Vytautas Rubavičius. „Postmodernusis suprekinimas: K. Marxo ir M. Heideggerio koncepciniai rėmai“

Straipsnyje išskleidžiamas postmodernybės, kaip kapitalizmo raidos stadijos, supratimas. Modernybės ir postmodernybės skirtis aiškinama naujos suprekinimo ir suišteklinimo srities – gyvybės ir kūno -atžvilgiu. Kapitalizmo raidos analizė grindžiama K. Marxo ir M. Heideggerio įžvalgomis, kurios laiko­mos didelę „dabarties ontologijų“ aiškinamąją galią išlaikiusiais koncepciniais rėmais. Nesiekiant ap­čiuopti jokių K. Marxo poveikio M. Heideggeriui „linijų“, stengiamasi paryškinti, kaip vieno mąstytojo ekonominis kapitalo galios radimosi ir įsivyravimo aiškinimas atliepia kito mąstytojo samprotavimus apie naujuosius laikus, arba modernybę, grindžiančią metafiziką, koks žmogaus būvio susikurtame pasaulyje vaizdinys juos abu susieja. K. Marxo iškelta suprekinanti žmogaus gyvenamąjį pasaulį kapitalo galia, nustatanti žmogaus veiklos ir jo savikūros sąlygas, susiejama su M. Heideggerio aptartu mokslo, technikos ir gamybos susivienijimu apskaičiuojančio projektavimo vyksme, kuris žmogaus gyvenamą pasaulį ir jį patį paverčia žaliava ir ištekliais. Straipsnyje tvirtinama, kad žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir skatinantys procesai, kurie visuotiniu (globaliu) būdu apsireiš­kia postmodernybėje, aptikus gyvybėje, žmogaus kūne ir dvasinėje veikloje neišsenkamų išteklių atsar­gas. Tų atsargų nusavinimą ir eksploatavimą rodo genų, proteinų ir biotechnologijų patentavimas, taip pat genetinio diskurso, tampančio naujuoju pasaulėvaizdžiu, iškilimas.

Straipsnio autorius Vytautas Rubavičius – filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos Kultūros Tyrimų Instituto vyr. mokslo darbuotojas, vertėjas, rašytojas, poetas. 
– Marksistai.lt

I

Esminiu postmodernaus teoretizavimo lauko bruožu laikomas „besivaržančių epistemologijų“ įsivyravimas, rodantis, kad sunyko didieji metafiziniai legitimizuojantys pasakojimai, lai­davę pasaulio vaizdo, kitaip tariant, tikrovės, struktūrinį stabilumą ir apibrėžtumą, taip pat civilizacinių tikslų ir tiesos nuovoką. Tad ir teoretizuojama tikrovė įsivaizduojama frag­mentiška, kaiti, pavaldi jau ne deterministinei, o nenuspėjamumo logikai. Epistemologijų įvai­rovė savaip teigia postmoderniojo būvio ar postmodernybės nusakymą esant neįmanomą, juolab kad probleminamas pats pažangos su­pratimu pagrįsto istorinio aiškinimo schematizmas. Tad kyla klausimas, ar neigiant galimy­bę aptikti bendresnį postmodernybę kildinan­tį ontologinį pamatą verta aiškintis tuos postmodernybės bruožus, kuriuos laikome esmi­niais, kaip tik ir kreipiančiais į bendresnį pa­matą? Galima pažymėti vieną paradoksalų da­lyką – net ir sutikę, kad neverta ieškoti tokio pamato, įvairių pakraipų filosofai vis dėlto ban­do išskirti ir nusakyti esminius dabartinio bū­vio (antroji modernybė, postmodernybė, po­stindustrinis, žinijos ar posthuman visuomenė) bruožus. Postmodernusis teoretizavimas, nei­gdamas pagrindiškumu pagrįstą metafizinį mąstymą, savo ruožtu įvairias regionines on­tologijas sieja į bendresnį tikrovės tinklą. Kita vertus, vienu dabarties ontologijos bruožų tam­pa skirties nuo modernybės tvirtinimas, kurio atžvilgiu apmąstomi esminiai modernybės bruožai. O dėl modernybės realumo ar tikro­viškumo visuotinai sutariama. Tad galime sa­kyti, kad modernybė įgauna apibrėžtumą tik neįmanomos teoriškai suvaldyti postmodernybės atžvilgiu, o pastaroji nusakoma kaip nepaliaujama grynoji „skirtis nuo“ modernybės, veikianti jau pačioje modernybėje.

Postmodernizmo sąvoka ir postmoder­nizmo, o vėliau postmodernybės supratimas iš­plito praėjusio amžiaus aštuntuoju dešimtme­čiu ir įsitvirtino kaip postmodernusis diskur­sas (plačiau apie postmoderniojo diskurso su­siklostymą ir supratimą žr. Rubavičius 2003a). Praėjusio amžiaus pabaigoje stebėjome spar­čią vyraujančių diskursų kaitą – postmodernųjį diskursą netrukus pakeitė globalizacijos, šį – komunikacijos diskursas, o dabar įsivyrauja ge­netikos ir biotechnologijų diskursas. Tad šiuo atžvilgiu vėlgi galime svarstyti, ar postmodernusis diskursas nebuvo vien laikinas diskur­sų konglomerato susiejimas madinga ir nedaug ką sakančia sąvoka, savuoju „post“, rodančiu reliacinį jos pobūdį – turinys reikalauja modernybės apibrėžties ir sykiu ją paneigia, atverda­mas diskursinio užpildo reikalaujančią tuštu­mą. Kita vertus, galime manyti, kad „post“, rei­kalaudamas modernybės turinio, verčia mus suvokti esant būtinos, tačiau neįmanomos api­brėžties plyšį, kaip tik ir kildinantį „besivaržan­čias epistemologijas“. Tačiau kildinimas jau bū­tų nuoroda į, sakytume, jungiančio plyšio on­tologiją.

Tad kaip vis dėlto „post“ siejamas su modernybe, jei pripažįstamas esminis postmodernybės kitoniškumas? Kitoniškumas rodo susiklosčius naują kapitalistinės sistemos bū­vį. Modernybė yra kapitalizmo sistemos pro­duktas (nors tikriausiai nesuklystume teigda­mi atvirkščiai), tačiau net aršiausi postmodernybės naujumo, radikalaus skirtingumo nuo modernybės šalininkai pripažįsta, kad postmodernybė nėra kapitalizmo sistemos įveika. Jei ir kalbama apie esminį kapitalizmo sistemos virsmą, tai turimas omenyje tos sistemos per­ėjimas į savo užbaigos stadiją, o užbaiga, prisi­menant M. Heideggerį, gali trukti ilgiau už vi­sas ankstesnes stadijas. Tad galime teigti postmodernybę žymint kapitalizmo stadiją, kuriai būdinga ir epistemologijų įvairovė, ir globali­nės vartotojų bei vartojimo visuomenės iškili­mas, ir tiesos nuovokos sunykimas, įsivyraujant objektyvumui, ir daugelis kitų dalykų, kuriuos iškelia ir nusako įvairias postmoderniosios min­ties laukui priskirtinos teorijos.

Imantis postmodernybę aiškinti kaip tam tikrą kapitalizmo raidos stadiją dera pasitelkti kai kurias K. Marxo įžvalgas, juolab kad jomis grindžiamos įvairius dabarties bruožus aiški­nančios teorijos, tiesa, dažnai apeinančios pir­minį įžvalgų šaltinį. Pats K. Marxo apeidinėji-mo taikant jo mintis ir sąvokas vyksmas – išsa­mesnių tyrinėjimų reikalinga tema, tačiau jos čia neturime galimybių gvildenti. Kodėl prie K. Marxo „prišliejamas“ ir kaip su juo susieja­mas M. Heideggeris? Kaip naujųjų laikų on­tologijos ir tų laikų užbaigos aiškintojas. Ma­nytume, kad šių dviejų mąstytojų samprotavi­mai apie pasaulio būvio metą, kuris nusako­mas kapitalizmu ir nodernybe, ne tik grindžia bei įrėmina visas reikšmingesnes „dabarties on­tologijas“, bet ir padeda suvokti, taip pat aiš­kinti esminius postmoderniojo būvio bruožus. Nesiekiame apčiuopti jokių K. Marxo povei­kio M. Heideggeriui „linijų“ – stengsimės pa­ryškinti, kaip vieno mąstytojo ekonominis so­cialinis kapitalo galios radimosi ir įsivyravimo aiškinimas dera su kito mąstytojo samprotavi­mais apie naujuosius laikus grindžiančią me­tafiziką, koks juos abu susieja žmogaus, jo pa­dėties susikurtame pasaulyje vaizdinys.

Bendrais bruožais pagrindinę šių mąstyto­jų siejimo idėją galėtume pagrįsti taip. K. Mar-xas išryškino kapitalizmo raidos logiką, kuri reiškiasi kaip kapitalo galia, suprekinanti žmo­gaus gyvenamąjį pasaulį ir pajungianti jį vie­ninteliam kapitalo begalinio kaupimo tikslui, kuris nustato griežtas žmogaus veiklos ir jo sa­vikūros sąlygas. M. Heideggeris iškėlė Būties raidos (užmiršimo) logiką, kuri įtvirtino moks­lo, technikos ir gamybos vienybę apskaičiuo­jančio projektavimo vyksme, žmogaus gyvena­mą pasaulį ir jį patį paverčiančiame žaliava ir ištekliais. Tad drįstame teigti, kad žmogaus suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas ki­tą palaikantys ir vienas kitą skatinantys proce­sai, visuotiniu (globaliu) būdu pasireiškiantys kaip tik postmodernybėje, kurios diskursas linksta nuslėpti visuotinį suprekinimo pobūdį, neigdamas galimybę aptikti visuotinius princi­pus ar susikurti bendresnę dabarties būvio on­tologiją. Galėtume sakyti, kad postmoderniaisiais laikais kapitalizmo galia bei mo-dernybės projektas visapusiškai ir neatšaukia­mai įtvirtina save, o tas visapusiškas, vadinasi, galutinis įtvirtinimas bei išskleidimas nurodo pabaigos ir „peržengimo“ metą, kartu teikda­mas galimybę suvokti peržengtą kapitalizmo stadiją, kuri nusakoma modernybės vardu. Šių dviejų mąstytojų gretinimas leidžia iškelti vie­ną esminį posmodernybės ir modernybės skir­ties bruožą – suprekinimas pereina į žmogaus kūno ir jo „vidinio“ gyvenimo sritį, aptikus žmo­gaus kūne ir dvasioje neišsenkamų išteklių klo­dus, laiduojančius naują kapitalo kaupimo viją. Tų atsargų įsisavinimą, kartu naujo žmogaus vaizdinio susiklostymą pažymi bei rodo geneti­kos ir biotechnologijų diskurso iškilimas.

K. Marxo ir M. Heideggerio aiškinimai su­voktini kaip kapitalistinio, ar modernybės, bū­vio analizės „rėmai“, kuriuose socioekonominė (ir mūsų negvildenama politinė) plotmė su­sisieja su metafizine. Abi plotmės tartum ko­mentuoja ir papildo viena kitą, nurodydamos tam tikras socioekonominės būtiškos slinkties apraiškas ir teikdamos galimybę geriau įsivaiz­duoti kapitalizmo raidos stadijų pobūdį bei bruožus.

II

Karlas Marxas visuomenės gyvenimą aiškino gvildendamas gamybines jėgas ir gamybinius santykius, kurie ir nulemią socialinių ir politi­nių institucijų susiklostymą ir raidą. Savo tyri­mo objektą jis nusakė labai aiškiai, pažymėda­mas esminį jo dvilypumą (beje, kildinantį vė­lesnę teorinę painiavą): viena vertus, gvilde­nama materialinė gamyba, kita vertus, ją ati­tinkanti individų gamyba. Kitaip tariant, materialinė gamyba savo plėtros poreikiams paten­kinti nustato visuomeniškai apibrėžtų indivi­dų gamybos gaires bei kuria tos gamybos bū­dus. Kitas svarbus tyrimo objektas yra gamy­bos produkto ir prekės „kelionė“. Produktas tampa produktu tik suvartojamas, todėl kapi­talistinės gamybos tikslas yra vartojimas. Var­tojimas savo ruožtu skatina ir ugdo poreikį. Ta­čiau industrinės masinės gamybos sąlygomis vartojimas negali būti paliktas savieigai – po­reikiai turi atitikti siūlomus gaminius. Tad po­reikiai imami gaminti kartu su produkcija. To­kia yra ir gerokai vėliau nusistovėjusi vartoji­mo visuomenės susiklostymo samprata. Kaip tik tokios visuomenės pavidalą, kuris yra neiš­vengiamas kapitalizmo raidos produktas, jau įžvelgė, iškėlė ir gvildeno K. Marxas. Šiuo at­žvilgiu dabartinis ekonomizmas, kuris visus so­cialinio gyvenimo reiškinius bei individų san­tykius aiškina remdamasis naudos ir efektyvu­mo skaičiavimu, yra tik blanki, iškreipta ir per­dėm ideologizuota K. Marxo ekonominės ana­lizės versija. Net jo vadinamoje ir visų kritikuo­toje bazės ir anstato dialektikoje iškeliamas kaip tik dialektikos, prieštaringumo galios veiksnys, o dabartiniame ekonomizme nebeli­ko jokios dialektikos – vien tikėjimas rinkos santykių gebėjimu sukurti laisvės rojų, apeinant esminį sisteminį prieštaringumą tarp tvirtina­mų individo laisvių ir būtinumo prisitaikyti prie nenumaldomų rinkos dėsnių.

Vartojimo tyrinėjimai yra tapę svarbia post-moderniojo diskurso tema. Tos temos nauju­mas ir šiuolaikiškumas užtemdo tą faktą, kad jau K. Marxas nusakė niekieno taip ir nepa­neigtą vartojimo visuomenės gyvavimo princi­pą, teigiantį, jog gamyba sukuria ne tik varto­jamą daiktą, bet ir vartojimo būdą; sukuria ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai (Marx 1980: 29). Atkreiptinas dėmesys į išskirtą vartojimo būdų gamybą (vartojimo būdų gamybos ypa­tumai gvildenami Rubavičius 2003b) ir subjek­tyvųjį aspektą – kuriamas visuminis gamybos plėtros poreikiams (J. Baudrillard’as aiškino juos tapus vieninteliais tikrais poreikiais) rei­kalingas subjektas. Subjektyvusis vartojimo bū­do aspektas nusakomas individo mokėjimo bei gebėjimo įgūdžiais, taip pat jo kultūringumu, kitaip tariant, savasties, ar savipatumo, bruo­žais. K. Marxas ypač iškelia žmogaus gamini­mo aspektą, teigdamas, kad gamyba ne tik su­kuria daiktą subjektui, bet ir subjektą daiktui (Marx 1980: 29). Šis jo teorijos aspektas daž­niausiai ir įvardijamas kaip ekonominis deter­minizmas, kurį stengiamasi paneigti įvairiomis politinėmis „žmogaus išlaisvinimo“ ar jo lais­vos valios bei pasirinkimo koncepcijomis. To­kie kritikai apeina klasiko teorinės, sakytume, vizijos perspektyvą – kapitalas begalinio kau­pimo vyksme tampa kliūtimi pats sau ir „ima reikalauti“ savęs peržengimo. Tačiau šio aspek­to neturime galimybių plačiau pagvildenti.

Grįžkime prie gamybos. Gaminama pro­dukcija yra ne šiaip vartojami daiktai, o pre­kės, todėl kapitalistinis gamybos būdas įtvirti­na prekinius santykius, į kuriuos įtraukiamas ir ypatingas gaminys – vartotojas. Kyla klausi­mas, ar vartotojas yra vien prekinių santykių veikėjas, ar jis ir pats įgauna prekės formą? K. Marxo teigimu, prekinė vartotojo forma ro­do kapitalistinių prekinių santykių išsivystymo lygį. Ši išvada grindžiama svarstant, koks skir­tumas tarp perkamo bei parduodamo vergo ir gaminamo kaip prekė vartotojo? Vergas yra to­kia prekė, kuriai negaminamos jokios kitos var­tojimo prekės. Kitaip tariant, gamyba nėra pa­lenkta vergo poreikiams ugdyti ir patenkinti. O prekė-vartotojas yra esminis vartojimui pa­lenktos gamybos ciklo elementas. Atkreiptinas dėmesys į K. Marxo mintį, kad kapitalizmo są­lygos skiriasi nuo kitų istorinių tarpsnių tuo, kad „gaminiai (arba veiklos) mainomi tik kaip prekės“ (Marx 1980: 87). Vadinasi, prekės for­ma, prekiniai santykiai ir prekių mainai apima visą žmogų – jo poreikius ir gyvenimo būdą. Cia galima įžvelgti vieną iš esminių kapitaliz­mo sistemos prieštaringumų. Toks žmogaus bu­vimo ir vartojimo būdas naikina pačios kapi­talizmo sistemos diegtą žmogaus vidinio (dva­sinio) gyvenimo išskirtinumą ir jo priešinimą išoriniam gyvenimui. Kodėl reikia diegti dva­sinio gyvenimo išskirtinumo nuovoką? Kadan­gi ji susijusi su naujų poreikių ugdymu ir jų įvai-rinimu, kitaip tariant, dvasinių poreikių, su ku­riais siejamos naujos rinkos ir naujos prekės, ugdymu. Tačiau dvasinių jėgų ugdymas reiškia­si kaip prekinę formą įgaunanti dvasinė veik­la, vadinasi, ji plečia suprekinamo pasaulio sritį ir šitaip sulygina žmogaus dvasinį ir materiali­nį gyvenimus. Prieš pusantro šimto metų nu­matytas veiklų suprekinimas tapo mūsų gyve­namo meto apreikštimi – juk gyvename paslau­gų rinkų pasaulyje ir patys visas savo išgales skiriame, kad sugebėtume tapti vienokia ar ki­tokia paslauga. Žmogus jau nebe ugdomas ar lavinamas – jam teikiamos ugdymo ir lavini­mo paslaugos, kurias jis perka ir vartoja. Kita vertus, šiuo metu plečiant intelektinės nuosa­vybės supratimą ryškėja tendencija įžvelgti ir išskirti vis smulkesnius žmogaus veiklos „ele­mentus“, išradimus bei sumanymus ir įteisinti jų nuosavybę kaip „autorystę“ ar patentuotą „išradimą“ (Amani, Coombe 2005: 153).

Prekėse, kurios apima gaminius, gamybos priemones, darbo jėgą, vartotojus ir jų veiklas, glūdi tam tikras prieštaringumas: nors prekės kokybiškai skiriasi, tačiau visos jos kartu yra ekvivalentės mainomosios vertės atžvilgiu ir kiekybiškai įvertinamos pinigais. Tad jų koky­biniai bruožai nebetenka esminio skirtingumo reikšmės, nes jie automatiškai įgauna piniginę kiekybinę išraišką – ji ir yra prekės ekonomi­nės būties esmė, kurios paradoksalumą rodo prekės ir pinigų santykio apsivertimas. Ekono­minės egzistencijos atžvilgiu prekė, pasak K. Marxo, yra „tik gamybinio santykio ženklas, simbolis, tik savosios vertės ženklas“ (Marx 1980: 85). Kitaip tariant, pinigai liaujasi būti prekės ženklu ir prekė ima reikšti pinigus. (Kaip tik šį esminį prekės ženkliškumą, pagrįs­tą jau ne apčiuopiamu daiktiškumu, o pinigų vertės abstrakcija, postmoderniajame būvyje iš­skleidžia kultūros ženklų ir vaizdinių supreki-nimas ir juo grindžiama industrija. Sitai gerai rodo prekės ženklo pavyzdys: prekės ženklas tampa tarytum visų juo apimamų prekių sub­stancija, kurią paženklina konkretūs gaminiai.) Ekonomikos proceso grandinėje gamyba-pro-duktas-prekė-mainomoji vertė-pinigai pasku­tinis elementas tampa savarankiškas ir įgauna tokią galią, kad ima kildinti ne tik visus tos grandinės elementus bei vyksmus, bet ir ap­skritai visuomeninius santykius: „Patys pinigai tampa esminiu socialiniu saitu (vok. das Ge­meinwesen) ir nepakenčia jokio viršesnio visuo­meninio ryšio“ (Marx 1980: 170). Tačiau tą vi­suotinio gamtos dėsnio veikimui prilygstančią galią pinigai įgauna virsdami kapitalu. Tad kaip tik kapitalo ir jo logikos aiškinimu ne tik gali­ma, bet ir dera grįsti visokią kapitalizmo rai­dos bei jo stadijų analizę, taip pat tą suprekinimo vyksmu apsireiškiančią logiką būtina bent jau turėti omenyje gvildenant konkrečius modernybės ar postmodernybės būvių bruožus…

Pinigai nėra kapitalas: kapitalu pinigai tam­pa tada, kai išplėtoti visuomeniniai santykiai sukuria sąlygas individus paversti darbo jėga ir pirkti pastarąją kaip mainomąją vertę. Nesi­imsime detaliai gvildenti, kaip individai virsta darbo jėga, o pastaroji – vartojamąja verte ka­pitalui nei pinigų apyvartos ir kapitalo kaupi­mo istorinių aplinkybių, tik atkreipsime dėmesį į keletą kapitalo bruožų, kurie nulemia tuos visuomenės būvio ypatumus, kuriuos siejame su postmodernybės nusakymais.

Visų pirma kapitalas yra vyraujantis bur­žuazinės visuomenės santykis, jos buvimo bū­das ir aukštesnė pinigų forma. Kapitalas kyla ne iš darbo, o iš apyvartoje atsirandančios, jo­je savarankišką egzistenciją įgaunančios mai­nomosios vertės ir nepaliaujamai sukasi prekė-pinigai ratu. Tačiau tas ratas nėra uždaras, nes kapitalas peržengia tapatumą sau (pinigai + prekės), įgyvendindamas savąjį imanentinį saviraidos ir veiklos tikslą – savidaugą. Vadi­nasi, tam tikslui pajungiama ne tik gamybos, bet ir visuomenės raida. Atsižvelgdami į šį tiks­lą galime sakyti, kad kaip tik kapitalas ir yra šaltinis visokių transgresijų, kurios ypač būdin­gos postmoderniajam būviui ir kurias gvilde­na įvairiausi transgresijos diskursai, o jo rai­dos ypatumai nulemia esminius visuomenės būvio bruožus. Kad ir kokius „geresnio gyve­nimo“ ar „poreikių tenkinimo“ šūkius (tiksliau, šūksnius) iškeltų visuomenė kaip ateities gai­res, visos tos gairės vienaip ar kitaip turi at­liepti kapitalo savidaugos tikslą, kuris žmonių kasdieniame gyvenime įsitvirtina kaip naudos imperatyvas.

Kaip kapitalas įgauna tokią galią, kad virs­ta vienintele kuriančia ir visuomenės raidą ska­tinančia galia? Pinigai subendrina prekių mai­nomąją vertę, o kapitalu tapę pinigai įtraukia į savo apibrėžtį ir vartojamąją vertę – kapitalas peržengia mainomąją vertę ir vartoja vertę ku­riantį darbą. Kadangi darbas kapitalui yra var­tojamoji vertė, taip pats iš savęs darbas negali kildinti savo vertės – pastaroji susijusi ne su pardavėju, o su vartotoju. Todėl vien tik kapi­talas nustato darbo sąlygas ir jį įkainoja. Par­duodamas darbas virsta mainomąja verte, ku­ri ir keičiama į pinigus. Galima sakyti, kad ka­pitalas yra vertės savididos vyksmas. Kapitalas išlaisvina žmogų iš gamtinių poreikių bei anks­tesnių luominių santykių valdžios, kad imtų ga­minti jį kaip vis įvairėjančių poreikių „pake­tą“, kuris tampa asmenybės dvasinio turtingu­mo ženklais ir kultūrinėmis saviugdos verty­bėmis. Kapitalo apibrėžtis yra prielaida kurti pasaulio rinką, nes kapitalui visokios ribos yra būtinos įveikti aprėžtys (Marx 1980: 389), taip pat vis naujų poreikių ugdymą, nes jie ir yra vartojamoji vertė. Išlaisvindamas žmogų iš gamtinių poreikių ir gamtos jėgų valdžios ka­pitalas sukuria visuotinio gamtos ir žmogaus savybių eksploatavimo, kitaip tariant, visuoti­nio naudingumo, sistemą (Marx 1980: 390), ku­rioje sunyksta visi savaime aukštesniais laikytini dalykai, galintys (ar grasantys) patys nu­statyti savo buvimo sąlygas. Ta sistema, kurio­je vyrauja kapitalo savidaugos tikslas, apima visas kultūros ir mokslo sritis, o pastarųjų sky­rimas tampa sąlygiškas kapitalo apyvartos at­žvilgiu (pelno norma). Gamta žmogui taip pat netenka savaiminės galios bei vertės ir tampa tik naudingu dalyku – žaliavomis ir ištekliais, todėl teorinis jos dėsnių pažinimas, pasak K. Marxo, ima reikštis „vien kaip gudrybė“, pa­jungianti gamtą žmogaus, o tiksliau – kapitalo poreikiams (Marx 1980: 311).

III

Panašią visuotinio naudingumo sistema išskleidžia ir M. Heideggerio aiškinimai bei svarstymai, kokie yra esminiai naujųjų moder­niųjų laikų, taip pat žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio bruožai. Visuotinio naudingumo sis­tema įsivyrauja suišteklinant gamtą ir žmogaus gyvenamą pasaulį, o suišteklinimą skatina ir lai­duoja vieningu mokslo-technikos-gamybos vyksmu pasireiškiantis būtiškasis apskaičiuo­jantis projektavimas. Kitais žodžiais tariant, modernybės projektas.

Naujuosius laikus žymi subjekto, mokslo ir matematinę gamtotyrą pajungiančios mašini­nės technikos iškilimas. Tad galime sakyti, kad ir šis vokiečių mąstytojas kalba apie kapitaliz­mo susiklostymo tarpsnį, kurio esminiai bruo­žai atsiskleidžia svarstant mokslo bei jį grin­džiančio esinio ir tiesos santykio klausimą. Ap­tardamas šiuolaikinį mokslo supratimą, jis pa­ryškina esminį jo skirtingumą ir nuo viduram­žių doctrina bei scientia, ir nuo graikų episte-me, tad jau pati mokslo raida žymi Būties rai­dos stadijas, o dabartinis mokslas tampa esmi­niu moderniųjų laikų būvio bruožu. Mokslas esmingai susijęs su tyrinėjimu, kuris atveria ir nustato tam tikrą tyrinėjimų sritį, projektuo­damas jon vyksmų ir įvykių planą. Tam planui tampa pavaldūs visi įvykiai, o pavaldumą lai­duoja projektavimo matematiškumas. Tad visi gamtos tyrinėjimai įgyvendinami skaičiavimu pagrįstais matavimais. Iš mokslinio tyrinėjimo matematiškmo kyla jo eksperimentiškumas, tad daroma apibendrinamoji išvada, kad naujų­jų laikų tyrinėjantis eksperimentas išsiskleidžia jam matą teikiančio „tikslaus gamtos projekto rėmuose ir (yra) šiam projektui pavaldus“ (Heidegger 1992: 142). Mokslo tikslas yra pa­versti tiriamą dalyką objektu. Mokslas per ti­riamąją veiklą išskiria vis naujas tyrinėjimo sri­tis (suobjektina vis daugiau pasaulio), todėl ne­išvengiamai specializuojasi – randasi pagal dau­gybę metodų išskleisto pamatinio gamtos pro­jekto atmainų.

Kaip pamatinį vyksmą, nuo kurio priklau­so mokslas ir kuris skatina mokslo raidą, M. Heideggeris išskiria gamybą ir teigia mokslą tampant gamybiniu. Kaip šitai vyksta? Per mokslo institucionalėjimą. Mokslas plėtojasi kaip institucija dėl to, kad jam reikia nepaliau­jamai kaupti bei tikrinti gautus duomenis ir re­miantis jais numatyti naujus tyrinėjimus, taip pat planuoti ir telkti tyrinėtojų pajėgas. Įsitvir­tinant instituciniam mokslo pobūdžiui meto­das nustelbia esiniją – gamtą ir istoriją, o esi-nija virsta tyrinėjimo objektu.

Moksline veikla gali užsiimti tik tinkami tam darbui žmonės. Tad mokslinė veikla kuria ir sau reikalingą žmogaus tipą – tyrinėjimo už­duotis vykdantį ir tyrinėjimo klausimus keliantį bei sprendžiantį tyrėją. Jo veiklą ima nulemti gamybos tikslai, nes pažintiniu tyrinėjimu esi-niai paverčiami galimais disponuoti objektais. Kita vertus, tik tokie objektai ir laikomi esan­čiais, tik jie kildina tą tikrovę, kurią mes laiko­me realia. Esminis naujųjų laikų žmogaus, kaip subjekto, prieštaringumas – subjektyvumo ir opbjektyvumo sąveika. Išlaisvintas iš viduram­žių žmogus tampa subjektyviu individualistu, tačiau tuo pat metu jis palenkiamas kolekty­vizmui, kurį tvirtina gamybinis mokslo pobū­dis. Atkreiptinas dėmesys, kad K. Marxas taip pat kalbėjo apie išsilaisvinimą iš feodalinės priespaudos bei religijos pančių ir nepaprastą naujų dvasinių galių bei gebų proveržį, išsisklei­džiantį žmonių masių pajungimo gamybai ir vartotojo gaminimo sąlygomis.

Žmogui tapus subjektu pasikeičia jo esmė

–    jis ima grįsti visą esiniją jos būties ir tiesos atžvilgiu. Pasaulis virsta priešais stovinčiu vaiz­du, kuriuo jau pagal savo poreikius disponuo­ja žmogus. Ką reiškia vaizdas? Pasak M. Hei-deggerio, jis yra „priešstatančiojo pagaminimo darinys“ (Heideggeris 1992: 152). Subjektas prieš save stato tokį pasaulio vaizdą, kuriuo pa­saulis suobjektinamas taip, kad jis jau galimas pulti ir užimti. Pažintinis tiriamasis santykis yra antpuolis, pasaulio puolimas ir užgrobimas, pats tikriausias užgrobtų sričių nusiaubimas. Toks žmogaus ir gamtos bei pasaulio santykis, pasaulio išsislaptinimas subjektui objektyviai

–    tai būtiškasis vyksmas, nepriklausomas nuo žmogaus valios. Tad mokslo, technikos ir ga­mybos jungtis yra ne atsitiktinė, o likiminė, plaukianti iš Būties išsislaptinimo būdo – per mokslinę techninę objektyvią gamybą. Moks­las realybę stato taip, kad ji visą laiką išsislap-tina kaip objektyvus padarinys, o atsižvelgiant į mokslo gamybiškumą – kaip gaminys. Tokia­me išsislaptinimo „režime“ žmogus taip pat ne­išvengiamai egzistuoja kaip gaminys ne tik K. Marxo aptarto vartotojo požiūriu, bet ir metafiziškai.

M. Heidegeris naujųjų laikų būvį svarsto gi­lindamasis į mokslo fenomeną, nes kaip tik moksle ryškėja esminis apskaičiuojantis pro­jektuojantis čia-būties pobūdis, jame skleidžiasi subjekto ir objekto priešstova, jis įtvirtina plė­šikišką žmogaus santykį su jo gyvenamu pasau­liu ir pačiu savimi, taip pat skatina lemtingą to pasaulio suišteklinimą, įsiviešpataujant gryno­sios valios valiai valdžiai. Jo nurodytoje modernybės raidoje išskirtinas ypatingas slinkties metas, kurį pažymi po-statos (Gestell) pobū­džio aptarimas. Nesileisdami į ilgus šios svar­bios ir sudėtingos sąvokos aiškinimus, atkreip­sime dėmesį tik į vieną dalyką. Po-stata rodo tokį subjekto ir objekto santykio pasikeitimą, kad tas santykis iš akivaizdžios priešstovos per­eina į ją grindžiantį pagrindą, kurio jau nebe­įmanoma „pagauti“ mąstymu. Kitaip tariant, jis nuslepiamas kasdienybės įprastumo ir tik­rumo. Objektiškumo ir objektyvumo sritis taip išsiplečia, kad sunyksta jai oponavusi subjek­tiškumo sritis. Manytume, kad ši slinktis žymi perėjimą į žmogaus visokeriopo suišteklinimo tarpsnį. Suprantama, žmogaus subjektyvumas nėra sunaikinamas ar paneigiamas, tačiau jis jau veikia, sakytume, subjektyvių tapatumų ga­mybos ir vartojimo sąlygomis. M. Heideggeris šio tarpsnio detaliau neaptaria, tik pateikia ne­paprastai iškalbingus jo apibūdinimus, žadi­nančius žūties ir pabaigos nuojautą. Tačiau pa­saulio žūtis, žemės nuniokojimas ir žmogaus niokojimas yra ne kokie globalūs katastrofiniai įvykiai, o metafizikos užbaigos vyksmas, kuris gali trukti labai ilgai – mes juk gyvename pa­saulinių karų epochoje, tačiau nei kreipiame į juos dėmesio, nei apie juos mąstome, o nepa­liaujamai siekiame vis geresnio gyvenimo, vis demokratiškesnės demokratijos, vis didesnės pilietinės visuomenės brandos, kartu kurdami vis naujesnius ir galingesnius ginklus. Pasak M. Heideggerio, „žūties ir nuniokojimo tiks­liausia išraiška yra ta, kad metafizinis žmogus, kaip animal rationale, įtvirtinamas kaip darbi­nis gyvulys“ (Heidegeris 1992: 267). Būties ap­leistas metafizikos pabaigos žmogus „jau nebe­slepia savo pobūdžio – būti svarbiausia žaliava“ (Heidegeris 1992: 283). Žmogaus „žaliaviškumo“ eksponavimas suvokiamas ne kaip žmogaus esybės pažeminimas, o kaip naujų galimybių pa­naudoti žmogų ir naudingai pritaikyti save lau­kas. Šiuo metu išgyvename tokį būvį, kai pagrin­dinis visokių projektinių skaičiavimų (beje, aka­deminė visuomenė visas savo išgales skyrė pro­jektų rengimui, o humanitarinių mokslų srityje įsivyravo projektinis mąstymas), bendruomeni­nių santalkų, politinių be ekonominių gairių nu­statymas remiamas „žmonių išteklių“ (angl. hu­man resources) supratimu. Tokiu supratimu re­miasi, o sykiu „išteklinį“ mąstymą skatina, sklei­džia bei instituciškai įdiegia (likimo, o gal Bū­ties ironija) visi Europos Sąjungos mokslo plėt­ros bei mokslinių tyrinėjimų projektų rengimo dokumentai.

IV

K. Marxo ir M. Heideggerio svarstymai veda į tam tikrą „tašką“ – naujųjų modernybės laikų slinktį, nusakomą visuotinio kapitalo, kaip va­lios valiai, įsiviešpatavimo ir žmogaus suištek-linimo sampratomis. Tą slinktį rodo ir savaip nusako ir įvairios postmodernios filosofinės te­orijos, o ypač dekonstrukcija, paskelbusi me­tafizikos ir metafizinio žmogaus įveikos „pro­gramą“. Ji įtvirtino nuostatą išardyti binarinė­mis opozicijomis grindžiamą mąstymą, kitaip tariant, „arba“ pakeisti nesibaigiančių „ir“ se­rija. Todėl dekonstrukciją galime manyti esant filosofiniu postmodernaus būvio ženklu. Mums yra svarbus dekonstrukcijos paskatintas vidaus ir išorės opozicijos išardymas, naikinantis žmo­gaus vidinio pasaulio ir jo socialinės terpės priešstatos nuovoką. Nors individas marksisti­nėje tradicijoje laikomas socialinių santykių produktu bei gamybos gaminiu, tačiau tokį žmogaus vaizdinį papildo ir kitas vaizdinys, iš­keliantis dvasines kūrybines individo galias, ku­rių išlaisvinimą iš kapitalo valdžios savo tikslu ir skelbė marksistinė ideologija. Dekonstruojant vidaus gyvenimo ir išorinės socialinės ter­pės opoziciją iškyla tą opoziciją „suimančio“ ir jos vyksmo sritį nužyminčio žmogaus kūno svarba – kūnas tampa viena iš svarbiausių filo­sofijos temų. Naują požiūrį į žmogaus kūną ir jo reikšmę filosofijai pažymėjo M. Foucault, aiškindamas, kad kūnas yra įrašytų įvykių pa­viršius (užfiksuotas ir nužymėtas kalbos, o idėjų ištirpintas), o kartu išskaidytos, tačiau substan­cinės vienybės iliuziją teigiančios savasties raiš­kos vieta (Foucault 1977: 148). Dvasinė gel­mė, taip pat fiziologiniai procesai (jau seniau sukultūrinti ir sumeninti, o pastaruoju metu sugamybinti, vadinasi, suprekinti) ištraukiami į kūno paviršių, į „tiesioginio“ daiktiško sąlyčio su socialine ir kitokia aplinka sritį, kurios že­mėlapį nustato ir nepaliaujamai peržymi so­cialinių ir rinkos galių kova, o tiksliau – kapi­talo metamorfozės. Netekęs dvasinės gelmės, kūnas įgauna kitą – neišsemiamų genetinių ir biologinių išteklių – gelmę, kuriai būdingas vie­nas esminis ypatumas, skiriantis ją nuo gam­tos pasaulio. Koks tas ypatumas? Genetiniai ir jais grindžiami ištekliai atiduodami privačios nuosavybės valdžion. Skirtumą geriau įsisąmo­nintume įsivaizduodami, kad Mendelejevo ele­mentų lentelėje pažymėti elementai yra tokia pat privati nuosavybė, kaip ir genomo sudeda­mosios dalys. Naujų kūno išteklių užgrobimas ir eksploatavimas vyksta plėtojant ir įtvirtinant genetinį diskursą. Drįstume manyti, kad šių iš­teklių nusavinimas ir suprekinimas yra postmodernioji žmogaus suprekinimo apraiška. Ta­čiau suprekinimo procesas vyksta nuslepiant jį pagrindine XIX ir XX amžių idėja – žmoni­jos išlaisvinimu, nes, pasak J. F. Lyotard’o, „lais­vės pažadas kiekvienam yra pažangos horizon­tas ir jo legitimavimas“ (Lyotard 1993: 82).

Nesiimdami išsamiai gvildenti žmogaus kū­no ir genetinių išteklių suprekinimo vyksmo, aptarsime tik kai kuriuos šio vyksmo bruožus, kurie, manytume, patvirtina aptartus dviejų vo­kiečių mąstytojų koncepcinius aiškinimo „rė­mus“. Genų inžinerijos ir biotechnologijų pra­monės plėtra ir tos plėtros teikiamos galimy­bės paskatino aukso karštligę, kurią pažymi įvairūs tos srities tyrinėtojai. Naujoji aukso karštligė kreipia mokslines pajėgas ir investi­cijas į kūno teritoriją, o pastarosios suprekinimas, kad ir koks neteisėtas atrodytų tradicinės jurisprudencijos požiūriu, peržengia mus (Dic-kenson 2004: 123), kitaip tariant, tampa ne­valdomas, šitaip parodydamas esminę kapita­lo ir kapitalizmo sistemos galią peržengti viso­kias ribas, trukdančias kapitalo savidaugai. Kū­nas tampa tarytum sritis, kurioje savo „sklype­lius“ stengiasi įteisinti ir nusavinti aukso karšt­ligės apimtos mokslo bei verslo korporacijos, taip pat valstybinės agentūros. Tą karštligę bū­tų pagrįsta vadinti „kūno karštlige“, masinan­čia pasakiškais pelnais, o kartu naujais visuo­menės priežiūros ir valdymo būdais bei tech­nologijomis. Aukso karštligės įvaizdis savaip paryškina kapitalizmo sistemos tęstinumą, ko­lonijinį jos pobūdį ir kartu kolonializmo vir­smą – geografinė ekspansija per globalizacijos „metą“ ima skleistis kūno išteklių eksploata­vimo pavidalu. Kapitalizmas, įtvirtinęs savo viešpatavimą geografinėje plotmėje – koloni­jinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapitalizmu, aptinka naują ekspansi­jos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną. Pažymėti­na, kad tyrinėtojai, gvildenantys genetikos ir biotechnologijų tyrinėjimų keliamas filosofi­nes, socialines, kultūrologines, etines ir kito­kias problemas, dažniausiai neminėdami nei K. Marxo, nei M. Heideggerio šį kolonizavi­mo vyksmą nusako nuosavybės (angl. owners­hip) išplėtimo ir suprekinimo (angl. commodification) sąvokomis, susiejančiomis jų darbus su K. Marxo įžvalgų pagrindu susiklosčiusia ka­pitalizmo sistemos kritinės analizės tradicija. Įvairių korporacijų, mokslinių bendrovių ir valstybinių agentūrų nuosavybe, kuri rinkon pateikiama kaip įvairiausios prekės, tampa žmogaus kūno „medžiagos“ ir gyvosios mate­rijos elementai – genai bei proteinai, taip pat jų sąveikos procesai. Dabartinis kolobnizavimo procesas vyksta nuosavybės ir prekinius santykius įteisinant patentavimu.

Leslie M. Bowen, patvirtindama daugelio tyrinėtojų nuomonę, pažymi, kad jau senokai žmogaus kūnas imtas laikyti tam tikra visuo­meninių išteklių atmaina, kurią verslas ne tik gali, bet ir privalo perdirbti ir pateikti rinkai kaip paklausias prekes: visas kūnas (gyvas, ne­gyvas ar šaldytas), kūno dalys (gyvybiniai or­ganai, atsigaminantys skysčiai, audiniai, visos medžiagos) ir kūno organų komponentai (ląs­telės, DNR grandinėlės) jau tapo vertingomis rinkos prekėmis“ (Bowen 2005: 28). Ji iškelia esminę Jungtinių Amerikos Valstijų teisės nuo­statą suteikti nuosavybės teises manipuliuojan­tiems biologine medžiaga (vadinamiems išra­dėjams) ir nepripažinti reikalavimų, kuriuos reiškia tų medžiagų šaltiniai – konkretūs žmo­nės. Ši nuostata, nepaisant kai kurių išlygų ir stiprėjančios visuomeninių organizacijų kovos dėl galimybių dalytis su korporacijomis genų nuosavybės teisėmis, įsivyrauja šiuolaikiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos 1998 metais patvirtinta Biotechnologijų direktyva (EUD 1998) draudžia patentuoti žmogaus klonus, embrionų panaudojimo technologijas, ta­čiau leidžia patentuoti pavienius kūno elemen­tus, taip pat genus, jei nustatoma galimybė juos panaudoti industriniu būdu. Žmogaus kūno „ištekliai“ ir gyvybės formos suprekinamos iš­plečiant intelektinės nuosavybės supratimą ir tos nuosavybės apsaugos teises taip, kad jos ap­ima genus, proteinus ir biotechnologijas. Pa­tentuojami ir genetiškai modifikuoti gyvi or­ganizmai – 1988 metais buvo užpatentuota va­dinamoji Harvardo onkopelė. Pastaruoju me­tu ryškėja tendencija patentavimą naudoti kaip patikimą būdą išplėsti ir nusavinti tam tikrą rin­ką naujoms technologijoms (Amani, Coombe 2005: 163). Šios tendencijos pavyzdys yra kor­poracijos „Human Genome Sciences“ užpa­tentuotas proteinas, kurio funkcijos anuomet nebuvo žinomos. Vėliau paaiškėjo, kad kaip tik pro šį proteiną į ląstelę įsiskverbia AIDS virusas, tad dabar savininkai gaus atskaitymus nuo visų naujų vaistų, kurie trukdys ar neleis virusui praeiti pro proteino „vartus“. Patentas įteisino ne tik proteino, bet ir gydymo rinkos dalies nuosavybę.

Gyvybės ir kūno suprekinimą bei suišteklinimą lydi savas, pretenduojantis tapti visuoti­niu diskursas, iškeliantis genus kaip pagrindi­nę žmogaus tapatumą, elgseną, sveikatą, taip pat žmonių santykius lemiančią priežastį, ku­ria susiejamos esminės filosofijos, kultūros, kū­rybos ir politikos temos. Tas diskursas tampa nauju pasaulėvaizdžiu, teikiančiu žmogaus gy­venamo pasaulio aiškinimo principus (plačiau žr. Silva 2005), ir ima pajungti kitus postmodernybę nusakančius diskursus, ypač informa­cijos. Genetinis diskursas teigia aiškią, visiems suprantamą ir mokslo laimėjimais grindžiamą idėją, kuri apima, taip pat pateisina suprekinimo ir suišteklinimo vyksmą, – žmogus yra ge­nai, o genai yra ištekliai ir prekės.

LITERATŪRA

Amani, Bita and Rosemary J. Coombe. 2005. The Human Genome Diversity Project: The Politics of Patents at the Intersection of Race, Religion, and Researche Ethics, Law and Policy 27(1), pp. 152-188.

Dickenson, Donna 2004. Consent, Commodifica-tion and Benefit-sharing in Genetic Research, Deve­loping World Bioethics 4(2), pp. 109-124.

EUD (1998. European Union Directive OJ L213/ 13 98/44. Adresas: http://europa.eu.int/eur-lex/en/lif/ dot/1998/en_398L0044.html

Foucault, Michel. 1977. Language, Counter-Memo­ry, Practice: Selected Essays and Interviews, ed. D. Bou­chard. Oxford: Blackwell.

Heideger, Martynas. 1992. Rinktiniai raštai, vertė Arvydas Šliogeris. Vilnius: Mintis.

Lyotard, Jean-Franėois. 1993. Postmodern Explai­ned: Correspondence 1962-1985, Afterword by Wlad Godzich, Minneapolis and London:: University of Mi-nesota Press.

Marx, Karl. 1980. Ekonomičeskije rukopisi 1857-1861godov. (Pervonačialjnyj variant „Kapitalą“), č. 1. Moskva: Politizdat.

Rubavičius, Vytautas. 2003a. Postmodernusis dis­kursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

Rubavičius, Vytautas. 2003b. Vartojimo ekonomika: kultūrinė poreikių gamyba, Problemos 64, p. 25-37.

Silva, Vesta T. 2005. In the Beginning Was the Gene: The Hegemony of Genetic Thinking in Con­temporary Culture, Communication Theory 15(1), pp. 100-123.

Problemos, t. 70, p. 149-159

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *