Frydrichas Engelsas. „Komunizmo principai“

Trumpas pristatymas
F. Engelso veikalas „Komunizmo principai“ yra Komunistų Sąjungos programos projektas. Šiame trumpame veikale Engelsas paprastai ir aiškiai D.U.K. forma (klausimas-atsakymas) išdėsto pagrindinius komunizmo principus, atsako į dažniausiai keliamus klausimus ir paneigia antikomunistų pamėgtus mitus (pvz. teiginiai dėl neva komunizme būsimo žmonų bendrumo ir t.t.). Veikalas buvo parašytas XIX a. viduryje, todėl, be abejonės, dalis informacijos jame jau yra pasenusi. Visgi esminiai dalykai išliko tie patys, todėl šį veikalą rekomenduojame dar mažai su komunizmu susipažinusiems, bet norintiems susipažinti žmonėms.

1-sis klausimas: Kas yra komunizmas?
Atsakymas: Komunizmas yra mokslas apie proletariato išsivadavimo sąlygas.

2-sis klausimas: Kas yra proletariatas?
Atsakymas: Proletariatas yra ta visuomenės klasė, kuri pragyvenimo išteklius įsigyja, vien tiktai parduodama savo darbą, o ne gaudama kokio nors kapitalo pelną, — ta klasė, kurios gerovė ir vargas, gyvybė ir mirtis, visas gyvenimas priklauso nuo darbo paklausos, t. y. nuo biznio klestėjimo ir smukimo kaitos, nuo nežabotos konkurencijos svyravimų. Žodžiu tariant, proletariatas, arba proletarų klasė, yra XIX šimtmečio dirbančioji klasė.

3-sis klausimas: Vadinasi, proletarai ne visuomet buvo?
Atsakymas: Ne visuomet. Neturtingos ir dirbančiosios klasės buvo visada, ir paprastai dirbančiosios klasės buvo neturtingos. Bet tokių beturčių, tokių darbininkų, kurie būtų gyvenę ką tik nurodytomis sąlygomis, t. y. proletarų, ne visada buvo, kaip ne visada ir konkurencija buvo laisva ir nežabota.

4-sis klausimas: Kaip proletariatas atsirado?
Atsakymas: Proletariatas atsirado, praeito šimtmečio antrojoje pusėje įvykus Anglijoje pramonės revoliucijai, kuri paskui pasikartojo visose civilizuotose pasaulio šalyse. Pramonės revoliucija įvyko, išradus garo mašiną, įvairias verpimo mašinas, mechanines audimo stakles ir daug kitų mechaninių prietaisų. Tos mašinos, kurios buvo labai brangios ir todėl tik stambūs kapitalistai jas galėjo įsigyti, pakeitė visą ligi tol buvusį gamybos būdą ir išstūmė tuometinius darbininkus, nes mašinos gamino prekes pigiau ir geriau, negu darbininkai galėjo jas pagaminti savo netobulais rateliais ir staklėmis. Tuo būdu tos mašinos visą pramonę atidavė į stambiųjų kapitalistų rankas ir nedidelę darbininkų nuosavybę (įrankius, stakles ir t. t.) padarė visai bevertę, tad kapitalistai greit viską sugriebė į savo rankas, o darbininkams nieko nebeliko. Taip audinių gamyboje buvo įvesta fabrikinė sistema.— Kai tik buvo duotas akstinas mašinoms ir fabrikinei sistemai įvesti, ši sistema labai greitai buvo pritaikyta ir visose kitose pramonės šakose, ypač audinių marginimo, knygų spausdinimo srityje, puodų ir metalo dirbinių gamyboje. Darbas vis labiau buvo padalijamas tarp atskirų darbininkų, ir tuo būdu darbininkas, kuris anksčiau atlikdavo visą darbą, dabar tedirbo tik jo dalį. Įvedus darbo pasidalijimą, produktus buvo galima pagaminti greičiau ir todėl pigiau. Darbo pasidalijimas kiekvieno darbininko veikimą suvedė į vieną labai paprastą, nuolat kartojamą mechanišką operaciją, kurią ne tik taip pat sėkmingai, bet dargi daug geriau galėjo atlikti mašina. Tokiu būdu visos šios pramonės šakos, kaip ir verpimas bei audimas, viena po kitos pateko garo, mašinų ir fabrikinės sistemos valdžion. Bet kartu jos visiškai pateko į stambiųjų kapitalistų rankas, o darbininkai ir čia prarado paskutinius savo savarankiškumo likučius. Palaipsniui fabrikinė sistema vis labiau pajungė ne tik manufaktūrą tikrąja šio žodžio prasme, bet ir amatus, nes ir čia stambieji kapitalistai, įrengdami dideles dirbtuves, kurios tereikalauja mažiau išlaidų ir įgalina įvesti detalų darbo pasidalijimą, vis labiau išstūmė smulkiuosius meistrus. Tuo būdu matome, kad civilizuotose šalyse beveik visose darbo šakose įsigalėjo fabrikinė gamyba, kad beveik visose tose šakose stambioji pramonė išstūmė amatus ir manufaktūrą. Dėl to tuometinis vidurinis luomas, ypač smulkieji amatininkai meistrai, vis labiau nyksta, ligtolinė dirbančiojo padėtis visiškai pasikeičia ir susidaro dvi naujos klasės, kurios palaipsniui praryja visas kitas, būtent:
I. Stambiųjų kapitalistų klasė; jau dabar visose civilizuotose šalyse jie yra beveik vieninteliai visų pragyvenimo reikmenų ir jiems pagaminti reikalingų žaliavų bei įrankių (mašinų, fabrikų) savininkai. Tai yra buržua klasė, arba buržuazija.
II. Visai beturčių klasė; jie yra priversti pardavinėti savo darbą buržua, kad už tai gautų pragyvenimui reikalingų išteklių. Ši klasė vadinasi proletarų klasė, arba proletariatas.

5-sis klausimas: Kuriomis sąlygomis vyksta šis proletarų darbo pardavinėjimas buržua?
Atsakymas: Darbas yra tokia pat prekė, kaip ir bet kuri kita, ir jo kainą apsprendžia tie patys dėsniai, kaip ir bet kurios kitos prekės kainą. Viešpataujant stambiajai pramonei arba laisvajai konkurencijai, — kaip vėliau matysime, tai yra tas pats,— prekės kaina, vidutiniškai imant, visada yra lygi tos prekės gamybos kaštams. Vadinasi, darbo kaina taip pat yra lygi darbo gamybos kaštams. O darbo gamybos kaštus sudaro kaip tik toks pragyvenimo išteklių kiekis, kuris reikalingas, kad darbininkas galėtų išlaikyti savo darbingumą ir kad darbininkų klasė neišmirtų. Darbininkas už savo darbą negaus daugiau, negu reikia šiam tikslui; vadinasi, darbo kaina (arba darbo užmokestis) bus pati žemiausia, minimumas, kuris reikalingas pragyvenimui. Bet kadangi reikalai klojasi čia geriau, čia blogiau, tai darbininkas čia gaus daugiau, čia mažiau, lygiai taip pat, kaip fabrikantas čia daugiau, čia mažiau gauna už prekę. Ir kaip fabrikantas, imant gerus ir blogus laikus, vis dėlto vidutiniškai gauna už savo prekę ne daugiau ir ne mažiau kaip gamybos kaštus, taip ir darbininkas vidutiniškai gauna ne daugiau ir ne mažiau kaip minimumą. Šis darbo užmokesčio ekonominis dėsnis tuo griežčiau pasireikš, kuo labiau stambioji pramonė užvaldys visas darbo šakas.

6-sis klausimas: Kurios dirbančiosios klasės buvo iki pramonės revoliucijos?
Atsakymas: Dirbančiosios klasės, priklausomai nuo skirtingo visuomenės išsivystymo laipsnio, gyveno skirtingomis sąlygomis ir jų padėtis turtingųjų ir viešpataujančiųjų klasių atžvilgiu buvo skirtinga. Senovėje dirbantieji buvo savininkų vergai, kaip jie dar tebėra vergai daugelyje atsilikusių šalių ir netgi pietinėje Jungtinių Valstijų dalyje. Viduramžiais jie buvo bajorų žemvaldžių baudžiauninkai, kaip jie dar ir dabar tebėra baudžiauninkai Vengrijoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Be to, viduramžiais ir iki pat pramonės revoliucijos miestuose buvo amatininkų pameistriai, kurie dirbo pas smulkiaburžuazinius meistrus, o besivystant manufaktūrai, palaipsniui atsirado manufaktūros darbininkai, kuriuos samdė jau stambesnieji kapitalistai.

7-sis klausimas: Kuo proletaras skiriasi nuo vergo?
Atsakymas: Vergas yra parduotas visam amžiui; proletaras turi kas diena ir kas valanda pats save pardavinėti. Kiekvienas atskiras vergas — kurio nors pono nuosavybė — turi užtikrintą pragyvenimą, kad ir koks skurdus jis būtų, nes to reikalauja šito pono interesai. Atskiras proletaras — taip sakant, visos buržuazijos klasės nuosavybė — neturi užtikrinto pragyvenimo, nes jo darbas tik tuomet yra perkamas, kai jis kam nors reikalingas. Pragyvenimas yra užtikrintas tik visai proletarų klasei. Vergas yra už konkurencijos ribų, proletaras gyvena konkurencijos sąlygomis ir jaučia visus jos svyravimus. Vergas yra laikomas daiktu, jis nėra piliečių visuomenės narys. Proletaras pripažįstamas asmeniu, piliečių visuomenės nariu. Vadinasi, vergo gyvenimas gali būti geresnis, negu proletaro, bet proletaras priklauso aukštesnio išsivystymo laipsnio visuomenei ir pats yra aukštesnėje pakopoje, negu vergas. Vergas išsivaduoja, iš visų privatinės nuosavybės santykių panaikindamas vieną tik vergovės santykį, ir tuo būdu tik tampa proletaru; proletaras gali išsivaduoti, tik panaikindamas privatinę nuosavybę iš viso.

8-sis klausimas: Kuo proletaras skiriasi nuo baudžiauninko?
Atsakymas: Baudžiauninkas turi ir naudoja gamybos įrankį, žemės sklypą, už tai atiduodamas dalį savo pajamų arba atlikdamas kai kuriuos darbus. Proletaras dirba svetimais gamybos įrankiais kito naudai, už tai gaudamas dalį pajamų. Baudžiauninkas atiduoda, proletarui yra duodama. Baudžiauninkui pragyvenimas yra užtikrintas, proletarui — neužtikrintas. Baudžiauninkas yra už konkurencijos ribų, proletaras gyvena konkurencijos sąlygomis. Baudžiauninkas išsivaduoja, arba pabėgdamas į miestą ir pasidarydamas ten amatininku, arba teikdamas savo dvarininkui pinigų vietoj darbo ar produktų, tapdamas laisvu nuomininku, arba pavarydamas savo feodalą, pats pasidarydamas savininku, — žodžiu tariant, vienaip ar kitaip įeidamas į nuosavybę turinčios klasės eiles ir įžengdamas į konkurencijos sferą. Proletaras išsivaduoja, panaikindamas konkurenciją, privatinę nuosavybę ir visus klasių skirtumus.

9-sis klausimas: Kuo proletaras skiriasi nuo amatininko? *

* Toliau F. Engelso rankraštyje palikta tuščia vieta atsakymui į 9-jį klausimą. Red.

10-sis klausimas: Kuo proletaras skiriasi nuo manufaktūros darbininko?
Atsakymas: XVI—XVIII šimtmečių manufaktūros darbininkas beveik visur dar turėjo gamybos įrankių: savo stakles, ratelį savo šeimai ir mažą žemės sklypelį, kurį dirbo laisvomis nuo darbo valandomis. Proletaras viso to neturi. Manufaktūros darbininkas beveik visuomet gyvena kaime ir jo santykiai su dvarininku arba darbdaviu yra daugiau ar mažiau patriarchaliniai. Proletaras dažniausiai gyvena dideliuose miestuose ir su darbdaviu jį sieja grynai piniginiai santykiai. Stambioji pramonė išplėšia manufaktūros darbininką iš patriarchalinių jo sąlygų, jis netenka paskutinio turto, kurį dar turėjo, ir dėl to pats virsta proletaru.

11-sis klausimas: Kokios buvo pramonės revoliucijos ir visuomenės susiskirstymo į buržua ir proletarus artimiausios pasekmės?
Atsakymas: Pirma, mašinų darbui vis labiau atpiginant pramonės gaminių kainas, visose pasaulio šalyse visiškai suiro senoji manufaktūros, arba rankų darbu paremtos pramonės, sistema. Visos pusiau barbariškos šalys, kurios lig šiol stovėjo daugiau ar mažiau nuošaliai nuo istorijos vystymosi ir kurių pramonė lig šiol rėmėsi manufaktūra, tokiu būdu buvo prievarta ištrauktos iš savo uždarumo. Jos pradėjo pirkti pigesnes anglų prekes ir pasmerkė žūti savo manufaktūros darbininkus. Tuo būdu šalys, kurios tūkstančius metų nedarė pažangos, kaip, pavyzdžiui, Indija, buvo iš pagrindų revoliucionizuotos, ir netgi Kinija dabar eina į revoliuciją. Prieita iki to, kad nauja mašina, kuri šiandien išrandama Anglijoje, per vienerius metus atima duonos kąsnį milijonams Kinijos darbininkų. Tuo būdu stambioji pramonė susiejo tarpusavyje visas pasaulio tautas, sujungė visas mažas vietines rinkas į pasaulinę rinką, visur paruošė dirvą civilizacijai bei pažangai ir padarė taip, kad visa, kas įvyksta civilizuotose šalyse, turi atsiliepti ir visoms kitoms šalims; tad, jei dabar išsivaduos darbininkai Anglijoje arba Prancūzijoje, visose kitose šalyse tai turės sukelti revoliucijas, kurios anksčiau ar vėliau ir ten atneš darbininkams išsivadavimą.
Antra, visur, kur stambioji pramonė užėmė manufaktūros vietą, pramonės revoliucija nepaprastai išugdė buržuaziją, padidino jos turtus bei galią ir padarė ją pirmąja klase šalyje. Rezultatas buvo tas, kad visur, kur įvyko toks procesas, buržuazija paėmė į savo rankas politinę valdžią, išstumdama ligi tol viešpatavusias klases — aristokratiją, cechų biurgerius ir abiem šioms klasėms atstovavusią absoliutinę monarchiją. Buržuazija likvidavo aristokratijos, bajorijos galybę, panaikindama majoratus, arba žemės valdų neperleidžiamumą, ir visas bajorijos privilegijas. Ji sutriuškino cechų biurgerių galią, panaikindama visus cechus ir visas amatininkų privilegijas. Abiejų vietoj ji įgyvendino laisvąją konkurenciją, t. y. tokią visuomenės būklę, kai kiekvienas turi teisę veikti bet kurioje pramonės šakoje ir niekas negali jam tai kliudyti, jei tik esama tam reikalingo kapitalo. Taigi laisvosios konkurencijos įvedimas yra viešas paskelbimas, kad nuo šio laiko visuomenės nariai tik tiek nėra lygūs, kiek jų kapitalai nelygūs, kad kapitalas pasidaro lemiama jėga ir tuo būdu kapitalistai, buržua, tampa pirmąja visuomenės klase. Bet laisvoji konkurencija yra būtina pradiniam stambiosios pramonės vystymosi laikotarpiui nes ji yra vienintelė visuomenės būklė, kurioje gali išaugti stambioji pramonė. Tokiu būdu panaikinusi visuomeninę bajorijos ir cechų biurgerių galybę, buržuazija panaikino ir politinę jų valdžią. Tapusi pirmąja klase visuomenėje, ji ir politinėje srityje pasiskelbė pirmąja klase. Ji tai padarė, įvesdama atstovaujamąją sistemą, kuri pagrįsta buržuazine lygybe prieš įstatymą, įstatyminiu laisvosios konkurencijos pripažinimu. Europos šalyse toji sistema buvo įvesta konstitucinės monarchijos forma. Konstitucinės monarchijos šalyse rinkėjų teises turi tik tie, kurie turi tam tikrą kapitalą, t. y. tik buržua. Tie buržua rinkėjai renka atstovus, o buržuaziniai atstovai, pasinaudodami teise atmesti mokesčius, renka buržuazinę vyriausybę.
Trečia, pramonės revoliucija, ugdydama buržuaziją, visur tokiu pat mastu ugdė ir proletariatą. Kuo labiau turtėjo buržua, tuo didėjo proletarų skaičius. Kadangi tiktai kapitalas gali suteikti proletarams darbo, o kapitalas didėja, tiktai panaudodamas darbą, tai proletariato daugėjimas vyksta lygia greta su kapitalo didėjimu. Tuo pačiu metu pramonės revoliucija sutraukia buržua ir proletarus į didelius miestus, kur patogiausia vystyti pramonę, ir tas didelių masių susitelkimas vienoje vietoje įgalina proletarus įsisąmoninti savo jėgą. Toliau, besivystant pramonės revoliucijai, išrandant vis daugiau naujų mašinų, kurios išstumia rankų darbą, stambioji pramonė daro vis didesnį spaudimą darbo užmokesčiui ir sumažina jį, kaip jau buvo sakyta, iki minimumo, tuo būdu proletariato padėtį padarydama vis labiau nepakenčiamą. Taip, iš vienos pusės, didėjant proletariato nepasitenkinimui, iš antros, — augant jo jėgai, pramonės revoliucija ruošia socialinę revoliuciją, kurią įvykdys proletariatas.

12-sis klausimas: Kokios buvo pramonės revoliucijos tolimesnės pasekmės?
Atsakymas: Išradus garo ir kitokias mašinas, stambioji pramonė sukūrė priemones, įgalinančias per trumpą laiką ir mažomis išlaidomis be galo didinti pramonės gamybą. Laisvoji konkurencija, neišvengiama šios stambiosios pramonės pasekmė, dėl tokio lengvumo plėsti gamybą netrukus nepaprastai paaštrėjo; daugybė kapitalistų metėsi į pramonę, ir per trumpą laiką buvo pagaminta daugiau, negu galėjo būti suvartota. Rezultatas buvo tas, kad pagamintų prekių nebuvo galima parduoti ir prasidėjo vadinamoji prekybos krizė. Fabrikai turėjo sustoti, fabrikantai subankrutavo ir darbininkai liko be duonos. Visur atėjo didžiausias skurdas. Praėjus kiek laiko, pertekliniai produktai buvo parduoti, fabrikai vėl pradėjo dirbti, darbo užmokestis pakilo ir palaipsniui reikalai pradėjo eiti geriau, negu bet kada. Bet neilgai, nes netrukus vėl buvo prigaminta per daug prekių ir prasidėjo nauja krizė, kuri pasireiškė taip pat, kaip ir ankstesnioji. Tuo būdu nuo pat šio šimtmečio pradžios pramonės būklė nuolat svyravo tarp klestėjimo laikotarpių ir krizės laikotarpių, ir beveik reguliariai kas penkeri—septyneri metai pasikartodavo tokia krizė, kiekvieną kartą sukeldama didžiausią vargą darbininkų tarpe, visuotinį revoliucinį sujudimą ir didžiausią pavojų visai esamajai santvarkai.

13-sis klausimas: Kokias išvadas galima padaryti iš reguliariai pasikartojančių prekybos krizių?
Atsakymas: Pirma, tai, kad stambioji pramonė, nors pirmuoju savo vystymosi laikotarpiu pati sukūrė laisvąją konkurenciją, bet dabar jau yra laisvąją konkurenciją peraugusi; kad konkurencija ir iš viso atskirų asmenų vykdomas pramonės gamybos tvarkymas virto stambiosios pramonės pančiais, kuriuos ji turi sutraukyti ir sutraukys; kad stambioji pramonė, kol ji yra tvarkoma dabartiniais pagrindais, gali gyvuoti, tiktai sukeldama kas septyneri metai pasikartojantį visuotinį sutrikimą, kuris kiekvieną kartą sudaro pavojų visai civilizacijai ir ne tik proletarus įstumia į vargą, bet ir daugelį buržua nuskurdina; vadinasi, kad reikia arba atsisakyti nuo stambiosios pramonės, — o tai absoliučiai neįmanoma, — arba pripažinti, kad ji iškelia būtiną reikalą sukurti visiškai naują visuomenės organizaciją, kurioje pramonės gamybai vadovauja ne atskiri tarp savęs konkuruojantys fabrikantai, bet visa visuomenė pagal nustatytą planą ir sutinkamai su visų visuomenės narių poreikiais.
Antra, kad stambioji pramonė ir jos sąlygojama galimybė be galo plėsti gamybą įgalina sukurti tokią visuomenės santvarką, kurioje bus tiek daug gaminama visiems gyvenimo poreikiams patenkinti, jog kiekvienas visuomenės narys galės visiškai laisvai ugdyti ir pritaikyti visas savo jėgas ir gabumus. Taigi kaip tik toji stambiosios pramonės savybė, kuri dabartinėje visuomenėje sukelia visą skurdą ir visas prekybos krizes, esant kitai visuomenės organizacijai, panaikins tą skurdą ir tuos nelaimes nešančius svyravimus. Tuo būdu kuo aiškiausiai įrodyta:
1) kad šiuo metu visas šias blogybes reikia priskirti tik visuomenės santvarkai, kuri nebeatitinka laiko sąlygų;
2) kad jau yra priemonės šioms blogybėms galutinai pašalinti, sukuriant naują visuomenės santvarką.

14-sis klausimas: Kokia turi būti ta naujoji visuomenės santvarka?
Atsakymas: Visų pirma, pramonės ir aplamai visų gamybos šakų valdymas bus atimtas iš atskirų, tarpusavyje konkuruojančių individų. Vietoj to visos gamybos šakos bus visos visuomenės žinioje, t. y. bus tvarkomos, vadovaujantis visuomenės interesais, pagal bendrą planą ir dalyvaujant visiems visuomenės nariams. Tuo būdu naujoji visuomenės santvarka panaikins konkurenciją ir pakeis ją asociacija. Kadangi tokia tvarka, kai atskiri asmenys valdo pramonę, neišvengiamai sąlygoja privatinę nuosavybę ir kadangi konkurencija yra ne kas kita, kaip toks pramonės valdymo būdas, kai ją tvarko privatūs savininkai, tai privatinė nuosavybė yra neatskiriama nuo individualaus pramonės valdymo ir nuo konkurencijos. Vadinasi, privatinė nuosavybė taip pat turės būti panaikinta, o jos vietą užims bendras naudojimasis visais gamybos įrankiais ir produktų paskirstymas pagal bendrą susitarimą, arba vadinamasis turto bendrumas. Privatinės nuosavybės panaikinimas dargi kuo trumpiausiai ir bendriausiai apibūdina pramonės vystymosi sąlygojamą visos visuomenės santvarkos pertvarkymą. Todėl komunistai visai teisingai iškelia kaip pagrindinį savo reikalavimą — panaikinti privatinę nuosavybę.

15-sis klausimas: Vadinasi, privatinės nuosavybės panaikinimas anksčiau nebuvo galimas?
Atsakymas: Taip, nebuvo galimas. Kiekvieną visuomeninės santvarkos pasikeitimą, kiekvieną nuosavybės santykių perversmą sąlygojo sukūrimas naujų gamybinių jėgų, kurios nebeatitiko senųjų nuosavybės santykių. Taip ir privatinė nuosavybė. Mat, privatinė nuosavybė ne visuomet buvo. Kai viduramžių pabaigoje atsirado naujas gamybos būdas — manufaktūra,— kuris netilpo tuometinės feodalinės ir cechinės nuosavybės rėmuose, toji manufaktūra, jau peraugusi senuosius nuosavybės santykius, sukūrė naują nuosavybės formą — privatinę nuosavybę. Manufaktūrai ir pirmajai stambiosios pramonės vystymosi stadijai nebuvo galima jokia kita nuosavybės forma, kaip tik privatinė nuosavybė, jokia kita visuomenės santvarka, kaip tik privatine nuosavybe pagrįsta santvarka. Kol negalima gaminti tokiu mastu, kad ne tik visiems užtektų, bet dar liktų produktų perteklius visuomeniniam kapitalui didinti ir gamybinėms jėgoms toliau vystyti, tol visuomet turės būti viešpataujanti klasė, kurios žinioje yra visuomenės gamybinės jėgos, ir neturtinga, engiama klasė. Kokios yra tos klasės — tai priklauso nuo gamybos išsivystymo laipsnio. Nuo žemdirbystės priklausančiuose viduramžiuose buvo dvarininkas ir baudžiauninkas, vėlesniųjų viduramžių miestuose — cecho meistras, pameistrys ir padienis, XVII šimtmetyje — manufaktūros savininkas ir manufaktūros darbininkas, XIX šimtmetyje yra stambusis fabrikantas ir proletaras. Aišku, kad lig šiol gamybinės jėgos dar nebuvo tiek išsivysčiusios, kad būtų galima gaminti visiems užtektinai produktų ir kad privatinė nuosavybė būtų virtusi pančiais, kliūtimi toms gamybinėms jėgoms vystytis. Bet dabar, kai stambiosios pramonės išsivystymas, pirma, yra sukūręs anksčiau neregėto dydžio kapitalus ir gamybines jėgas ir yra priemonės šioms gamybinėms jėgoms per trumpą laiką iki begalybės padidinti; antra, kai šios gamybinės jėgos yra sutelktos nedaugelio buržua rankose, o didelės liaudies masės vis labiau virsta proletarais ir jų padėtis darosi tuo vargingesnė ir tuo labiau nepakeliama, kuo labiau didėja buržua turtai; trečia, kai šios galingos ir lengvai padidinamos gamybinės jėgos tiek yra peraugusios privatinę nuosavybę ir buržua, jog nuolat kelia smarkiausius visuomenės santvarkos sutrikimus, — tiktai dabar privatinės nuosavybės panaikinimas tapo ne tik galimas, bet dargi absoliučiai būtinas.

16-sis klausimas: Ar galima taikiu būdu panaikinti privatinę nuosavybę?
Atsakymas: Būtų pageidautina, kad taip galėtų įvykti, ir komunistai, žinoma, būtų paskutiniai, kurie tam prieštarautų. Komunistai labai gerai žino, kad visokie sąmokslai yra ne tik nenaudingi, bet dargi žalingi. Jie labai gerai žino, kad revoliucijų negalima daryti iš anksto sugalvojus ir savavališkai, kad visur ir visuomet revoliucijos buvo neišvengiama susidariusių aplinkybių pasekmė, o tos aplinkybės visiškai nepriklausė nuo atskirų partijų ir ištisų klasių valios bei vadovavimo. Bet jie taip pat mato, kad beveik visose civilizuotose šalyse proletariato vystymasis yra prievarta slopinamas ir kad tuo būdu komunistų priešininkai iš visų jėgų dirba revoliucijos naudai. Jei galiausiai visa tai pastūmės engiamąjį proletariatą į revoliuciją, tai mes, komunistai, ginsime proletariato reikalą veiksmais ne blogiau, kaip dabar giname žodžiais.

17-sis klausimas: Ar galima iš karto panaikinti privatinę nuosavybę?
Atsakymas: Ne, negalima, kaip negalima iš karto esamų gamybinių jėgų padidinti tokiu mastu, kiek reikia visuomeniniam ūkiui sukurti. Todėl tikriausiai ateinanti proletariato revoliucija tik palaipsniui galės pertvarkyti dabartinę visuomenę ir tik tada panaikins privatinę nuosavybę, kai bus sukurta tam reikalinga gamybos priemonių masė.

18-sis klausimas: Kokia bus tos revoliucijos vystymosi eiga?
Atsakymas: Visų pirma, ji sukurs demokratinę santvarką ir tuo būdu tiesiogiai arba netiesiogiai įves politinę proletariato valdžią: tiesiogiai — Anglijoje, kur proletarai jau dabar sudaro tautos daugumą, netiesiogiai — Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur tautos dauguma susideda ne tik iš proletarų, bet taip pat iš smulkiųjų valstiečių ir miesto smulkiųjų buržua, kurie dar tebėra perėjimo į proletariatą stadijoje, įgyvendindami visus savo politinius interesus, vis daugiau priklauso nuo proletariato ir todėl netrukus turės prisijungti prie jo reikalavimų. Gal būt, tai pareikalaus naujos kovos, kuri betgi gali pasibaigti tiktai proletariato pergale.
Demokratija būtų visiškai nenaudinga proletariatui, jeigu ji nebūtų tuojau panaudojama kaip įrankis vykdyti tolimesnėms priemonėms, tiesiogiai paliečiančioms privatinę nuosavybę ir užtikrinančioms proletariato gyvavimą. Svarbiausios priemonės, kurios jau dabar yra būtina esamųjų sąlygų pasekmė, yra šios:
1. Privatinės nuosavybės apribojimas, apdedant ją progresyviniu mokesčiu, uždedant didelius mokesčius paveldimam turtui, panaikinant paveldėjimo teisę šalutine linija (broliai, sūnėnai ir t. t.), įvedant priverstines paskolas ir t. t.
2. Laipsniškas žemės savininkų, fabrikantų, geležinkelių ir laivų savininkų eksproprijavimas, iš dalies per valstybinės pramonės konkurenciją, iš dalies tiesiogiai atlyginant asignatomis.
3. Visų emigrantų ir prieš liaudies daugumą sukilusių maištininkų turto konfiskavimas.
4. Darbo organizavimas arba proletarų aprūpinimas darbu valstybiniuose dvaruose, fabrikuose ir dirbtuvėse. Tuo būdu bus pašalinta darbininkų konkurencija tarpusavyje, ir fabrikantai, kol dar jų bus, turės mokėti tą patį padidintą darbo užmokestį, kurį moka valstybė.
5. Vienoda darbo prievolė visiems visuomenės nariams, kol bus visiškai panaikinta privatinė nuosavybė. Pramoninių armijų steigimas, ypač žemės ūkiui.
6. Kredito sistemos ir pinigų prekybos centralizavimas valstybės rankose per nacionalinį banką su valstybės kapitalu ir visokių privačių bankų bei bankininkų kontorų uždarymas.
7. Valstybinių fabrikų, dirbtuvių, geležinkelių ir laivų skaičiaus padidinimas, nedirbamų žemių įdirbimas, o dirbamų — pagerinimas, atitinkamai padidėjus nacijos žinioje esantiems kapitalams ir darbininkų skaičiui.
8. Visų vaikų auklėjimas nuo to momento, kai jie gali apsieiti be pirmutinės motinos priežiūros, valstybės įstaigose ir valstybės lėšomis. Auklėjimo sujungimas su darbu fabrikuose.
Nacionalinėse žemėse pastatymas didelių rūmų, kaip bendrų namų piliečių komunoms, kurios dirbs tiek pramonėje, tiek žemės ūkyje ir sujungs miesto ir kaimo gyvenimo pranašumus, nekentėdamos nuo tų gyvenimo būdų vienašališkumo ir trūkumų.
10. Visų nesveikų ir blogai pastatytų gyvenamųjų namų ir miestų kvartalų nugriovimas.
11. Vienoda paveldėjimo teisė santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams.
12. Viso transporto koncentravimas nacijos rankose.
Žinoma, visų šių priemonių negalima iš karto įvykdyti. Bet, įvykdžius vieną, bus galima vykdyti ir kitą. Kai tik bus pradėtas pirmas radikalus privatinės nuosavybės puolimas, proletariatas pamatys, kad jam reikia eiti vis toliau, vis labiau koncentruoti valstybės rankose visą kapitalą, visą žemės ūkį, visą pramonę, visą transportą ir visus mainus. To siekia visos išvardytos priemonės. Jos darysis tuo labiau įgyvendinamos ir tuo labiau didės jų sąlygojama centralizacija, kuo daugiau proletariato darbas padidins šalies gamybines jėgas. Pagaliau, kai nacijos rankose bus sutelktas visas kapitalas, visa gamyba ir visi mainai, tada privatinė nuosavybė savaime atkris, pinigai pasidarys nebereikalingi ir gamyba tiek padidės, o žmonės taip pasikeis, jog galės išnykti ir paskutinės senosios visuomenės santykių formos.

19-sis klausimas: Ar gali ši revoliucija įvykti vienoje kurioje nors šalyje?
Atsakymas: Ne. Stambioji pramonė, jau vien sukurdama pasaulinę rinką, visas žemės rutulio tautas, ypač civilizuotąsias, taip susiejo tarpusavyje, jog kiekviena atskira tauta yra priklausoma nuo to, kas įvyksta kitoje. Be to, stambioji pramonė taip sulygino visuomenės vystymąsi visose civilizuotose šalyse, jog visur buržuazija ir proletariatas tapo dviem pagrindinėmis visuomenės klasėmis, o kova tarp jų — svarbiausia šių dienų kova. Todėl komunistinė revoliucija bus ne tik nacionalinė, bet įvyks kartu visose civilizuotose šalyse, t. y. bent Anglijoje, Amerikoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kiekvienoje iš šių šalių ji vystysis greičiau arba lėčiau priklausomai nuo to, kurios šalies pramonė labiau išsivysčiusi, kuri yra turtingesnė ir turi didesnį gamybinių jėgų kiekį. Todėl lėčiausiai ir sunkiausiai ji įvyks Vokietijoje, o greičiausiai ir lengviausiai — Anglijoje. Taip pat ji turės didelės įtakos kitoms pasaulio šalims ir visiškai pakeis ir labai paspartins ankstesniąją jų vystymosi eigą. Ji yra pasaulinė revoliucija ir dėl to turės pasaulinę areną.

20-sis klausimas: Kokios bus galutinio privatinės nuosavybės panaikinimo pasekmės?
Atsakymas: Tuo, kad visuomenė iš privačių kapitalistų rankų atims visų gamybinių jėgų ir susiekimo priemonių naudojimą, taip pat produktų mainus bei jų pasiskirstymą ir valdys visa tai pagal planą, atitinkantį esamus išteklius ir visos visuomenės poreikius, — visų pirma bus pašalintos visos pragaištingos pasekmės, kurios dar tebėra susijusios su dabartine stambiosios pramonės tvarkymo sistema. Krizės išnyks; išsiplėtojusi gamyba, kuri dabartinėje visuomenės santvarkoje sukelia perprodukciją ir yra tokia galinga skurdo priežastis, tuomet bus toli gražu nepakankama ir turės būti dar žymiai labiau išplėsta. Užuot nešęs skurdą, artimiausius visuomenės poreikius viršijantis gamybos perteklius užtikrins visų visuomenės narių poreikių patenkinimą, iškels naujus poreikius ir kartu sukurs priemones jiems patenkinti. Gamybos perteklius bus tolesnės pažangos sąlyga bei akstinas ir įgyvendins tą pažangą, nesukeldamas, kaip anksčiau, periodinių visos visuomenės santvarkos sutrikimų. Nuo privatinės nuosavybės pančių išlaisvinta stambioji pramonė išsiplėtos tokiu mastu, su kuriuo palyginus, dabartinė jos būklė atrodys tokia pat menka, kokia mums atrodo manufaktūra, palyginus su mūsų laikų stambiąja pramone. Tas pramonės išsivystymas teiks visuomenei užtektinai produktų, kad būtų galima patenkinti visų jos narių poreikius. Lygiai taip pat ir žemdirbystė, kuriai privatinės nuosavybės pančiai ir sklypų susmulkinimas neleidžia įdiegti jau padarytų patobulinimų ir mokslo laimėjimų, įžengs į visiškai naują suklestėjimo laikotarpį ir teiks visuomenei visai pakankamą produktų kiekį. Tuo būdu visuomenė gamins užtektinai produktų, ir bus galima taip suorganizuoti jų paskirstymą, kad būtų patenkinami visų jos narių poreikiai. Dėl to pasidarys nebereikalingas visuomenės susiskirstymas į įvairias, viena kitai priešingas klases. Tas susiskirstymas bus ne tik nereikalingas, bet dargi nesuderinamas su nauja visuomenės santvarka. Klasių buvimą sąlygoja darbo pasidalijimas, o dabartinio pobūdžio darbo pasidalijimas visiškai išnyks. Mat, kad būtų galima pramonės ir žemės ūkio gamybą pakelti į minėtą lygį, nepakanka vien mechaninių ir cheminių pagalbinių priemonių. Reikia taip pat atitinkamai išugdyti paleidžiančių tas priemones į darbą žmonių gabumus. Kaip praeitojo šimtmečio valstiečiai ir manufaktūros darbininkai, įtraukti į stambiąją pramonę, pakeitė visą savo gyvenimo būdą ir patys tapo visiškai kitokiais žmonėmis, taip ir bendras gamybos valdymas visos visuomenės jėgomis ir to sąlygojamas naujas gamybos išsivystymas reikalaus visai kitokių žmonių ir sukurs juos. Visuomeninis gamybos valdymas negalės būti atliekamas tokių žmonių, kaip dabartiniai, kurių kiekvienas yra pajungtas vienai gamybos šakai, prirakintas prie jos, jos išnaudojamas, ugdo tiktai vieną savo gabumą visų kitų nenaudai ir pažįsta tiktai vieną visos gamybos šaką arba kurios nors šakos dalį. Jau dabartinė pramonė vis mažiau gali tokius žmones panaudoti. O visos visuomenės bendrai ir planingai valdoma pramonė juo labiau reikalauja tokių žmonių, kurių gabumai būtų visapusiškai išlavinti, kurie galėtų orientuotis visoje gamybos sistemoje. Vadinasi, visiškai išnyks jau dabar mašinų pakirstas darbo pasidalijimas, kuris vieną paverčia valstiečiu, antrą — batsiuviu, trečią — fabriko darbininku, ketvirtą — biržos spekuliantu. Auklėjimas įgalins jaunuolius greitai įsisavinti visą gamybos sistemą, padarys juos sugebančius pereiti paeiliui iš vienos gamybos šakos į kitą, priklausomai nuo visuomenės poreikių arba jų pačių palinkimo. Vadinasi, auklėjimas panaikins tą vienašališkumą, kurį kiekvienam atskiram žmogui primeta dabartinis darbo pasidalijimas. Tuo būdu komunistiškai organizuota visuomenė sudarys savo nariams galimybę visapusiškai pritaikyti visapusiškai išlavintus savo gabumus. Bet kartu neišvengiamai išnyks ir įvairios klasės. Taigi komunistiškai organizuota visuomenė, iš vienos pusės, yra nesuderinama su klasių buvimu, iš antros — pats šios visuomenės sukūrimas teikia priemones klasių skirtumams panaikinti.
Iš to išeina, kad miesto ir kaimo priešingumas taip pat išnyks. Tie patys žmonės, o ne dvi skirtingos klasės, dirbs žemės ūkio ir pramonės darbą. Jau vien dėl grynai materialinių priežasčių tai yra būtina komunistinės asociacijos sąlyga. Žemės ūkio gyventojų išsiskaidymas kaimuose, o pramonės gyventojų susigrūdimas dideliuose miestuose atitinka dar nepakankamai aukštą žemės ūkio ir pramonės išsivystymo lygį ir yra kliūtis bet kokiam tolesniam vystymuisi. Jau dabar tai smarkiai juntama.
Visuotinė visų visuomenės narių asociacija gamybinėms jėgoms bendrai ir planingai eksploatuoti, gamybos išplėtojimas tokiu laipsniu, kad ji patenkintų visų poreikius; likvidavimas tokios padėties, kai vienų poreikiai patenkinami kitų sąskaita; visiškas klasių ir jų priešingumų panaikinimas; visapusiškas visų visuomenės narių gabumų išugdymas, pašalinus lig šiol buvusį darbo pasidalijimą, įgyvendinus gamybinį auklėjimą, keičiant veiklos sritis, visiems naudojantis visų sukurtomis gėrybėmis, suliejant miestą su kaimu, — tokie yra svarbiausieji privatinės nuosavybės panaikinimo rezultatai.

21-sis klausimas: Kokia bus komunistinės visuomenės santvarkos įtaka šeimai?
Atsakymas: Abiejų lyčių santykius ji pavers grynai privačiu reikalu, kuris lies tiktai suinteresuotus asmenis ir į kurį visuomenei nereikės kištis. Tai įmanoma, panaikinus privatinę nuosavybę ir įgyvendinus visuomeninį vaikų auklėjimą, nes tada bus panaikinti abu ligšiolinės santuokos pagrindai, susiję su privatine nuosavybe, — žmonos priklausomybė nuo vyro ir vaikų priklausomybė nuo tėvų. Čia yra ir atsakymas į didžiai dorovingų miesčionių šauksmus dėl komunistinio žmonų bendrumo. Žmonų bendrumas yra grynai buržuazinei visuomenei priklausantis reiškinys, kuris šiuo metu kuo plačiausiai pasireiškia prostitucija. Bet prostitucija remiasi privatine nuosavybe ir išnyks kartu su ja. Vadinasi, komunistinė organizacija, užuot įvedusi žmonų bendrumą, atvirkščiai, jį panaikins.

22-sis klausimas: Kokia bus komunistinės organizacijos pažiūra į esamąsias tautybes?
— Pasilieka.

23-sis klausimas: Kokia bus jos pažiūra į esamąsias religijas?
— Pasilieka.

24-sis klausimas: Kuo komunistai skiriasi nuo socialistų?
Atsakymas: Vadinamieji socialistai dalijasi į tris kategorijas.
Pirmąją kategoriją sudaro feodalinės ir patriarchalinės visuomenės šalininkai. Tą visuomenę naikino ir dar kasdien naikina stambioji pramonė, pasaulinė prekyba ir jų sukurta buržuazinė visuomenė. Ši kategorija iš dabartinės visuomenės blogybių daro išvadą, kad reikia grąžinti feodalinę ir patriarchalinę visuomenę, nes joje nebuvo tų blogybių. Visi jų pasiūlymai tiesiais arba aplinkiniais keliais turi šį tikslą. Komunistai visuomet ryžtingai kovos prieš šią reakcinių socialistų kategoriją, nors jie tariamai užjaučia proletariato vargus ir lieja dėl to karštas ašaras, nes jie;
1) siekia to, kas visiškai neįmanoma;
2) mėgina grąžinti aristokratijos, cechų meistrų ir manufaktūrų savininkų viešpatavimą su jų palyda — absoliutiniais arba feodaliniais monarchais, valdininkais, kareiviais ir kunigais; jie siekia atgaivinti visuomenę, kurioje, tiesa, nebuvo dabartinės visuomenės ydų, bet užtat ji nė kiek ne mažiau turėjo kitokių blogybių ir neteikė jokių perspektyvų, kad komunistinė organizacija išvaduos engiamuosius darbininkus;
3) savo tikruosius ketinimus jie visada parodo, kai proletariatas tampa revoliuciniu ir komunistiniu; tada jie tuojau susivienija su buržuazija prieš proletarus.
Antrąją kategoriją sudaro dabartinės visuomenės šalininkai, kuriuos šios visuomenės sąlygojamos negerovės verčia būkštauti dėl jos išsilaikymo. Taigi jie siekia išlaikyti dabartinę visuomenę, bet nori pašalinti su ja susijusias negeroves. Šiuo tikslu vieni siūlo grynai labdarybės priemones, kiti — didingas reformų sistemas, kurios, prisidengiant, visuomenės reorganizavimu, turi išlaikyti dabartinės visuomenės pagrindus ir kartu pačią dabartinę visuomenę. Prieš šiuos buržuazinius socialistus komunistai taip pat turės visą laiką kovoti, nes jie dirba komunistų priešų naudai ir gina visuomenę, kurią komunistai nori sugriauti.
Pagaliau, trečioji kategorija susideda iš demokratinių socialistų, kurie, eidami tuo pačiu keliu, kaip ir komunistai, nori, kad būtų įvykdyta dalis… * klausime nurodytų priemonių, bet ne kaip pereinamosios į komunizmą priemonės, o kaip priemonės, kurių turi pakakti skurdui panaikinti ir dabartinės visuomenės negerovėms pašalinti.

* Rankraštyje praleistas žodis: turimas galvoje 18-sis klausimas. Red.

Šie demokratiniai socialistai yra arba proletarai, kurie dar nėra pakankamai supratę savo klasės išsivadavimo sąlygų, arba smulkiosios buržuazijos atstovai, atstovaujantys klasei, kuri, kol bus iškovota demokratija ir bus įvykdytos iš jos kylančios socialistinės priemonės, daugeliu atžvilgių turi tuos pačius interesus, kaip ir proletarai. Todėl komunistai veiksmų momentais sudarys su demokratiniais socialistais susitarimus ir iš viso tam laikui, kiek galima, turi laikytis bendros su jais politikos, jei tik šie socialistai neis tarnauti viešpataujančiajai buržuazijai ir nepuldinės komunistų. Aišku, kad bendri veiksmai nepašalina tarp jų ir komunistų esančių skirtumų apsvarstymo.

25-sis klausimas: Kokia yra komunistų pažiūra į kitas mūsų laikų politines partijas?
Atsakymas: Ši pažiūra yra skirtinga įvairiose šalyse. — Anglijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje, kur viešpatauja buržuazija, komunistai kol kas dar turi bendrus interesus su įvairiomis demokratinėmis partijomis, ir tas interesų bendrumas yra tuo reikšmingesnis, kuo labiau demokratai artėja prie komunistų tikslų, vykdydami socialistines priemones, kurias demokratai dabar visur gina, t. y. kuo aiškiau ir tikriau jie gina proletariato interesus ir kuo labiau remiasi proletariatu. Pavyzdžiui, Anglijoje čartistai iš darbininkų tarpo yra nepalyginamai artimesni komunistams, negu demokratiniai smulkieji buržua arba vadinamieji radikalai.
Amerikoje, kur įvesta demokratinė konstitucija, komunistai turės remti partiją, kuri nori nukreipti tą konstituciją prieš buržuaziją ir panaudoti ją proletariato naudai, t. y. nacionalinės agrarinės reformos šalininkų partiją.
Šveicarijoje radikalai, nors jie dar tebėra labai mišrios sudėties partija, vis dėlto yra vieninteliai, su kuriais komunistai gali sudaryti susitarimus, o šių radikalų tarpe pažangiausi yra vadtiečiai ir ženeviečiai.
Pagaliau, Vokietijoje lemiamoji kova tarp buržuazijos ir absoliutinės monarchijos dar tebėra priešakyje. Bet kadangi komunistai negali tikėtis stoti į lemiamąją kovą prieš buržuaziją, kol buržuazija nėra atėjusi į valdžią, tai jie yra suinteresuoti padėti buržuazijai kuo greičiau paimti į savo rankas valdžią, kad paskui kuo greičiau galėtų ją nuversti. Taigi komunistai, liberalinei buržuazijai kovojant prieš vyriausybes, visada turi būti pirmosios pusėje, bet turi saugotis, kad nepasiduotų buržuazijos apsigavimui ir nepasitikėtų jos viliojančiais užtikrinimais apie palankias buržuazijos pergalės pasekmes proletariatui. Vienintelė nauda, kurią buržuazijos pergalė teiks komunistams, bus ši: 1) įvairios nuolaidos, kurios palengvins komunistams ginti, svarstyti ir skleisti savo principus ir kartu palengvins suvienyti proletariatą į glaudžiai susitelkusią, pasirengusią kovai ir organizuotą klasę, ir 2) įsitikinimas, kad nuo tos dienos, kai bus nuverstos absoliutinės vyriausybės, ateis eilė kovai tarp buržua ir proletarų. Nuo tos dienos partinė komunistų politika bus tokia pat, kaip ir šalyse, kur buržuazija jau dabar viešpatauja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *