Slavoj Žižek. „Priešintis reiškia pasiduoti“

Slavojus Žižekas aptarinėja šiuolaikinę kairės krizę ir naujuosius priešinimosi santvarkai metodus, susidariusius naujausius kelius. Kritikuojamas anarchistinis naujųjų kairiųjų „begalinių reikalavimų“ metodas, aprašytas Simon Critchley. Aiškindamas ryšį tarp valstybės ir „anarchinių agentų“ autorius pasitelkia psichoanalitinę asmenybės dalių metaforą. Aptariamas ir priešingas šiam metodas – valstybinės valdžios perėmimas į savo rankas. Visoms šioms metodologijoms autorius priešpastato savo marksistinio tiesioginio veiksmo metodą, paremtą tiksliais ir apibrėžtais reikalavimais.

Slavojus Žižekas – slovėnų filosofas, marksistas ir psichoanalitikas, viešasis intelektualas, žinomas visame pasaulyje. Dauguma jo knygų – bestseleriai. Slavojus dėsto daugybėje JAV ir Didžiosios Britanijos universitetų, yra European Graduate School profesorius, Liublianos Universiteto Sociologijos Instituto vyr. tyrėjas, Teorinės Psichoanalizės Bendruomenės prezidentas. Didžiausią įtaką jo filosofijai padarė J. Lacan psichoanalizė, K. Marxo ekonominė teorija ir Hegelio dialektika.
 – Marksistai.lt

Viena aiškiausių paskutinių kelių dešimtmečio pamokų – kapitalizmas yra nesunaikinamas. Marksas lygino jį su vampyru, ir vienas ryškiausių šio palyginimo bruožų, kaip dabar matome, glūdi vampyrų gebėjime visada prisikelti po mirtino sumušimo. Netgi Mao bandymas išrauti kapitalizmą su šaknimis, Kultūrinė revoliucija, pasibaigė kapitalizmo triumfuojančiu sugrįžimu.

Šiandienos kairė į globalaus kapitalizmo hegemoniją ir jos palydovą, liberalią demokratiją, reaguoja labai įvairiai. Vieni, pavyzdžiui, priima hegemoniją, tačiau tęsia kovą už reformas pagal jos taisykles (tai Trečiojo Kelio socialdemokratija).

Arba jie sutinka, jog hegemonija dar tęsis, tačiau mano, kad vis dėlto jai reikia priešintis per jos „įskilimus“.

Arba jie sutinka, jog bet kokia kova yra bergždžia, kadangi tokiai viską apimančiai hegemonijai neįmanoma nieko padaryti, išskyrus laukti „dieviškojo smurto“ protrūkio – Heideggerio revoliucinė versija „tik Dievas išgelbės mus“.

Arba jie pripažįsta laikiną kovos beprasmiškumą. Šiandienos globalaus kapitalizmo triumfo metu ginčas tęsiasi, tikrasis pasipriešinimas neįmanomas, taigi viską, ką mes galime padaryti, iki kol atsinaujins revoliucinė darbininkų klasės dvasia, yra ginti tai, ką mes vadiname gerovės valstybe, konfrontuojant su tais, kurie valdžioje, keliant nerealius reikalavimus, kurie, mes žinome, yra neišpildomi, ir kitoniškai pasitraukti į kultūros studijas, kur galima tyliai užsiimti kritika.

Arba išryškina faktą, jog ši problema daug fundamentalesnė,  kad globalus kapitalizmas, galų gale, yra  pagrindinių technologijos principų, arba, „techninio intelekto“, padarinys.

Arba postuluoja, jog galima pakirsti kapitalizmą ir valstybės valdžią, tačiau ne tiesiogiai jį atakuojant, o nukreipiant kovą į kasdienes praktikas, „kuriant naują pasaulį“; šiuo atveju, kapitalo galios fundamentas yra pakertamas ir , tam tikru momentu, valstybė griūna (šio priėjimo pavyzdys yra Zapatistų judėjimas).

Arba pasirenka „postmodernų“ kelią, nukreipdami akcentą nuo antikapitalistinės kovos į įvairias politines-ideologines kovos už hegemoniją formas, išryškindami diskursyvaus susijungimo svarbą.

Arba tikinama, kad postmoderniam lygmenyje gali būti pakartota klasikinė marksizmo „determinuoto kapitalizmo neigimo“ retorika: dėl „kongnityvaus darbo“ augimo, priešprieša tarp visuomeninės gamybos ir kapitalistinių santykių atšiauresnė nei kada nors, pirmąsyk sukurianti sąlygas „absoliučiai demokratijai“ (Hardto ir Negri pozicija).

Šios pozicijos nepristatomos kaip būdas vengti „tikrosios“ radikalios, kairiosios politikos; ką jie bando nuslėpti iš tiesų yra būtent tokios pozicijos stoka. Tačiau vien kairės pralaimėjimas nėra visa pastarųjų trisdešimties metų istorija. Yra kitos, nemažiau stebinančios, pamokos, kurias galime išmokti iš Kinijos komunistų, atsakingų už, be abejonės, sparčiausią kapitalizmo vystymąsi istorijoje, ir kita, tai Vakarų Europos Trečiojo Kelio socialdemokratijos gausėjimas. Trumpai tariant: Mes galime tai padaryti geriau. Jungtinėje Karalystėje Thatcher revoliucija savo metu buvo chaotiška ir impulsyvi, paženklinta nenuspėjamais atsitiktinumais. Tai buvo Tony Blairas, kuris sugebėjo institualizuoti, arba, Hegelio terminais kalbant, iškelti (kas pirmiau atrodė kaip) atsitiktinumus, istorinius atvejus, į būtinumą. Thatcher nebuvo Thatcherite, ji buvo tiesiog savimi; tai buvo Blairas (daugiau nei labai svarbus), kuris iš tikro suteikė Thatcherizmui formą.

Kai kurių kritikų atsakas į postmodernios kairės keblią padėtį yra kvietimas į naują pasipriešinimo politiką. Tie, kurie vis dar prigimtinai laikosi tiesioginės kovos prieš valstybinę valdžią, kaltinami užstrigę „senojoje paradigmoje“: užduotis šiandien, sako kritikai, priešintis valstybinei valdžiai atsitraukiant nuo jos teritorijos ir kuriant naujas erdves už jos kontrolės ribų. Tai, aišku, priešinga kapitalizmo triumfo pripažinimo pusė. Rezistencijos politika nėra daugiau nei moralinis Trečiojo Kelio Kairės papildymas.

Neseniai išleista Simon Critchley knyga „Begalinis reikalavimas“ („Infinitely Demanding“) yra beveik tobulas šios pozicijos įkūnijimas. Critchley teigia, liberaldemokratinė valstybė yra čia ir išliks. Bandymai sunaikinti valstybę buvo apgailėtinai nevykę; dėl tos priežasties, naujoji politika turi lakytis nuo to distancijos: antikariniai judėjimai, ekologinės organizacijos, grupės, protestuojančios prieš rasistinę ar seksistinę priespaudą, kitos saviorganizacijos formos. Tai turi būti pasipriešinimo valstybei politika, bombarduojant valstybę neįvykdomais reikalavimais, nepaisant valstybės mechanizmo ribotumo. Pagrindinis argumentas vesti tokią distancijuotą nuo valstybės politiką yra etinis,  „begalinio teisingumo reikalavimo“ motyvas: jokia valstybė negali paisyti šių reikalavimų, kadangi jos pagrindinis tikslas yra susijęs su „realia politika“, tai yra savo pačių kurso (ekonominio augimo, viešojo saugumo ir t.t..) reprodukcija. Critchley rašo:

„Istoriją rašo žmonės su lazdom ir ginklais ir niekas negali tikėtis įveikti juos pašaipia satyra bei plunksna. Visgi, kaip parodė atkakli ultra-kairiųjų nihilizmo istorija, kai pralaimima – griebiamasi ginklų ir lazdų. Anarchiška politinė rezistencija neturėtų bandyti atkartoti ir pamėgdžioti archaišką smurtinį suvereną, kuriam  priešinasi.“

Taigi, ką turėtų daryti JAV demokratai? Nustoti kovoti dėl valstybinės valdžios ir pasitraukti į valstybės plyšius, palikti visą valstybinę valdžią respublikonams ir pradėti anarchišką rezistencijos kampaniją? Ir ką darytų Critchley, jei jis susidurtų su tokiu politiniu konkurentu, kaip Hitleris? Aišku, tokiu atveju turėtume „atkartoti ir pamėgdžioti archaišką smurtinį suvereną“, kuriam priešinamės? Ar neturėtų kairė nubrėžti ribas tarp sąlygų, kuriose konfrontuojant su valstybe galima griebtis smurto, ir kuriose viskas, ką mes galime daryti yra „pašaipi satyra ir plunksa“? Critchley pozicijos dviprasmybė glūdi šioje problemoje: jei valstybė (ar kapitalizmas) yra nesunaikinama ir išliks čia, tai kodėl mes turime nuo jos atsitraukti? Kodėl neveikti valstybės viduje? Kodėl nepriimti pagrindinės Trečiojo Kelio prielaidos? Kodėl apsiriboti politika, kurią, kaip Critchley tai suformuluoja, „kvestionuoja valstybę ir esamą santvarką, nežaidžiant su valstybe, siekiant gėrovės galbūt ir utopine prasme, tačiau tuo ją padarant geresne ar praskiedžiant jos blogąjį poveikį“?

Šie žodžiai tiesiog demonstruoja, kad šiandienos liberaldemokratinė valstybė ir svajinga „begalinio reikalavimo“ anarchiška politika egzistuoja mutualinio parazitizmo formoje: anarchiškieji agentai svarsto apie etiką, valstybė  varo ir reguliuoja visuomenę. Critchley anarchiški etiniai-politiniai agentai elgiasi tarsi superego, komfortiškai bombarduodami valstybę savo reikalavimais; ir kuo daugiau valstybė bando patenkinti šiuos reikalavimus, tuo daugiau, regis, yra kaltės. Šios logikos laikydamiesi anarchiškieji agentai telkia savo protestus ne prieš atviras diktatūras, o prieš liberalių demokratijų veidmainystę, kurios kaltinamos išdavusios savo pačių principus.

Prieš kelis metus vykusios didžiosios demonstracijos Londone ir Vašingtone prieš JAV invaziją į Iraką yra puikus keisto simbiotinio ryšio tarp valdžios ir rezistencijos pavyzdys. Baigties paradoksalumas buvo tame, jog galų gale abi pusės buvo patenkintos. Protestuotojai išgelbėjo savo sielas: jie aiškiai parodė, jog jie nesutinka su JAV politika Irako atžvilgiu. Valdžia ramiai tai priėmė, netgi iš to pasipelnė: protestai ne tik niekaip nepaveikė jau padarytą sprendimą atakuoti Iraką, jie taip pat legitimizavo šį veiksmą. George‘o Busho šitaip reagavo į masines protesto demonstracijas prieš jo vizitą į Londoną: „Matote, mes kovojame už tai, kad tai, ką čia daro žmonės – protestuoja prieš savo valdžios veiksmus – būtų įmanoma ir Irake!“.

Stulbina tai, kad kursas, kurį pasirinko Hugo Chávez nuo 2006-ųjų metų yra absoliučiai priešingas, nei postmodernios kairės: toli gražu ne priešindamasis valstybinei valdžiai, jis ją pagriebė į savo rankas (pirmiausia bandė perversmu, po to – demokratiškai), žiauriai naudodamas Venesuelos valstybinį aparatą savo tikslams įvykdyti. Negana to, jis militarizuoja barijus* ir ten organizuoja ginkluotus būrius. Ir kraštutinė baimė: dabar, kai jis jaučia kapitalo „pasipriešinimo“ jo valdžiai ekonominius padarinius (laikiną tam tikrų prekių trūkumą valstybės subsidijuojamuose prekybos centruose), jis paskelbė planus konsoliduoti 24 jį palaikančias partijas į vieną partiją.

* Amer. barrio – ispaniškai kalbančių miesto kvartalai. – Marksistai.lt

Netgi kai kurie jo bendražygiai į tai žvelgia skeptiškai: ar verta tai daryti visų populiariųjų judėjimų, suteikusių Venesuelos revoliucijai veidą, kaina? Kaip bebūtų, pasirinkimas, nors ir rizikingas, turi būti iki galo patvirtintas: užduotis yra ne sukurti naują partiją, kuri funkcionuotų kaip tipinė valstybinė socialistinė (ar peronistinė) partija, bet kaip naujų politikos formų mobilizacijos įrankis (tokių, kaip vietiniai lūšnynų komitetai). Ką mes turėtume pasakyti tokiam žmogui kaip Chávezas? „Ne, mesk valstybinę valdžią, tiesiog palik viską kaip yra“? Chávezas dažnai nuvertinamas kaip klounas – tačiau ar toks pasitraukimas nenužemintų jo iki Subcommandentės Marcoso lygio, kurį daugelis Meksikos kairiųjų šiuo metu vadina „Subcomediante Marcosu“? Šiandien tai didieji kapitalistai – Bill Gates, korporaciniai teršėjai, lapių medžiotojai – kurie „priešinasi“ valdžiai.

Pamoka yra ta, kad tikroji ardomoji veikla yra ne prigimtinai reikalauti „begalinių“ dalykų, kurių, mes žinome, niekas negali įvykdyti. Kadangi jie žino, jog mes tai žinome, šitokia „begalinių reikalavimų“ linija nesudaro jokių problemų valdantiesiems: „Taip malonu, kad savo kritiškais reikalavimais, jūs primenate mums, kokiame pasaulyje mes visi norėtume gyventi. Deja, mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame turime daryti tai, kas įmanoma“. Iš tikrųjų reikia daryti visai priešingai – bomborduoti valdžią gerai strategiškai pasirinktais, tiksliais, įvykdomais reikalavimais, kurie negali būti pasitikti tokia pačia retorika.

Slavoj Žižek, London Review of books, Vol. 29 No. 22, 15 November 2007

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *