Vladimiras Morozovas. „Kas buvo Machno ir kieno pusę jis palaikė?“

Šiandien anarchistai Machno laiko tikruoju darbininkų ir valstiečių gynėju po 1917 m. revoliucijos Rusijoje. Šis mitas ignoruoja tikrąjį Machno armijos pobūdį ir sluoksnius, kuriuos ji atstovavo. Kadangi Machno rėmėsi ne dirbančiąja klase, o tam tikrais valstietijos sluoksniais, jis galų gale atsidūrė reakcijos pusėje. – Marxist.com

Straipsnis, parašytas International Marxist Tendency Rusijos sekcijos nario, yra apie įžymųjį Ukrainos anarchistą Nestorą Machno (1888-1934). Vladimiras Morozovas demaskuoja machnovizmą ir įrodo, jog iš tiesų Machno tik trumpą laiką atstovavo valstiečių klasę, o galiausiai tapo paprastu nusikaltėliu, nuo kurio nusisuko net dalis to meto idėjinių anarchistų – priešingai, nei teigia daugelis mūsų laikų anarchistų, laikančių Machno anarchistinio ir darbininkų judėjimo didvyriu.
 – Marksistai.lt

Anarchistai mėgsta bolševikams nuolat priešpriešinti valstiečio Machno pavyzdį. Anarchistai teigia, kad priešingai nei bolševikai, Machno buvo tikrasis darbininkų interesų  atstovas, anarchokomunizmo šalininkas, priešinęsis Lenino „partijos diktatūrai“. Tai kas gi buvo šis fenomenas, vadinamasis „machnovizmas“?

Machno armiją sudarė daugiausia valstiečiai. Ir šis faktas tiesiogiai atsispindėjo jo būdą. Šis judėjimas rėmėsi smulkiaisiais buržua valstiečiais, ir tai pasireiškė labai nestabilaus pobūdžio politinėje linijoje – ji galėjo lygiai taip pat lengvai būti nukreipta revoliuciniu keliu, kaip ir kontrrevoliuciniu. Tai visiškai atsiskleidė Rusijos pilietinio karo metu. Valstiečiai pereidavo tai į raudonųjų, tai į baltųjų pusę, tai vėl grįždavo atgal – priklausomai nuo aplinkybių.

Tuo metu Ukrainą buvo okupavusi vokiečių armija, todėl Machno sukilėlių pajėgos kovėsi prieš įsibrovėlius Ukrainoje ir jų marionetes, kurios sistemingai vykdė Ukrainos valstiečių skurdinimo politiką. Kai vokiečių pajėgos buvo išvytos, pagrindiniu priešu tapo baltųjų generolas Denikinas, kuris siekė žemes grąžinti žemvaldžiams. Šiuo ypatingu metu Machno turėjo stipriausią armiją Ukrainoje ir puikiai kovojo su baltaisiais.

Jo stiprybė daugiausia buvo pagrįsta tuo, kad valstiečiai, suinteresuoti savo nuosavybės gynimu, turėjo bendrą priešą – Denikiną. Tuo metu tris ketvirtadalius Machno armijos kareivių sudarė neturtingi valstiečiai. Tokioje situacijoje Machno neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik kovoti vienoje pusėje su Raudonąja Armija, nes tik tokiu būdu jis galėjo išlaikyti savo įtaką tarp Ukrainos valstiečių.

Tačiau padėtis pasikeitė sumušus Denikino pajėgas. Kai buvo pašalinta žemvaldžių sugrįžimo grėsmė, išryškėjo klasiniai skilimai. Tarp buožių (turtingųjų valstiečių) ir neturtingų valstiečių ėmė ryškėti prieštaravimai, peraugę į konfrontacijas kaimuose. Dėl to trečiojo dešimtmečio pradžioje Machno armija ėmė staigiai prarasdinėti paramą. Netrukus ji tapo buožių armija.

Visų pirma, buožės buvo suinteresuotos laisva grūdų rinka. Todėl dabar jie pagrindiniu savo priešu pradėjo laikyti bolševikus. Neturtingi kaimiečiai, priešingai, suprato, kad Machno, kuris, tyčia ar ne, kovėsi už buožes, nebeatstovauja jų interesų. Machno paskelbė, kad iš esmės nebuvo jokio skirtumo tarp mobilizacijos prieš baltuosius ir raudonuosius.

Taip pat pradėjo kelti rimtų abejonių machnovistinio „laisvės ir anarchijos“ principo laikymasis. P. Aršinovas * rašė, kad sukilėlių armijos išlaikymas buvo skirtas valstiečiams. Vis dėlto Machno armijoje tik žemesnieji vadai buvo demokratiškai renkami, o aukštesnieji buvo skiriami asmeniškai paties Machno.

* Piotras Aršinovas (1897-1938) – Rusijos anarchistas, 1917 m. įkūrė Maskvos anarchistų federaciją, 1919-1921 m. buvo N. Machno bendražygis, 1921 m. emigravo, 1934 m. grįžo į Sovietų Sąjungą, 1938 m. buvo apkaltintas pogrindinės anarchistų organizacijos steigimu, suimtas ir sušaudytas. – Marksistai.lt

Machnovistai užimtuose miestuose įvedė rinkliavas. Pavyzdžiui, užėmus Jekaterinoslavą, buvo liepta sumokėti 50 milijonų rublių. Vadinamojo „anarchokomunisto“ Machno diktatoriškos tendencijos atsiskleidė įvykdžius mirties bausmę 13-ojo Krymo bolševikų pulko vadui M. L. Polonskiui. Machnovistai apkaltino Polanskį bandymu nunuodyti Machno ir be jokio teismo nušovė jį  ir jo žmoną. Kai Jekaterinoslavo komunistai pareikalavo, kad Polonskis būtų teisiamas viešai, Machno, nepaisydamas savo demagoginės retorikos apie laisvę ir demokratiją, visiškai ignoravo reikalavimą. Jakterinoslavo darbininkams paprašius paleisti įkalintus bolševikus, Machno pagrasino jiems mirties bausmėmis. Apskritai tuo metu darbininkų požiūris į Machno buvo nepaprastai blogas.

Aleksandrovsko darbininkų ir valstiečių suvažiavimo metu Machno aštriai užsipuolė dirbančiąją klasę, darbininkus vadindamas kiaulėmis, niekšais, parazitais, buržuazijos pakalikais ir reikalaudamas, kad jie geriau paliktų suvažiavimą. Taip jis bandė įgyti palankumą iš didžiosios armijos dalies, kurią sudarė atsilikę valstiečiai, visus miestiečius laikę savo priešais.

Nestoras Machno (centre) su savo rėmėjais

Kaip jau minėjome, trečio dešimtmečio pradžioje Machno pasekėjų skaičius ėmė sparčiai mažėti. Išorinis Denikino keltas pavojus buvo išnykęs, o žemė, kuri Denikino buvo atiduota žemvaldžiams, vėl buvo grąžinta valstiečiams. Taigi tuo metu pagrindiniai Machno rėmėjais tapo buožės, kurie aršiai priešinosi bolševikams. Neturtingų valstiečių pasitraukimas iš Machno armijos sukėlė jo pyktį. 1920 m. gegužę Machno pareikalavo, kad Roždestvensko valstiečiai prisijungtų prie jo armijos, o jiems nesutikus, Machno įsakė savo žmonėms sudeginti visą kaimą ir į valstiečius šaudyti iš kulkosvaidžių.

Dabar Machno pradėjo atvirą terorą prieš partijos darbuotojus ir tarybinius aktyvistus. Baltųjų generolo Vrangelio keliama grėsmė ir valstiečių baimė dėl žemvaldžių grįžimo dar kartą suteikė Machno progą suvienyti platesnius valstiečių sluoksnius po jo vėliava. Šiuo sunkiu metu bolševikams taip pat teko sudaryti taiką su Machno. Tačiau po Vrangelio pralaimėjimo, machnovistų armijos likimas jau buvo nulemtas.

Netgi patys machnovistai suprato savo protesto prieš bolševikus beviltiškumą. Machno štabo viršininkas Belašas pripažino, jog machnovistų armiją nuo visiško suirimo saugojo tik baimė ir represijos. Be šito jie būtų iškart žlugę po Vrangelio pralaimėjimo. Po to prasidėjo negrįžtamas Machno armijos mažėjimas. Tuo metu machnovistai ėmė vis labiau ir labiau panašėti į paprastų banditų gaują.

Naujosios ekonominės politikos (NEP) įvedimas galutinai palaidojo paskutines machnovizmo atgimimo viltis. Bolševikams paskelbus amnestiją, pasitraukė didžioji Machno armijos dalis.

Machno anarchizmas taip pat sukėlė daug klausimų. Tai buvo aktualu net tuo metu. Jo politika galiausiai privertė kai kuriuos idėjinius anarchistus jį kritikuoti. Gerai žinomas anarchistas, anarchistų organizacijos „Nabat“ sekretoriato narys Baronas rašė: „geriau jau pranykti sovietų kalėjime, nei vegetuoti tokiomis apgailėtinomis anarchiškomis sąlygomis.“ Visos Ukrainos „Nabat“ konferencijos delegatai pripažino, kad Machno nustojo būti anarchistu.

Tiesa yra ta, kad Machno buvo klestinčių valstiečių interesų reiškėjas, todėl ir atitinkamai veikė. Kad neprarastų savo įtakos tarp šio sluoksnio, jis laviravo tarp jo. Buožės daugiausiai buvo suinteresuotos „pigia valdžia“, mokesčių panaikinimu ir laisva prekyba. Taigi anarchizmas ir jo valstybės neigimas tapo geriausia ideologine priedanga, siekiant sukurti buožių savanorių armiją. Nėra atsitiktinumas ir tai, jog machnovistų armija kilo ir klestėjo pietinėje Ukrainos dalyje, kur buožės kontroliavo 20% ekonomikos. Už šio regiono ribų Machno niekada nepavyko sukurti tvirto pagrindo.

Iš tiesų anarchizmas atstovauja labai reakcinę idealistinę srovę. Jis remiasi tuo, jog komunizmas gali būti pasiektas tiesiog per subjektyvų žmonių norą. Nepaisant savo revoliucinės auros, jis neišvengiamai veda prie oportunizmo. Komunizmas nėra tik gera idėja, kaip įsivaizdavo utopiniai socialistai, ir neatsiranda komunizmas vien dėl žmonių valios. Marksas įrodė, jog socializmas privalo turėti materialinę bazę; jis gali susikurti tada, kai ekonominės sąlygos yra pakankamai subrendusios jo egzistencijai. Yra absurdiška tikėtis, kad socializmas gali būti pastatytas valstietijos pagrindu, t. y. smulkių savininkų klasės, neturinčios jokios ekonominės ateities ir pasmerktos būti sunaikintai kapitalizmo.

Nėra įmanoma ir panaikinti valstybės tiesiog panorėjus, kaip anarchistai įsivaizduoja. Valstybė nunyks tada, kai susidarys tinkamos materialinės sąlygos jos išnykimui. Dėl šios priežasties, tikrosios darbininkų demokratijos režimas (t. y. „proletariato diktatūra“, kaip pasakytų Marksas) yra neišvengiamas etapas, pereinant nuo kapitalistinės vergijos prie beklasės visuomenės, kurioje valstybė ir bet kuri kita barbarizmo apraiška bus nustumtos į priešistorės muziejų.

Vladimiras Morozovas
2009 m. rugsėjo 30 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *