„Analitinis marksizmas – kas tai?“

Kol kas dauguma mūsų tinklalapio straipsnių atspindi kontinentinį mąstymo tipą, jų autoriai yra kontinentinės filosofijos ir mokslo, kontinentinio marksizmo atstovai (Adorno, Bauman, Žižek ir kt.). Tačiau be kontinentinės mąstymo tradicijos, dominuojančios (kaip sufleruoja pavadinimas) kontinentinėje Europoje, egzistuoja ir analitinė mąstymo tradicija, plačiai paplitusi Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje ir JAV. Šiame trumpame pranešime pristatoma analitinio marksizmo esmė bei pagrindinės gairės. – Marksistai.lt

Analitinis marksizmas yra intelektualinis sąjūdis, kuris atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, remiantis kai kurių akademikų įsitikinimu, jog marksizmas yra vaisinga intelektualinė tradicija, kurios ribose galima prasmingai kelti klausimus ir į juos atsakyti, tačiau kurios aiškinamajam potencialui problemų kelia tam tikri abejotini metateoretiniai ir metodologiniai įsipareigojimai. Visgi motyvacija „gelbėti“ marksizmą buvo paremta įsitikinimu, jog centrinės jo sąvokos, tokios kaip klasė, išnaudojimas, kapitalizmas, socializmas ir pan. yra būtinos bet kokiam politiniam projektui, kurio tikslas yra emancipacija.

Judėjimo pradžia galima laikyti 1979 m., kai filosofas Geraldas Cohenas ir politikos mokslų atstovas Johnas Elsteris kartu su kitais akademikais surengė konferenciją Londone, skirtą aptarti tuometinio marksizmo klausimus. Konferencija pavirto kasmetiniu renginiu.

Kas yra analitiško analitiniame marksizme?

Analitiniam marksizmui yra būdinga:

1. Įsipareigojimas visuotinai priimtoms mokslinių teorijų plėtojimo ir mokslinių tyrimų vykdymo normoms. Daugelis analitinių marksistų yra įsipareigoję moksliniam realizmui, t.y. pozicijai, anot kurios mokslas mėgina atrasti mechanizmus, sukeliančius empirinius fenomenus, kuriuos mes patiriame. Visgi yra suvokiama, kad toks stebėjimas negali būti neutralus, jis visada yra šiek tiek ideologizuotas. Tačiau tokie, matyt, neišvengiami nuokrypiai nuo objektyvumo nepriverčia prisiimti anti-realistinės pozicijos.

Klasikinio marksizmo pretenziją į kitokią negu buržuazinių socialinių mokslų metodologiją yra vertinama skeptiškai. Analitinio marksizmo rėmuose yra ar buvo atliekami įvairūs empiriniai tyrimai.

2. Dėmesys sąvokoms.

3. Atviri abstraktūs tikrovės modeliai, kurie yra dažnai pateikiami labai formalizuotai.

4. Svarba suteikiama intencionaliems individų veiksmams. Tai nereiškia, jog analitinis marksistas būtinai yra metodologinis individualistas. Nemažai jų yra kritiškai nusiteikę šios metodologinės pozicijos atžvilgiu. Tai tereiškia, jog socialinė teorija turi atsižvelgti ir skirti dėmesį intencionalių individų veiksmų svarbai.

Kas marksistiško analitiniame marksizme?

Analitiniam Marksizmui yra būdinga tai, jog

1. Daugelis analitinių marksistų remiasi marksizmu kaip tam tikra teoretine tradicija.

2. Klausimai, kuriuos kelia analitiniai marksistai ir jų tyrinėjimų temos, trumpai tariant – probleminis laukas, yra tapatus klasikiniam marksizmui.

3. Kalba, kuria pateikiami atsakymai į klausimus, yra įsišaknijusi marksistiniame diskurse.

4. Dauguma mokyklos atstovų turi tą pačią ar labai panašią normatyvinę orientaciją, kuri gali būti apibūdinta kaip marksistinė.

Svarbiausi analitinio marksizmo veikalai:

Karl Marx’s Theory of History: A Defence; G.A.Cohen; 1978

Making Sense of Marx; Jon Elster; 1985

Free to Lose: An Introduction to Marxist Economic Philosophy; John E. Roemer; 1988

Analytic Marxism,  Antologija sudaryta John E. Roemer, 1986

Erik Olin Wright straipsnio pagrindu parengė Zbignev Gricevič

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *