnalisto Jakovlevo Kinijos pašnekovų taip apibūdino to laikotarpio nuotaikas: „Aš <…> šiandien ryte girdėjau, kaip darbininkai kalba: „Mūsų gamykloje direktorius konservatorius. O mes galime padaryti viską – netgi tai, ką sapnuose tegalima pamatyti.“ Taip ekonomikos vystymosi planai, numatyti Kinijos Komunistų Partijos VIII-ajame suvažiavime, pasirodė konservatyvūs ne tik partijos vadovybės kairiųjų grupei, bet ir darbininkų daugumai.

Dešinieji Kinijos KP elementai priešinosi naujam kursui, iškeldami „aklo bėgimo į priekį“ lozungą, bet šis lozungas nesulaukė masių palaikymo. Laikraščio „Ženmin žibao“ redakcijos straipsnyje buvo pasmerkti „užsikrėtę dešiniųjų konservatyvumu, savo lėtumu primenantys sraigę. Jie nesupranta, kad po žemės ūkio kolektyvizacijos yra sąlygos ir būtinybė atlikti didelį šuolį gamyboje.“ Mao Dzedunas taip pat pasmerkė kovą su „aklu bėgimu į priekį“: „Kai tik mes pradėsime šią kovą, mes nuslopinsime žmonių entuziazmą. O jei 600 mln. žmonių neteks entuziazmo, tai reikalai pasisuks priešinga kryptimi.“

Reikia pažymėti, kad tuo metu dešiniųjų priešinimasis didžiojo šuolio kursui nebuvo aktyviai palaikomas tokių įtakingų Kinijos vyriausybėje grupių, kaip Liu Šaoci ir Den Xiapingo.

VIII-ojo Kinijos KP suvažiavimo1958 m. gegužės mėn. antrosios sesijos atidarymas Pekine parodė, kad visos Kinijos vyriausybės grupuotės, reikalaujant masėms, buvo priverstos priimti kairiąją Mao Dzeduno poziciją. Labai reikšmingi buvo „kovos su buržuaziniais dešiniaisiais“ kampanija ir darbininkų bei valstiečių darbinis entuziazmas. Liu Šaoci, kuris antroje suvažiavimo sesijoje pristatė pranešimą, faktiškai paneigė asmeninius tvirtinimus apie lėtų vystymosi tempų prioritetą: „…Kinijos ekonominio vystymosi tempai bus ne lėti, o tikriausiai gana aukšti, Kinija sužydės – čia tik dienų klausimas.“ Jo pranešime pažymėta: „Karlas Marksas numatė, kad proletarinė revoliucija lems mūsų žengimą į didįjį periodą, kai dienos progresas bus lygus 20-ies metų progresui.“

Galbūt svarbesnė kairiojo partijos sparno pergalė buvo šio teiginio įtraukimas į pranešimą: „Per visą pereinamąjį laikotarpį, t. y. iki socialistinės santvarkos sukūrimo, kova tarp proletariato ir buržuazijos, kova tarp dviejų kelių – socialistinio ir kapitalistinio – visada bus pagrindiniu prieštaravimu šalies viduje.“ Esant aplinkybei, kad TSRS jau paskelbta „visos liaudies valstybe“, išgyvenusia klasių kovą ir socialinius prieštaravimus, TSKP — „visos liaudies partija“.

Didžiojo šuolio esmė yra ta, kad rimtą Kinijos gamybos priemonių atsilikimą komunistai pasistengė kompensuoti darbininkų masių entuziazmu. Daugeliu atvejų šis spėjimas pasirodė pagrįstas. Bendrojo pramonės produkto kilimas Kinijoje nuo 1958 m. iki 1960 m. 2,3 karto – nuo 70,2 iki 163,7 mlrd. juanių, sunkiosios pramonės produkcijos apimtis pakilo 3,4 karto – nuo 31,7 iki 109 mlrd. juanių. Remiantis prancūzų ekonomisto Žano Deleno duomenis, „metinis gamybos augimas sudarė 31% 1958 m., 26% 1959 m. ir 4% 1960 m., t. y. vidutinis augimas sudarė 20% per tris didžiojo šuolio metus.“

Taigi didysis šuolis lėmė neblogą ekonominį augimą, tačiau neilgam laikotarpiui.

Pagrindinė didžiojo šuolio pabaigos priežastis ne „Mao Dzeduno avantiūros krachas“, kaip buvo rašoma TSRS ir kapitalistinėse šalyse. Nutraukti didįjį šuolį privertė „išorinės“ priežastys. Pirma, 1959-1961 m. Stichinės nelaimės – pačios didžiausios Kinijoje per visą XX a. – sukėlė milžinišką nederlių, kas įtakojo rimtą miestų aprūpinimo žemės ūkio produkcija sumažinimo.  Maksimaliai išgyventi iš „žmogiškojo faktoriaus“ tapo neįmanoma. Antra, Kinijos ekonominkos „silpnosios vietos“, kurios pristabdė ekonomikos vystymąsį. Pagrindinė „silpna“ vieta buvo transportas, absoliučiai neparuoštas aprūpinimui esant spartiems pramonės vystymosi tempams.

Bet galbūt pagrindinė didžiojo šuolio žlugimo ir gana ilgos stagnacijos priežastis buvo 1961-1966 m. Chruščiovo tarybinių specialistų atšaukimas. Kinija tuo laikotarpiu neturėjo pakankamo kiekio paruoštų kadrų tam, kad pratęstų numatytų pramonės projektų realizaciją be tarybinių inžinierių pagalbos. Dauguma projektų, pradėtų padedant tarybiniams specialistams, taip ir tapo nerealizuoti. Tai atnešė Kinijos ekonomikai gigantišką nuostolį ir paliko neišdildomą pėdsaką TSRS-Kinijos santykiuose, ekonominio bendradarbiavimo nutraukimas šokiravo kinus. Kaip rašė ilgą laiką Kinijoje gyvenęs Ž. Delenas, „kinai vis tik nesitikėjo, kad broliška socialistinė valstybė taip nelauktai juos paliks. Jie negalėjo patikėti, kad lenktyniavimas tarp valstybių laimės prieš idėjinį solidarumą ir proletarinį internacionalizmą.“

Liaudies komunos

„Liaudies komuna apibūdinama didelėmis apimtimis ir visuomeniškumu. Joje sujungta gamyba ir administracija, gerinamas maitinimas per visuomenines valgyklas, likviduojami asmeniniai ūkiai. Vištos, antys, medžiai prie namų kol kas lieka valstiečių nuosavybė. Ateityje ir tai bus suvisuomeninta.“ – Mao Dzedunas

Liaudies komunos buvo pradėtos kurti 1958 m. rugpjūčio mėnesį išplėstiniame Kinijos Komunistų Partijos CK politbiuro posėdyje Beidaihe.

Liaudies komuna turėjo būti aukštesnė suvisuomeninimo pakopa kaime. Komunos nuosavybe tapo asmeniniai ūkiai ir gamybos priemonės, kurias turėjo valstiečiai. Kita liaudies komunos ypatybė buvo ta, kad į ją įsiliejo keli kaimo kooperatyvų ir komuna tapo pati sau pavaldžiu organu, turinčiu pilną valdžią ne tik ūkio, bet ir administracijos sferoje. Kelių žemės ūkio kooperatyvų sujungimas į komuną leido išlaisvinti būtinus darbo resursus sudėtingų drėkinimo darbų gamybai ir atvėrė žemės ūkio ir pramonės sujungimo perspektyvą. Sujungimas taip pat panaikino skirtumą tarp skurdžių ir turtingų žemės ūkio kooperatyvų ir naujųjų kooperatyvų turtas tapo bendra komunos nuosavybė.

Liaudies komunų kūrimo procese buvo nuspręsta pereiti nemokamo ir neriboto komunos narių aprūpinimo maisto produktais. Laikinose liaudies komunų įstatuose „Palydovas“ buvo parašyta: „…Bet kuris komunos narys, nepriklausomai nuo jo šeimos įdėtos darbo jėgos, nemokamai aprūpinamas grūdiniais produktais.“ Kaip pažymi į maoistinę praktiką kritiškai nusiteikęs prancūzų žurnalistas Žanas Emilis Vidalis, komunose kurias jis aplankė savo vizito į Kiniją metu, jų nariai nemokamai gaudavo „ne tik grūdus ir produktus, kurie buvo Kinijos maitinimosi šaltinis, bet ir drabužius. Plaukų kirpimo apmokėjimas, jungtuvių ar laidotuvių išlaidos taip pat buvo apmokamos komunos.“

Liaudies komunos stengėsi suvienyti žemės ūkį ir pramonę. Neišsivysčiusių gamybinių jėgų sąlygomis buvo organizuojamos „mažos naminės krosnys“, kurių dauguma lydė netinkamą pramonei blogos kokybės plieną. Didelė tokio plieno dalis buvo panaudota pačiose komunose: iš jo buvo gaminami plūgai, kauptukai ir t. t.

Remdamasis liaudies komunų politika, Mao Dzedunas ir jo šalininkai buvo kaltinami mėginimu įgyvendinti „karinį komunizmą“, tačiau Mao pasisakymas 1958 m. lapkričio mėn. Učenoje liudija ką kitą. Šioje kalboje Mao priminė tai, kad pasitarime Beidaihe buvo kalbama apie greitą Kinijos perėjimą į komunizmą. „Gerai, kad buvo dar aptartos 5 sąlygos.“ – pasakė Pirmininkas. – „1) Maksimalus produkcijos perteklius; 2) Aukšta komunistinė sąmonė ir moralė; 3) Aukšta kultūra ir platus jos paplitimas; 4) Trijų rūšių skirtumų likvidacija (t. y. skirtumas tarp miesto ir kaimo, tarp darbininkų ir valstiečių klasių, tarp protinio ir fizinio darbo – V. Š.) ir buržuazinės teisės liekanos sunaikinimas; 5) Laipsniškas visų valstybės funkcijų, išskyrus išorinių, atmirimas… Negalima per 20 metų likviduoti 3 skirtumų ir buržuazinės teisės liekanų.“ Čia mes matome, kad Mao vaizduoja grynai marksistinį judėjimo link komunistinės visuomenės supratimą, neturintį nieko bendro su kariniu komunizmu.

Bet kokia gi tada buvo daugkartinio persistengimo ir kairiojo avantiūrizmo pasirodymo pagrindinė priežastis tuo laikotarpiu, kai buvo kuriamos liaudies komunos ir iš dalies suvisuomenintos vištos, antys ir naminio plieno lydymas?

Be abejo, kad pagrindinė priežastis buvo „galvos apsvaigimas dėl sėkmės“. Kitaip nei Mao, didelis Kinijos KP narių, taip pat nepartinių darbininkų ir valstiečių sluoksnis 1958 m. nutarė, kad iki komunizmo teliko „ištiesti ranką“… Šis faktorius sukėlė atgarsį stichinio egalitarinio valstietiškojo komunizmo nuotaikų pakylėjime ir susiliejo vargingų valstiečių kovoje tarp žemės ūkio kooperatyų su turtingesniais.  Jeigu atsižvelgtume į tai, kad liaudies komunų įkūrimas įvyko tuo pat metu, kaip ir didžiojo šuolio pakilimas, tai taps aišku, kad gigantiška energija, entuziazmas, aukšti vystymosi tempai negalėjo nepastūmėti ne tik vadovų, bet ir ištisų klasių į avantiūrizmą. „Nuo 1958 m. rudenio komunų susikūrimo“ — kalbėjo Mao pasitarime 1959 m. vasarį Čenčžou — „prasidėjo asmeninės nuosavybės suvisuomeninimo epidemija“. Šią „epidemiją“ Mao įvertino kaip nukrypimą. Pasmerkdamas „epidemiją“, Pirmininkas kalbėjo, kad „perėjimas prie visiškos komunų nuosavybės, o nuo jos prie visaliaudinės nuosavybės“ galbūt galimas bus tiktai tada, kai „komunos įgys ekonominę galią“.

Kaip ten bebūtų, komunistiniai drabužiai pasirodė pernelyg dideli dėl Kinijos 1950-ųjų pabaigos kaimo. Pasisakydamas Džengdžou, Mao pažymėjo, kad „asmeninės nuosavybės epidemija“ atsiliepė tuo, kad „šimtai milijonų valstiečių kartu su savo grandimis pradėjo boikotuoti partinius komitetus“ ir „slėpti produkciją“. Visiems tapo akivaizdu, kad valstiečio, gyvenusio šimtus metų asmeninės nuosavybės sąlygomis, akimirksniu negalima priversti būti komunistu, suvisuomeninimą jis suvokia kaip ekspropriaciją ir pritaria tiktai toms reformoms, kurios pagerins jo materialinę padėtį. Neišvystytų Kinijos kaimo gamybinių jėgų sąlygomis pilnas suvisuomeninimas negalėjo pagerinti valstiečio materialinės padėties, o sukelti stichinių nelaimių nederliai atvedė prie to, kad lygiavertis padalinimas komunose daugeliui valstiečių tapo neteisybe.

Reikia atiduoti duoklę Kinijos KP vadovybei, kuri laiku likvidavo negatyvias „komunizacijos“ tendencijas. Jau 1959 m. vasarį, Mao žodžiais tariant, „buvo ištaisyti tokie nukrypimai, kaip „visuomeninės nuosavybės epidemija“, „lygiavos principas, neatlyginamas nuosavybės perdavimas bei paskolų panaikinimas ir t. t.“ Komunose buvo nustatytos 6-8  atlyginimų rūšys, priklausančios nuo darbo kiekybės ir kokybės. Apibendrinus galima pasakyti, kad po „kairiojo persistengimo“ paskirstymas buvo vykdomas pagal Markso iškeltus teiginius apie pirmosios komunizmo stadijos – socializmo – principą „kiekvienam pagal darbą“. Ne gana to, galbūt „kairysis persistengimas“ buvo netgi būtinas pereiti prie šio principo kaime, kur buvo būtina sulaužyti per amžius nusistovėjusią smulkiaburžuazinę nuosavybės psichologiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *