Arno Anzenbacheris. „Marksizmas, leninizmas ir neomarksizmas“

Arno Azenbacheris (g. 1940 m.) – Mainzo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorius, filosofas, antropologas ir teologas. Jo knyga „Filosofijos įvadas“ yra plačiai naudojama kaip viena iš mokomųjų priemonių Europos aukštosiose mokyklose.

Pateikiame ištraukas iš šios knygos tam, kad skaitytojai galėtų susipažinti su kitokio pobūdžio marksizmo filosofijos pristatymu. Čia santykis su marksizmu grynai teorinis (tuo tarpu kai pati marksizmo filosofija yra ir praktinė), o žiūrima kataliko akimis.
 – Marksistai.lt

1.4.4.1 Marksistinė ideologijos samprata

K. Marxas savo istorinio materializmo teorijoje laikėsi tokios sampratos: filosofija, religija, taip pat papročiai, teisės sistemos ir menai yra tik materialinės bazės dvasinis antstatas. Šią bazės-antstato schemą reikėtų taip suprasti: materialinę bazę sudaro faktiniai žmonių gyvenimo santykiai, pirmiausia jų ekonominė padėtis ir dirbančių žmonių gamybiniai santykiai. Dvasinis antstatas atspindi tik šią materialinę bazę. Todėl, pagal Marxo filosofiją, religija ir t.t, yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. Šį antstatą Marxas pavadino ideologija.

„Visai priešingai negu vokiečių filosofija, kuri nusileidžia iš dangaus ant žemės, mes čia pakylame nuo žemės į dangų, t.y. mes remiamės ne tuo, ką žmonės sako, mano, vaizduojasi, taip pat – ne žmonėmis, apie kuriuos tik kalbama, mąstoma, manoma, kuriuos tik vaizduojamasi, kad nuo jų galėtume ateiti prie tikrųjų žmonių; mes remiamės tikrai veikiančiais žmonėmis ir iš tikrojo jų gyvenimo proceso kildiname ir ideologinių šio gyvenimo proceso atspindžių bei atgarsių išsivystymą. Net migloti vaizdiniai žmonių smegenyse taip pat yra būtini materialinio, empiriškai nustatomo ir su materialinėmis prielaidomis susijusio jų gyvenimo proceso sublimatai. Taigi moralė, religija, metafizika ir kitos ideologijos atšakos bei jas atitinkančios sąmonės formos daugiau nebeatrodo esančios savarankiškos, Jos neturi istorijos, jos nesivysto: žmonės, vystantieji savo materialinę gamybą ir savo materialinį bendravimą, drauge su šia savo tikrove taip pat keičia ir savo mąstymą, ir savo mąstymo produktus. Ne sąmonė nulemia gyvenimą, bet gyvenimas nulemia sąmonę. (K. Marx, F. Engels, „Vokiečių ideologija“)

Čia taip samprotaujama: viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Taigi ideologija stabilizuoja ir pateisina (legitimizuoja) esamus valdžios santykius. Todėl revoliucijos keičia viešpataujančią ideologiją, nes visas dvasinis antstatas keičiasi, keičiantis materialinei bazei. MARXAS savo paties teoriją laikė paskutinės klasės, revoliucinio proletariato, kuris turi sukurti beklasę visuomenę, filosofija. Kaip paskutinis siekiantis viešpatavimo ir galiausiai viešpatavimą panaikinantis mokymas, ši filosofija turėtų būti absoliučiai teisingas mokymas, galintis parodyti, kad visi ankstesnieji mokymai, filosofijos, religijos ir t.t. buvo tik ideologijos, stabilizuojančios ir pateisinančios pasenusius viešpatavimo ir gamybos santykius, ir šias ideologijas demaskuojantis. Todėl Marxui ideologija iš esmės yra melaginga sąmonė, kuri proletarinės revoliucijos procese galiausiai pati visiškai išnyks. Tad marksizmas iš esmės yra įsitikinimas, kad bet kokia nemarksistinė filosofija yra ideologija ir melaginga sąmonė.

Marxo ideologijos sąvoka yra aiškiai negatyviai nuspalvinta (melaginga sąmonė!), tuo tarpu Leninas (V. I. Uljanov, 1870-1924) teikia ideologijaipozityvią prasmę. Proletariato ideologija jis laiko mokslinį socializmą ir priešstato jį buržuazinei (negatyviai) ideologijai.

2.4. Marksizmas

Iki 1960 metų marksizmas vaidino tam tikrą vaidmenį dabartinėje filosofijoje labiausiai dėl to, kad 1917 metais marksizmas-leninizmas tapo oficialia SSSR valstybės doktrina. Tačiau ir Vakaruose marksizmui buvo skiriamas dėmesys (pvz., austromarksizmas). Nuo 1960 metų Vakaruose didelę reikšmę įgavo neomarksizmas.

2.4.1 Karl Marx (1818-1883)

Marxas žmogų apmąsto darbo proceso, kuriame žmogus dalyvauja, požiūriu, taigi ekonomikos (pramonės) išsivystymo lygio ir socialinių gamybinių santykių požiūriu. Abu pastarieji sudaro materialią ekonominę bazę. Siedami su Platono trikampiu ir trimis tradicinėmis filosofavimo kryptimis, galime taip interpretuoti Marxo teoriją: gamyba, kaip materialinė ekonominė bazė, užima Absoliuto vietą. Garsioji Marxo pretenzija pastatyti Hegelį nuo galvos ant kojų atitinka šį aspektą: Hegelio teorijos dieviškojo Absoliuto vietą Marxo teorijoje užima materialinis ekonominis Absoliutas, kaip viską grindžianti tikrovė.

Ši materiali ekonominė bazė stovi aukščiau už visa, kas individualu, ji yra kolektyvinės prigimties, kadangi tai žmonių giminės socialinis gamybinis procesas. Šiame gamybos procese žmogus gamina ir pats yra gaminamas. Todėl beprasmiška nagrinėti žmogų kaip individualų asmenį.

„Ta gamybiniu jėgų, kapitalų ir socialinių bendravimo formų suma, kurią kiekvienas individas ir kiekviena karta randa kaip kažką duota, yra realus pagrindas to, ką filosofai vaizdavosi kaip “substanciją” ir kaip “žmogaus esmę”, ką jie dievino ir su kuo kovojo… (K. Marx, F. Engels, „Vokiečių ideologija“, 35 psl). Bet žmogaus esmė nėra abstraktas, priklausantis atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma (Ten pat, 464 psl).“

Taigi žmogaus egzistencinė situacija visiškai priklauso nuo materialinės ekonominės bazės. Tačiau ši bazė yra išsigimusi. Jai būdingas klasių priešiškumas, kurį lemia gamybiniai santykiai. Klasių prieštaravimų šaltinis yra privatinė gamybos priemonių nuosavybė. Privatinė nuosavybė disponavimą daiktais paverčia disponavimu žmonėmis.

Išsigimusi materialinė ekonominė bazė vystosi pagal vidinį dėsningumą: iš pradžių gamybos santykiai atitinka esamą gamybinių jėgų (įrenginiai, mašinos, technika) lygį. Tačiau gamybinės jėgos vystosi toliau. Ilgainiui jos pradeda prieštarauti (ligtoliniams) gamybiniams santykiams. Taip industrializacija pradėjo prieštarauti feodaliniams gamybiniams santykiams. Šis prieštaravimas veda į revoliucijas. Nauja, iki tol engiama, pažangi klasė nuverčia pasenusią (reakcingą) viešpataujančią klasę ir pati tampa viešpataujanti.

Taip vergovinę visuomenę pakeitė feodalinė visuomenė, o šią – buržuazinė visuomenė. Kiekvienai visuomenei yra būdingos skirtingos priešiškos klasės.

Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje materialinės ekonominės bazės išsigimimas esąs didžiausias. Kapitalizme, kaip jokioje kitoje visuomenėje, žmogus yra išnaudojamas, susvetimėjęs ir paverstas preke. Ši kapitalizmo nužmoginta masė yra proletariatas. Ji yra viso vystymosi paskutinė klasė. Tolesnio gamybinių jėgų vystymosi procese proletariatas emancipuojasi, suvokia savo nužmogintą padėtį ir paskutinėje revoliucijoje nuverčia kapitalizmą tam, kad sukurtų beklasę visuomenę. Naujieji gamybiniai santykiai panaikina išnaudojimą ir susvetimėjimą, o žmogaus rūšies esmė visiškai atsiskleidžia tobuloje visuomenėje. Žmonių viešpatavimas žmonėms, buvęs privatinės nuosavybės sąlygomis, liaujasi, eksproprijavus ekspropriatorius.

Tad koks yra filosofijos uždavinys? “Filosofai tik skirtingai aiškino pasaulį, uždavinys – jį pakeisti” (K. Marx, „Tezės apie Feuerbachą“) Filosofija turi tapti praktinė tam, kad tai, kas protinga, taptų tikrove. Pagrindinis filosofijos uždavinys yra pažadinti proletarinę sąmonę ir suformuoti revoliucines pažiūras.

2.4.2 Marksizmas-leninizmas

Marksizmas-leninizmas yra K. Marxo, F. Engelso ir V. I. Uljanovo (Lenino) pažiūromis pagrįsta sistema. Ji yra SSSR ir jos sąjungininkių oficiali doktrina. Marksizmo-leninizmo sistemai būdinga tai, kad šiose šalyse filosofijos tyrinėjimai ir dėstymas (nors ir būna šiokių tokių išimčių) nėra laisvi. Filosofai turi laikytis partijos nustatytų marksizmo-leninizmo ribų. Todėl ši doktrina vis labiau stingsta, darosi nekritiškai dogmatiška ir garbstanti “klasikus”. Marksizmo-leninizmo pavyzdys rodo, kad filosofijai iš esmės reikalinga laisvė. Valstybei ir visuomenei reglamentuojant filosofiją, sunaikinama atmosfera, būtina jai plėtotis.

2.4.3 Neomarksizmas

Čia kalbama apie daugialypį judėjimą, pastebimai išsiplėtusi maždaug nuo 1960 metų. Pagrindiniai neomarksizmo atstovai arba šio judėjimo pradininkai, ženklūs filosofijoje, yra šie: G. LUKACS, E. BLOCH, M. HORKHEIMER, Th. W. ADORNO, H. MARCUSE, J. HABERMAS ir W. BENJAMIN. Be jų, neomarksizmui artimi yra J. SARTRE ir M. MERLEAU-PONTY.

Didžioji dalis neomarksistų atsisakė Rytų Europos valstybinio komunizmo marksistinės-lenininės sistemos. Neomarksistinės pažiūros yra Marxo minčių (visų pirma jo jaunystės darbų) junginys su šiuolaikinėmis filosofijos (anarchistinėmis ir egzistencialistinėmis) ir psichologijos (visų pirma psichoanalitinėmis) teorijomis. Kartkartėmis neomarksistinis mąstymas susilaukdavo didelio akademinio jaunimo dėmesio. Neomarksistiniuose sluoksniuose dažnai formuojasi tiesiog tikros grupuotės, dėl to kyla įnirtinga kova tarp įvairių pakraipų (pvz., kritinės teorijos šalininkų, leninistų, trockistų, maoistų ir t.t). Be to, tarp neomarksistų paplitęs sunkiai suprantamas žargonas.

Nors ir daugiasluoksniam, neomarksizmui yra būdingos bendros pagrindinės tendencijos:

  • Antropologinis posūkis. Daugelis egzistencializmo įkvėptų ir Rytų Europos valstybinio komunizmo rezultatų įbaugintų neomarksistų, pasirėmę Marxo ankstyvaisiais darbais, ėmė žiūrėti į žmogų daug plačiau negu marksizmo-leninizmo ortodoksai. Jų dėmesys krypsta į žmogų, kaip kūrybiškai savarankišką, atsakingą ir laisvą asmenybę. Vėlyvojo kapitalizmo engiamas ir išnaudojamas, technologinės sistemos manipuliuojamas žmogus turi atsiskleisti egzistenciškai kaip laisva individualybė.
  • Kritika. Antropologinis posūkis veda į esamybės kritiką, prie įsitikinimo, kad tikrovė yra neprotinga ir nežmogiška. Čia kalbama ne apie atskirų trūkumų kritiką bei reikalavimą juos pašalinti. Veikiau kritikuojama visa vėlyvosios kapitalistinės visuomenės organizacija. Tikslas – visiškai panaikinti šią socialinę neteisybę. Kritika nukreipta ir prieš (analitinės filosofijos siūlomą) mokslą, kuris apsiriboja objektyviu esamybės tyrimu ir atspindėjimu, atsisakydamas ją vertinti. Neomarksistai reikalauja (ypač dvasios, visuomenės ir ekonomikos mokslų srityse) kritiškai angažuoto mokslo, kuris, atspindėdamas esamybę, kartu ją kritikuotų. Šios tendencijos ypatingai ryškios Frankfurto mokyklos kritinėje teorijoje (Horkheimer, Adorno, Marcuse, Habermas).
  • Demokratizacija. Neomarksistai yra įsitikinę, kad bet kuri socialinė žmonių nelygybė iš esmės yra klasinės visuomenės rezultatas, išnykstantis, ją panaikinus. Tai liečia vyro ir moters nelygybę (moterų emancipacija), mokytojų ir mokinių nelygybę (antiautoritarinis auklėjimas), darbdavių ir darbininkų nelygybę, apskritai viešpataujančių ir valdomųjų nelygybę. Socialinis teisingumas iš esmės yra lygybės visose visuomenės srityse atkūrimas. Tiesa, dauguma neomarksistų atmeta biurokratiškai išpūstą centralizuoto aprūpinimo bei valdymo valstybę ir reikalauja visas sritis maksimaliai decentralizuoti. Jie reikalauja mažų, kiek galima autonomiškesnių vienetų su demokratine savivalda. Taikant demokratiją ne tik valstybei (politinė demokratija), bet ir visai visuomenei (socialinė demokratija), turi būti sukurta sistema, kurioje pagaliau būtų demokratiškai legitimuotos ( = įteisintos) visos priemonės ir procesai. Tuo būdu baigtųsi išnaudojimas, dingtų susvetimėjimas ir viešpatavimas. Vyrauja įsitikinimas, kad visos visų sričių problemos yra iš principo įveikiamos tų sričių demokratizavimu. Žinoma, dažnai tokie įsivaizdavimai yra utopiški, stokoja konkrečių praktinių modelių, kurie galėtų parodyti, kaip turi funkcionuoti pramonė, visuomenė, kultūra ir politika šiomis totalinės decentralizuotos demokratizacijos sąlygomis. Kai kurie neomarksistai, aišku, mano, kad, nuvertus supuvusį vėlyvąjį kapitalizmą, savaime gims naujas žmogus, kuris demokratiškai išspręs visas šias problemas.
  • Technologijos kritika. Marxas manė, kad pagrindinis blogis, gimdantis žmonių susvetimėjimą, yra privati gamybos priemonių nuosavybė. Naujas, geras žmogus atsiras savaime, jei bus pašalintas šis pagrindinis blogis. Neomarksistai taip pat atmeta gamybos priemonių privatinę nuosavybę, tačiau pagrindinį blogį supranta plačiau. Jų kritika yra visų pirma nukreipta prieš gigantines technologijas, kurių dėka pramonė ir valstybė viešpatauja žmonėms ir jais manipuliuoja. Žmonių susvetimėjimas vėlyvajame kapitalizme veikia technokratiškai, Galingas valstybinis ir monopolistinis kapitalizmo aparatas sukuria vartotojų ir pertekliaus visuomenę, kurioje neprivilegijuotoms masėms iš esmės atimamas savarankiškumas, ir jos maitinamos tariama gerove. Neomarksistai bjaurisi šia gerove, kuri užliūliuoja susvetimėjusias, išnaudojamas ir manipuliuojamas mases.
  • Revoliucija. Daugelis neomarksistų mano revoliuciją esant būtiną. Dėl to jie, žinoma, susiduria su didele problema: Marxo požiūriu, revoliucijos prielaida yra revoliucinė klasė. Kapitalistinėje visuomenėje ši klasė gali būti tik darbininkų klasė. Tačiau neomarksistai turi pripažinti, kad šiuolaikinė darbininkija nėra linkusi į revoliuciją. Objektyviai proletariatas yra, tačiau subjektyviai jis nieko nenori žinoti apie savo proletarinę situaciją. Tačiau bet kurio marksisto požiūriu, revoliucinė situacija be revoliucinės klasės yra nesąmonė. Daugelis marksistų rezignavo ir atsitraukė į “didžiojo vengimo” poziciją (Marcuse). Kiti, negausus intelektualų elitas, daugiausia studentai, laiko save įgaliotais ginti masių objektyvius, tikruosius interesus, apie kuriuos pačios masės nežino ir nenori žinoti. Juk Leninas ir Mao įvykdė komunistinę revoliuciją be industrinio proletariato. Kai kurie neomarksistai pasirinko terorizmo kelią, kuriam Marxas, beje, nepritarė, kadangi, jo požiūriu, revoliucija negali įvykti be ją vykdančios klasės. Būtų klaidinga atmesti neomarksizmą kaip nesėkmingą socialinį romantinį jaunuolių pokštą, praradusį bet kokį aktualumą. Neomarksizmas turėjo didelę įtaką filosofijos raidai nuo 1960 metų. Jis sukėlė didelį susidomėjimą socialine filosofija, kuri šiandien (visai kitaip negu ankstesniais dešimtmečiais) formuoja filosofinių problemų ratą. Jis pakirto naivų tikėjimą mokslu, technika bei pramone ir ryžtingai stojo prieš pozityvistinės tradicijos empirinį scientistinį mąstymą (pozityvizmo ginčas). Jis iškėlė gyvenimo kokybės, aplinkos, demokratijos ir decentralizacijos klausimus. Jis- atkreipė dėmesį į alternatyvias gyvenimo formas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *